Scenos vilkas

Kėdainietį Justą dažniau pamatysite televizijos ekranuose, nei gimtojo miesto gatvėse. Ir kas galėtų jį kaltinti? Televizijos projektai, šokių treniruotės nuosavame klube, konkursai… O šiemet Justas tik per plauką neatsidūrė ant „Eurovizijos“ scenos Švedijoje. Na, o kaip visuomet tokiose istorijose įdomiausia dalis – tai, kad ant lėkštutės jam niekas nebuvo patiekta.

Ačiū atkakliai mokytojai

Jei ne ji, šis straipsnis šiandien galbūt neturėtų pompastiškos įžangos apie „Eurovizijos“ sceną. Tiesą sakant, šio straipsnio galbūt visai nebūtų.

– Kai pirmą kartą užsimaniau šokti, buvau gal septynerių. Josvainių gimnazijoje, kurioje mokiausi, buvo šokių būrelis. Visi berniukai ėjo į futbolą arba krepšinį, o aš užsirašiau į šokius.

– Nesišaipė tie berniukai?

– Būtent, kad šaipėsi!

– Užtat mokytoja tikriausiai džiūgavo.

– Taip, vėl pataikei. Ji prisipažino, kad tai pirmas kartas jos mokytojavimo istorijoje, kai šokti pas ją atėjo berniukas. Lankiau būrelį gal porą savaičių, bet tuomet nusprendžiau išeiti.

– Kodėl? Nepatiko šokių stilius?

– Ne, viskas patiko, šokome tautinius, nelabai sudėtingus šokius. Tačiau dar kartą susimąsčiau – ar tikrai man verta taip išsiskirti iš kitų? Dar nebuvau spėjęs taip stipriai prisirišti prie šokių, kad ryžčiausi rinktis veiklą, kurią daugelis laiko mergaičių užsiėmimu. 

Kai nepasirodžiau šokiuose savaitę, mokytoja mane susirado, nusprendė išsiaiškinti, kodėl taip nusprendžiau. Paaiškinau, kad pasirinksiu krepšinį, būsiu kaip normalus berniukas, tiek jau to. Ir vis tik mokytoja kažkaip sugebėjo mane perkalbėti. Pasakė, kad patyčios iš šokančio berniuko – labai vaikiškos ir kad visi klasės draugai užaugę susipras. Tad grįžau į šokių būrelį, ir jame užsibuvau. Pirmi, antri, treti metai prabėgo, tada pastebėjau, kad visai gerai sekasi – konkursuose skiname pirmas vietas, o ir tie patys berniukai, kurie, beje, jau buvo tapę vaikinais, ne tik nebesišaipė, bet dar ir palaikė mane.

[quote author=“Justas“]Kai įvyko pirmoji „Lietuvos balso“ tiesioginė transliacija, visi draugai, pamenu, skambino, sakė: „Mes tave per televiziją matėm! Tu – žvaigždė![/quote]

Ieškojimai

Tuo metu dar nežinojome, kad ateityje televizorių ekranai mirgės nuo įvairių sportinių šokių šou, ir juos stebės šimtai tūkstančių žiūrovų. Visgi panašu, kad Justas kažkokiu būdu suuodė, kurioje pusėje laukia šlovė, ir panoro išmėginti sportinius šokius. Tik galbūt jam tai nebuvo taip paprasta, kaip bet kokiam kitam berniukui, kurio mama, sužinojusi, kad jos sūnus domisi šokiais, visai pamestų galvą iš laimės ir tą pačią minutę paskambintų jį užrašyti.

– Turėjau pasitarti su mama. Visgi augau globos namuose – „Kampučių“ šeimynoje, broliais bei sesėmis vadinau dar kitus dešimt vaikų. Finansiškai nebuvo lengvai mumis visais pasirūpinti, bet mama vis tiek sakė pabandyti. Visada labai rūpinosi mano ateitimi! Tuo metu vienintelis sportinių šokių klubas Kėdainiuose buvo „Vilnis“, ten ir nuėjau. Pabuvau du mėnesius, ir vis dėlto nusprendžiau, jog sportiniai šokiai – ne man. Per daug estetikos, tvarkos, suvaržymų… Grįžau į Josvainių gimnazijos šokius pas Ramintą Matulytę-Šilienę.

