Sibirietė – Kėdainių krašte

Kiekvienas žmogus turi savo istoriją, kuri vieniems niekuo nepasižyminti, o kitiems ji net labai reikšminga, susijusi su nepaprastais įvykiais, darbais. Tokia yra Sibire gimusios ir Kėdainių krašte apsigyvenusios mokytojos, dailininkės Albinos MACKEVIČIENĖS istorija.

Tėviškė – nepamirštama

Albinos tėviškė yra Lazdijų rajone, Nomajūnų kaime, kur tėveliai turėjo gražų nemažą savo ūkį, namus, bet 1945 metais į Sibirą ištrėmė mamą, o po metų – ir tėtį su mažais vaikais. Gyvuliniame vagone ilgai važiavo nevalgę ir be vandens kaip „banditų“ pagalbininkai.

Labai gaila buvo palikti gimtuosius namus, kur tiek daug prakaito išlieta juos statant, tvarkant aplinką, užveisiant didelį sodą, įkuriant bityną.

Atsidūrė su alkanomis blakėmis barake miške, kur kentė ne tik fiziškai, bet ir vietinių gyventojų priešiškumą, nes tremtiniai esą „baisūs“ žmonės.

Grįžo į tėviškę tik po dvylikos metų. Laimei, rado savo išsvajotus namus, nors ir labai suniokotus. Tėtė su didžiausiu atkaklumu juos taisė, su mama gražino. Labai norėjosi vėl atkurti savo mielą ir gražią svajonių oazę. Tik jau negalėjo atstatyti viso ūkio, sodo, bityno, nes žemė buvo nusavinta. Liko tik gyvenamasis namas. Bet ir tai juk didelė laimė. Albina matė, kaip mama, ypač prieš didžiąsias šventes puošė pirkią siuviniais, lovas – savo pačios išaustomis ir pasiūtomis nėriniuotomis lovatiesėmis, lentynėles, žibalinę lempą – karpiniais.

Čia būsimoji dailininkė pamatė ir pirmuosius mamos meninius sugebėjimus. Ji sako, kad ir dabar labai ilgisi savo tėviškės, kur augo su tėveliais, broliu ir seserimis, su kuriais kartais ir padainuodavo, dzūkų nuoširdumo. Kaip būdavo smagu visiems prie vieno stalo susėdus valgyti, leisti ilgus rudens ir žiemos vakarus. Kai tėtė ir mama rasdavo kiek laiko, laisvalaikį praleisdavo su vaikais. Skaitydavo įdomias knygas, daug pasakodavo apie senus laikus, Lietuvą, apie iškentėtus didelius vargus Sibire.

Be mokslo nėra gyvenimo

Albina pirmuosius mokslo žingsnius žengė vietinėje pradinėje mokykloje. Jos nereikėjo versti mokytis. Tėvai patys buvo išsilavinę žmonės, stengėsi, kad ir jų vaikai siektų kuo daugiau mokslo žinių. Tad dažnai kartodavo, kad be mokslo nėra gyvenimo. Sakė, kad žmogus be mokslo daug ko nežino, nesupranta ir gyvena pilkesnį gyvenimą.

Būsimoji mokytoja ir dailininkė visada svajojo apie dailę, bet baigusi Lazdijų vidurinę mokyklą, įstojo į tuometinį Pedagoginį institutą (dabar – Edukologijos universitetas) Fizikos ir matematikos fakultetą.

Į Dailės institutą ji tuomet pabijojo stoti, nes tuo metu ten buvo didžiuliai konkursai, o ji net nebuvo lankiusi jokios dailės mokyklos.

Tada Pedagoginiame institute įsikūrė Dailės studija. Albina apsidžiaugė ir su didžiuliu užsidegimu tą studiją lankė. Visi mokslai gerai sekėsi, nes niekada nepraleido paskaitų, nebuvo tik studentaujanti. Nors buvo sunku, bet ištvėrė tuos šešerius metus ir Dailės institute. Abu mokslus baigė sėkmingai, įgydama mokytojos matematikė ir dailininkės diplomus.

Darbo pradžia – Josvainių vidurinėje mokykloje

Taip atsitiko, kad Albina Mackevičienė, turinti matematikės ir dailininkės diplomus, labai tiko Josvainių vidurinei mokyklai (dabar – gimnazija), nes šiai būtent tokios mokytojos reikėjo. Tad ir gavo paskyrimą į Josvainius.

Mokyklos vadovybė čia aprūpino ne tik darbu, bet ir apgyvendino. Teko vaikus mokyti ne tik matematikos, bet ir dailės. Jai pedagoginė veikla visada patiko. Ji jai artima pat jaunystės, sako, gal dėl to, kad visada mylėjo vaikus. Myli ir dabar, nors šiais laikais vaikai jau visai kitokie. Yra be galo nuoširdžių, gerų vaikų.

