Scenoje jauna atlikėja mėgaujasi kiekviena akimirka

Nuolatinei rajoninių, respublikinių ir tarptautinių konkursų, festivalių dalyvei, diplomantei bei laureatei Vytautei Makutytei sceninis gyvenimas pažįstamas jau trylika metų. Pirmą kartą į sceną ji užlipo būdama vos trejų ir nuo tada muzika tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi, nuplaunanti nuo sielos kasdienio gyvenimo dulkeles.

Tiesa, jei pirma jūsų pažintis su Vytaute įvyktų bet kur kitur, tik ne scenoje, pagalvotumėte „O, kokia kukli mergina“, tačiau muzikos pasaulyje ji anaiptol ne tokia. Stovėdama scenoje skambant muzikai ji tampa drąsi it besiskleidžianti pavasario gėlė.

Talentą pastebėjo mama

– Vytaute, dainuoti pradėjai būdama visai maža mergaitė. Tikriausiai net neatsimeni, kaip muzika atėjo į tavo gyvenimą.

– Taip, dainuoju nuo trejų metukų, be jokių pertraukų. Kadangi buvau visai maža, nelabai ką ir prisimenu, tačiau žinau, kad dainuoti pradėjau mamos vadovaujamame vaikų popchore „Sapnas“, kuris gyvuoja ir iki šiol.

– Turbūt tavo talentą pastebėjo mama.

– Tikriausiai taip. Galbūt namuose dažnai dainuodavau įvairias daineles, klausydavausi muzikos, o galbūt tiesiog mama nusprendė mane leisti dainuoti į popchorą, manydama, kad man patiks. Na, o kai pradėjau dainuoti, ji mano talentą ir pastebėjo.

– Ar atsimeni, kai pirmąjį kartą užlipai ant scenos?

– Paties pirmojo tikrai neprisimenu, vis dėlto tai įvyko labai seniai (šypsosi). Tačiau mama yra pasakojusi apie pirmąjį mano koncertą. Jis įvyko Pelėdnagiuose, kartu su manimi koncertavo ir „Sapnas“. Dainavome dvi daineles – „Mano senelė“ ir „Arkliukas“. Pastarosios dar ir dabar žodžius bei judesius labai gerai prisimenu. Mama taip pat pasakojo, kad tai buvo žiemos metas ir Pelėdnagiuose vyko kultūros ir meno dienos. Žmonių buvo pilna salė. Dainavau su dideliu džiaugsmu.

Pirma kurta daina – apie kosmosą

– Ar turi kitų pomėgių be muzikos?

– Manau, kad dainavimas yra vienintelė veikla, kuri man nuoširdžiai patinka. Šiuo metu lankau tinklinį, mokykloje organizuoju renginius, žinoma, dainuoju ir mokyklos chore, ir kaip solistė. Esu išbandžiusi nemažai įvairių užsiėmimų: lankiau pramoginius šokius, dailės mokyklą, vaidinimą, septynerius metus lankiau plaukimą, bet visus šiuos užsiėmimus teko mesti, nes tiesiog pabodo ir supratau, kad jie ne man.

– Na, kad jau muzika maloniausias užsiėmimas, atskleisk, kokias dainas dažniausiai dainuoji?

– Dažniausiai dainuoju linksmas, energingas dainas, kuriose galima atsiskleisti. Nemėgstu lyrinių, lėtų, liūdnų dainų, nes scenoje nepatinka būti susikaupusiai. Dainuodama noriu šypsotis, judėti, džiaugtis. Dainas renkuosi tik tas, kurios man pačiai prie širdies, kurių man patinka klausytis. Jei dainuočiau dainas, kurios man nepatinka, nemanau, kad būčiau tiek pasiekusi, kiek dabar, nes tuomet scenoje nesijausčiau gerai. Taip pat dainų repertuarą padeda išsirinkti ir mama, nes ji geriausiai pažįsta mane, mano charakterį scenoje.

– O pačiai neteko sukurti dainos?

