Septyniolika Naujųjų metų per metus

„Tau reikėtų viename iš tų tavo straipsnių apie Paulių Dauparą parašyti“, – sykį užsiminė vienas pažįstamas. „Tikrai? O ką jis dabar veikia?“ – teiraujuosi. „Oi, ko tik jis neveikia…“

Nebent nemiega. O šiaip sėkmingai darbuojasi ir kuria rinkodaros kampanijas paties įkurtoje reklamos agentūroje, veda mokymus, seminarus, keliauja, randa laiko savo haskiui Nakano ir dar rašo knygą. „Neseniai buvau knygyne, žvalgiausi ir galvojau, į kurį skyrių reikėtų padėti tą mano knygą. Taip ir nesugalvojau“, – juokiasi Paulius, o man visai nejuokinga, kai jis pasakoja man apie knygos turinį ir aš suprantu, kad mano pašnekovas gerokai už mane protingesnis.

Beje, pirmasis spėjimas dėl miego buvo klaidingas. Paulių pokalbiui gaudžiau gerą pusdienį, kol galiausiai jis atsirado kiek pramiegojęs mūsų susitikimą.

– Čia ne priekaištas, tiesiog šiaip įdomu – ar visada visur vėluoji, ar šiaip jau esi punktualus?

– Ne, tikrai nėra taip, kad dažnai vėluočiau. Kiekvienas dalykas turi savo atsakomybės lygį: jeigu koks rimtas verslo susitikimas, kur viskas suplanuota minutė į minutę, tai pasirodau laiku. Na, bet ir šitas susitikimas, žinoma, svarbus…

– Ačiū, kad pasitaisei.

– Tiesiog šįkart toks neplanuotas nesklandumas įvyko. Šiaip kasdien stengiuosi keltis apie penktą ryto, kad spėčiau padaryti viską, ką esu suplanavęs.

– Gal tu kiek per mažai miegi? Kada eini miegoti?

– Apie vienuoliktą, na, bent jau stengiuosi, bet pastaruoju metu nebepavyksta. Turiu daug įvairiausių veiklų, visos smagios, nė vienos nesinori atsisakyti. Atrodytų, turiu savo įmonę, pats planuoju savo laiką, galėčiau tuo naudotis ir rytais kiek ilgiau pamiegoti. Bet viduje per daug motyvacijos ir entuziazmo, kad ilgai vartyčiausi lovoje!

– Tai norint nuveikti ką nors reikšmingo pakanka įkvėpimo, nereikia valios pastangų?

– Valia… ją visi ir taip turi. Vieni – vieniems dalykams, kiti – kitiems. Bet pirmiausia – motyvacija! Čia panašu į tai, kas nutikdavo vaikystėje su mėgstamais žaislais. Žaisdavome iki išnaktų, o tada ateidavo tėvai ir sakydavo, kad jau laikas miegoti. Bandydavome derėtis, kad leistų pažaisti dar, tačiau mus vis tiek nuvarydavo miegoti. O tada, kai visos šviesos namuose užgesdavo, mes vis tiek paslapčia žaisdavome su savo žaislais. Tai šitą vaikišką džiaugsmą reikia išsaugoti, bet leisti jam įgauti kitą pavidalą. Kaip augant keičiasi mūsų kūnas, protas, taip turi pasikeisti ir mūsų žaislai: tapti nuosavomis įmonėmis ir projekčiukais, su kuriais kasdien norisi žaisti.

Aš įsitikinęs, kad kiekvienas savyje turi to vaikiško entuziazmo, kad ir kaip atrodytų. Turėjau mentorystės programą su dešimčia vaikų; kai kurie buvo šiek tiek vangūs, kai kurie – visai nemotyvuoti, tačiau po tam tikro kiekio pokalbių, diskusijų, užsiėmimų, analizavimų pradėjau pastebėti, kaip pas juos atsiranda ir motyvacija, ir ryžtas veikti.

Turiu negerą nuojautą, kad vangūs žmonės tokiais tapo vidurinėje mokykloje. Ten tiesiog stengiamasi sudėti į vaikų galvas sausą informaciją, niekas nepaaiškina, ką vėliau jie galės su tuo veikti. Tai grubi švietimo sistemos klaida. Aš pats pamenu, kaip dažnai klausinėdavau mokytojų: „Kam man viso šito reikia?“ Tarkim, fizikos, chemijos mokytojai galėtų parodyti naujausius technologinius išradimus ar mokslinių tyrinėjimų rezultatus ir užsiminti, jog, pradėję nuo vidurinės kurso, ateityje vaikai galės dirbti su tokiais projektais. Tačiau kol kas atrodo, jog visko tiesiog „reikia egzaminui“, o kas po to – nesvarbu.