Kėdainiečio debiutas didmiestyje

Vietoj sportinių Justas pradėjo domėtis gatvės bei šiuolaikiniais šokiais, kaip pats sako, praplėtė spektrą, ir vis dar šoko pas tą pačią vadovę. Taip praėjo nemaža laiko atkarpa – atėjo dvyliktos klasės egzaminai, mokyklos baigimas, studijos… Jau buvo kone beišsipildantis Justo vaikystės noras – būti eiliniu, niekuo neišsiskiriančiu jaunuoliu. Bet tada internete jis rado skelbimą…

– Perskaičiau, jog vyksta šokėjų, kurie šoktų kartu su dainininkais, atranka į projektą „Lietuvos balsas“. Pusiau juokais užsiminiau vadovei, o ji sako: „Skaitai mano mintis! Tau reikia pabandyti!“ Suplanavome kelionę, ir tik grįžęs namo po truputį ėmiau suprasti, kas vyksta: aš, kažkoks niekam nežinomas Justas, ne profesionalas – tik mėgėjas, važiuoju į Vilnių dalyvauti svarbioje atrankoje. Vilnius tuo metu kaip koks galimybių miestas atrodė (juokiasi). Pasidomėjęs sužinojau, kad užsiregistravo apie tris šimtus dalyvių, o atrinks tik dešimt. „Be šansų“, – pamaniau, bet neatsisakiau vykti, nusprendžiau, kad vis tiek bus smagu – laukia kelionė ir nauja patirtis.

Na, nuvažiavau, ten visiems trims šimtams dalyvių reikėjo išmokti tą pačią choreografiją. Mokė Šarūnas Kirdeikis, jį žmonės turėtų atsiminti iš „Eurovizijos“ pasirodymo kartu su Vilija Matačiūnaite. Praktiškai vieną kartą parodė, ir mes jau turėjome pakartoti! Jie būtent tai ir tikrino – kaip mes įsimename judesius, jų eiliškumą. Na, pamenu, matau, kad choreografija – kosminė, pasijuokiau iš savęs, ir nuėjau atsistoti į galą, pasislėpiau už visų, atseit manęs nėra (juokiasi). Išmoktą šokį iš pradžių reikėjo sušokti nedidelėje grupėje – čia dar nieko baisaus. Bet vėliau – po vieną! Aš nė karto gyvenime nebuvau šokęs solo, o čia dar priešakyje sėdi priekabi komisija. Jaudulys didžiausias, kojos dreba, net nesuprantu, kaip aš kažką pašokau. 

Mūsų buvo likę dvidešimt, kai turėjo paskelbti tuos dešimt laimingųjų, pasiekusių tikslą. Niekaip negalėjau patikėti, kad aš tame dvidešimtuke – maniau, kad reikia džiaugtis, toliau tikrai neišeisiu, čia jau ir taip stebuklas. Komisijos narys skaito pavardes, jau devynis išvardijo, aš jau buvau beapsisukantis nueiti, kai staiga girdžiu – mano pavardė!

„Tu – žvaigždė!“

– Kaip dramatiška, lyg kokiame filme!

– Bet realybė smogė gana greitai. Filmavimai – Vilniuje, intensyvios, kasdien po penkias valandas trunkančios repeticijos – Vilniuje. O aš gyvenu Kėdainiuose. Mano sociologijos studijos – Kėdainių Jonušo Radvilos studijų centre. Kaip viską suderinti? Neišvengiamai vis tiek reikės kraustytis į Vilnių. Kur gyventi? Kita vertus, tai buvo neblogas spyris man į minkštąją pagaliau imtis iniciatyvos šiuo klausimu. Man jau buvo suėję aštuoniolika, ir pagal taisykles turėjau išeiti iš šeimynos, kaip ir visi kiti, sulaukę pilnametystės.

Dar nebuvau spėjęs susirasti savo būsto, tai mane ten laikė tik iš geros širdies (juokiasi). Taigi susiradau butą, kolegijoje paprašiau metų pertraukos nuo studijų. Buvo truputį nejauku – tuo metu kaip tik artėjo egzaminai, kursinis pristatymas, bet kolegijos administracija pasirodė labai šauni ir supratinga, netgi skatino mane. Sakė: „Čia labai svarbus įvykis tavo gyvenime, eik ir užsiimk savo reikalais, su mumis vėliau atsiskaitysi.“

Taigi, išsikrausčiau į Vilnių, kur nieko nepažinojau. Prasidėjo repeticijos, krūvis buvo nepakeliamas! Grįžęs iškart krisdavau į lovą, vos atsikeldavau, jau, žiūrėk, ir vėl į repeticiją. Bet kažką panašaus ir įsivaizdavau savo gyvenime, tiesą sakant, visada norėjau taip pagyventi.

