Sklandžiam skrydžiui reikia dviejų sparnų

Mokykla – ta vieta, kur vasarą laikas tarsi sustoja: klasės ir koridoriai paskęsta tyloje, niekas nešturmuoja mokslo Olimpo. Sunku atpažinti. Regis, visai kita vieta – tik sienos belieka tos pačios.

Labūnavos pagrindinėje mokykloje susitinkame su jos direktore Rita KARNILAVIČIENĖ. Tirštais debesimis apniukusią liūtingą dieną akimirksniu nušviečia moters šypsena ir pozityvias mintis spinduliuojančios akys. Kai taip pasitinka, nepatikėtum, jog šiuolaikinės mokyklos, o ypač esančios rajonų paribiuose, išgyvena sunkius laikus ir skaičiuoja kiekvieną moksleivį.

„Atostogos. Ilsimės, bet galvojame apie naujus mokslo metus. Jų laukiame su džiaugsmu, tačiau ir su nerimu. Tikimės, kad Rugsėjo 1-ąją sulauksime visų mokinių, kurie ruošėsi ateiti besibaigiant praėjusiems mokslo metams“, – sako pašnekovė.

– Ponia Rita, labai įdomu, kaip atsidūrėte pačioje Labūnavoje ir Labūnavos pagrindinėje mokykloje?

– Labūnavoje gyvenu jau 33 metus, bet esu Kėdainių rajono žmogus – gimiau ir užaugau anapus Nevėžio – Vainikų kaime ir mokiausi Josvainių vidurinėje mokykloje. Ją baigusi įstojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą. Baigusi trečią kursą ištekėjau už labūnaviškio (šypsosi). Vyras Labūnavoje dirbo, taigi taip ir sukūriau šeimą kitoje Nevėžio pusėje.

– Neskaudėjo širdies iškeisti savo gimtą kraštą į Labūnavą?

– Jaunystėje į Labūnavą žiūrėjau kaip į gražų kraštą. Buvo tiltas per Nevėžį. Tad mes čia dažnai apsilankydavome. Ateidavome ir į bažnyčią, į parduotuvę. Čia buvo labai gražus „Rytų Aušros“ kolūkis, taigi ir gyvenvietė gražiai kūrėsi. Vykdavo puikios vasaros šventės. Jose apsilankydavome. Taip pat šokiuose. Galiausiai ir atvedė tie keliai į Labūnavą visam laikui.

– Esate matematikos mokytoja. Regis, tai būna viena iš pirmųjų specialybių, apie kurią svajoja vaikai – ypač mergaitės.

– Taip, labai norėjau tapti mokytoja, bet turėjau minčių ir apie mediciną. Mėgau chemiją. Tada įstoti į Medicinos institutą buvo labai sunku. Vis tik beveik visi mano klasės auklėtojai buvo matematikai. Mylėjau matematiką ir aš. Tuo metu irgi vykdavo profesinio orientavimo apklausos. Buvau išreiškusi, kad norėčiau tapti matematikos mokytoja. Josvainių mokyklos direktorius Vytautas Rakickas, kurio tėviškė yra būtent Labūnava, taip pat buvo matematikas ir jis paskatino mane pasirinkti šį mokslą. Taigi apsisprendžiau.

– Ir po studijų iškart pradėjote dirbti Labūnavoje?

– Grįžau į Kėdainių rajoną. Man buvo paskirta tuometė penkta vidurinė – dabar „Ryto“ mokykla. Vyras dirbo Labūnavoje – girininkavo. Jis turėjo patirtį, ką reiškia važinėti dirbti iš kaimo į miestą. Taigi kreipiausi į Labūnavos mokyklą ir kokio buvo pedagoginio darbo, tokį ir pradėjau dirbti. Iš pradžių matematikos pamokų turėjau nedaug. Teko dėstyti ir fiziką. Vėliau prasidėjo įvairiausi projektai. Laimėję įgyvendinome projektą „Vieno kompiuterio panaudojimas mokykloje“. Druskininkuose, Vilniuje teko lankyti informacinių technologijų tobulinimo kursus. Taigi ir informatikos truputį dėsčiau, taip pat ekonomikos. O šiandien nieko nebedėstau (šypsosi).