Su laiku nejuokauja

Kai kurie žmonės teiraujasi Pauliaus, kaip jis viską suspėja. Atsakydamas jis nekukliai palygina savo gyvenimą su kosmosu, tačiau atsakymas iš esmės gudrus.

„Tai tas pats, kas skrydis į kosmosą. Kadaise žmonija labai norėjo ten nukeliauti, tačiau nė nenumanė, kaip. Tačiau po truputį, darydami veiksmą po veiksmo: atlikę skaičiavimus, apmokę astronautus, sukūrę raketas, jie tai padarė. Taip ir aš: suskirstau savo darbus dalimis ir kasdien vis priartėju prie savo tikslo“, – aiškina Paulius.

– Sėkmingi žmonės neretai turi kokių nors specifinių įpročių: keliasi itin anksti, medituoja, kasdien nubėga tam tikrą atstumą ir pan. Ar tu irgi tokių turi?

– Turiu susikūręs tokį modelį: visus metus išskaidau į 17 dalių po 500 valandų – apie tris savaites. Ir kiekvienas iš tų septyniolikos etapų turi savo darbus bei tikslus. Kodėl taip darau? Visada, kai prasideda nauji metai, mes galvojame: „Šiais metais įgyvendinsiu savo tikslus!“ Prasidėjus naujiems mokslo metams sakome: „Šiemet tai jau mokysiuos!“ Atsivertę naują sąsiuvinį nusprendžiame: „Dabar tai gražiai rašysiu!“ Visos tos mūsų pirmojo karto preliudijos, idėjos pažadina geras emocijas. Tad man patinka ne vieną, o septyniolika kartų per metus pagalvoti, kaip man pasisekė praėjusiame etape, ir ką noriu įgyvendinti kitame. Gruodžio pabaigoje lieka 234 laisvos valandos, tai lyg koks apibendrinimo, atostogų laikotarpis, tuo metu nedarau nieko susijusio su darbu.

– Ar toks metų skaidymas – tik dėl septyniolikos džiaugsmo akimirkų, ar visi darbai vyksta produktyviau?

– Laiko neplanavimo rezultatai paprastai būna du: arba žmogus laiko turi daug, arba mažai. Kiek šiuo atveju yra daug, o kiek – mažai? Lygiai tiek pat! Tik vienu atveju žmogus ko nors nespėja, kitu – nepradeda, bet išvada ta pati – niekas nevyksta, abiem atvejais stovima vietoje.

Kad man taip nenutiktų, su savo laiku elgiuosi atsakingai. Jau minėjau, kad turiu septyniolika etapų po 500 valandų. Iš jų dirbu 100 valandų, per dieną išeina maždaug septynios ar šešios gryno darbo valandos. Ir jas seku sąžiningai, su laikmačiu! Jei noriu trumpam atitrūkti, pailsėti – viskas tvarkoje, galiu pažiūrėti filmą, pasivaikščioti su šuniu ar nueiti su kuo nors kavos, bet visas tas laikas bus sąžiningai atidirbtas. Būna, kai kurie skeptiškai į tai žiūri, klausia, ar mano gyvenime netrūksta spontaniškumo, kai viskas taip griežtai suplanuota. Patikėkite, kai nesi susipykęs su savo paties laiku, tuomet gali būti labiausiai spontaniškas!

Laiko žudikės sakuros

– Planuojant laiką svarbu net ir tai, kokie žmonės yra jūsų socialinių tinklų draugų sąrašuose. Jei manajame pasitaiko koks selfių mėgėjas ar mėgėja, aš tokį iškart šalinu. Man patinka sraute gauti naujienas apie mokslą, marketingo ir reklamos pasaulį, kažką įdomaus, tad atitinkamai ir stengiuosi sąraše turėti draugus, kurie tokiais dalykais dalijasi. Kartais aš pats paeksperimentuoju su savo paskyra – kačiukų nuotraukų nededu, bet užtenka mano šuns nuotraukos, kad surinkčiau šimtą „patinka“. O štai įdedu ką nors apie Enšteiną, visatos vibracijas, ir vos iš keturių žmonių sulaukiu atgarsio. Iškart galvoju: „Ką, nejaugi mano draugai tikrai tokie?“ (juokiasi).

Teisybė tokia, kad jei pradėsite žiūrinėti visas sakurų ar pirmojo sniego nuotraukas, apsikrausite galvą šlamštu. Mūsų smegenys naudoja elektrą, kurią gaunam valgydami, miegodami ir pan. Todėl ryte taip lengva galvoti, o vakare – sunku. Tiesa, kartais ir ryte galvoti būna sunku, jei vakare veikei kažką linksmo ir visai negalvojai (juokiasi).

