Priversta palikti širdžiai mielą veiklą

Begalinis pozityvumas bei nenumaldomas gyvenimo džiaugsmas – štai kuo spinduliuoja šiemet abitūros egzaminams ir architektūros studijoms besiruošianti Šviesiosios gimnazijos moksleivė Birutė Jankauskaitė.

Visada besišypsanti gimnazistė gali pasigirti ne tik per visus keturis metus gimnazijoje pasiektais puikiais mokslo ir žinių rezultatais, tačiau ir įgyta visuomeninės veiklos patirtimi. Mat ji aktyviai atstovavo Kėdainių rajono mokinių tarybai, buvo Lietuvos moksleivių sąjungos narė, nevengusi dalyvauti įvairiuose vykdomuose visuomeniniuose projektuose ar organizuojamuose renginiuose.

Nepaisant didelio užimtumo mergina džiaugiasi savo pasiekimais, per tuos metus vykdyta veikla ir prisipažįsta, kad net ir galėdama atsukti laiką atgal niekada nieko nenorėtų keisti. O šiuo metu Birutę labiausiai neramina tai, kaip seksis po mokyklos baigimo savo gimtajame mieste teks palikti tai, kas jai buvo taip artima širdžiai ir sielai.

Kažko trūko

– Vos pradėjus pokalbį užsiminei, kad visuomeninė veikla tau – lyg gyvenimo mokykla. Kada pradėjai žengti šiuo keliu?

– Viskas prasidėjo labai seniai – dar tada, kai Kėdainių Juozo Paukštelio mokykloje lankiau penktąją klasę. Tuo metu mokslai ėjosi kaip per sviestą, niekuo negalėjau skųstis, bet viduje jaučiau, jog iki pilnos laimės man dar kažko trūksta.

Ir lyg supratusi mano vidines dilemas tuometinė mokyklos socialinė darbuotoja mokslo metų pabaigoje pasiūlė sudalyvauti stovykloje „Aš galiu būti lyderis“. Nors iki tol visada įsivaizdavau, kad lyderio vaidmuo mano gyvenime niekada nebus pasiekiamas – save įsivaizdavau kaip kuklią, mažą mergaitę. Vis dlėto sutikau išbandyti save toje stovykloje.

Pakvietė į tarybą

– Likai patenkinta?

– Vykdydami įvairius užsiėmimus per tas dienas nuveikėme iš tiesų daug, o svarbiausia, jog man visa tai labai patiko. Stovykloje praplėčiau savo akiratį, sužinojau daug įdomių dalykų, kurie man leido suprasti, kad net ir aš, save laikiusi paprasta, kuklia mergaite, galiu imtis kažko panašaus.

Dar labiau visa tai pasitvirtino, kuomet po stovyklos gavau kvietimą prisijungti į tuometinę Kėdainių rajono mokinių tarybą. Tai buvo lyg savotiškas manęs įvertinimas.

– Kokios galimybės atsivėrė tada?

– Visų pirmą atsirado daug pažįstamų, kurie ilgainiui tapo mano draugais.

Įsisukusi į tokią visuomeninę veiklą net nepajutau, kaip ji mane įtraukė, labai rimtai įtraukė ir nepaleidžia iki šių dienų. Ten save realizavau ir nuolat tuo mėgavausi – atrodė, kad tai mano, kad tai būtent tai, ko aš ir ieškojau.

Tapo pirmininke

– Visuomeninė veikla apsiribojo tik Kėdainių rajono mokinių taryba?

– 2015 metais, kai buvau Kėdainių rajono mokinių tarybos pirmininkė, automatiškai tapau ir Lietuvos moksleivių sąjungos valdybos nare. Baigusi savo kadenciją Kėdainių taryboje, kadenciją baigiau ir Lietuvos moksleivių sąjungoje.

Šiuo metu skaitausi alumni narys – kada dar galiu išreikšti kažkokią nuomonę, bet organizacijos kelią ir sprendimus priima ir kuria bei įvairiais veiksmais užsiima jau kiti.

Taip pat priklausau vos vienerius metus mūsų mieste gyvuojančiai Švietimo tarybai – tai visiškai naujas dalykas Kėdainiuose, bei jaunimo reikalų tarybai.

– O kokius veiksmus tekdavo vykdyti būnant pirmininke?

– Pagrindinis darbas tarybose tiek Kėdainiuose, tiek nacionaliniu lygmeniu – moksleivių atstovavimas, nuomonės išsakymas.

Kas mėnesį Kėdainiuose buvo organizuojami vadovų klubai, susirinkimai, kuriuose dalyvaudavo miesto mokyklų tarybų atstovai. Jų metu mes tiesiogiai išsakydavome, kokias matome problemas.

