Šokių studijos įkūrėja: ne taip paprasta, kaip atrodo
Pripažinkime – jei kam nors alga yra išmokama ne konkrečią mėnesio dieną, o ateiti į darbą reikia ne konkrečią valandą, liaudis į juos vis dar šnairuoja kreivai. Štai kad ir į vargšus šokėjus. „Argi iš to įmanoma užsidirbti?“ – nustemba vieni. „Argi čia darbas?“ – dar nesmagiau verčia jaustis kiti. „Reikia ir kokią normalią, tikrą profesiją turėti.“
Iš to, ką pasakoja kėdainietė Agnė Petrulė, galima suprasti, kad ir užsidirbti įmanoma, ir pats darbas gali būti sunkesnis nei buhalterių, administratorių ar bet kokių kitų „tikrų“ profesijų atstovų. Išvykusi į Vilnių, kur šokių studijų greitai bus kone tiek pat, kiek kavos barų, Agnė neišsigando ir įkūrė savąją studiją „šok/šok“. Ir ką – studija gyvuoja jau ketverius metus, klientai laimingi, jų netrūksta. Tiesa, nereikia liūdėti dėl to, kad talentai pabėga į sostinę. Agnė sako vis dar jaučianti nostalgiją Kėdainiams ir neatsisakanti minčių apie studiją ir čia.
Karjerai ruošėsi nuo mažens
– Agne, yra dviejų tipų šokėjai. Tie, kurie jau nuo mažens vien tik šoka prieš veidrodį, ir visiems aišku, kuo jie bus užaugę, ir tie, kurie iš pradžių ketina tapti inžinieriais arba gydytojais, bet vėliau nebeatsispiria pašaukimui ir neria į šokių pasaulį. Kuriam tipui priklausai tu?
– Tikrai pirmajam! Mokytis šokio meno buvo vienas mano tikslų, ir taip, šokau jau nuo mažens – šešerių metų. Tada pradėjau lankyti sportinių šokių klubą „Vilnis“ Kėdainiuose. Vėliau perėjau į kitą klubą, vadovaujamą Sauliaus Skambino, mokykloje lankiau tautinius šokius. Žodžiu, žinojau, kad noriu būti šokių mokytoja, ir studijoms ruošiausi, o ne šiaip sau vieną dieną sugalvojau ten įstoti (šypsosi).
– Vadinasi, šokio pedagogika, ar ne..? Retai kada sutinku žmogų, patenkintą studijų kokybe Lietuvoje. O kokie tavo įspūdžiai?
– Nė kiek nesigailiu ir nedvejoju, kad buvo verta mokytis! Galima ieškoti trūkumų, tikrai jų rastume, tačiau taip yra visur, turbūt net ir geriausiuose universitetuose. Šokių pedagogikos programai yra kur tobulėti, tačiau iš esmės studijos man davė labai daug informacijos. Susipažinau su visais klasikiniais šokių stiliais, tai yra pagrindas. O juk būtent tai atveria kelią buvimui geru treneriu, ir atvirkščiai – užkerta jį tiems, kurie pagrindų neišmano.
– Ties kokiu stiliumi galiausiai apsistojai pati?
– Studijuodama Vilniuje ir dalyvaudama įvairiuose šokių seminaruose pažinau platesnį šokių pasaulį. Taip atradau show dance stilių. Šokdama maišau įvairiausius stilius – nuo gatvės šokių iki modernių bei džiazo, jau susiformavo savitas mano braižas.
– Ar yra koks nors stilius, į kurį žiūrėtum labai skeptiškai?
– Sėdėjimas vietoje sudėjus rankas (šypsosi). O bet koks judėjimas savaime yra gėris!
Profesionalai prieš mėgėjus
– Kada jau pradėjai laikyti save profesionalia šokėja?
– Sunku pasakyti, kai visai nepamenu savęs nešokančios – atrodo, kad tai darau visą gyvenimą… Nepastebėjau to momento, kai tapau profesionale (juokiasi).
– Kaip šokiuose atskirti profesionalą nuo mėgėjo? Kaip tėvams žinoti, ar verta pas šitą žmogų leisti savo vaikus?
