Slaugytoja – paciento akys, rankos ir širdis

Medicinos įstaigose bendrosios praktikos slaugytojų vaidmuo tampa vis svarbesnis, vis reikšmingesnis. Slaugos darbuotoja – dešinioji gydytojos ranka. Ji pirmoji ligos iškamuotam ligoniui nušluostys ašarą ar paduos stiklinę vandens. Slaugytojas jaučia ne tik atsakomybę už atitinkamą elgesį su pacientu, bet turi ir visapusiškai išmanyti savo darbą, nuolat tobulėti, siekti žinių, bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje išlaikyti pagarbą žmogui, gebėjimą ir norą bendrauti, padėti ligoniui.

Irena ŠPOKAITĖ, jau 36-erius metus Dotnuvos ambulatorijoje dirbanti bendrosios praktikos slaugytoja, šiuo metu dar ir administratorė. 2010 metais ji pelnė Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardą. Ne be reikalo… Paklausta, kas jai teikia didžiausią džiaugsmą šiame darbe, be dvejonių ar ilgų pasvarstymų atsako: „Sveikstantis pacientas“.

Artėja Medicinos darbuotojų diena, tuoj pat po jos – gegužės 12 dieną – bus minima ir Tarptautinė slaugytojų diena. Šias šventes neabejotinai pasveikins sodų žydėjimas, dosni saulės šviesa – regis, tai dovana už tylų kasdienį didvyriškumą, atiduodant save po dalelę kitiems.

Visuomet mėgo rūpintis

– Irena, ar prisiminate, kodėl nusprendėte pasirinkti bendrosios praktikos slaugytojos profesiją?

– Visos mokyklinio amžiaus mergaitės svajoja apie savo ateities profesiją. Vienos galvoja būti mokytojomis, kitos – pardavėjomis, dar kitos – kirpėjomis. Apie ką svajojau aš, šiandien jau negaliu prisiminti, tačiau puikiai prisimenu, kad mano tėveliai sakydavo, jog reikia išsirinkti moterišką profesiją, kuri padėtų gyvenime ir turėtų naudos kitiems žmonėms. Aš visuomet mėgau rūpintis kitais žmonėmis, todėl ši specialybė man pasirodė arčiausiai širdies.

[quote author=“J. Gaižiuvienė“]Medicinos darbuotojų dieną neabejotinai pasveikins sodų žydėjimas, dosni saulės šviesa – regis, tai dovana už tylų kasdienį didvyriškumą, atiduodant save po dalelę kitiems.[/quote]

– Prisimenate, kokios darbo sąlygos buvo anksčiau?

– Kažkada čia buvo krosnys, po poros dienų nuo jų visi chalatai būdavo suodini, neturėjome ir kur rankų plauti. Atsimenu, atvykdavo komisija karts nuo karto ir džiūgaudavo, kad taupome vandenį. Bet iš tiesų neturėjome tinkamų sąlygų (šypsosi). Labai smagu, kad jau dešimtmetį gyvename nepalyginamai geriau, dabar čia šviesu, jauku, tvarkinga.

– Užsiminėte, jog visuomet jautėte norą, pareigą rūpintis. Tikriausiai esate pavydėtinai rūpestinga mama?

– Kol auginau dukrą, man buvo labai gera ja rūpintis. O kai ji paliko namus ir išvyko studijuoti, aš galvojau: „Na, tai kuo gi man dabar reikės rūpintis?“ (juokiasi). Žinoma, tuo metu dirbau bendrosios praktikos slaugytoja ir tam tikra prasme turėjau kuo rūpintis, tačiau tokio artimo žmogaus nepaliaujamai trūko širdžiai.

Didžiausias džiaugsmas – sveikstantys vaikai

– O ar prisimenate tuos pirmuosius metus, kai pradėjote dirbti bendrosios praktikos slaugytoja?