Aptardavome Švietimo ir mokslo ministerijoje iškilusius aktualiausius klausimus, suformuodavome savo nuomonę atsižvelgdami į Kėdainių poziciją ir nacionaliniu lygmeniu siųsdavome tai į biurą. Čia dirbdavome visa komanda – visi, kurie priklausė Kėdainių rajono mokinių tarybai. Vėliau nacionaliniu mastu vykdavau į Lietuvos moksleivių sąjungą ir atstovaudavau mūsų išsakytus sprendimus jau pati viena.

Pastebi nesusikalbėjimą

– Tai švietimo sistema liko be spragų?

– Tikrai ne. Visko išspręsti tiesiog neįmanoma, nes Lietuvos švietime yra labai daug spragų ir ryškus nesusikalbėjimas tarp mokytojų, mokinių ir valdžios, kurie viską iki galo sudėlioja.

Tenka išgirsti labai daug klausimų, kodėl taip yra. Pvz., dabar pats elementariausias dalykas mano atveju – atsiradęs brandos darbas. Tai nebe egzaminas, o darbas, kuris gali suteikti pliusų stojant.

Visur yra įvardijama, kad tai turėtų būti darbas pagal studijų kryptį, tačiau aš, norėdama studijuoti architektūrą, turiu rinktis tarp matematikos ir lietuvių kalbos, bet juk tai visiškai nesusiję su mano studijomis dalykai, ir panaši situacija jaučiama ne tik šioje vietoje. Prasilenkimas pastebimas ir su programomis: tarkim, tai, ko dabar mokausi mokykloje ir kaip viskas yra vertinama, turėsiu mokytis universitete, daugelis dalykų dubliuosis ir juos vėl teks mokytis.

Taip pat į daugelį programų žiūrint ir lyginant studijas užsienyje ir pas mus, matomas ryškus skirtumas.

Turiu klasės draugę, kuri grįžo iš mainų programos. Ji metus mokėsi Suomijoje. Ir kai kalbėdamos pradėjome lyginti ką jai teko mokytis ir kaip jai teko tai daryti ir žinant ką mums tenka mokytis ir ką teks daryti universitete, iš karto pajaučiamas nesusikalbėjimas grandžių, kurias jau minėjau.

Jautė baimę

– Įstojusi į tarybą buvai visai jaunutė. Ar nejautei baimės, kad nepavyks pritapti?

– Jauduliukas buvo. Dar dabar atsimenu, kai prieš važiuojant į pirmąjį forumą nacionaliniu lygmeniu jaučiau didelę baimę. Tada mano galvelėje sukosi įvairiausios mintys – juk ten iš visos Lietuvos susirenka skirtingi žmonės – daugiau patyrę, vyresni.

Net ir mama, matydama tą mano baimę, skatino nevažiuoti, siūlė dar šiek tiek palaukti, kol paaugsiu. Bet pagalvojau: „Jei ne dabar, tai kada?“. Ir nieko neatidėliodama išvykau, susitvarkiau su savo baimėmis ir dabar labai džiaugiuosi, kad tą kartą išbandžiau save.

Juk jei būtų nepatikę ir man netikę, aš galėjau nebevažiuoti ten daugiau, tačiau įvyko priešingai, ta veikla iš tiesų mane labai stipriai įtraukė. Po to pamažėle per praktiką atėjo visos žinios, kurias dabar esu sukaupusi.

Aišku, visko buvo, tačiau viskas iš esmės praėjo puikiai ir tie metai, kuomet užsiėmiau šia veikla, man tapo labai brangūs ir tikrai daug davė. Galiu pasakyti tik vieną – šioje veikloje išmoksti tokių dalykų, kurių mokykloje neišmoksi niekada.

Autoritetas – rytdienos aš

– Iš kur paveldėjai tą nenumaldomą norą veikti ir prisidėti prie darbų visuomenei?

– Net nežinau. Nei mama, nei tėtis neužsiėmė ir nesidomėjo tokia veikla. Galbūt kažką galėjau perimti iš mamos tėčio – savo senelio.

Bet manau, čia daugiau buvo noras kažką padaryti, kažką pakeisti ir jis mane uždegė tokiai veiklai. O kai tu pradedi suvokti, jog gali kažką iš tikrųjų padaryti, imi tikėti ta idėja ir eini vis toliau ir toliau.

– Tai autoritetingo žmogaus neturėjai?

– Kai buvau mažesnė, tokių žmonių, kurie man tapdavo autoritetais, turėjau ne vieną, tačiau jie vis keitėsi. Suvokusi, kad tie pasikeitimai ne į naudą, stengiausi iš vis jų neturėti.

Vieną kartą net suvokiau, kad mano didžiausias autoritetas – rytdienos aš, būtent tokia aš, kuria aš noriu būti.