Kai įvyko pirmoji „Lietuvos balso“ tiesioginė transliacija, visi draugai, pamenu, skambino, sakė: „Mes tave per televiziją matėm! Tu – žvaigždė!“

– Nepasipūtei?

– Ne, džiaugiausi teigiamu įvertinimu, ir tiek.

– O kokį nors piniginį atlyginimą gaudavai?

– Taip, bet tikrai ne tokį, kokio užtektų gyventi Vilniuje (juokiasi). Visi dirbdavo iš idėjos, norėdami priklausyti geriausių šokėjų grupei.

– Tai iš ko tuo metu pragyvendavai?

– Kadangi esu be tėvų, suėjus aštuoniolikai metų pradėjau gauti pašalpas iš valstybės. Pragyventi buvo įmanoma, tačiau reikėjo labai „pasispausti“. Tad atėjo metas kitam svarbiam žingsniui –  nusprendžiau susirasti darbą.

Darbas, meilė ir pabirę dantys

– Aišku, norėjau dirbti ką nors susijusio su šokiais. Atradau šokėjų trupę „Kabaretas“. Jie vakarais publikai rodydavo šou programą: iliuzionistai demonstruodavo triukus, o šokėjai šokdavo. Įsipaišiau ten, dirbti reikėjo taip pat daug, mokestis – taip pat simbolinis. Bet man ten patiko, tai susiradau papildomą darbą. Ir nors „Kabarete“ daug neuždirbau, jis man davė kitų gerų dalykų. Porinius šokius šokdavau su viena mergina… Ir faktas, kad šokių partneriai dažniausiai tampa pora ir gyvenime, ne iš piršto laužtas – susišokome su ta partnere, ir dabar jau ketverius metus esame kartu (šypsosi).

Tiesa, „Kabarete“ buvo ir praradimų. Vieną kartą šokant tango man išmušė du apatinius dantis. Viskas vyko pasirodymo metu, šokio viduryje. Jaučiu, kad man šokas, o nutraukti šou juk negaliu!

– Juk turėjai paplūsti kraujais!

– Ne, ne, viską laikiau stipriai susičiaupęs. Vos tik atsidūriau užkulisiuose, spjoviau viską ant žemės ir, berods, atsijungiau. Tada mane išvežė greitosios pagalbos automobilis, na, ir gavau du implantus – tikrieji dantys visiškai sutrupėjo. Nuostolingas pasirodymas!

Nuosavo verslo pradžia

Lietuvaičiai nesirikiavo eilėmis prie ganėtinai brangių „Kabareto“ bilietų. Tad trupė buvo pasmerkta – ilgainiui ją teko uždaryti, ir Justui su naujais dantimis teko ieškotis kokios nors naujos veiklos.

– Mano draugė su kolega kaip tik buvo pradėję kurti sportinių šokių klubą. Tuo metu, kai aš prisijungiau, klubas veikė apie metus. Na, ir žiūrim, kad neblogai sekasi – vaikai eina, kiekvienas turim darbo. Kadangi neturėjau daug žinių sportiniuose šokiuose – juk vaikystėje šis stilius manęs nesuviliojo – teko daug mokytis ir pačiam. Ir ką jūs manote – šįkart man patiko! Kai pirmą kartą susidūriau su sportiniais šokiais, treneris juos pateikė kiek kitaip, kažkodėl pamaniau, kad tai „sausi“ ir neįdomūs šokiai. O pradėjęs mokytis nuo pagrindų, turėdamas tikslą, supratau, kad tai sunkūs, preciziškos technikos reikalaujantys ir klasiški šokiai. Ir dar supratau, kodėl žmonėms jie patinka (juokiasi). Na, o mūsų klubas „Judesys“ produktyviai veikia iki dabar, ateina daug vaikų, turime aukštų pasiekimų ir kylame karjeros laiptais.

– Koks jausmas atsidurti užkulisiuose? Juk tu scenos žmogus, o kai konkursuose varžosi tavo mokiniai, tik stebi, kaip jie atsiima medalius, nors tu įdėjai ne ką mažiau darbo juos ruošdamas.

