Romanas su kosmosu
Iš kėdainietės Rusnės IVAŠKEVIČIŪTĖS, rodos, nėra daug ko tikėtis. Iš pirmo žvilgsnio kai kam ji dar primena mokinukę – kai per savo dvidešimt ketvirtąjį gimtadienį Rusnė užsuko į muziejų, gidė, vesdama prie kito eskponato, nuramino, jog daugiau apie Vaižgantą ji dar išgirs mokykloje. Vargšė gidė nė neįtarė, kad ši „mokinukė“ laboratorijoje atlieka sudėtingiausius tyrimus ir prisidėjo prie antrojo lietuvių kosminio palydovo gamybos…
Kaimynai, saugokitės
– Ar jau vaikystėje skyreisi nuo kitų mergaičių? Kol kitos žaisdavo su barbėmis, tu ką nors konstruodavai?
– Panašiai (juokiasi). Ir vėliau taip buvo – kitos panelės per Kalėdas gauna kvepalus, kosmetiką, o štai aš vieną sykį nuo tėčio gavau lituoklį!
– Rimtai? Pati norėjai?
– Čia pati geriausia dovana! Dabar, pavyzdžiui, sulūžta ausinės, ir nereikia nieko prašyti, kad sutaisytų, arba naujų pirkti – pati sulituoju.
– Kada viskas prasidėjo? Kada susidomėjai fizika ir… litavimu?
– Litavimas – atskira istorija, dabartiniame darbe pradėjau mokytis. O susidomėjimas fizika… tikriausiai viskas dėl tėčio! Kai buvau maža, su tėvais dažnai eidavome pas mano dėdę į svečius, ilgai užsibūdavome ir namo eidavome jau naktį. Tėtis nešdavosi mane ant pečių, aš žiūrėdavau į dangų ir jis man pasakodavo apie visus žvaigždynus. Vėliau pati ėmiau domėtis ir visko klausinėti, tad jis nupirko man knygą apie kosmosą, kartu piešdavome saulės sistemas. Tuo metu, kaip ir daugelis vaikų, sakydavau, kad būsiu kosmonautė (juokiasi).
Vėliau gavau dar ir teleskopą, nes labai jau įsimylėjusi tą kosmosą buvau. Jis, žinoma, buvo šiek tiek žaislinis, galima tik mėnulį apžiūrinėti. Arba kaimynus (juokiasi). Kartais tyrinėjimai nukrypdavo nuo dangaus…
Visgi rodėsi, kad vaikystės svajonei išsipildyti nelemta – paaugusi sužinojau, kad, norint tapti astronautu, reikia nežmoniškai didelio pasiruošimo, o Lietuvoje šios profesijos atstovų niekas neruošia. Mokykloje kurį laiką fizikos pamokos buvo nuobodokos, ir jau maniau, kad palinksiu į chemiją, tačiau vėliau į Kėdainių šviesiąją gimnaziją atėjo labai geras mokytojas Renoldas Klimavičius. Ir viskas apsivertė aukštyn kojomis, fizika tapo mėgstamiausiu dalyku! Nusprendžiau, kad būtent tai ir studijuosiu universitete.
Fizikai – linksmų plaučių
– Tikriausiai kurse nebuvo daug merginų?
– Teisybė, buvome trise, o vaikinų buvo trylika.
Tikriausiai jie nešiojo jus ant rankų?
– (juokiasi) Ne, bet visi gražiai sutarėme. Ir nors moterų fizikoje tikrai mažai, nors stereotipai vis dar atkakliai diktuoja, jog fizika skirta vyrams, aš asmeniškai nesu patyrusi diskriminacijos nei universitete, nei darbe. Manau, jei jau pasitaiko kas nors, kas į mane žiūri nerimtai, tai nebent dėl to, kad atrodau jauna. Tie žmonės turbūt mano: „Ką ji, tokio amžiaus, gali išmanyti apie fiziką?“ Bet net ir šitai galbūt tik mano galvoje, kol kas tiesiai šviesiai niekas taip nepasakė. Beje, mūsų kurse geriausia studentė ir buvo viena iš tų kelių merginų!
– Kaip atpažinti fizikę? Ar fizikės skiriasi kuo nors nuo įprastų moterų, kurios kartą per mėnesį eina darytis manikiūro ir į soliariumą?
