Su žavesiu Vokietijai ir su meile Lietuvai

„Vokietijoje jau seniai nebesijaučiu imigrante. Nesijaučiu čia svetima, tiesą sakant, nėkart ir neteko jaustis nejaukiai dėl to, kad aš nesu vokietė, – sako iš Medėkšių kaimo kilusi 32-ejų Milda Tutkienė, su vyru Aivaru jau šešerius metus gyvenanti Frankfurte, penktajame pagal dydį Vokietijos mieste. – Prieš šešerius metus, kai atvykome, čia viskas buvo kitaip. Pastaruosius metus pastebiu, kad atsirado nemažai žmonių, miegančių gatvėse ar parkuose ant suoliukų, prašančių išmaldos. Anksčiau tai buvo labai retas atvejis. Gal per daug imigrantų privažiavo… Bet tikiu, kad bet kada ir bet kur atrasi darbą, jeigu tikrai nori dirbti.“

„Vargo vakarienė“ – pašalpų prašytojams ir pabėgėliams

– Ko gero, nė vienas vokietis nemiega parke ant suoliuko ir neprašo išmaldos?

– Ne. Ant suoliukų miega tik atvykėliai iš kitų šalių ir pabėgėliai, kurių pernai Vokietija priėmė šimtus tūkstančių.

– Kaip patys vokiečiai reaguoja į pabėgėlius? Per vieną savaitę šį mėnesį vienas po kito Vokietijoje įvyko keturi teroro išpuoliai, dėl kurių kalti galimai Islamo valstybės kovotojai, siejami su Senąjį žemyną užplūstančia pabėgėlių minia, arba Vokietijoje gyvenę musulmonai, prisijungę prie šios teroristų organizacijos.

– Manau, kad kaip ir kiekvienoje šalyje ir dėl kiekvieno dalyko visi žmonės turi savo nuomonę. Vieni – už pabėgėlius, kiti – prieš. Vieni pasisako už tai, kad pabėgėliams reikia padėti, kiti mano, kad jiems Europoje ne vieta.

Išpuoliai vyko kituose miestuose, ne Frankfurte. Po šių įvykių pastebėjau, kad mieste patruliuoja daugiau policijos pareigūnų nei įprastai. Labai daug apie tai kalbama per žinias, darbe – taip pat daug reklamų ir skrajučių su patarimais, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Primenama, kad pastebėjus įtartiną žmogų, būtina pranešti policijos pareigūnams, radus kur nors paliktą lagaminą, prie jo nesiartini, o teroro išpuolio metu likti saugioje vietoje.

Šiaip ar taip gyvenimas tęsiasi toliau. Žmonės kasryt eina į darbą, vakare grįžta namo, renkasi su draugais kavinėse ar baruose.

Apie tai, kas šiuo metu dedasi Europoje, bandau per daug negalvoti ir savęs neprisigąsdinti. Bet kartais susimąsčius, kas laukia toliau, pasidaro nedrąsu.

Vokietijoje jaučiasi saugesnė negu Lietuvoje

– O kaip vokiečiai apskritai žiūri į imigrantus, kurių jų šalyje – milijonai?

– Pakankamai teigiamai. Vokiečiai noriai juos integruoja į visuomenę – organizuoja nemokamus vokiečių kalbos kursus, kuriuos, beje, lankiau ir aš, darbo birža turi daug darbo pasiūlymų. Jie tikrai nori tų atvykėlių ir į juos reaguoja teigiamai.

Frakfurte yra ir lietuvių mokyklėlės. Vaikai auga poliglotai – kalba vokiškai, angliškai ir lietuviškai.

– Ar nėra minties sugrįžti į Lietuvą, nes čia, bent jau kol kas, gali jaustis saugiau? Teroristinės atakos iki šiol nukreiptos prieš didžiąsias Europos šalis, šimtus tūkstančių ar milijonus gyventojų turinčius miestus.