O įkvepiančių žmonių yra. Visuomeninei veiklai mane labiausiai įkvėpė tuometinis Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentas Antanas Mikalauskas. Vos apsilankius pirmajame forume jis man padarė išties didelį įspūdį. Jo išsakyta kalba, palinkėjimai siekti paties geriausio, kas vėliau padeda pasiekti neįmanomo, būtent tie žodžiai man labai įstrigo ir jais vadovavausi ne kartą mokymosi procese. Tad tokį įspūdį susidariau, kad viskas yra įmanoma, jei tikrai to nori.

Lanko dailės mokyklą

– Kokių pomėgių be visuomeninės veiklos, dar turėjai?

– Niekada nebuvau ta, kuri dalyvauja olimpiadose. Nors visada siekiau tų akademinių žinių, bet niekada nebuvau ta, kuri vienokiu ar kitokiu dalyku domisi daugiau. Nesu baigusi nei muzikos, nei dailės mokyklų. Nuo šeštos klasės visą laiką skyriau tik visuomeninei veiklai, nes tam reikdavo išties daug laiko.

O dabar ruošdamasi architektūros studijoms ėmiau lankyti tikslinį ugdymą Kėdainių dailės mokykloje. Prieš stojant noriu šiek tiek pasilavinti.

[quote author=“B. Jankauskaitė“]Dėl mokslų ir aktyviai vykdytos visuomeniškos veiklos labiausiai kentėjo miegas.[/quote]

Kentėjo miegas

– Tiek mokslams, tiek vykdytai visuomeninei veiklai laiko skirti reikėjo nemažai. Kaip pavykdavo viską suderinti?

– Prisipažinsiu, labiausiai kentėjo miegas. Mano dienos būdavo įtemptos – pamokos, po to susirinkimai taryboje, grįžus tekdavo ruošti namų darbus, o po jų vėl reikalai su taryba, sprendimų priėmimas, tad poilsiui kartais laiko ir nebelikdavo. Miegas visada kentėdavo ir dabar dar kenčia.

– O mokslams tai įtakos neturėjo?

– As save įvardiju kaip perfekcionistę, nes mėgstu, kad viskas, ką darau, būtų atlikta geriausiai. Tad kad ir kiek laiko turiu, stengiuosi viską atlikti tobulai.

Anksčiau galbūt kiek plėšydavausi dėl tų pažymių, dėl tų įvertinimų, tačiau dabar pradedu suvokti, kad kartais ne tik tie pažymiai įrodo, ką žmogus iš tikrųjų sugeba. Gyvenime tie skaičiai kartais gali nieko nelemti ir žmogus gali atsiskleisti visiškai kitaip.

Iki dešimtos klasės galbūt daugiau to laiko tekdavo mokslams, nes reikėjo mokytis visus dalykus. Po dešimtos klasės pasirinkus profilius ir didžiausią dėmesį sutelkus į pagrindinius mėgiamiausius dalykus (tuos, kurių egzaminus laikysiu) apkrovimo kiek mažiau, nes nebereikia laiko skirti bendriems dalykams, kurie nebus reikalingi.

Tačiau, kad ir kaip bebuvo, mokslams tas įtakos mažai turėjo, spėjau viską ir visuomeninė veikla mano rezultatams tikrai nepakenkė.

– Tai dvejetukų nėra tekę gauti?

– O kam nėra tekę jų gauti? Manau visiems tokia laimė yra nusišypsojusi. Kaip sakant, koks mokinys be dvejeto (šypsosi).

Stipendiją pasiliko studijoms

– Išduok paslaptį, ką leido pasiekti tavo pasiekimai mokykloje, aktyvus dalyvavimas visuomeninėje veikloje?

– 2014 metais, vos įstojus į gimnaziją, buvau išrinkta „Maximos“ stipendininke. Tai buvo labai netikėta – juk buvau tarp jauniausių gimnazistų, o ką jau lyginti devintokus, ir tarkim, dvyliktokus. Na ir iš tikrųjų tarp devintoko ir dvyliktoko gebėjimų ir žinių – didelis skirtumas.

Tačiau nors gal daugeliui atrodžiau mažai ką galinti, bet tuo metu mano žinios buvo pakankamai geros, turėjau aukštus įvertinimus, buvau mokykloje tarp geriausiųjų. Taip pat buvo būtina būti nusipelniusiai vietos lygmeniu, aktyviai veikti visuomeninėje veikloje ar  rengti projektus ir juose dalyvauti – ko man iš tiesų netrūko.

– Kur panaudojai gautą stipendiją?

– Gautus pinigus vis dar turiu. Tik gavusi juos, įsivaizdavau, kad jie bus skirti studijoms, mano naujai pradžiai.

Tuo metu galvoje sukosi mintys su tokia vizija – dukrelė išvažiuoja iš namų, į kitą miestą, be tėvų ir tie pinigai būtent tam naujam įsikūrimui.