– Nesu tas žmogus, kuriam sekasi kurti dainas, eilėraščius, pasakojimus ir panašiai (šypsosi), tad ne, pati dainų nekuriu, tačiau esu bandžiusi. Kai pirmą kartą bandžiau kurti dainą, man buvo septyneri ar aštuoneri. Puikiai prisimenu, kad rašiau į naują sąsiuvinį, nes maniau, kad sukūrusi vieną dainą, sukursiu jų dar daugiau ir išleisiu savo asmeninį albumą. Parašiau vieną stulpelį apie tai, kas mano manymu, yra kosmose. Į vieną keturių eilučių posmelį parašiau apie marsiečius, skraidančias planetas ir kaip nuostabu būtų ten nukeliauti. Žodžiai nesirimavo, bet man buvo gerai, nes žinojau, kad sukūrusi žodžius, sukursiu ir melodiją, o pagal ją ir žodžiai gražiai susirimuos. Taigi… Daugiau nieko nesugalvojau, tik tą vieną posmelį. Atsimenu, susinervinau, kad nepavyksta sukurti asmeninės dainos. Išplėšiau visą puslapį, išmečiau jį – tuo ir baigėsi mano dainų kūrimai (juokiasi).

– Kosmosas – kiek neįprasta tema tokio amžiaus mergaitei.

– Tuo metu man labai patikdavo vienas filmukas, kurį rodydavo per televizorių. Jis ir buvo apie kosmosą, ateivius. Tikriausiai todėl ir sugalvojau dainą kurti būtent šia tema.

Svarbu ne laimėjimas, o publikos pripažinimas

– Dainuoti tau tenka ir duetu. Kada jautiesi scenoje geriau, kai esi viena ar kai esate dviese?

– Dainuoti dviese yra gana sunku. Kėdainių kultūros centro Nociūnų skyriaus vokaliniame duete „GreDa“ dainuoju kartu su pussesere Reda Jonikaite. Esame abi ambicingos, su savo charakteriais, norais bei pastebėjimais. Kai pasirinkta daina abiems tinka ir patinka, dainuojant gerai dera balsai, tada scenoje jaučiamės puikiai, neturime viena kitai jokių priekaištų, tačiau jei daina sunki, o norisi ją sudainuoti labai gerai, bet kažkas stringa, balsai nedera, tuomet jaučiame sunkumą. Tokiais atvejais pagalvoju apie solinį dainavimą.

Vokalinio dueto vadovė mano ir Redos atžvilgiu yra griežta ir į duetą žiūri labai atsakingai. Išsirinkti dainas, kurias norime atlikti, taip pat nėra lengva. Jos turi patikti ir tikti abiems. Taip pat scenoje turime judėti, kartais tam reikia ir atskiro šokio, o judesius irgi reikia sugalvoti, kad tiktų abiems, kad jie būtų įveikiami tiek vienai, tiek kitai. Džiaugiuosi, kad Reda yra lanksti šokiams, ji lanko šokių būrelį, tai šioje vietoje ji yra mano mokytoja. Kai dainuojame duetu, beveik visi judesiai yra sukurti Redos.

Vis dėlto dainuoti vienai yra kiek paprasčiau. Aš dainuoju, judu scenoje taip, kaip man patinka. Galiu improvizuoti… Pačioje scenoje jaučiuosi geriau su Reda, nes esame dviese, o dviese juk visuomet drąsiau ir smagiau. Visuomet žinau, kad jei suklysiu, šalia bus žmogus, kuris palaikys ir padės dainuoti toliau. Viena kitą scenoje gerai suprantame iš žvilgsnių. O tas yra labai svarbu.

– Esi dalyvavusi visoje galybėje įvairių konkursų bei festivalių. Kurie iš jų tau paliko didžiausią įspūdį?

– Patį didžiausią įspūdį man paliko konkursas „Wave ideas“, kuriame dalyvavome dvejus metus iš eilės. Tai konkursas, organizuojamas kitose šalyse – Italijoje ir Bulgarijoje. Reikšminga buvo pati išvyka, nes daug pamačiau, sužinojau, kaip žmonės gyvena kitur, be to, grįžau su nemenkais laimėjimais. Daug gražių prisiminimų paliko šios kelionės.

Daug laimėjimų pelniau ne tik dainuodama viena, bet ir su Reda bei su mama, tačiau visi laimėjimai man yra vienodai reikšmingi ir svarbūs. Jie įrodo, kad aš tikrai kažką sugebu ir galiu tai daryti toliau.

Tiesa, iš Italijos parsivežiau II laipsnio laureatės diplomą, o su mama, šeimyniniu duetu „Aš ir Tu“ laimėjome I laipsnio laureatų diplomą ir medalius, Bulgarijoje su vokaliniu duetu „GreDa“ laimėjome I laipsnio laureatų diplomą, solistų kategorijoje pasirodžiau geriausiai ir parsivežiau I laipsnio laureatės diplomą, o su mama – II laipsnio laureatų diplomą. Taip pat turiu nemažai laimėjimų ir Lietuvoje. Su Reda konkurse „Rudeninė karuselė 2013“, kuris vyko Birštone, esame tapusios profesionaliausiu kolektyvu. Panevėžyje vykusiame konkurse „Kylanti žvaigždė 2016“ esu laimėjusi II laipsnio laureatės diplomą, Panevėžio rajone, Raguvoje, konkurse „Spindulėlis 2015“ – I vietą ir taurę.