– Po studijų manęs iš karto laukė Kauno klinikų Vaikų chirurginis skyrius. Ten dirbau vos dvejus metus. Buvo labai sunku… (susimąsto).

– Per daug skausmo vaikų akyse?

– Tas darbas buvo pilnas įtampos ir sunkumų. O matyti mažų vaikų skausmą – sunkiai pakeliamas dalykas.

– Dabar taip pat dirbate su vaikais, tačiau darbo specifika tikriausiai nesulyginama? Šis darbas jums malonesnis?

– Darbas Dotnuvos ambulatorijoje man teikia besąlygišką džiaugsmą. Dirbdama tokį darbą šiek tiek prisiliečiu ir prie paties gydymo, kartais ir patarimą vieną kitą duodu. Tačiau daugiausiai džiaugsmo suteikia, kai matau, kaip vaikas sveiksta, kai sugrįžta po kelių dienų gydymo, o jo akutės žvilga. Tai pats geriausias jausmas!

– Tikriausiai su vaikais dirbti maloniau nei su suaugusiaisiais?

– Padėti mažam žmogučiui itin svarbu, tačiau suaugusieji man tokie pat svarbūs. Žmonės yra labai skirtingi, todėl reikia išlikti tolerantiškai ir neskirstyti jų.

– Dotnuvos ambulatorijoje parleidote jau 36-erius metus. Kas per šį laikotarpį jums buvo sunkiausia?

– Labai sunku vertinti, kas yra lengva, o kas – sunku. Be abejo, sunkiausia matyti žmogaus skausmą, jo reakciją į ligą. Lengva, kai žmogus sveiksta, kai dėkoja tau. Pačiame darbe repeticijos nepadarysi, reikia dirbti – tik pravėrei įstaigos duris ir turi atsiduoti visomis jėgomis, visa širdimi. Netgi žodžio „stengtis“ neturi likti.

Žodžiu pasiekti žmogaus širdį

– Ar didelės atsakomybės reikalauja bendrosios praktikos slaugytojos darbas?

– Šis darbas atsakingas, kaip ir gydytojo. Gydytojas gydo, o slaugytojas – rūpinasi, pataria, globoja. Mes, slaugytojos, lankome ligonius namuose, stebime, kaip jie sveiksta, bendraujame, padedame. Kaimo, miestelio slaugytojos yra profesionalės – jos atlieka kraujo, šlapimo tyrimus, kardiogramas, matuoja kraujospūdžius. Tai ne tik vaistų leidimas, žaizdų perrišimas ar sėdėjimas šalia šeimos gydytojos, bet ir daugelis kitų procedūrinių funkcijų atlikimas.

– O ar visos šeimos maloniai įsileidžia į namus?

– Yra visokiausių: vienos šeimos tikina, jog vaikučiui viskas gerai, kad nebūtina jo apžiūrėti, kitos – laukia išskėstomis rankomis. Bet kokia šeima yra iššūkis, tačiau žodžiu, gerumu stengiesi juos palenkti į savo pusę. Jei tu su žmogumi gražiai, tai ir jis tau maloniu bendravimu atsakys.

– Tikriausiai kartais būna sunku susibendrauti, prisijaukinti?

– Kai pradedi bendrauti su žmogumi ir matai, kad tau nelabai gerai sekasi užmegzti pokalbį, o žmogui reikalinga pagalba, tokiais atvejais į pagalbą skuba socialiniai darbuotojai. Kita vertus, yra visokiausių šeimų. Mes kiekvienas esame skirtingas, kiekvienas turime skirtingus prioritetus, gyvename skirtingus gyvenimus, todėl kartais reikia nulenkti galvą, nusileisti žemiau, kalbėti ta pačia kalba, kaip ir tavo pacientai, aiškinti taip, kaip jie supranta, tuomet žingsnis po žingsnio papuoli į žmogaus širdį.

Slaugytojas – geras psichologas

– Irena, ar daug įtampos bendrosios praktikos slaugytojos darbe?