Ką tik kalbėjome apie sėkmingų žmonių specifinius įpročius. Vienas tokių pavyzdžių – visi tie jobsai, zuckerbergai kasdien rengiasi daugmaž vienodai. Kasdieniai valgymo įpročiai, patiekalai taip pat panašūs. Kodėl? Nes atsikėlus jiems nebereikia mąstyti, ar šiandien avėti raudonus, ar juodus batus, rištis žalią ar mėlyną kaklaraištį! Tokie menkniekiai tik užima vietą daug svarbesnių idėjų, galinčių atsidurti jūsų galvose. Pašiurpstu kartais išgirdęs, KIEK DAUG kai kurios panelės galvoja apie tokias nesąmones.

Juokingiausia, kad aš pats juk esu rinkodaros specialistas, ir būtent tokie kaip aš tą nenumaldomą jų norą galvoti apie drabužius ir kuria. Todėl pastaruoju metu stengiuosi atsiriboti nuo tokių komercinių, vartotojiškumą skatinančių produktų. Nesakau, kad apskritai nemėgstu dirbti su drabužiais – jei tai vienetiniai rankų darbo gaminiai, dizainerio meninė išraiška – kodėl gi ne? Kaip tik dabar turiu tokį projektą, brangios suknelės, kainos prasideda maždaug nuo 4 tūkst. eurų, sukurtos Dubajaus rinkai. Ir man įdomu, nes rinkodaros kampanija atitinkamai nekalba apie masišką vartojimą, nėra paslėptos žinutės „pirkite visi greičiau“.

90 tinklalapių per dieną

Jei savo feisbuke jau nebematote draugų nuotraukų šalia sakurų, štai tolimesni nurodymai, ką veikti su atsiradusiu laiku.

– Plačiau papasakok apie savo verslą. Kodėl būtent rinkodara?

– Iš pradžių studijavau matematiką ir informatiką, bet galiausiai atsidūriau čia. Marketingas mane žavi galimybėmis prisiliesti prie bet kokios srities. Juk visiems reikia populiarumo! Jei kuri komunikacijos strategiją, pavyzdžiui, avialinijoms, negauni teisės pilotuoti lėktuvą, tačiau gauni progą patyrinėti aviaciją iš arčiau nei įprastai, tas pats su visais kitais produktais ir paslaugomis. Mano profesija man leidžia neužsisėdėti vienoje vietoje, o aš nuolat stengiausi puoselėti savo žingeidumą. Kiek puslapių tu, naršydama internete, per dieną aplankai?

– Nedaug, gal kokius šešis, septynis.

– Būtent, paklaususi bet kokio žmogaus, dažniausiai gausi tokį atsakymą. O aš per dieną aplankau apie 90 naujų puslapių.

– Apie ką jie?

– Viską. Kūrybiškumą, politiką, futurizmą, holistiką, sveikatą…

– Gal ką nors rekomenduosi?

– Labai geras – StumbleUpon, ten galima pasirinkti sritis, apie kurias nori gauti srautą. O jį kuria patys žmonės – kažką įspūdingo pamato, sužino ir įkelia. Tad su raktažodžiais, pavyzdžiui, „menas“ arba „architektūra“ aš kaskart atrandu kažką, ko neaprašė joks žinomesnis pasaulio ar Lietuvos tinklalapis. Arba būna, kad atsivertęs kokį nors populiarų puslapį gaunu tai, ką perskaičiau jau prieš savaitę.

Rakiname sėkmės spyną

– Banalu, tačiau kur tavo raktas į sėkmę? Universitetai išleidžia krūvas jaunųjų rinkodaros specialistų, o tu nė nebaigei panašios specialybės, tačiau agentūrai sekasi kuo puikiausiai.

– Tiesą sakant, aš savo įmonės nevadinu „agentūra“, sakau „agentūrėlė“, mažas nykštukas, kuris, kai kam nors prireikia, ateina į pagalbą arba būna surastas (juokiasi). Aš niekada savęs nepardavinėjau, tiesiog bendraudavau su žmonėmis ir džiaugdavausi nuveiktais darbais. Manau, vienas svarbiausių savireklamos dalykų yra netylėti, pasakoti apie savo mylimą veiklą. Entuziazmas, kuris girdisi kalbant, uždega visus aplinkinius, tada jie nori bendradarbiauti. Na, aišku, ir profesionalumo reikia, vien meilės darbui neužtenka (juokiasi).

