Saldus gyvenimas

Šis interviu man buvo ypatingas – jo metu kėdainietė Ugnė Kačinskaitė pavaišino mane stulbinančiais desertais iš savo mylimos darbovietės. Ugnė – jauna maisto technologė pas garsųjį kulinarą ir konditerį Ali Gadžijevą, „Ali šokoladinės“ įkūrėją. Vienintelis liūdnas dalykas šioje istorijoje – kad saldumynus galiausiai tenka valgyti su saiku, tad visų Ali desertų per dieną išragauti Ugnei nepavyktų. Tačiau visa kita mergina pasakoja su šypsena.

Likimas pasišaukė net iš Maskvos

Dažnai mano pašnekovai nieko bendro neturi su savo specialybe. Buhalteriai pradeda vesti savęs pažinimo paskaitas, istorikai tampa geriausiais verslininkais ir taip toliau. O šįkart svarbu tai, kur studijavo Ugnė, nes šioje istorijoje sužaidė likimas – tik vienai po kitos susidėliojus reikiamoms aplinkybėms, Ugnė atsidūrė „Ali šokoladinėje“. Viskas prasidėjo nuo to, kad ji pasirinko maisto technologijos mokslus Vilniaus kolegijoje.

– Kad studijuosiu kažką panašaus, jau seniai žinojau. Patikdavo kartu su močiutėmis ir mama suktis virtuvėje, viskas, ką jos darydavo, buvo įdomu. Paauglystėje net svajojau turėti savo restoraną! Taigi, dėl srities pasirinkimo nedvejojau, tik dažnai manęs klausia, kodėl kolegijoje, kodėl, pavyzdžiui, ne Kauno technologijos universitete, juk rimčiau skamba. Bet, visų pirma, nenorėjau kraustytis į Kauną. O kitas dalykas – prisiklausiau įvairiausių žmonių patirčių, jie visi kalbėjo, kad kolegijoje gaunama daugiau praktikos. Tėvai iš pradžių nesidžiaugė apsisprendimu, bet pavyko susitarti (šypteli). Prieš tai juk net Maskvoje mokiausi.

– Ir iškeitei Maskvą į Vilniaus kolegiją?

– Studijuoti patiko, bet daug ko pasiilgau: šeimos, gimtosios kalbos, namų. Ir dar mane ten nuolat kamavo alergijos, nes buvo sunku sužiūrėti mitybą, ne visada suprasdavau, ką valgau. Žodžiu, viskas klostėsi ne mano naudai, ir nusprendžiau grįžti. Pusmetį padirbėjau visur, kur tik vėjas nešiojo, ir tuomet vėl įstojau mokytis. Viskas buvo puiku, ir štai antro kurso pabaigoje turėjome atlikti praktiką.

Turiu pripažinti, kad visuomet buvau ta, kuri viską daro paskutinę minutę (juokiasi). Bet tiek ir buvo to ieškojimo: tiesiog pagalvojau, kur iš tiesų norėčiau praktikuotis? Pagalvojau tik apie dvi geriausias savo srities įmones Vilniuje, ir gal net Lietuvoje. Galbūt tai subjektyvi nuomonė, tačiau daugelis jai pritaria – manau, kad tai „Virtuvės mitų griovėjai“ ir „Ali šokoladinė“. Parašiau abiems, tik šokoladinė iš pradžių neatsakė, o gal laiškas nuėjo ne ten, kur reikia. Užtat VMG atsakė. Iš ten paskambino tokia Elžbieta, ir sako: „Va, mes lyg tyčia leidžiame naują žurnalo numerį, mums reikia žmogaus, kuris padėtų viską gaminti bei nuotraukas daryti.“ Apsidžiaugiau. „Čia kaip tik man“, –pamaniau.

Buvo trys etapai, pirmasis – pokalbis telefonu. Gana ilgas, keli išties sunkūs klausimai. Po to jau susitikome gyvai, aptarėme, kaip tas žurnalas atrodys, labai šiltai pabendravome, todėl buvau puikiai nusiteikusi, įsitikinusi, kad gausiu čia praktikos vietą. O ir pati Elžbieta užsiminė, kad kandidatų daugiau nėra, ir visos viltys į mane. Gavau trečią užduotį – sugalvoti meniu vaiko gimtadieniui. Kaip man buvo įdomu tai atlikinėti! Tuo metu kaip tik rašiau įvairiausius straipsnius apie vegetarišką, veganišką mitybą, o manęs kaip tik paprašė įtraukti keletą žaliavalgių patiekalų, žodžiu, nuostabi užduotis. Kaip tik įmanoma išpuoselėjau tą meniu, nusiunčiau, Elžbietai, žinoma, patiko. „Gerai, tai su tavimi Alfas susitiks pirmadienį“, – perdavė ji.