– Oho. Tikrai turi, kuo didžiuotis. Ir tai dar ne viskas…

– Deja, kai dalyvauji konkursuose, ne visuomet gauni prizines vietas. Todėl man kur kas svarbiau ne laimėjimas, o publikos palaikymas. Kai tu įsijauti į dainą ir perteiki ją įdomiai, žiūrovai tave palaiko. Tuo metu, kai publika garsiai ploja, supranti, kad viską darai teisingai, kad sugebi dainuoti ir parodyti save.

Žinoma, labai svarbus ir komisijos įvertinimas. Visuomet įdomu, ką jie galvoja apie mano pasirodymą, todėl kiekvieną kartą smalsu išgirsti jų nuomonę, bet kartu ir baugu, nes baiminiesi, kad jiems nepatikai. Komisija pasako tavo padarytas klaidas ir tu stengiesi daugiau jų nekartoti. Kartais kitų kritika išprovokuoja ir ašaras, tačiau tai tik skatina mane tobulėti ir eiti toliau.

Scenoje – jokio kuklumo

– Iš pirmo žvilgsnio esi kukli mergina. Kaip jautiesi scenoje? Juk ten neabejotinai reikia drąsos.

– Scenoje, kai groja muzika, tikrai nesu kukli (šypteli). Kai dainuoju, aš atsiskleidžiu, tampu drąsesnė. Man patinka tai, ką darau, dėl to mėgaujuosi kiekviena akimirka scenoje. Nemėgstu kalbėti prieš kameras, televizijos laidoms, taip pat sunku ir su žurnalistais. Tikriausiai čia ir pasireiškia mano kuklumas. Scenoje reikia drąsos, kurios aš tikrai turiu, juk ne kiekvienas gali pasirodyti prieš daugybę žmonių, kai visų jų akys nukreiptos į tave. Tačiau kadangi dainuoju jau labai seniai, scenoje jaučiuosi išties drąsiai.

– Prieš pasirodymą taip pat nebelieka jokio jaudulio?

– Jei dainuoju koncerte, visai nesvarbu, kiek jame yra žmonių, jokios baimės nejaučiu. Priešingai, kai dalyvauju konkursuose – iki šiol jaudinuosi stovėdama užkulisiuose ir laukdama savo pasirodymo eilės. Imi galvoti: „O jei kažkas nepavyks…“ Tuomet ima drebėti rankos, kojos, pasidaro šalta. Tokiais atvejais mane palaiko mama, ji visada žino, kada man jos labiausiai reikia. Tačiau kai tik pasiekiu sceną, iš karto nusiraminu. Visas jaudulys dingsta, aš atsipalaiduoju. Turbūt muzika mane nuramina (šypsosi). Jaučiu, kad esu savo vietoje, nes darau tai, ką moku geriausiai ir tai, kas man labiausiai patinka.

– Vytaute, o kokiai auditorijai maloniau dainuoti – mažesnei ar didelei?

– Didelei, nes tokioje auditorijoje visada atsiras bent vienas žmogus, kuris vidury dainos pradės ploti ir taip užves publiką. Tokiomis akimirkomis jauti didesnį palaikymą, girdi daugiau plojimų, o tai sukelia šypseną. Dainuodamas mažesnei auditorijai, tu matai kiekvieno žmogaus veido išraišką, dažnai tai trukdo susikaupti. Mažoje auditorijoje aplodismentai pasigirsta tik dainos pabaigoje, o man plojimų norisi jau nuo pat dainos pradžios. Jaučiant publikos palaikymą yra lengviau atsipalaiduoti ir atlikti dainą taip, kaip planavai.

Geriausia draugė – mama

– Tavo mokytoja yra tavo mama. Tavo akimis, tai privalumas?