– Juk negali būti viskas tobula. O jei klientas nenusisekęs, t. y. jei tenka kurti strategiją produktui, kuris visai nepatinka?

– Aš tiesiog nedirbu su nepatinkančiais produktais. Štai, kaip ir minėjau, pastaruoju metu atsisakau komercinių projektų, cigarečių ar alkoholio reklamų. Žmonės sukuria tiek daug naujų dalykų, kad rinkodaros atstovai gali leisti sau prabangą rinktis, su kuo dirbti (juokiasi).

Savo klientų aš net nevadinu klientais ar užsakovais. Jie man – draugai, aš jiems padedu, o jie man už tai atsilygina. Štai, pavyzdžiui, bendradarbiaujam su „Kito kampo“ kolektyvu. Taigi mes jau beveik kaip šeima, kokie čia gali būti „užsakovai“! Visi tie aktoriai… Audrius Bružas, pagrindinis iniciatorius, vadovė Airina, Mantas Vaitiekūnas, Kirilas Glušajevas, Balys Latėnas, Dima, kuris groja… Aš jaučiuosi toks laimingas, dirbdamas su jais! Atsimenu, kai žiūrėdavau per televizorių visus tuos jų juokelius, nebūčiau net pagalvojęs, kad kažkada su Audrium tiek daug nuveiksime.

Kaip elgtis, kai turi/neturi pinigų

– Neperku daug drabužių – mieliau nusiperku vieną tikrai kokybišką. Man labiau patinka važinėti traukiniais, nei automobiliu, apie pastarojo įsigijimą nė nemąstau. Paprasčiausiai nematau prasmės mokėti šimtus tūkstančių. Prestižas? Jis man visiškai nerūpi. Rimtai dirbantys žmonės, kurie šį bei tą supranta apie pasaulį, nekreipia dėmesio į tai, kaip tu atrodai ar kokį automobilį vairuoji, jiems rūpės tai, ką tu galvoji ir ką kalbi.

– Kalbi kaip koks asketiškas vienuolis!

– Negaliu sakyti, kad nesu materialistas – mėgstu pinigus, tik į juos žiūriu kaip į perspektyvas ir galimybes apmokėti mokesčius, pirkti gerą maistą ir pan. Nereikia pamesti galvos dėl turtų, nes pinigai toks jau dalykas, kurio niekada nebus gana. Tą turėtų prisiminti ir šių dienų jaunesnioji karta – esu pastebėjęs, kad jie nežmoniškai skuba! Visko nori greitai, o ypač – didelių pinigų. Tačiau dažnai jie įsisuka į tą užburtą ratą – negauna darbo, nes neturi patirties. Žmonės, eikite kažką nuveikti ir nemanykite, kad už tai jums privalo mokėti pinigus! Gaunama patirtis ir darbas su profesionalais yra neįkainojamas, ir to negali pasiūlyti joks universitetas. Na, gal nebent Harvardas (juokiasi). Ir tai nesu įsitikinęs.

Pastovus nepastovumas

– Nejaugi kiekviena diena praeina lyg rojuje? Juk būna nesklandumų, kai viskas klostosi ne taip, kaip norėtum? Ką tada darai, kaip sukiesi iš padėties?

– Taip, yra buvę išsimušimų iš vėžių, skolų, būna perdegimų, kai, rodos, nieko nebesinori. Tada ieškau būdų atsigauti, ir tiek. Pabendrauju su žmonėmis. Teigiamus patyrimus ir energiją gaunu būtent per bendravimą. Anksčiau, kai dar gyvenau lofte, kur buvo daug erdvės, reguliariai susikviesdavau visus maždaug per mėnesį sutiktus žmones. Jie vieni kitų nepažįsta, o aš sakydavau: darom vakarienę! Ir žiūrėdavau, kaip mezgasi tinklas, pažintys, ryšiai.

Pamenu, „National Geography“ tyrinėjo keturias ar tris gentis, kuriose žmonės neįprastai ilgai gyvena. Atrastas bendras jų visų bruožas buvo toks, kad visose gentyse labai daug bendraujama. Jei kas nutinka, iškart padeda vieni kitiems. Kolektyviškai valgo, vaikšto. Ir aš nesistebiu. Manau, kad bendravimas ir noras padėti yra tai, kas veda pasaulį į priekį.

Egzistuoja šioks toks chaosas, pastovus nepastovumas, galintis pakišti koją nepriekaištingai sustyguotiems tavo planams. Tačiau sugebėjimas rasti išeitį ir grįžimas į vėžes ir yra gražiausioji dalis!