Aš, aišku, be galo apsidžiaugiau ir su nekantrumu laukiau. Tačiau pirmadienį, likus pusvalandžiui iki susitikimo, kai jau buvau beišeinanti pro duris, sulaukiau dar vieno skambučio: „Labai gaila, bet Alfas nebegali susitikti.“ Ir viskas apsivertė aukštyn kojomis! Juk buvo likusios tik pora dienų, ir turėjau atiduoti kolegijai patvirtintą praktikos sutartį. O buvau tokia įsitikinusi, kad papulsiu pas „Virtuvės mitų griovėjus“, daugiau nieko nė nebeieškojau. Na, tuomet staigiai susiradau tiesioginius Ali įmonės kontaktus. Pasirodo, jog susisiekiau su Nizami Gadžijevu, Ali broliu, plėtros vadovu įmonėje. Prisistačiau, ir stengiausi visą save atiduoti tam pokalbiui – juk jei ne ten, tuomet kur?! (juokiasi). Nizami labai ilgai mane kalbino, dabar, jau kurį laiką dirbama „Ali šokoladinėje“, pastebėjau, kad jis labai dėmesingai bendrauja telefonu su potencialiais kandidatais.

Pasišnekėjome, ir aš prisipažinau tiesiai šviesiai: „Man praktikos reikia labai skubiai, jei galite, duokite atsakymą greitai.“ Nizami pasakė, kad jiems kaip tik reikėtų papildomo maisto technologo. Tad sutarėme dėl susitikimo kitą rytą, viskas pavyko puikiai, tikau ir patikau jiems, ir jie priėmė mane praktikuotis. Tiesa, dar paklausė, ar aš noriu būti praktikantė, ar įsidarbinti. „Viešpatie, tik praktikuotis!“ – atsakiau (juokiasi). Aš taip džiaugiausi, kad pas juos papuoliau, o man dar pinigus siūlo, nenorėjau aš jokių pinigų! (juokiasi).

Atlikau mėnesio trukmės praktiką, kiekvienas gautas darbas buvo velniškai įdomus, parašiau ataskaitą su didžiausiu entuziazmu, ir gavau dešimt iš visų dėstytojų. O toli gražu nesu pirmūnė, įprastai septynetas jau man būdavo neblogai! Bet va, kas nutinka, kai darai tai, kas patinka. Pats dėstytojas sunkiai patikėjo, kad aš taip parašiau (juokiasi). Bet dar iki šiol mano darbas yra katedroje, ir jo neatgaunu.

Papasakojau Ali, kokį gavau įvertinimą, ir tada jis man pasiūlė ateiti pas juos dirbti, visiškai pakeičiant ankstesnįjį technologą, kadangi šis labiau linko į konditeriją, ir norėjo dirbi gamyboje. Aišku, sutikau, ir dabar jaučiuosi užimanti labai atsakingas pareigas; vis pasvarstau, kad dar nė nebaigiau mokslų, o jau dirbu savo svajonių darbą. Bent penkerius metus į priekį neplanuoju jokių karjeros pokyčių, nieko kito man daugiau nereikia, geriau gyvenimas ir negalėjo susiklostyti!

Popieriai nugalėjo virtuvę

– Tikriausiai maisto technologai nesisukioja virtuvėje tarp tų gardžiųjų desertų taip, kaip konditeriai… Jūsų darbo pobūdis labai skiriasi, tiesa?

Taip. Šiandien kaip tik pas mane užėjo vienas iš konditerių. Vaikinas studijuoja administraciją, ir iš pradžių atėjo pas mus kaip vairuotojas, pagalbinis darbuotojas. Ir kurį laiką dirbo pačius paprasčiausius darbus, kol, lyg per kokį filmą, Ali pastebėjo, kad jis turi talentą ir gaminti. Pasiėmė jį į virtuvę, ir po truputį vaikinas ėmė mokytis. Paaiškėjo, kad jis turi nerealų pojūtį puošti ir dekoruoti desertus, ir niekam nekilo daugiau klausimų, visi suprato, kad jo vieta virtuvėje.