– Neužtenka būti vien tik fiziškai stipriam, charizmatiškam ir lanksčiam. Aišku, tai privalumas, bet taip pat turi turėti daug žinių, patirties, išmanyti techniką, jei nori vadinti save profesionalu. Bet norėčiau atskirti profesionalius šokėjus nuo profesionalių mokytojų. Kiekvienas mokytojas yra (arba kažkada buvo) profesionalus šokėjas, tačiau toli gražu ne kiekvienas šokėjas gali tapti mokytoju… O save apibūdinčiau kaip profesionalią šokių mokytoją. Man puikiai sekasi dirbti su vaikais ir paaugliais, atradau save būtent šitoje srityje.
– Bet ar dabar būtum blogesnė šokių mokytoja, jei, tarkim, nebūtum studijavusi pedagogikos?
– Matai, aš dirbu su vaikais. Man reikia tų žinių, kad mokėčiau su jais bendrauti, kad suprasčiau jų psichologiją. Išsilavinimas man suteikė drąsos dirbti ir su pačiais mažiausiais. Visgi savo vedamų pamokų metu prisiimu atsakomybę už visus tuos vaikučius, tad negaliu būti nepasiruošusi. O dabar viskas vyksta sklandžiai – sutariu tiek su vaikais, tiek su jaunimu, pastebėjau, kad ir vaikai labai greitai prisiriša prie manęs. Puikiai leidžiame laiką kartu!
– Kodėl nedirbi su suaugusiais?
– O kodėl taip nusprendei? Jei pasitaiko koks projektas – neatsisakau. Bet visur pranašu nebūsi (juokiasi). Reikia rinktis kokią nors vieną sritį, kur jautiesi geriausiai.
Mažieji Agnės šokėjai
– Tikriausiai dirbant su vaikais nebūna liūdnų dienų. Kokių linksmų nutikimų patyrei per savo karjerą?
– Oi, čia galėčiau pasakoti ir pasakoti… Mane supa labai atsipalaidavę, nesusikaustę vaikai, kaskart nustebinantys savo vaikiška išmintimi. Pavyzdžiui, per kiekvienas žiemos šventes studijoje rengiame talentų šou. Jie tokie humoristai, prisijuokiam iki ašarų! Kaip tikri aktoriai, vaikai puikiai perteikia ir atskleidžia tiek šiuolaikines aktualijas, tiek parodijuoja tėvų bei mokytojų elgesį. Kai pasižiūrime į gyvenimą vaikų akimis, taip, kaip mato jie – viskas ir mums, suaugusiems, atrodo daug paprasčiau (juokiasi).
Nutinka ir visokių kuriozų – visgi dirbame su vaikais, kur jau čia to išvengsime (šypteli). Kai dalyvaujame konkursuose, nebūna taip, kad kuris nors vaikas nepaliktų savo batukų, neįsidėtų brolio kelnių ar pamirštų, kelintą valandą renginio pradžia. Su koncertine apranga turbūt kyla daugiausiai painiavos. Siuvėjų paprašome keleto skirtingų dydžių, ir tuomet kiekvienas vaikas turėtų pasirinkti sau tinkamiausią – na, kaip parduotuvėje. Vaikams viskas tinka, bet tėveliai visada turi asmeninių pastabų: vieni paprašo padaryti pora centimetrų ilgesnes kelnes, kiti – rankoves… Galiausiai stilistės visai pasimeta, o yra buvę ir taip, kad šiek tiek pavėlavo pasiūti kostiumus. Ir kai tik koncerto dieną pamatai, kad kažkas tuose kostiumuose negerai, tenka improvizuoti ir suktis iš padėties. Pavyzdžiui, likus kelioms valandoms iki renginio iš kelnių padaryti trumpus šortus (juokiasi). Neįtikėtina, bet rezultatas buvo geresnis už planuotą variantą!
– Paminėjai, kad tėveliai dažnai būna reiklesni nei vaikai, kas, žinoma, natūralu. Bet ar kada nors susidūrei su situacija, kai visiškai aišku, jog šokantis vaikas – tėvų įgeidis? Kai pačiam vaikui šokiai – visiškai neįdomu? Kaip tuomet elgiesi, ar bandai kaip nors motyvuoti tą vaiką?
– Pirmiausia pabendrauju su tėvais ir bandau pakeisti jų nuomonę, paaiškinti, jog veikla, kurią vaikas lanko prieš savo valią, nieko gero neduos. Derėtų paieškoti užsiėmimų, kur vaikas jaustųsi laimingas. Žinoma, tai neturėtų būti sėdėjimas prie kompiuterio (šypsosi). Tačiau buvo ir berniukų, kurie priešinosi šokių pamokoms tik todėl, kad neįsivaizdavo, jog gali būti smagu, norėjo ganytis kamuolį, bet iki šiol dalyvauja šokio pasaulyje!