– Ir dar koks! Repetuoti su mokytoju galiu bet kada, net ir namuose, nes mano mokytoja – mama, o ji visuomet šalia ir gali pasakyti, ką darau gerai, ką blogai. Repeticijose jaučiuosi laisvai, nes esu šalia artimo žmogaus, kuris žino, kokia esu iš tikrųjų. Iš mamos sulaukiu ir pastabų, ir pagyrų. Ji visuomet aiškiai pasako mano klaidas, ko daugiau nereikėtų daryti scenoje, bet tuo pačiu ir visuomet pagiria, paskatina. Po kiekvieno koncerto, nesvarbu ar dainuoju viena, ar su Reda, sulaukiame vadovės-mamos bučinio.

– Mama visuomet šalia, kai tu dalyvauji konkursuose?

– Dar nebuvo tokio konkurso, kuriame dalyvavau be salėje sėdinčios ar užkulisiuose laukiančios ir mane stebinčios mamos. Prieš kiekvieną pasirodymą ji palydi mane iki scenos, jei reikia, nuramina, pasako, kad viskas bus gerai. Kol dainuoju scenoje, ji visuomet atidžiai mane stebi, klauso, palaiko. Po pasirodymo smarkiai apkabina, visuomet pagiria, o jei ir padarau klaidų dainuojant, mama jas pasako vėliau, iš pradžių ji džiaugiasi kartu su manimi.

– Panašu, jog mama – ir geriausia draugė.

– Tikrai taip. Mama yra tas žmogus, kuris visuomet palaikys, padės sunkiomis akimirkomis. Jai viską išsipasakoju, ji visuomet pataria, padeda spręsti problemas. Mama galiu visiškai pasitikėti, žinau, kad ji visuomet bus šalia, neišduos, saugos.

– Dažnai tenka duetu dainuoti su mama?

– Kuo toliau, tuo dažniau (šypsosi). Mes ir šeiminio dueto pavadinimą turime – „Aš ir tu“. Šalia jos jaučiuosi laisvai, atsipalaidavusi, jaučiu, kad esu šalia žmogaus, kuris supranta mane ir žino, ką dainuodama darysiu toliau. Tikrai džiaugiuosi, kad būtent aš turiu galimybę dainuoti su savo mama. Tai be galo gera patirtis, kai šalia tavęs yra tau nuo mažų dienų pažįstamas žmogus ir kai tas žmogus scenoje daro tai, ką darai tu. Man net ir dainos patinka tos, kurias dainuojame su mama. Jos yra kitokios ir daugiau pagal jos amžių, bet aš puikiai prisitaikau. Jei kviečia į koncertus, matyt, žiūrovui tinka ir labai patinka mūsų šeiminis duetas. Visiškai neseniai, rugsėjo mėnesį, dalyvavome respublikiniame šeimų festivalyje-konkurse Vilniuje ir laimėjome artistiškiausio kolektyvo nominaciją.

– Dainuoja ir tavo mažasis broliukas Kipras. Ar nesate konkurentai?

– Labai smagu, kad būtent mano šeima yra tokia muzikali ir smagu, kad mano broliui Kiprui patinka dainuoti taip pat kaip ir man. Matau, kaip jis auga ir tobulėja, improvizuoja scenoje. Didžiuojuosi juo ir tikiuosi, kad kada nors Kipras bus vienas iš tų žmonių, kurio dainos skambės per radiją ir jį rodys per televiziją.

Mes nesame konkurentai, atvirkščiai, palaikome vienas kitą, džiaugiamės vienas kito laimėjimais bei pasiekimais.

Na, o dviese dar dainuoti neteko, tik trise – aš, brolis ir mama. Netgi turime atskirą pavadinimą kaip šeiminis trio – „M‘Mes“.

Pasitiki likimu

– Ketini savo gyvenimą sieti su muzika ir siekti didžiosios scenos?

– Dabar vieninteliai mano ateities planai yra pabaigti mokyklą, gerai išlaikyti egzaminus, gauti stipendiją ir įstoti į universitetą. Muzikai atsiduodu dabar, kol esu mokykloje. Vėliau planuoju ją palikti tik laisvalaikiui. Galbūt dabar, kol dar esu mokykloje, atsidursiu tinkamoje vietoje, tinkamu laiku ir likimas pats mane nuves iki didžiosios scenos.

Dar visai neseniai savo ateitį, darbą norėjau sieti su muzika, netgi palikti gimtuosius Kėdainius ir išvykti mokytis į muzikos konservatoriją, tačiau dabar planai pasikeitė – atradau specialybę, kuri man tikrai patinka ir kuria, manau, galėčiau užsiimti ateityje, deja, ji nesusijusi su muzika. Tačiau, kad ir kas benutiktų, tikrai nepamiršiu muzikos ir dainavimo.