Ir šiandien jis man sako: „Ugne, velniop tas administracijos studijas, aš pagal specialybę noriu būti kulinaras. Ar verta stoti ten, kur mokaisi tu?“ Pasakiau, kad ne. Nėra šansų, kad tose studijose žmogus suprastų, kaip reikia gaminti. Ten – nemažai maisto saugos, visi higienos pagrindai, pirmais metais – net ir chemija. Žodžiu, daugiau „popieriniai“ reikalai.

Na, antrame kurse buvo praktinių darbų, kai ką nors gamindavome, bet visa tai atrodė labai buitiškai, priminė paprasčiausius pietus, kuriuos galima pasigaminti namuose. Tačiau niekas nemoko gamybos technologijos – kaip išgauti tam tikrą kremą, tam tikrus putėsius ir panašiai. Pasiūliau savo kolegai verčiau stoti į profesinio mokymo centrą ir įgyti virėjo profesiją – žmogus tikrai gaus daugiau žinių apie patiekalų ruošimą. Juk jis nenori sėdėti prie popierių kaip aš, o būti virtuvėje.

– Ugne, bet minėjai, kad kažkada svajojai apie savo restoraną… O dabar, kaip suprantu, darbe matai daugiau popierių nei desertų, tačiau taip pat paminėjai, kad ateinančius kelis metus nenori nieko keisti. Kaip čia yra? Nebenori restorano?

– Man Ali vis sako: „Jeigu nori, renkis aprangą, dėkis pirštines, einam, gaminsim.“ Ir atėjusi kaip praktikantė, pirmą savaitę toli gražu nesėdėjau biure – dirbau tik gamybos padalinyje. Išbandžius ir vieną, ir kitą veiklą, prie kažkurios širdis ima linkti labiau. Tai aš pasirinkau popierius, visai nebėra minties apie sukiojimąsi virtuvėje (juokiasi). Net namuose retai gaminu – niekaip nerandu tam laiko, nebent kokį visai paprastą pyragą išsikepu ar panašiai.

– Tai į ką konkrečiai iškeitei svajonių restoraną? Kaip atrodo tavo darbo diena?

– Vienas iš pagrindinių maisto technologo darbų – kurti įmonei etiketes. Ne jų dizainą, o turinį. Viskas, ką matai ant „Ali šokoladinės“ produktų įpakavimų, yra mano užrašyta, sudėtis išskirstyta procentais, surašyti alergenai. Dar tikrinu įmonės darbuotojų higieną – kasdien einu per cechą ir žiūriu, ar visi darbuotojai su pirštinėmis, ar moterys be žiedų ir lakuotų nagų, ar susirišusios plaukus. Tada tikrinu patį cechą. Ar visos dėžės pakeltos ant stelažų, ar nėra atvirų angų, ar produktai tvarkingai sudėti. Kadangi turime tris parduotuves, visada palaikau su jomis kontaktą, domiuosi, ar viskas gerai, ar nieko netrūksta. Kartą per mėnesį apsilankau jose ir atlieku vidinį auditą, kaip ir ceche – juk bet kada gali pasirodyti ponai inspektoriai (juokiasi). Bet tai – man ne rodiklis. Norisi užtikrinti vardą ir kokybę, o ne atlaikyti inspekcijos patikrinimus. Tad jei net ir nebūtų jokių inspekcijų, manau, palaikytume tokią pačią tvarką.

„Ali šokoladinės“ cecho užkulisiai

Jei Ugnės kasdienybė – patikrinimai, dokumentai ir etiketės, tai kas gi čia per darbas iš pasakos? Stengiuosi išklausinėti visko apie svajonių darbovietę, ir sužinoti, ką gi ten atrado jauna maisto technologė.

– Kai išgirstu žodį „cechas“, įsivaizduoju didelį pramoninį fabriką. Kaip atrodo jūsiškis?

– Visai nedidukas. Yra atskiros patalpos pradinei gamybai ir užbaigimo darbams – įvairiems papuošimams.

– Nėra nieko automatizuoto, viskas rankų darbo?