Studijos įkūrimas – titaniškas darbas
– Pereikime prie dalyko, kuris tave ir išskiria iš kitų šokėjų, vis dar nerandančių savo vietos po saule. Nuosava studija! Kaip gi kilo mintis ją įkurti?
– Šią svajonę turėjau labai seniai, ir pagaliau vieną dieną susidėliojo reikiamos aplinkybės! Taip atsirado studija „šok/šok“. Bet, pasakiusi apie palankias aplinkybes, nenoriu sudaryti įspūdžio, kad viskas tiesiog nukrito iš dangaus ir buvo patiekta ant lėkštutės. Ne. Niekada ir nesitikėjau, kad bus lengva. Vien jau patalpų paieška atima daug laiko, pastangų. Žinoma, viską dariau ne viena, padėjo artimiausi žmonės. Ypač esu dėkinga savo vyrui Edgarui, kad tu žinotum, kiek jis turėjo idėjų! Turint gerą komandą, visas procesas iškart tampa paprastesnis ir smagesnis. Kai jau suradome patalpas, net ir interjerą kūrėme patys, nesamdėme jokių dizainerių. Išėjo labai stilinga ir jauki erdvė jaunimui – ne tik šokių studija, bet kartu ir vieta vaikų ir paauglių susitikimams, gimtadienių šventimui, arbatos gėrimui ar net pamokų ruošimui (šypsosi).
Kita vertus, dabar matau, kad atidaryti studiją – palyginti paprasta, o štai išlaikyti ją veikiančią ir yra visas žaidimas. Aš, dirbdama kitose studijose, sukaupiau daug patirties, mačiau, kaip viskas turi vykti, ką reikia daryti, kad studija būtų sėkminga. Žodžiu, atlikau namų darbus. Gal dėl šios priežasties ir veikiame jau ketverius metus bei turime planų ateičiai, kol tuo tarpu kitos studijos atsidaro, investuoja didelius pinigus ir, deja, dėl patirties stokos tenka užsidaryti.
– Pati pasakei – Vilniuje yra begalės šokių studijų. Kuo išsiskiria jūsiškė, kas traukia žmones ateiti būtent pas jus?
– Kad ir kaip besidžiaugčiau savo pačių kurtu interjeru, septyniais iš dešimties klientai eina ne į patalpas pasižiūrėti, o pas ten dirbančius žmones. Tad jei treneris atsiduoda savo darbui šimtu procentų, tai ir šokėjų pas jį bus. Jei ne, tuomet studija ilgainiui žlugs.
– Kuo vadovavaisi, kai turėjai parinkti mokytojus, kurie dirbs „šok/šok“?
– Ieškojau nuoširdžiai ir preciziškai dirbančių žmonių ir, žinoma, profesionalų. Visi mūsų šokių mokytojai yra arba studijuojantys, arba jau pabaigę šokių studijas. Na, ir paniurėlių nesirinkčiau, pas mus – vien tik linksmi ir nuolatos besišypsantys žmonės! (šypteli ir pati).
– Ar jaučiasi stipri konkurencija tarp studijų, ar visgi visi sutariate gražiai?
– Konkurencija yra, tačiau manau, kad tai gerai, čia pagrindinis variklis, stumiantis į priekį. Nepaisant to, su daugelio studijų vadovais sutariame puikiai, kartais net imamės bendrų projektų ar nuomojamės vieni iš kitų patalpas, jei nebeužtenka savų (juokiasi).
– Kodėl nekilo minčių studiją kurti Kėdainiuose, kur pasiūla ne tokia didelė?
– Kai grįžtu į Kėdainius, visada sukyla nostalgija ir noras kurti čia. Net būna, kad žiūriu į kokį nors senamiesčio pastatą ir galvoju: „Kaip norėčiau čia savo studijos..!“ Tad niekada nesakau „niekada“!
Trenerių dienotvarkė
– Ar tavo darbas – vienas iš tų, kuris suryja galybę asmeninio laiko?