– Va, būtent, fizikės į soliariumą neina, bent jau aš nepažįstu nė vienos tokios (juokiasi). Bet su fizikėmis labai smagu, aš visada jaučiuosi laisvai jų kompanijoje. Mano geriausia draugė Agnė, su kuria buvome vienoje grupėje, apskritai labai berniukiška, dievina kompiuterinius žaidimus ir panašiai, ir yra superinė asmenybė! Fizikės nemėgsta nei dažytis, nei į klubus vaikščioti. Vaikinus, beje, irgi lengva atskirti. Būna, pamatai ir galvoji: „Šitas tai jau šimtu procentu fizikas.“ Ir paaiškėja, kad tai tiesa! Tik visai nenoriu pasakyti, kad fizikai yra kokie nors nuobodybės, jie labai linksmi žmonės! Prisigalvoja visokių nesąmonių. Kažkas į universitetą atsivedė ožį, kažkas filosofijos egzamino ėjo laikyti per petį apsirišęs paklodę, lyg būtų antikinės Graikijos filosofas, ir egzaminą rašė su plunksna. Štai tokie tie fizikai.
Artyn link kosmoso
– O kaip bus su kosmosu? Jau išbraukei svajonę dirbti kosmoso tyrinėtoja?
– Baik! Svajonės yra svajonės. Ir, kaip fizikė, radau tokią sritį, kuri man leidžia priartėti prie kosmoso.
– Kuo užsiimi?
– Viskas prasidėjo dar universitete, kai nuėjau į pirmojo lietuviško palydovo „Lituanica SAT-1“ pristatymą. Renginio metu buvo užsiminta, kad norima kurti ir antrąjį palydovą. Tad po visko priėjau prie Vytenio Buzo ir Lauryno Mačiulio – palydovo kūrėjų – ir pasakiau, kad norėčiau prisidėti. Jie mane draugiškai priėmė. Aš suprojektavau saulės modulius palydovui.
– Papasakok plačiau apie juos.
– Jie saulės energiją paverčia į elektros. Ši palydovui reikalinga tam, kad kosmose jis galėtų atlikti visas savo funkcijas. Juk negalime nutiesti kabelio iki žemės (juokiasi). Tad vienintelis būdas kosmose išgauti elektros energiją – Saulė.
Palydovas, deja, dar nepaleistas į kosmosą, paleidimo data kažkodėl vis nukeliama. Dabar žada, kad rugsėjį jau paleis.
– Tai nusprendei, kad gali priartėti prie kosmoso kurdama saulės modulius įvairiausiems palydovams?
– Taip, labai užsikabinau! Prisijungusi prie „Lituanica SAT-2“ kūrėjų komandos taip susidomėjau visu procesu, kad nusprendžiau, jog apie tai ir rašysiu savo bakalauro darbą, o pabaigusi universitetą ieškojau būtent tokio darbo, kuris susijęs su saulės moduliais.
[quote author=“Rusnė Ivaškevičiūtė“]Nors stereotipai vis dar atkakliai diktuoja, jog fizika skirta vyrams, aš asmeniškai nesu patyrusi diskriminacijos nei universitete, nei darbe. Manau, jei jau pasitaiko kas nors, kas į mane žiūri nerimtai, tai nebent dėl to, kad atrodau jauna.[/quote]
Darbo vieta – akimirksniu
Dėmesio visiems, kurie skundžiasi, jog Lietuvoje darbo nėra: Rusnė sako, jog tai melas ir įrodė, kad darbą galima rasti per keletą dienų. Žinoma, viskas galbūt kiek paprasčiau, kai gali pasigirti konstravęs antrąjį Lietuvos palydovą. Bet norėdama prisijungti prie komandos mergina tiesiog gražiai paprašė. Kas gi draudžia taip pasielgti ir jums?
– Ar fizikos absolventui sunku rasti darbą?
– Žinai, man buvo visai nesunku. Pamenu, kai baigiau universitetą ir gavau diplomą, buvo penktadienis. Šeštadienį užpildžiau CV ir išsiunčiau į darbovietes, kurios mane domino. Pirmadienį jau sulaukiau skambučio (juokiasi). Vargti ieškant visai neteko.
– Kur įsidarbinai?
– Perspektyvinių technologijų taikomųjų tyrimų institute.
– Skamba labai rimtai! Ką ten veiki, kokios tavo pareigos?
Mes esame vieninteliai Lietuvoje, kurie tiria saulės modulius. Čia tie dalykai, kuriuos daugelis tikriausiai yra matę kur nors ant stogų arba laukuose. Modulis sudarytas iš daugelio saulės elementų ir, gavęs saulės šviesos, generuoja elektros energiją visiškai nemokamai.
Aš vienintelė dirbu laboratorijoje, tad ir esu tas žmogus, kuris tikrina visus tuos modulius, kuriuos mums atveža, bendrauju su klientais. Vieni patys yra saulės modulių gamintojai, kiti turi pasistatę jėgaines ir atveža man patikrinti savo modulius, kad sužinotų, ar jie gerai veikia. Iš pradžių, beje, šiek tiek padirbėjau gamyboje, kad sužinočiau apie visus procesus. Ten ir išmokau lituoti bei paruošti medžiagas (juokiasi).