– Žinok, visgi nesunku – kai vardijami finalininkai, paminimas ir klubas. O žmonės žino, kas dirba tame klube – trys geri treneriai. Ir, jei būna tikrai aukštos vietos, viešai įvardijami ir patys treneriai! (juokiasi). Tai dėl šito nesuku sau galvos, laurų visiems užtenka, o be to, didžiausias apdovanojimas – geras jausmas širdyje, kai mano ruošta pora pasiekia gerų rezultatų.

Eilinė savaitės diena, Justas važiuoja į darbą, skamba jo telefonas. Justas atsiliepia.

– Laba diena, čia jums skambina „TV3“ prodiuserė.

– Sveiki, malonu.

– Organizuojame „Šok su manimi“ projektą, turbūt teko girdėti. Gavau jūsų, kaip šokėjo, kontaktus. Na, ir skambinu turėdama pasiūlymą. Tiesą sakant, jau perskambinau kokį šimtą šokėjų, ir visi atsisakė.

– Pasakokit, įdomu.

– Ar esi girdėjęs kažką apie Agnes Landau?

– Esu, žinoma… (Justas iškart suprato, kur lenkia prodiuserė). Baikit, tikrai nesutinku. Nenoriu gadintis savo karjeros, visgi su vaikais dirbu, kaip į mane žiūrės žmonės?

– Dar pagalvok, užmokestis didelis, už kiekvieną laidą gausi tikrai labai daug pinigų. Be to, tiesioginiame eteryje bus tavo klubo reklama.

– Tikrai nesutinku. Ačiū už pasiūlymą.

– Tuomet labai gaila, iki kito karto.

Justas grįžo namo ir netikėtai, kaip ir prašė prodiuserė, iš tiesų pagalvojo.

– Aš toks jau esu, kad mėgstu nuolat susidurti su iššūkiais. Pasvarsčiau: šimtas atsisakė, kodėl aš turiu būti kaip visi? Su drauge sutarėme, kad televizijai reikia parodyti, kad aš – normalių pažiūrų, turiu antrą pusę, ir mes visur rodysimės kartu. Kitą dieną paskambinau tai pačiai prodiuserei ir pasakiau, jog sutinku dalyvauti. „TV3“ užkūriau tikrą šurmulį – visi be galo apsidžiaugė, nes jau buvo praradę viltį surasti partnerį Agnes.

Nuėjome (aišku, su drauge) į pirmąjį susitikimą su mano šokių partnere. Pirmas įspūdis – sėdi mergina, kad ir kaip bežiūrėtum, iš šono ar iš priekio. Pabendravom – pasirodė, kad ji visiškai normalus žmogus, kultūringas, išsilavinęs. Kai pamokėme Agnes pirmųjų žingsnelių, paaiškėjo, kad ji juda lyg medis, bet vilties nepraradome – visgi esame geri treneriai, žinojome, kad išmokysime ir ją šokti.

Iš pradžių visi draugai skambino ir klausė, ar aš proto netekau. Maniau, kad krisime pirmieji, bet išsilaikėme penkias laidas – čia man jau atrodė didelis pasiekimas atsižvelgiant tiek į mūsų poros neįprastumą, tiek į Agnes sugebėjimus šokti. O tie, kurie iš pradžių žiūrėjo į mano sprendimą skeptiškai, vėliau ėmė palaikyti mus, sakė, kad aš šaunuolis, nes esu tolerantiškas ir neatsukau nugaros, kaip padarė tie kiti šimtas šokėjų.

– Koks darbo tempas dalyvaujant tame projekte? Per savaitę reikia paruošti vieną šokį, taip?

– Būtent, čia buvo didžiausia mūsų bėda. Visi dalyviai pradeda ruoštis likus keturiems mėnesiams iki projekto, vasarą.

– Tai yra šiek tiek vaidybos, niekas iš tiesų nesiruošia per vieną savaitę, kaip afišuojama šou?

– Ne, žinoma. O mes pradėjome likus savaitei iki projekto, ir tai visos savaitės neturėjome, nes Agnes nuolat keliaudavo: pirmadienį jai reikdavo skristi į Londoną, ketvirtadienį – į Milaną ir taip toliau. Tad visam šokiui paruošti turėdavome maždaug dvi dienas. Dirbdavome po keturias, po penkias valandas, ir šiaip ne taip padarydavome. O dar Agnes su tom savo pertraukėlėm ir kitokiais įgeidžiais… Buvo sunku, patirties tikrai įgijau, o jau kiek kantrybės!

– Agnes – įnoringa?