– Teks prisipažinti, kad taip – net visos šventės kadaise buvo atiduodamos projektams. Šeimai ir buičiai laiko beveik nelikdavo! Bet šiuo metu prioritetai pasikeitė, stengiuosi geriau planuoti laiką ir nepuolu dalyvauti kiekviename pasitaikiusiame projekte. Savo vietą užleidžiu savo studijos mokytojams, kuriems dar reikia įgyti daug patirties.
– O ką šokių treneriai veikia vasarą, kai baigiasi sezonas?
– Keliauja ir linksminasi (juokiasi). O jei rimtai, tai tobulėja patys, remontuoja sales ir ruošiasi naujam sezonui – pastarasis dalykas juk taip pat reikalauja laiko. Kai kurios studijos, įskaitant ir mūsiškę, organizuoja šokių stovyklas. Mes organizuojame stovyklą „MAN“, kiekvienais metais vis didėja dalyvių ir mokytojų skaičius, vadinasi, viską darome teisingai (šypsosi).
– Ką ten veikiate?
– Na, be abejo, daug šokame, kaip ir priklauso šokių stovykloje (juokiasi). Taip pat piešiame, kuriame, sportuojame, žaidžiame – vaikai tikrai nenuobodžiauja!
Didžiausias pasiekimas visai ne šokiuose
– Ar būtent taip ir įsivaizdavai šokių trenerio darbą? Gal kažkas nuvylė, o gal priešingai – buvo malonių atradimų?
– Ne, niekuo nenusivyliau – žinojau, kad ir kaip bet kurioje karjeroje, čia bus ir pliusų, ir minusų. Pavyzdžiui, džiugina, kad darbo metu sutinku daug įdomių, unikalių žmonių, su visais jais užmezgu ryšį. Be to, paaiškėjo, kad laisvas darbo grafikas – didesnis privalumas, nei atrodė iš pradžių (juokiasi). Neįtikėtina, kai gražų pirmadienio rytą gali sau leisti išvažiuoti prie ežero, kai daugelis skuba į darbus. Aišku, visada persekios traumos, viršvalandžiai, nuovargis… Tačiau pliusų daugiau, jie nustelbia visus minusus. Ypač kai aiškiai matau savo darbo prasmę. Vaikams fizinis aktyvumas labai svarbus – ne tik fizinei raidai, bet ir mokymosi kokybei bei intelekto vystymuisi. Tad po pamokų, jaučiuosi padariusi kažką gero.
– Sukūrei studiją – pasiekei savo tikslą. O kas toliau? Kokių naujų tikslų atsirado?
– Dabar laukia didesnė studija, o gal net kelios, žodžiu, plėtra. Noriu užauginti ne vieną šokėjų kartą!
– Ar nori visas jėgas ir žinias atiduoti kitų mokymui bei treniravimui, ar ir pati nori būti žinoma šokėja?
– Žinai, jau atėjo laikas, kai noriu tik mokyti. Pati jau pakankamai prisibuvau ant scenos, buvo laikas, kai dalyvavau tuo metu populiariuose TV projektuose.
– Kur yra tekę pasirodyti?
– Oi, kai dirbome su Šarūnu Kirdeikiu, nė vienas projektas neapsieidavo be mūsų šokėjų grupės! „Kelias į žvaigždes“, „Šok su manimi“, „Lietuvos balsas“, televizijų gimtadieniai, įvairių atlikėjų albumų pristatymai, didžiausių Lietuvos koncernų jubiliejai… Net sunku viską prisiminti, galiu tik pasakyti, kad neturėjau laisvų savaitgalių, vis reikėjo pasirodyti kuriame nors Lietuvos kampelyje.
– Skamba smagiai, kodėl nori viso šito atsisakyti?
– Jau pasakojau, kas nutinka, pavyzdžiui, per šventes. Dabar jau norėtųsi Kalėdas praleisti su šeima, o ne televizijos užkulisiuose… Dalyvauti projekte – tai nustumti asmeninį ir net profesinį gyvenimą į antrą planą. Bet viską, kas buvo, vertinu kaip labai vertingą patirtį, kurios dėka galėjau pasiekti savo tikslų. Susipažinau su daug įdomių žmonių, net susiradau draugų, ir puikiai leidau laiką. Tačiau dėl to nebenoriu nieko paaukoti. Juolab kad didžiausias mano pasiekimas netgi nėra susijęs su šokiais.
– Koks jis?
– Sukurti gražią šeimą ir susilaukti stebuklo – sūnaus Jurgio.