Jai buvo svarbūs abu dėstomi dalykai, kurie iš mokytojos ir mokinių reikalauja susikaupimo, ypač gero išmanymo. Mokytoja sako, jog didžiausias darbymetis buvo, kai užsimojo su mokiniais sukurti 100 karpinių rašytojo Juozo Paukštelio šimtosioms metinėms. Buvo sukurta 130 darbų. Pasireiškė nuostabi vaikų fantazija ir kruopštumas. Padovanojo daug darbų M. Daukšos viešajai bibliotekai, J. Paukštelio muziejui. Dideli darbai atlikti lietuvių Lietuvos Tūkstantmečio ir Šimtmečio jubiliejams.

Dailė užsiėmimus lankė daug mokinių. Jie karpė, lipdė iš molio, kūrė žaislus. Daug dalykų darė iš popieriaus.

Turi A. Mackevičienė ir dabar neformalaus vaikų švietimo, popieriaus karpinių bei taikomosios dailės ir dailės būrelius.

Neretai sunku mokytojai ir vaikams, kai reikia antrą kartą atvykti į mokyklą užsiėmimams. Bet geri norai viską nugali.

Mokytoja žino, jog dabar vaikams reikia ypatingo dėmesio, nes daugelis jų atitrūkę nuo šeimos, tyko daugybė pavojų. Ir todėl reikia kuo daugiau su jais dirbti, juos užimti. Gėrio šaltinis vaikams turi būti mokykla.

Kūrybai laiko lieka nedaug

Albina net nežino, iš kur atsirado tas noras karpyti. Ir taip nuo mažumės bei pilnametystės. Mama net pajuokaudavo: „Kada tu suaugsi? Vis popieriukus karpai.“

Gal tokiam polinkiui turėjo poveikį ir mamos šventinis trobos papuošimas karpiniais, o gal skaitytos knygos apie tą labai seną meną, atsiradusį Kinijoje ir paplitusį visame pasaulyje.

Nuo prieškario tautiškai nusiteikusios mamos šį meną Albina puoselėja ir dabar. Nenuostabu, kad jo imasi ir profesionalūs dailininkai.

Ir ši dailininkė – ne išimtis. Pirmiausia ji subrandina mintį ir tik po to kūrinį realizuoja popieriuje. Jos kūriniai puikiai atskleidžia kūrėjos erudiciją, talentą. Juk karpinių kūryba reikalauja didelės išmonės ir ypač daug kantrybės. Be to, čia reikia gerai žinoti savo krašto istoriją, padavimus, protėvių audinių raštus, jų ornamentiką, mažosios architektūros puošybą. A. Mackevičienės kūrybos motyvai – gamta, folkloras, supanti aplinka. Stambių dekoratyvinių dėmių nenaudoja. Dominuoja išgrakštintos plonos linijos, kurios tartum skamba kaip stygos. Tą jos kūrybą galima priskirti juvelyrikai, kur labai daug smulkių detalių ir reikia apmąstyti, ką jos duos, kaip žiūrėsis, ką išreikš, ar jaudins žiūrovą. Todėl ir reikia pirmiausia viską išgyventi savyje, išjausti širdimi, kaip ir kitos technikos kūrinį.

Kartais ši menininkė fantastinius paukščius meistriškai įkomponuoja į fantastines gėles, augaliją. Kartais natūralią augmeniją tai sudvasina, tai ją padidina, tai ir pamažina. Ir iš viso kūrybos procese ji perauga į savotiškas „plunksnas“ arba atvirkščiai – iš tų „plunksnų“ išsivysto fantastiniai vaizdiniai.

Menininkė kuria ne tik atskirus paveikslus, bet ir paveikslų ciklus, kaip, pavyzdžiui, „Metai“, „Donelaitis“, „Atgimimas“, „Kryžius“, „Verpstės“, „Rytų horoskopų ciklas“ ir daugelį kitų.

Plokštuminėse, simetriškose kompozicijose, lyg lino ar medžio raižiniuose, juvelyriškai subtiliai jausdama ritmą, jo bangavimą ir moduliaciją, gerai apmąstydama kūrinio visumą, sukuria įtaigius ir brandžius darbus.

Jai nesvetima tapyba ir grafika. Yra surengusi daugybę parodų ne tik Kėdainiuose, Lietuvoje, bet ir užsienyje, tokiose šalyse kaip JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir daugelyje kitų valstybių. Ir visur apie jos darbus tik geri atsiliepimai. Pavyzdžiui, vienos parodos atsiliepimų knygoje rašoma: „Tavo darbai – didelis platus pasaulis, į kurį ateinama per meilę žmogui ir žemei, viskam, kas gyva, auga, žydi…“

Inteligentė tik gimnazijoje

Albina Mackevičienė sako, jog ji jaučiasi inteligente tol, kol yra gimnazijoje. Kai grįžta namo, tuojau ima rūpintis savo vaikais, kurių turi net keturis. Vyresnis sūnus ir dukra, jau baigę aukštuosius mokslus ir savarankiškai gyvena bei dirba Kaune. Bet jai lieka apie visus rūpintis. Be to, ūkis, daržas, virtuvė. Ir niekada neina į gimnaziją nepasiruošusi. Ruošiasi tada, kai visa šeima jau miega.