– Žinoma. Na, yra plakimo mašina, bet tai savaime suprantama, nes žmogaus rankos to nesugebėtų. Dar yra krosnis, o šiaip viską nuo pradžios iki pabaigos konditeriai daro patys.

– Praktikos metu galėjai šiek tiek pabūti konditere, kas pasirodė sunkiausia?

– Pradinis etapas nėra sudėtingas – daugmaž viską konditeriai daro pagal receptūras. Eksperimentuoja tik Ali bei vyriausioji konditerė, kitaip – cecho vedėja. Sunkesni yra baigiamieji darbai, kai tenka per konditerinį maišelį švirkšti atitinkamo dydžio bokštelius, kai reikia pajusti ir įsivaizduoti, kaip turi atrodyti tortas, kokias uogas reikia išdėlioti ir panašiai. Už tai visiems mūsų konditeriams užkabinčiau medalį; kai nueinu į parduotuves ir pamatau, kaip viskas atrodo, visą tą išdirbtą estetiką, negaliu atsistebėti!

– Ar deserto apipavidalinimui užtenka įgūdžių bei praktikos, ar būtini atitinkami įrankiai? Na, tarkim, ar jūsų patyrę konditeriai galėtų taip pat išpuošti tortus namų sąlygomis?

– Oi, jie ir namuose su paprasčiausiu šaukšteliu padarys nuostabias figūrėles (juokiasi). Jei turi pojūtį, gali tiesiog drėbtelėti masės ant torto viršaus ir perbraukti su šaukšteliu – jau atrodys visai neblogai, o jei dar uogų ir pabarstukų pridėliosi… Kita vertus, yra dalykų, kurių namuose pagaminti tikrai neįmanoma. Pavyzdžiui, glazūros. Jos puošia beveik visus mūsų desertus. Ir tai labai ilgai tobulinamas technika. Tikras šefas, prapjovęs desertą, tikrins, kokio storio glazūra. Kuo plonesnė, kuo mažiau ją galima įžiūrėti, tuo labiau išdirbta glazūravimo technologija. O pas mus ji labai gerai išdirbta; turime specialų aparatą, ir juo purškiame glazūrą ant desertų. Na, ir dar su savo orkaite namuose nepavyktų iškepti nieko panašaus į tai, kas atsiranda „Ali šokoladinės“ vitrinose. Reikia atitinkamos geros kokybės krosnies.

– Kiek žmonių kuria visus šituos stebuklus?

– Pas mus iš viso dirba apie keturiasdešimt žmonių, dirba pamainomis, vienoje yra apie penkiolika darbuotojų. Visi susitinkame per pietus, turime tradiciją – ateina vienuolikta valanda, visi konditeriai traukiasi nuo darbų ir gamina pietus. Tuomet pasikviečia mane, Ali, Nizami bei mūsų buhalterę, ir visi kartu pietaujame. Kad ir kiek turėčiau darbų, visada stengiuosi dalyvauti ir su visais pabendrauti, net jei tuo metu nesu išalkusi. Mes, kaip sako Ali, didelė šeima. Kiekvienas pasipasakoja, kas kam nutiko, ir pan.

– Iš tavo pasakojimo susidariau įspūdį, kad pats Ali labai žmogiškas, žemiškas, jei kas nors nori ko nors išmokti, niekuomet neatsisakys padėti. Tiesa?

Oi, apie Ali reiktų rašyti atskirą straipsnį. Jis – mano vadovo idealas. Nors jam dirbu, jaučiuosi taip, lyg jis būtų mano draugas. O turiu su kuo palyginti, nes esu pabuvojusi ne vienoje darbovietėje. Sutikdavau tokių vadovų, kurie, net ir dirbdami ganėtinai paprastą darbą, be pernelyg didelių atsakomybių, žiūrėdavo į mane iš aukšto. O Ali, nors turi žiauriai daug darbo, visada ras laiko kartu pasėdėti ir pasišnekėti, jei matys, kad kažkas ne taip, visuomet pasiteiraus, kaip žmogus jaučiasi.

Sunku suvokti, kaip žmogus spėja suderinti visus darbo klausimus ir tuo pat metu visiems nusišypsoti, su visais pabūti žmogiškas ir pabendrauti, nueiti į kiekvieno gimtadienį, į vestuves, kai pats dar turi šeimą ir mažą vaiką! O dar jis nuolat tobulinasi, vyksta į įvairiausias parodas. Neseniai buvo Briuselyje – šokolado sostinėje, dabar ruošiasi į Prancūziją pasisemti įkvėpimo.