– Dabar esate paskendusi administracinio darbo rūpesčiuose. Ar nepasiilgstate pamokų?

– Administracinį darbą pradėjau dirbti senokai – daug metų buvau direktoriaus pavaduotoja. Sausio pirmąją jau bus penkeri metai, kai einu direktorės pareigas.

Administracinis darbas išties atima daug laiko, tad atsisakiau mokytojavimo. Dirbdama pavaduotoja turėjau po penkias matematikos pamokas, vieną ekonomikos. Ruoštis pamokoms galėdavau tik namie, nes mokykloje pritrūkdavo laiko. Kartais pagalvoju, kaip sunku tiems mokytojams, kurie turi daug pamokų. Aš jų niekada daug neturėjau, nes visada buvo truputį pamokų ir dar kitos veiklos: tai pionierių vadovė, tai dar kažką.

Norint gerai pasiruošti pamokai ir sudominti vaikus, o dar tokiu mokslu kaip matematika, reikia laiko. O kur dar laikas mokinių darbams taisyti… Viskas namie, nes turint ir administracinio darbo pareigų nebuvo kada. Jei nori bendrauti su pedagogais, moksleiviais, juos pažinti, rengti įvairius projektus, tada turi skirti laiko bendravimui. Būdamas mokykloje turi būti su bendruomene, o ne, pavyzdžiui, taisyti kontrolinius darbus.

Toks ir yra administracinis darbas. O mūsų, kaip žinote, mokykla šiandien yra didelis darinys: vaikų darželis, kuris kažkada buvo atskiras juridinis vienetas, tapo mūsų dalimi, Nociūnų skyrius, 2014 m. prijungtas Pelėdnagių skyrius. Norint viską sustyguoti, kad darniai skambėtų, reikia laiko.

– Bet jautėte ilgesį pedagoginiam darbui? O galbūt esate iš tų žmonių, kuriems administracinė veikla prie širdies?

– Iš pradžių jutau nostalgiją, bet dabar jaučiuosi savo rogėse. Administracinis darbas būna įvairus: kartais malonus, kartais skauda. Visko yra. Iš pradžių buvo sudėtinga, buvo problemų, bet ir dabar jų yra. Kaip sakau, problemos – gyvenimo variklis (nusijuokia). Tikiu, kad žmogus neturi visada būti komforto būsenoje. Reikia išeiti už komforto ribų. Mokytojui, manau, taip pat. Šiandien vyresniems mokytojams reikia labai greitai persiorientuoti į šiuolaikinį vaiką. Jei mokytojui per 50 metų, skirtumas tarp jo ir XXI amžiaus moksleivio labai didelis. Šiais laikais mokytojo darbas ypač kūrybinis.

– Kaip Jums atrodė Labūnavos mokykla tada, kai pradėjote dirbti, ir dabar – kai jai vadovaujate?

– Sako, nereikia užsibūti vienoje vietoje… (šypteli)

– Tikrai, patariama kas kelerius metus save išbandyti kitur. O Jūsų visi darbo metai prabėgo Labūnavos mokykloje.

– Aš kaip ir užsibuvau, bet gyvenimas taip sudėliojo, kad šalia pedagoginio darbo nuolat atsirasdavo ir kitų veiklų: tai vaikus auginau, vienu metu truputį dirbau pas vyrą girininkijoje, kurį laiką buvau ir politikoje, ėjau Labūnavos bendruomenės pirmininkės pareigas, studijavau magistrantūroje. Taigi keičiausi ir tobulėjau.

Mokykla taip pat keitėsi. Kai pradėjau dirbti, Labūnavos mokykla buvo nedidukė, viena, be jokių skyrių. Tada čia mokėsi apie 180 mokinių. Visi jie gyveno Labūnavoje ar artimuose aplinkiniuose kaimuose. Buvo lengviau.

Dabar daugiau kaip 50 procentų mokinių atsivežame iš visos Pelėdnagių seniūnijos. Atsirado skyrių. Ugdome vaikus nuo dvejų iki 16 metų. Anksčiau – nuo septynerių iki 15 metų. Tada vaikai čia įgydavo aštuonmetį išsilavinimą, dabar – pagrindinį. Tie vaikai, kuriems gerai sekasi, po aštuonių klasių gali pereiti į gimnaziją. Šis persiklojimas mums nėra naudingas.