Pati viena ji sumūrijo gyvenamąjį namą pagal savo projektą, kuriame yra devyni kambariai.

Šiluma, elektra, vandentiekiu pasirūpino sūnus Valdas dar būdamas tik šešiolikos metų. Kanalizaciją jis išvedžiojo su tėvu. Stogą uždengė vyras Stasys, kuriuo džiaugiasi kaip ir vaikais.

Albina niekada neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus. Svarbu tik sveikata. Ir viską dirba stropiai. Jai patiko mūryti, bet nuo plytų kilnojimo sulaukė net trijų stuburo išvaržų. Bet vis tiek mūrijo net ir kovodama su skausmais. Juk statė ne tik sau, bet ir vaikams.

Jos manymu, reikia tik norėti ir bet kokį darbą galima išmokti. Būtų pinigų, gal taip ir nevargtų. Daug jai pataria ir dukra Jurga, dabar jau architektė. Kitos dukros – Ineta ir Odeta jau ruošiasi savarankiškam gyvenimui. Albina džiaugiasi, kad užaugino su vyru vaikus dorais, savarankiškais, darbščiais žmonėmis.

Daugiausia laiko reikia skirti gimnazijai, po to – šeimai ir kam lieka, ypač kūrybai. Apie save nėra kada galvoti. Visos jos fantazijos, visi projektai, prasvajotos naktys bėga nesulaikomai. Gal tuo ir įdomus tas gyvenimas Josvainiuose.

Ne slenka, o bėga laikas

Albina sugeba planuoti savo laiką, kuriame telpa ir visuomeninė veikla. Ji sukasi kaip smagratis, nesustodama. Negali gyventi atsiribojusi nuo visuomenės, nuo kitų žmonių, tad būdama nuo 1980 metų Kėdainių dailės draugijos nare, 2002 metais tapo šios draugijos pirmininko pavaduotoja, o nuo 2010 m. –ir pirmininke. Čia labai daug organizacinio darbo. Reikia nuolat rūpintis draugijos narių veikla, organizuoti parodas, kurias kartais reikia vienu metu rengti net po kelias, rūpintis išvykomis, plenerais ir daugeliu kitų dalykų.

Jau tradicine tapusioje dailininko Adomo Varno atminimui skirtoje respublikinėje konkursinėje parodoje dalyvauja draugijos menininkai ir laimi pirmas vietas.

Tokiuose pleneruose kaip 2014 m. „Sukilėlių kovų aidai“, Joniškyje, Biržuose, kitur reikia dalyvauti seminaruose kaip, pavyzdžiui, „Kunigaikščių Radvilų ir grafų Tiškevičių dinastijų dvarų kultūrinis paveldas Aukštaitijos regione“, įdomu susitikti su vaikais, jaunimu, suaugusiaisiais.

Negali gyventi be bendruomenės

Žmogus, koks jis bebūtų ir kokio išsilavinimo bei profesijos, negali gyventi užsidaręs vienas. Todėl nenuostabu, kad žmonės susiburia į bendruomenę. Viena tokių yra ir Josvainiuose. Joje bendruomenės nariai, vadovaujami mokytojos Onutės Jačunskienės, ne laukia kokių nors malonių iš šalies, o stengiasi viską susikurti pačios.

Ir čia Albina Mackevičienė irgi ne pasyvi stebėtoja, o stengiasi, kad bendruomenė klestėtų, kad joje būtų gražu ir gera. Tai parkelio sutvarkymo reikalai ir visokiausi kultūriniai renginiai kaip Kaziuko mugės, Kovo 11-osios šventės, Sausio 13-osios, kiti minėjimai, įvairūs meniniai darbai ir renginiai, etnokultūros puoselėjimas, jubiliejai.

Būti bendruomenės nare Albinai yra dvasinė atgaiva po sunkių darbų. Jai įdomūs organizaciniai susitikimai su žymiais žmonėmis, aktoriais, muzikantais. Norisi klausytis įdomių paskaitų, koncertų.

Labai naudingos išvykos. Aplankyta daugelis respublikos vietovių. Sako, kad kelionės suburia draugėn. Ir pastarosiomis dienomis kai kurie bendruomenės nariai ir Albina lankėsi Italijoje.

Bendruomenės pirmininkė Onutė Jačunskienė džiaugiasi, kad turi aktyvią narę Albiną Mackevičienę, kuri savo energija, entuziazmu ir altruistišku darbu, kūrybiškumu daug prisideda prie kultūrinės, organizacinės veiklos.

Sunku suvokti, kaip gali žmogus tiek daug aprėpti. Tai gali tik labai darbštus ir organizuotas, kokia ir yra mokytoja bei dailininkė Albina Mackevičienė.