– Užtektinai (šypteli). Atėjo vaikutis, paskiepijai jį ir, regis, tuo viskas baigta. Tačiau nėra taip lengva, nes vakare galvoje ima suktis mintys: „Ar jam viskas gerai?“, pradedi galvoti, kad rytoj turėsi jį aplankyti, apžiūrėti. Nežinau, ar tai galima pavadinti įtampa, tačiau net ir pasibaigus darbo valandoms, sunku užverti ambulatorijos duris ir visas mintis apie pacientus nustumti į šalį. 

[quote author=“J. Gaižiuvienė“]Slaugos darbuotoja – dešinioji gydytojo ranka. Ji pirmoji ligos iškamuotam ligoniui nušluostys ašarą ar paduos stiklinę vandens.[/quote]

– Akivaizdu, jog stengiatės būti ne tik savo srities specialiste, bet ir pacientų drauge, psichologe.

– Toks mūsų darbas (šypsosi). Bendravimas – vienas svarbiausių prioritetų.

Ištikima savo krašto žmonėms

– Ar niekuomet nesudvejojote pasirinkimu būti slaugytoja?

– Galbūt jaunystėje vieną ar kitą kartą buvo kilusi mintis: „Kaip būtų gerai būti…“, tačiau per pastaruosius dvidešimt metų tokia mintis daugiau niekada nebeaplankė. Dabar svarstau, kad daugiau nieko kito ir nemokėčiau (juokiasi).

– O jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ar pasirinktumėte kitą profesiją?

– Sunku pasakyti, kas būtų, jei galėčiau atsukti laiką atgal. Šiandien esu čia ir man čia gera.

– Nedidelis miestelis – geresnė vieta nei miesto ligoninė?

– Mažo miestelio ar kaimo gyventojai yra nuoširdesni. Tačiau tiek miesto, tiek kaimo žmonės tapo labai reiklūs. Na, o pacientai juk visur vienodai svarbūs. Sakoma, jog permainos yra gerai – prieš dešimtmetį turėjau galimybę dirbti Akademijoje, tačiau jau tuomet svarsčiau, jog per sunku palikti savo kraštą, savo žmones.

Mėgsta keliauti

– Darbas yra darbas, tačiau ką Irena veikia laisvalaikiu, atostogų metu?

– Kadangi norisi lengviau atrodyti (juokiasi), geriau jaustis ir sveikesnei būti, domiuosi sveika gyvensena. Taip pat šoku linijinius šokius, lankau mankštas. O kai turiu laisvą minutėlę – mezgu. Atostogų metu labai mėgstu keliauti. Dažniausiai keliauju su dukra. Turiu ir anūkėlę, tad į paskutinę kelionę leidomės trise mergaitiškoje kompanijoje (šypsosi).

Nusipelniusi medicinos darbuotoja

– Irena, esate pelniusi Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojos vardą. Ką šis apdovanojimas jums reiškia?

– Šį garbės apdovanojimą gavau prieš šešerius metus. Per daug to nesureikšminu. Jis įpareigoja mane tobulėti kaip asmenybei ir savo darbu apginti šį vardą.

– Artėja Medicinos darbuotojų diena. Ar ši diena jums kuo nors reikšminga?

– Reikšminga tuo, kad pati esu medikė. Šią dieną švenčiame kartu su visa rajono medikų bendruomene. Tai visuomet būna šiltas malonus pasibuvimas kartu.

– Ko palinkėtumėte visiems medicinos darbuotojams?

– Sakoma, jog slaugytojo žodis – tarsi tvarstis ant žaizdos. Susimąstykime, ką reiškia žmonių tarpusavio bendravimas, pasakytas žodis, kuris paliečia ne tik paciento mintis, bet ir širdį. Todėl artėjant Medicinos darbuotojų dienai visiems medikams linkiu būti gyvybės, meilės ir vilties puoselėtojais.

– Ačiū už šiltą pokalbį.