Šalies laisvę išsaugojo beginkliai žmonės

Lygiai dvidešimt šešeri metai nuo lemtingosios 1991-ųjų sausio 13-osios. Tądien įvyko masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas specialiai parengtai ir „iki dantų“ ginkluotai Sovietų Sąjungos desantininkų grupei, sovietų vadovybės slapta atsiųstai „išspręsti“ Lietuvos Nepriklausomybės klausimą.

Tik mūsų visų, tądien pilietiškai susivienijusių prieš kilusią grėsmę dėka, žlugo byrančios Sovietų Sąjungos vadovų bandymas įvykdyti valstybinį perversmą, užimant strategiškai svarbius objektus, o valdžią perduodant marionetinei vyriausybei.

Kėdainiečiai, kauniečiai, vilniečiai – viena Lietuva

Antanas Plieskis, lemtingaisiais, 1991-aisiais metais gyvenęs Kėdainiuose, pilietinę pareiga stoti mūrų už savo tėvynę atliko Vilniuje.

„Parą prieš prasidedant bene skaudžiausiems šalies istorijos įvykiams, budėjau prie Vilniaus televizijos bokšto kartu su savo žmona. Nebuvau aš kariškis – tik paprastas civilis. Lietuvos respublikos pilietis, – pasakoja A. Plieskis. – Tą dieną, kaip ir bet kurią kitą, trys-keturi autobusai iš Kėdainių civilius vežė prie svarbiausių strateginių Vilniaus objektų. Tądien važiavome kartu su žmona.“

Anot jo, kelios dešimtys kėdainiečių, likus parai iki kruvinųjų sausio 13-osios įvykių, budėjo prie Televizijos bokšto. Kelissyk daugiau kraštiečių pasiskirstė po likusius strateginius Vilniaus objektus.

„Nė nemoku apsakyti, kaip džiugu, kad šitokios minios žmonių iš įvairiausių šalies miestų ten važiavo, ten buvo, dalyvavo. Tiesą pasakius, nė neskaičiavom, kiek mūsų atvyko iš Kėdainių krašto, kiek iš Pabradės, kiek iš Jonavos, Palangos ar  Kauno. Niekas nesiskirstė pagal gyvenamuosius miestus.

Teliko tik viena vienintelė kiekvieno ten buvusiųjų gyvenamoji vieta. Tai – Lietuva.“

Apėmė pyktis, liūdesys ir neviltis

A. Plieskis su žmona namo į Kėdainius po budėjimo prie Vilniaus televizijos bokšto sugrįžo jau įdienojus, prieš prasidedant Vilniaus šturmui.

[quote author=”Red. past.”]Kėdainiuose žmonės budėjo prie pašto, spaustuvės, „Kėdainių garso“ redakcijos, saugojo savivaldybės rūmus ir kitus objektus.[/quote]

Dvidešimt keturios valandos televizijos bokšto prieigose prabėgo labai greitai. „Jauni buvome. Kalbėjomės, dainavome. Laikas labai greitai bėgo. Jeigu nuoširdžiai, tai minčių, kad iš teisų gali atvažiuoti sovietų tankai, kad kareiviai iš tiesų gali pradėti šaudyti į beginklius žmones, nė nebuvo“, – prisimena A. Plieskis.

Net ir po dvidešimt šešerių metų, A. Plieskis lemtingąją dieną atsimena it vakar.

„Nors prasidėjus kruviniesiems įvykiams mudu su žmona jau nebuvome Vilniuje, jautėsi, toks, sakyčiau, blaškymasis. Nepasakyčiau,

kad mums buvo labai baisu. Tiksliau būtų sakyti, kad apėmė pyktis, liūdesys. Kai vyksta tokie dalykai, tu, žmogus, jautiesi visiškai bejėgis“, – pastebimai surimtėja pašnekovas.

Duoklė – negrįžusiems

A. Plieskis vis dar pergalvoja tų dienų įvykius: „Ne tik artėjant sausio 13 dienai mintys sugrįžta į 1991-ųjų pradžią. Tokių dalykų užmiršti apskritai neįmanoma. Duok Dieve, kad niekas to ir neužmirštų. Tie dalykai kiekvieną žmogų įpareigoja, – neabejoja A. Plieskis. – Įpareigoja atiduoti duoklę tiems, kurie į namus, pas šeimas, pas žmonas, brolius, seseris negrįžo į savo namus ne tik sausio 14-ąją. Tiems, kurie nebesugrįžo visai.“

Įsitikinęs: pasikartojus scenarijui – gynėjų netruktų

A. Plieskis neabejoja – jeigu panašus scenarijus Lietuvoje pasikartotų ir vėl, prie svarbiausių strateginių sostinės, didžiųjų ir net mažiausiųjų šalies miestų objektų vėl susirinktų minios žmonių. „Ir ne tik stovėtų prie objektų, bet ir kovotų. Neatiduotų laisvės be kovos, – šventai įsitikinęs A. Plieskis. – Tiesa, niekada nebus taip, kad visa tauta priešintųsi šimtu procentų ir tai gali pasakyti kiekvienas istorikas. Vieni žmonės juk – idealistai, kiti – natūralistai. Idealistai kuria, natūralistai – naudojasi. Na o tam, kad augančioji karta būtų pilietiška, didelį darbą turi nudirbti ir visuomenė, ir šeima, ir mokykla.“

[quote author=”J. Jucevičius”]Tankų laukėme ir savo mieste.[/quote] 

Jeigu reikalai būtų pasisukę kitaip…

Ko gero, Sovietų kariuomenė nesitikėjo, kad prie svarbiausių Vilniaus strateginių objektų susirinks tiek daug beginklių civilių žmonių.