Kiti pokyčiai – anksčiau neturėjome sporto salės, dabar turime. Žinoma, visos klasės, kaip ir kitur, kompiuterizuotos. Mokinių pavėžėjimui mums skirti du mokykliniai autobusiukai. Ypač džiaugiamės, kad mokykla yra renovuota. Šilumos sąskaitos akivaizdžiai sumažėjo. Be to, akiai malonus ir estetinis vaizdas.

Aktyviai plėtojame ir projektinę veiklą. Mokykla kažkada įgyvendino projektą „Žmogus, gamta ir tautos kultūra“. Man šis projektas labai priimtinas. Dabar jo pagrindu Lietuvos šimtmečiui ruošiame projektą „Augu Lietuvoje“. Mano nuomone, vaikui labai svarbu mokykloje gauti ne tik dalykinių žinių. Ne mažiau svarbu vaiką supažindinti su aplinka. Turėtume daugiau dėmesio skirti tiriamiesiems dalykams. Norėtųsi, kad vaikai būtų ugdomi netradicinėse aplinkose – muziejuose, parduotuvėje, pašte. Projektas turėtų tai aprėpti.

Vykdome ir kitokių projektų. Dalyvaujame tarptautiniame projekte CLEVER. Jo esmė – lengvai ir žaismingai vaikus mokyti anglų kalbos. Mokytojai kelia kvalifikaciją ir dalijasi darbo metodais su kitų šalių pedagogais, organizuoja veiklas su užsienio vaikais. Projektas skirtas trejų–septynerių metų vaikams ir vykdomas darželyje. Buvome sulaukę svečių iš Portugalijos, Ispanijos, Rumunijos, Lenkijos, Latvijos, Turkijos, Slovėnijos. Į šias šalis vyko ir mūsų mokytojai. Labai gražu žiūrėti, kaip priešmokyklinukai lengvai, paprastai pradeda kalbėti anglų kalba.

– Kaip šiuolaikinėje – išsivažinėjusioje Lietuvoje gyvuoja kaimo mokykla?

– Nelengva. Visada išgyveni baimę – kiek susirinks vaikų? Kažkada jų turėjome 180, 160, 140. Mums mokinio krepšelis buvo nepalankus. Dabar mokykloje 1–10 klasėse turime per 100 vaikų. Jei suskaičiuotume vaikus ir kituose skyriuose, iš viso turime 280 ugdytinių. Iš jų mokinių – apie 160. Prieš kiekvieną Rugsėjo 1-ąją galvoji, ar bus vaikų, ar pakaks, kokius sprendimus priims politikai.

Jei kaime neliks mokyklos, bus labai liūdna. Politikai Seime dėlioja, kad klasėse pakaktų devynių vaikų. Nežinia, ar tai bus priimta. Šiemet išleidome 16-kos mokinių klasę. Iš viso turėjome 16 priešmokyklinukų su skyriais, o pas mus tik aštuoni. Gali būti, kad kažkuriame skyriuje nebus pirmos klasės. Yra baimės. Juo labiau kad mes esame rajono paribio mokykla – netoli Babtų gimnazija, Kėdainių gimnazijos. Be to, dabar sutvarkytas Labūnavos kelias į miestą. Žinoma, tuo labai džiaugiamės. Vis tik mokykla kasmet nerimauja dėl išlikimo. Komforto būsenoje tikrai negyvename (nusijuokia prisiminusi anksčiau savo išsakytą mintį). Kartais būna labai sunku, bet reikia eiti su pozityvu. Be to, gal kam nors dar sunkiau?

– Kalbant apie šiuolaikinę mokyklą, kas labiausiai skaudina?

– (Akimirką pasvarsto) Galbūt kai kurių vaikų elgesys. Bet tai ateina iš šeimos. Yra socialinių problemų. Vaikai pasikeitė. Anksčiau dauguma mokinių buvo labūnaviškiai. Jų tėveliai dirbo žemės ūkio bendrovėje. Atlyginimai buvo normalūs, nereikėdavo nemokamo maitinimo ir socialinių problemų buvo gerokai mažiau. Kalbėdavomės su tėvais, rasdavome atsaką ir matydavome pokyčius. Dabar kartais tiesiog nebėra su kuo ir pasikalbėti. Labai reikėtų stiprinti ryšį su tėvais. Jei nepavyksta prisibelsti į vaiko tėvų širdis, tada stengiamės bendrauti su kitais tėvais, kurie galėtų pagelbėti. Bandau įsteigti Tėvų klubą. Kol kas sudėtingai sekasi, bet rankų nenuleidžiu. Tiesa, turime trečios klasės mokytoją, kuriai su moksleivių tėveliais pavyko užmegzti labai glaudžius ryšius. Šie tėveliai yra ir mokyklos pagalbininkai.