– Kad ir kas dėtųsi čia, Vokietijoje, šioje šalyje jaučiuosi saugiau, nei vakarais jausdavausi Lietuvoje. Mano gimtinėje daug piktų, besikabinėjančių žmonių. Tokių Vokietijoje sutiksi kur kas rečiau – čia daugiau žmonių šypsosi, jie bent jau iš šono atrodo laimingesni. Gal tik man toks požiūris susiformavo, nes iki šiol gyvendama svetur nebuvau pakliuvusi į jokias nemalonias situacijas.

Būna keista, kai grįžtu į Lietuvą, einu į parduotuvę ir ten sveikinuosi su pardavėjomis, padėkoju. Jos stebisi, nėra pratusios prie pirkėjų mandagumo. O man tai tapo savaime suprantamu dalyku.

Motyvas gyventi svetur – ne vien pinigai

– Kada, kaip ir kodėl su Aivaru nusprendėte išvykti į Vokietiją?

– Mano vyras keletą metų važinėjo dirbti į Norvegiją. Tris keturis mėnesius dirbo ten, vėliau mėnesį ilsėdavosi namuose. Man darbo Kėdainiuose, kuris patiktų, susirasti nesisekė, išbandžiau ir virėjos, ir kasininkės darbą. Supratome, kad mėnesiais būti atskirai mes nenorime.

Vyresnysis mano brolis pakvietė mus išbandyti laimės Frankfurte, kur pats gyvena jau daugiau negu dešimt metų. Ilgai nesvarstėme: juk nepabandęs – nesužinosi, ir 2010 m. kovą išvykome.

Labai greitai supratome, kad namo grįžti nebesinori, nors pradžia svetur ir buvo sunki.

– Ar finansai – vienintelis rodiklis, skatinantis likti užsienyje?

– Toli gražu – ne. Ne vien pinigai viską lemia. Vokietijoje – visai kitas požiūris į žmogų. Čia kiekvienas gerbiamas. Lygiai toks pat svarbus žmogus, kaip įmonės vadovas, yra ir patalpas tvarkanti valytoja.

Darbdaviai siekia motyvuoti darbuotoją

– Milda, dirbi „Sheraton“ viešbutyje Frankfurte, viename didžiausių pasaulinio viešbučio tinklų. Pagal senumą šis viešbučių tinklas – antras pasaulyje, „Sheraton“ viešbučių pasaulyje – daugiau negu 400, darbuotojų – per šimtą penkiasdešimt tūkstančių. Kokias pareigas ten eini? Kuo užsiima tavo vyras?

– Pradžioje „Sheraton“ viešbutyje Frankfurte įsidarbinau kambarine. Viešbutyje – 400 kambarių. Kambarinės per dieną turi sutvarkyti apie penkiolika. Kartais skaičius gali svyruoti, vieni dirba lėčiau, kiti greičiau, priklauso ir nuo viešbučio užimtumo – juk kartais jis būna apytuštis, o būna dienų, kada nė vieno laisvo numerio nėra. Ypatingai tada, kada Frankfurte vyksta tarptautinės parodos.

[quote author=“Milda Tutkienė“]Čia vadovai stengiasi sudaryti tokias sąlygas, kad žmogus norėtų ateiti į darbą, o ne dribtų jį pro sukąstus dantis. Vokiečiai investuoja į darbuotoją, kuris motyvuotas, laimingas darydamas savo darbą, o ne į tokį, kuris neproduktyviai dirbtų nekenčiamą darbą.[/quote]

Po kelerių metų mane paaukštino. Dabar esu Checker, t. y. prižiūriu kitų kambarinių sutvarkytus kambarius, įvertinu, ar jos gerai padarė savo darbą, pasakau, ką reikia pataisyti, kur dar reikia pasistengti.

Gali būti, kad svetima Vokietijoje nesijaučiu dar ir dėl to, kad kartu su manimi viešbutyje dirba skirtingų tautybių žmonės – rumunai, moldavai, ukrainiečiai, rusai, turkai, lenkai, indai. Jie pluša administracijoje, virtuvėje, tvarko kambarius.

Mano vyras dirba statybose, atlieka namų apdailą. Anksčiau jis dirbo kitiems, dabar pats turi savo įmonę.

– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai pradėjus dirbti kambarine Vokietijoje?