„Jeigu šitiek Lietuvos gyventojų ten nebūtų stovėję, scenarijus būtų buvęs visiškai kitoks. Manau, kad šiandien mes jau nebekalbėtume lietuviškai. Tik bijau, kad mes tos savo laisvės dar nespėjome įvertinti. Juk žmogus pradeda vertinti tada, kai praranda… Kita vertus, dvidešimt šeši laisvės metai dar nėra daug. Tik viena karta.“

Budėjo visa šeima

Priešingai negu A. Plieskis, kraštietis Jonas Jucevičius, Kėdainių krašto kultūros premijos laureatas, į sostinę nevažiavo. Jis budėjo Kėdainiuose ir buvo vienas aktyviausių miesto strateginių objektų saugotojų per 1991-ųjų įvykius.

„Tą siaubingą naktį praleidau prie „Kėdainių garso“ redakcijos, Josvainių gatvėje“, – pasakoja 86-erių kraštietis. Kartu su juo tą naktį prie redakcijos budėjo ir studentas sūnus. Jono žmona ir dukra naktį leido prie miesto savivaldybės pastato.

[quote author=”A. Plieskis”]Jeigu šitiek Lietuvos gyventojų ten nebūtų stovėję, scenarijus būtų buvęs visiškai kitoks. Manau, kad šiandien mes jau nebekalbėtume lietuviškai.[/quote]

„Vos tik per radijo imtuvą išgirdę, kas vyksta Vilniuje, nė neraginami, kaip ir kiti kėdainiečiai, pasklidome prie svarbiausių miesto objektų. Už laisvę kovojo visa mūsų šeima. Jūs nė neįsivaizduojate, kaip norėjosi tos nepriklausomybės…“, – prisimena J. Jucevičius, ir priduria, kad, prie redakcijos budėjusi tik saujelė žmonių, prie štai prie svarbiausio miesto valdžios pastato – visas būrys.

Laukė atvykstančių sovietų tankų

„Kėdainiai, kaip miestas, nenukentėjo. Tačiau nukentėjo morališkai – netekome dviejų žmonių, budėjusių prie Vilniaus televizijos bokšto. Pas mus buvo ramu – visi kariniai veiksmai tą naktį prasidėjo ir sustojo Vilniuje.

Man, asmeniškai, tai buvo labai baisi naktis. Nuoširdžiai sakau – tankų laukėme ir savo mieste. Tačiau labai ramino tai, kad Kėdainiuose budėjo labai daug kariškių, – pasakoja J. Jucevičius ir priduria, kad ypatingas liūdesys apėmė sužinojus, kad Vilniuje žuvo Alvydas Kanapinskas. – Begalinis liūdesys apėmė, kai buvo pranešta, kad žuvo šis žmogus. Net ir tokiame amžiuje, aš viską labai puikiai prisimenu. Sunku ir patikėti, kad jau dvidešimt šešeri metai praėjo“, – pasakoja J. Jucevičius, redakcijos prieigas palikęs tik paryčiais.

Po sausio 13-osios įvykių įtampa Lietuvoje nesiliovė. Dar iki vasaros pabaigos J. Jucevičius neretai naktis pats leisdavo Sitkūnuose, budėdamas prie radijo stoties.

Galvas padėję kėdainiečiai

Ir nors Sovietinė kariuomenė ir jai vadovaujanti komunistų partija užėmė televizijos bokštą ir Lietuvos radijo ir televizijos komitetą, sprendimas šturmuoti Parlamento rūmus,  kur budėjo minios žmonių iš visos Lietuvos, praliejant tūkstančių beginklių žmonių kraują, nebuvo priimtas.

Sovietų valdžia paprasčiausiai nesitikėjo, kad tiek daug taikių, beginklių žmonių susirinks prie svarbiausių sostinės strateginių objektų. Žinia apie įvykius Lietuvoje ryšio kanalais per užsienio žurnalistus netruko pasklisti po visą pasaulį.

Ir tik 1993-ųjų metų rugpjūčio 31 dieną, 23 val. 46 min., paskutinis Rusijos armijos karinis ešelonas nesustodamas pravažiavo Kenos geležinkelio stotį.

Primename, kad 1991-ųjų sausio 13-ąją iš viso žuvo 14 Lietuvos laisvės gynėjų. Prie Vilniaus televizijos bokšto sužeisti šimtai beginklių piliečių.

Tarp sausio 13-osios aukų – ir du kraštiečiai: Alvydas Kanapinskas, desantininkų ir KGB smogikų nušautas šūviu į krūtinę, gindamas Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastatą, bei sovietų karių prie Vilniaus televizijos bokšto mirtinai sužeistas Vytautas Koncevičius.

A. Kanapinsko garbei pavadinta gatvė Kėdainiuose, V. Koncevičiaus – gatvė Pelėdnagiuose.