Saldumynai – su saiku

– Sakei, kad domiesi sveika mityba, vegetarizmu, tiesa?

– Taip, man tai patinka, tik pačiai reikėtų daugiau dalykų įgyvendinti praktikoje. Kol kas atsisakiau mėsos, stengiuosi įvesti į savo mitybą kuo daugiau žalio maisto, gerti kuo daugiau vandens.

– Kaip suderini potraukį sveikai gyvensenai su darbu šokoladinėje?

– Sudėtinga (juokiasi). Bet juk kiekvienas žmogus turi visokių silpnybių, o manoji visą gyvenimą buvo saldumynai. Bet kokie. Svarbu, kad tai – šokoladas, ir jau būdavau laiminga. O dabar organizmas pradėjo šokią tokią atranką daryti. Nebenoriu jokių paprastų saldainių popierėliuose, dabar man skanu tik tai, ką gamina pas Ali.

– Gerai, tuomet kaip dirbdama pas Ali išlieki tokia lieknutė?

– Dabar, žinok, jau nebeleidžiu sau tais desertais taip piktnaudžiauti. Anksčiau kaip tik pietūs – taip Ali desertas. O visus tai džiugindavo, jiems patinka būti įvertintiems, „tu tik valgyk, Ugne!“ (juokiasi). Tik susidūriau su kita problema nei padidėjęs svoris – pasidariau tyrimus, ir paaiškėjo, kad labai pakilo cukraus kiekis kraujyje. Tad dabar saldumynus stipriai riboju. Tik kartais pasilepinu (šypsosi). Tiesa, galiu valgyti daug uogų – dar vienas darbo privalumas, nes mes užsisakome iš ūkininkų braškes, šilauoges, avietes ir kaina mums, darbuotojams, labai gera. Štai kaip derinu darbą ir sveiką mitybą (juokiasi).

Prestižo etiketė

– Galime sakyti, kad „Ali šokoladinė“ – viena prestižiškiausių tokio pobūdžio vietų Lietuvoje. O kas padaro tą vietą prestižine? Juk, pavyzdžiui, ir „Ali šokoladinė“, ir „Maximos“ konditerijos skyrius gamina pyragėlius, tai kuo gi jie skiriasi?

– Pirmiausiai žmogus, atėjęs į parduotuvę, pastebi aplinką. Mes apgalvojame kiekvieną detalę; keletą kartų per savaitę mūsų vairuotojas važiuoja pirkti gėlių ir veža į parduotuves. Visos „Ali šokoladinės“ papuoštos gėlių puokštėmis. Aš pati dievinu gėles; kas gali būti geriau, kai užėjus į parduotuvę, tave pasitinka jų aromatas? Vien pažiūrėti gražu. Taip pat, kaip jau minėjau, plėtros vadovas Nizami labai atsakingai renka personalą. Kiekvienam paruošia didžiulį klausimyną. Kažkokiu būdu tas žmogus atspėja, koks kandidatas padirbs tik mėnesį, o koks – metus ir daugiau. Tad atrinkti nuoširdžiai norintys dirbti žmonės, ir klientus aptarnauja geriausias įmanomas personalas. Ką jau kalbėti apie tuos pačius rezultatus.

Nenoriu pasirodyti subjektyvi, ar kad straipsnis atrodytų reklaminis, tačiau nuoširdžiai – tai skaniausi desertai, kokius esu valgiusi, nors ir tame pačiame Briuselyje buvau! Ir desertų išvaizda daug ką pasako. Nėra kliento, kuris ateitų pas Ali, nenufotografuotų savo deserto ir neįkeltų į feisbuką – nes juk be galo gražu! (juokiasi). O kai tą grožį prapjauni, matai, kad putėsis nejuda iš vietos, kad yra lengvas, o įdėtas į burną ištirpsta – būtent taip ir turi būti. Tai yra išdirbta, daug darbo pareikalaujanti technologija. Žmonės, gerbdami savo klientus, atiduoda daug savo laiko tam, kad sukurtų tobulus desertus. Aš tikiu, kad būtent Ali diktuos desertų tendencijas Lietuvoje, ir į mus norės lygiuotis kitos konditerijos įmonės!