– Kaip vyksta tokie tyrimai, kuriuos atlieki laboratorijoje?
– Yra infraraudonųjų spindulių kamera, su kuria galime matyti, ar modulis neįskilęs, neturi defektų. Yra klimatinė kamera, kuri padeda imituoti senėjimo procesus, čia mano mėgstamiausi tyrimai. Kai modulių gamintojai nori išsiaiškinti, kaip jų produktas veiks ateityje, jie atsiunčia mums pavyzdį, kurį dedame į klimatinę kamerą. Joje galima kurti ekstremalias sąlygas moduliui – keisti temperatūrą nuo -70 iki +180 laipsnių, keisti drėgmę. Pats saulės modulis yra sudarytas iš tokių dalių: dedamas stiklas, plėvelė, saulės elementai, vėl plėvelė ir galinis lakštas. Tai dėl temperatūros pokyčių arba drėgmės ta plėvelė gali pagelsti. Arba gali prasidėti kontaktų korozija, išsiskirs tam tikros medžiagos, kurios vėlgi pažeis plėvelę. Ir tokiu atveju nukris viso saulės modulio galia, jis sugeneruos mažiau energijos. Visa tai gamintojai nori žinoti.
– Kaip nustatote, keliais metais pasendinote modulį?
– Yra nustatytos tam tikros laiko atkarpos. Pavyzdžiui, jei klimatinėje kameroje saulės modulis praleis tūkstantį valandų, tai atitiks dešimt jo veikimo metų.
– Jei atvirai, visuomet įsivaizdavau, kad mokslininkai pirmąją gyvenimo pusę praleidžia tarp popierių ir knygų, rašydami visokiausius rašto darbus, disertacijas, ir yra pripažinti tik apsigynę profesoriaus laipsnį. Ar jūsų institute dar yra tokių jaunų žmonių kaip tu?
– Taip, turiu kolegą fiziką, kuris vyresnis už mane tik trejais metais, o chemijos laboratorijoje dirba taip pat ganėtinai jauna moteris. Laipsnis reikalingas priklausomai nuo to, ką nori veikti. Man kol kas užtenka ir bakalauro, tačiau būna tokių projektų, kuriuose gali dalyvauti tik magistrantūros arba doktorantūros studijas baigę žmonės.
Kraustytis neketina
– Ar yra kažkas, kas tave labiausiai žavi kosmose?
– Visada įdomu stebėti dangaus kūnų judėjimą, kaip kad meteoritų lietų, Saulės užtemimą, įvairius tranzitus… Pamenu, važiavau troleibusu, ir pro langą matau sustatytus teleskopus. Prisiminiau, kad vyksta Merkurijaus tranzitas pro Saulę! Pamiršusi visus savo reikalus, išlipau iš troleibuso ir nuėjau link teleskopų. Paaiškėjo, kad ten – astronomijos būrelis, vaikai su mokytoja stebėjo tranzitą. Aš kaip kokia pamišėlė pribėgau, paprašiau, kad ir man leistų pažiūrėti – leido (juokiasi)!
Visada įdomu sekti, kaip žmonija progresuoja tyrinėdama kosmosą. Visai neseniai palydovas „Juno“ pasiekė Jupiterio orbitą ir dabar sukasi ten, dar tik pradžia, o skaitydama straipsnius jau sužinojau tris naujus dalykus apie Jupiterį! Aišku, viskas vyksta mažais žingsneliais, šis palydovas buvo paleistas jau seniai, rodos, 2011-ais metais, taigi, nuskristi iki Jupiterio užtruko penkerius metus. Įsivaizduokite, kiek laiko truktų ištirti dar tolimesnius horizontus!
– Kaip manai, kokį didelį žmonijos žingsnį kosmoso pažinime dar pavyks pamatyti per savo gyvenime? Kas yra tikėtina?
– Manau, visai pagrįsta manyti, kad žmonės pasieks Marsą.
– Nedrįstum prognozuoti tikslesnio laiko?
– Ne, yra daug niuansų, visgi nuskristi į Marsą – tai ne į kokią Angliją, negali lyg niekur nieko imti ir išskristi, susiradęs pigių bilietų (juokiasi). Marsas daug toliau nei Mėnulis, kuriame žmonės jau buvo išsilaipinę, be to, Marse vyrauja labai stipri kosminė radiacija, galinti pakenkti žmonėms, dar ieškoma būdų juos apsaugoti. Reikia iki galo išgryninti, kaip žmonės ten apsigyvens, sudarys kolonijas ir panašiai.