– Buvo sunku, bet kartu ir labai keista. Buvau maloniai nustebusi, mat Lietuvoje nesusidūriau su tokiu vadovo požiūriu į darbuotoją – čia jie motyvuojami, palaikomi, skatinami. Jeigu mato, kad kambarinė prastai tvarko, ją išsikviečia ir klausia, kas negerai – gal ji serga, gal ji turi problemų, gal negerai jaučiasi, o gal jai atostogų reikia? Reikia atostogų, laisvų dienų – pasiimk.

Kai turime labai daug darbo, už personalą atsakinga vadovė susikviečia visus arbatos ir pyragaičių pertraukėlei. Per šešerius metus ant manęs niekas niekada darbe nešaukė. Čia vadovai stengiasi sudaryti tokias sąlygas, kad žmogus norėtų ateiti į darbą, o ne dribtų jį pro sukąstus dantis. Vokiečiai investuoja į darbuotoją, kuris motyvuotas, laimingas darydamas savo darbą, o ne į tokį, kuris neproduktyviai dirbtų nekenčiamą darbą.

Šokiruoja lietuviškos maisto kainos

– Mes, lietuviai, kartais mėgstame paskaičiuoti svetimus pinigus. Koks minimalus darbo užmokestis Vokietijoje?

– Valanda – beveik 10 eurų. Prieš kurį laiką minimalus valandinis buvo 8 €, o šiandien už tiek niekas jau nebeitų dirbti. Na, bent jau lietuviai. Galite pasiskaičiuoti, kiek žmogus gali užsidirbti per mėnesį. Be to, čia griežtai apmokami viršvalandžiai.

– Ar sugrįžus į Lietuvą kainos nesikandžioja?

– Keista, bet „Lidl“ Kėdainiuose kai kurių produktų kainos yra didesnės, negu vokiškame „Lidl“, o kai kurios – mažesnės. Aišku, kai ką palyginti sunku, nes dalis produktų čia ir užsienyje tikrai skiriasi.

Bet apskritai Lietuvoje man brangu. Čia daug brangesnės higienos priemonės, šampūnai. Pavyzdžiui, mano mėgstamas šampūnas „Syos“ Vokietijoje su akcija kainuoja 2,49 €, be akcijos – 2,99 €. Lietuvoje už šitą šampūną be akcijos mokate 6 €. Kai kurios kainos šokiruoja.

Jeigu kalbant ne apie „Lidl“, tai duonos kepalą Vokietijos prekybos centruose galima nusipirkti už 0,49 €, litrą pieno – už 0,54 €. „Jacobs“ kavos pusė kilogramo kainuoja 3 €, pusė kilogramo vynuogių – 1,19 €, kilogramas pomidorų 0,99 €. Dėžė alaus, kurioje – dvidešimt pusės litro talpos buteliukų, – apie 11 €.

Nuomos kaina Frankfurte, tarkime, dviejų kambarių buto, nelabai senos statybos name, vidutiniškame rajone gali būti apie 500 €.

– Ar Vokietijoje, kaip ir pas mus, prekybai alkoholiu taikomos tam tikros sąlygos?

– Ir alkoholiu, ir cigaretėmis Vokietijoje prekiaujama visą parą. Tačiau vokiečių tauta nėra prasigėrusi. Man keista, kai pas mus viskas reguliuojama – ne taip reikia gydyti žmones. Nė vienas draudimas dar niekada neišgydė žmogaus.

– Ar vokiška tvarka tave žavi? Lietuviams labai keista jau tai, kad ten už filmų ir dainų siuntimąsi internetu turi susimokėti, antraip gausi baudą.

– Labai! Vokiečiai žavi savo tvarka bankuose – čia niekada nereikia laukti eilėse. Čia viskas pagal įstatymus: yra taip, kaip yra, ir ne kitaip.

– Ką Tutkų šeimyna veikia laisvu laiku?

– Iš esmės mūsų gyvenimas susideda ir maršruto namai–darbas–namai. Daug laiko skiriame poilsiui, kasdienės ruošos darbams. Bet kai tik mano ir vyro laisvadieniai sutampa, keliaujame po Vokietiją. Per tiek metų aplankėme daug gražių vietų. Šioje šalyje labai prižiūrimos ir puoselėjamos senovinės pilys, kiti paveldo objektai. Čia gyventi ir būti gera.