Taip pat neramina tai, kad anksčiau Labūnavoje buvo daug jaunų šeimų, jos čia dirbo ir jų vaikai lankė šią mokyklą, o dabar jaunų šeimų mažiau. Tiesa, ryški ir kita tendencija – šeimos gyvena Labūnavoje, tačiau dirba Kaune, Kėdainiuose ir vaikai lanko miesto mokyklas. Smagu bent dėl to, kad senos sodybos nelieka tuščios. Jose įsikuria jaunos šeimos. Reikia stengtis įžvelgti pozityvo.

Kai pradėjau direktoriauti Labūnavos mokykloje, susidurdavau su būgštavimais – gal kaimuose mokyklų išvis nebeliks, nes šeimos išvyksta į užsienį. Tikrai, nemažai yra emigravusių. Mano pačios abi dukros užsienyje. Vis tik sakydavau: „Galvokim kitaip – gal sugrįš.“ Mane vadindavo naivuole (šypteli), bet iš tikrųjų yra ir sugrįžusiųjų.

– O ką iš darbo metų mokykloje džiugiausio prisimenate?

– Džiugiausia, kai buvę mokiniai sugrįžta ir pasako, kad jiems čia buvo labai gera. Glosto širdį. Vykdome projektą „Sėkmės pamokos“. Į mokyklą kviečiame buvusius mokinius, kurie dalijasi savo sėkmės istorijomis. Labai smagu susitikti su buvusiais mokiniais ir sužinoti, kad jiems puikiai sekasi.

– Šiandien susitikome mokykloje, bet dabar vidurvasaris ir Jūs atostogaujate. Ar jau pavyko atitrūkti nuo minčių apie darbą?

– Sunkiai pavyksta, kad ir kaip bebūtų, mokykla vis tiek rūpi. Per atostogas galiu ilgiau pamiegoti, daugiau dėmesio skirti namams, bet apie naujus mokslo metus jau galvoju.

– Pokalbio metu nesyk pabrėžėte pozityvaus mąstymo reikšmę. Sakykit, kaip Jums pavyksta išsaugoti optimizmą, kai ypač dabar esame tiesiog užversti liūdnais įvykiais ir neigiama informacija?

– Tiesiog tokia esu iš vidaus. Stengiuosi į žmones eiti su labai atvira širdimi. Kartais galbūt net per daug ir žmonės tai ne visada supranta, priima. Pavyzdžiui, buvau bendruomenės pirmininkė. Tai visuomeninės pareigos ir neapmokamas darbas. Kažin ar žmonės tikėjo, kad tuos ketverius metus visuomeniniam, visiškai neapmokamam darbui atidaviau vien todėl, kad man nuoširdžiai rūpėjo mūsų kaimas ir jo gerovė.

Laikausi tokios trijų P taisyklės: pagarba, pasitikėjimas ir pareiga – atsakomybė. Tai turėtų dominuoti visuomenėje.

Mokykloje rašėme naują strateginį planą ir pagal tam tikrą metodiką bandėme gryninti vertybes. Visur išryškėjo pagarba – tiek tarp mokytojų, tiek tarp mokinių, tiek tarp tėvų. Visi nori, kad juos gerbtų. Tiesa, pagarba turi būti abipusė. Puikybė, pavydas ir pyktis sužlugdys žmogų. Aš laikausi tokių nuostatų.

Kai studijavau magistrantūrą, susidūriau su filosofo Pukelio įžvalgomis. Įsiminė jo mintis: žmogus kaip tas paukštis – kad gerai skristų, turi turėti du sparnus: vienas sparnas – mylimas darbas, kitas – mylimi žmonės. Turiu tai ir bandau sklandžiai skristi per gyvenimą.

– Ačiū už pokalbį.