– Tai jie nebegrįš?!
– Ne, kol kas per sudėtinga. Kad ir kaip bebūtų keista, bet savanorių jau dabar yra labai daug!
– Pati nesiryžtum?
– Ne, čia man per daug ekstremalu. Aš jau Vilniuje būdama pasiilgstu visų, kurie liko Kėdainiuose, ką kalbėti, jei gyvenčiau už 225 000 000 kilometrų (juokiasi)! Užtenka ir nuotoliniu būdu Marsu domėtis.
– Kai išeini iš darbo, laisvalaikiu ką nors konstruoji ar nori pailsėti?
– Jei atvirai, tai dažniausiai ilsiuosi (juokiasi). Nors visko būna, kartais pasimokau.
– Ką dar mokaisi? Juk universitetą jau baigei.
– Oi, fizikos niekada turbūt iki galo neišmoksi. Gali skaityti ir skaityti visą gyvenimą. Skaitau įvairiausius straipsnius, kurie pasitaiko po ranka. Nors populiaru manyti, kad feisbukas – laiko švaistymas, bet jei pamėgsti tam tikrus puslapius, vėliau jie tau nuolat pateikia naudingą informaciją. Reikia tik protingai atsirinkti (šypsosi).
Tiesa, vos nepamiršau – dar savanoriauju „Mokslo sriuboje“. Yra tokia mokslo populiarinimo laida. Ten stengiamės viską paaiškinti paprastai, kad suprastų net vaikai, ir visiems būtų įdomu.
Ir kaip sekasi? Ar populiarūs tokie dalykai, ar žmonės žiūri?
– Taip, laida po truputį pritraukia vis daugiau ir daugiau žiūrovų, gyvuoja jau ketverius metus. Iš pradžių keldavome laidas tik į „Youtube“, bet dabar ir „Delfi“ visuomet pasidalija vaizdo įrašais, ir netgi LRT transliuoja.
– Atrodai užimta, ar lieka laiko draugams? Ar turite apie ką kalbėti, kai susitinkate? Ar tu ateini lyg iš visai kito pasaulio ir pasakoji jiems apie kosmosą, palydovus ir saulės energiją?
– Taip, kartais draugai, kurie tuo nesidomi, juokais pasako: „Gal tu jau patylėk“ (juokiasi). Bet užtat kiekvieną savaitę susitinku su draugais, kurie taip pat yra fizikai!
–A, tai jūs turite progą išsikalbėti.
– Taip! Viską aptariame ir kiekvieną savaitę kartu dalyvaujame protų mūšyje! Pastebėjome, kad yra tokių dalykų, kurie tik mums vieniems juokingi, kiti išgirdę tik pasukioja pirštą prie smilkinio (juokiasi).
– Pavyzdžiui, kaip skamba fizikų juokeliai?
– Na, tarkime, kai antrame kurse po egzaminų iškrito pusė žmonių, sakėme, kad mūsų pusėjimo trukmė yra dveji metai, ir mums buvo labai juokinga. Supranti, pusėjimo trukmė yra laikas, kai atomo branduolys skyla perpus, tai mes taip ir pajuokavome. Kartais po tokių pokštų susimąstome, kaip mes dar normalių draugų turime (juokiasi).
– Tai vietoj vakarėlių fizikai vaikšto į protmūšius?
Mes dar turime ir savotiškus vakarėlius. Pavyzdžiui, esu dalyvavusi vakarėlyje NASA tema. Ten suskirsto komandomis ir jose turi sukonstruoti po raketą. Laimi tie, kurių raketa nusileidžia arčiausiai, ne per toli.
– Turi omenyje, ne per toli nuo kažkokio taikinio?
– Ne, tiesiog jei raketa netinkamai padaryta, ją gali toli nunešti vėjas, neišsiskleisti parašiutas ar dar kas nors nutikti.
– Kaip sekėsi jūsų komandai?
– Nekaip, pirmi tikrai nebuvome. Bet su raketa viskas gerai buvo, veikė taip, kaip ir turėjo.
– Rusne, o kaip muzika, šokiai? Žmonės labiau įpratę prie tokių vakarėlių. Tau visai to nereikia?
– Muziką labai mėgstu, ir pati, beje, groju gitara. Kartais atsinešu ją į darbą, ir per pietų pertrauką grojame kartu su bendradarbiu. Bet nei muzika, nei šokiai, nei ryškios prožektorių šviesos ar alkoholis nėra svarbiausi laisvalaikio atributai. Svarbiausia – smagiai ir produktyviai praleistas laikas su savais žmonėmis!