– Kas jūsų laukia grįžtančių į Lietuvą?

– Jaunesnysis brolis Linas (žvilgteli į jį, kadangi ir broliukas dalyvauja mūsų pokalbyje), mama Medėkšių kaime, pusseserės. Ir visa plati vyro giminė laukia. Mūsų artimieji, mūsų draugai.

– Ar manai, kad rytoj į Vokietiją išvykęs lietuvis neįsikabins į gyvenimą ten?

– Esu tikra, kad, jeigu nori dirbti, nori mokytis kalbą – tau visur bus gerai. Nemėgstu pašalpinių žmonių. Tai jeigu tingi dirbti, sėdėk namuose ir ten vegetuok, kam kažkur važiuoti.

Pamenu, kai vykau į Berlyne esančią Lietuvos ambasadą pasikeisti paso. Tuo pat metu ten atėjo ir vienas lietuvis – benamis alkoholikas. Atėjo įkaušęs. Iš jo pavogė pasą, o gal jis pats jį pametė. Paklausė, koks jo adresas, o žmogus atsakė neturįs gyvenamosios vietos, prižiūrimas socialinės darbuotojos. Buvo labai keista ir nemalonu dėl tautiečio.

Vardan tos…

– Kai kurie lietuviai – labai pavydūs žmonės. Šalyje likę žmonės dažnai ir garsiai skalambija apie tai, kad emigrantai iš Lietuvos – nevykėliai, čikenfektoriai (vištienos gamyklose dirbantys žmonės), žuvų galvų kapotojai. Ar tave tai žeidžia?

– O, geras! Tokio išsireiškimo, kaip čikenfektoriai, niekada negirdėjau (juokiasi). Manęs nė kiek nežeidžia. Ne visi čia atvažiuoja dirbti juodų darbų, gyventi ir dirbti nelegaliai ar „melžti“ pinigų iš valstybės. Yra visokių žmonių – ir Lietuvoje, ir užsienyje. Vokietijoje, o ir visame pasaulyje yra daug gerus darbus turinčių lietuvių.

Man labai patinka vienas lietuviškas posakis: šunys loja, karavanas eina.

– Įsivaizduok tokią situaciją: Vokietija tau ir tavo vyrui pasiūlo keisti lietuviškus pasus į vokiškus ir visiškai atsisakyti ryšių su Lietuva. Ką darytum?

– Apie tai nė nesusimąstyčiau. Myliu Lietuvą. Laikau save lietuve, Lietuvos piliete. Vokiete aš niekada nebuvau ir nebūsiu.

Norisi sugrįžti į Lietuvą, bet kol kas tam galimybių nėra. Jeigu kada nors mano gimtinėje situacija pagerės, tikrai norėsiu grįžti. Bet tam turi praeiti dar labai daug metų, pasikeisti mentalitetas, politinė, socialinė ir ekonominė situacija.

Gyvenimo tikslas nėra vargti nuo algos iki algos skaičiuojant, kiek per mėnesį pinigų galėsi skirti maistui, ar įstengsi nusipirkti batus. Finansinė nepriklausomybė suteikia didelę laisvę.

Tenka pabendrauti su kitais lietuviais. Liūdna pasiklausius, kad jie į Vokietiją susivežė vaikus, tėvus, brolius, seseris, ištisas šeimas. Ir kai kurie sugrįžti į tėvynę nebenori. Emigrantai nebeturi ko sugrįžti į Lietuvą ir pas ką. Net į tą pusę pasižiūrėti nebenori.

Skaudu, iš vienos pusės, bet iš kitos – žmonės ieško, kur jiems geriau. Norisi į Lietuvą, bet nė vienas emigrantas nesugrįš, kol joje nebus taip gera gyventi kaip užsienyje.

Man liūdna tai, kad Kėdainių rajone yra likusi mano visa šeima – norėtųsi artimuosius turėti arčiau savęs.

Liūdna ir tai, kad nyksta Lietuva, bet dėl to valstybė pati kalta. Ne žmonės kalti, kad jiems tenka ieškoti geresnio gyvenimo.