– Yra keletas niuansų, ji šiek tiek arogantiška. Visada turėjome iš namų ją pasiimti į repeticijas, ji vėluodavo dvidešimt minučių, kartais ir pusvalandį, tačiau turėdavome laukti. Taip pat reikėdavo ją ir parvežti. Patalpos visada turi būti šaltos, vėdinamos… Žodžiu, princesė. Bet gal ir galiu pateisinti, nes, kaip minėjau, ji nuolatos keliauja, jos draugai – Dolce, Gabbana, Versace… Grįžusi rodydavo mums nuotraukas su jais. Tad pamaniau – jei jau tokie garsūs vardai jos neignoruoja, kodėl aš turėčiau?

Nelemtos „Eurovizijos“ taisyklės

Vienas didžiausių Justo laimėjimų, anot jo paties, ne koks aukso medalis iš konkurso, o tai, kad šiemet jis šoka Donato Montvydo, šių metų Lietuvos atstovo „Eurovizijoje“, koncertiniame ture.

– Gavau pasiūlymą iš vieno choreografo. Pasakė: „Susirinks profesionalai, geriausi Lietuvos šokėjai, tad bus mažai žaidimų, daug darbo ir smagaus laiko.“ Negalėjau atsisakyti! Treniruotės vyksta vėlai, dešimtą vakare, kai visi baigia savo darbus. Baigdavosi pirmą, antrą ar net trečią… Bet buvo tikrai smagu šokti, ir turas dar nesibaigė, turime nedidelę pertrauką tol, kol Donatas dalyvauja „Eurovizijoje“.

– O kodėl jūs, šokėjai, nevykote kartu?

– Nežinau tų organizacinių dalykų, bet mes patys spėjame, kad tai dėl to, jog scenoje leidžiami daugiausia šeši dalyviai. Mūsų – devyni, be to, Donatas dainuoja su pritariamaisiais vokalais. Jų – keturi, Donatas – penktas, tai vieno šokėjo juk neims.

– Nenusivylei?

– Oi, labai, visi be galo nusivylėme! Pamatyti visą renginio virtuvę ir sušokti ant „Eurovizijos“ scenos būtų didelis gyvenimo įvykis. Bet tiek to – jau vien dalyvauti tokio žmogaus ture man yra svarbu ir reikšminga, Donatas – tikrai profesionalus atlikėjas.

78 metai – ne riba

– Ar tau nebaisu, kad pasirinkai labai laikiną profesiją? Kad pasensi, priaugsi svorio, prarasi formą?.. Kad kažkada nebegalėsi treniruoti?

– Aš mėgstu žiūrėti į ateitį, tad esu susigalvojęs įvairiausių veiklų, kuriomis galėsiu užsiimti lygiagrečiai. Svarbiausia, kad ne tik galvoju apie jas, bet iš tiesų imuosi veiksmų. Štai, pavyzdžiui, mūsų klubas pradėjo šokių drabužių verslą – siuvame drabužius savo šokėjams. Be to, įstojau į verslo vadybą ir viešąjį administravimą Mykolo Romerio universitete išlyginti studijų, tad, tikiuosi, tai ne veltui ir ateityje galėsiu imtis su tuo susijusios veiklos. Ir dar vienas planas – su drauge turime žemės, kurią galima realizuoti, tad galvojame apie kaimo turizmo sodybą. Nemanau, kad šoksiu iki šešiasdešimties ar septyniasdešimties, bet niekad nenoriu dirbti kažkam kitam – tik sau.

Beje, jei įdomu, ar šokti senatvėje apskritai įmanoma, turiu pasakyti, kad taip. Mes, kai patys norime pasimokyti ir patobulėti, kviečiame fantastišką trenerį Rimantą iš Kauno. Jam, rodos, 78 metai, bet jis turi įspūdingą žinių bagažą apie sportinius šokius. Jis kalba tokiomis aukštomis materijomis, kad mes kartais net ne viską suprantame! Parodyti jis jau nebegali, jis mums tiesiog sako, ką ir kaip daryti. Mes bandome, Rimantas sako: „Ne! Ne taip!“ Bandome toliau, kol pagaliau išgirstam: „Va! Pataikėt!“

– Ar jau gyveni savo svajonių gyvenimą, ar dar kažko trūksta?

– Ne, tobulybės dar nepasiekiau, iš tiesų ir nežinau, kaip ji turi atrodyti. Tad nekuriu grandiozinių planų – gyvenu šia diena, ir protarpiais žvalgausi į ateitį, kad ji būtų dar geresnė.