[quote author=“Aut. past.“]Didžiausias Birutės pasiekimas – pernai metais vykdytas projektas „Nežinomasis X“, skirtas toli nuo miesto centro nutolusioms mokykloms.[/quote]

Džiaugiasi puiki komanda

– Užsiminei apie projektus. Kaip sekėsi su jais?

– Stipendijos gavimo metais kaip tik vykdžiau gana aktualų projektą, kuris buvo susijęs su rajono mokyklų, kurios yra toli nuo miesto centro, įtraukimu į tą visą visuomeninę veiklą. Tuo metu tai buvo itin opi problema: dažnai kaimuose gyvenantys vaikai būdavo pamiršti, turėdavo nuolatinių problemų dėl susisiekimo, retai kada galėdavo atvažiuoti į tarybos susirinkimus, todėl mes, tuometiniai tarybos nariai, kooperuodavomės, patys važiuodavome ir vesdavome ten tokius kaip mokymus.

O didžiausias mano pasiekimas – pernai vykdytas projektas „Nežinomasis X“. Tai buvo prieš tai minėto projekto tęsinys, kurį finansavo Švietimo ir mokslo ministerija ir kuris buvo skirtas toli nuo miesto centro nutolusioms mokykloms. Nenorėjome to siekti tik dėl savo rajono, į šį projektą įtraukėme ir kitų 5 Lietuvos savivaldybių mokyklas.

Tačiau galbūt ir kaip keista pasirodys, bet didžiausias pasiekimas yra ne tai, kiek projektų įvykdžiau, kokiuose forumuose dalyvavau, bet tai, kad tiek laiko užsiimdama šia veikla Kėdainių rajono mokinių taryboj turėjau puikią komandą ir susiradau daug artimų draugų.

Spaudimas iš mokytojų

– Esi išties kitokia, juk ne kiekvienas imasi tokios veiklos, ne kiekvienas ištveria tokią atsakomybę, kaip tave vertino klasės draugai?

– Iš mokinių tarpo niekada nejaučiau jokio spaudimo, jokių apkalbų. Nes iš tikrųjų aš labai to nepabrėžiu bendraudama mokykloje ir neafišuoju tos veiklos, tačiau iš mokytojų tarpo labai dažnai jaučiau lyg kažkokį nuvertinimą

Kaip pavyzdį galiu paminėti, tarkim, dalyvavimą konferencijoje Seime. Grįžus į Kėdainius pajutau labai skeptišką mokytojų reakciją – esą kodėl jokių pakeitimų nėra, kodėl ten tik kalbama, o nedaroma.

Mano nuomone, moksleiviai į visą šitą dalyką taip rimtai nežiūri, todėl panašių kalbų iš jų niekada ir nesulaukiu.

– O kaip į viską reaguodavo tėvai?

– Iš tėvų visada jaučiau baimės jausmą – o jeigu aš vis dėlto pasirinksiu visuomeninės veiklos kelią, o ne meninę kryptį.

Tačiau kad ir kuo užsiimdavau, jaučiau jų palaikymą, jų rūpesti. Labai dažnai sakydavo, kad nepamirščiau mokslų, visada klausdavo, ar visur suspėju, ar man tikrai tiek daug reikia.

Mano mama visada buvo tas žmogus, kuris išklausydavo, sugerdavo net ir neigiamas mano emocijas. Tai žmogus, ant kurio peties ne vieną kartą esu verkusi, bet ji palaikė ir, svarbiausia, neleido užmigti ant laurų, visada būdavo ta, kuri primindavo, jog nereikia miegoti, reikia kažką daryti ir tobulėti.

Susidomėjimas nedings

– Kadangi išvyksi mokytis į Kauną ir Kėdainiuose teks palikti šitą veiklą – kaip jautiesi dėl to?

– Kad ir kaip bebūtų gaila, tačiau toliau priklausyti tarybai ir dalyvauti veiklose visų pirmą neleis atstumas.

Be to, ir su paskaitomis bus kiek sunkiau susiderinti, nei kad buvo mokykloje – paskaitos vyksta kur kas ilgiau, o susirinkimus taryboje organizuodavome po pietų.

Todėl, manau, kad logiškiausia bus viską palikti ir po truputėlį tvirtintis Kaune. Tačiau nors manęs ir nebus čia, aš visada galvosiu  apie man artimus žmones, apie artimą veiklą – visada bus įdomu, kaip jiems sekasi.

Nereikia pasiduoti baimei

– Ko palinkėtum jaunuoliams, dar tik pradėjusiems ar norintiems žengti visuomeniškumo keliu?

– Manau nieko per daug nereikia linkėti – svarbiausia didelis noras ir jokiu būdų nereikia pasiduoti baimei. Tereikia pasirinkti sau tinkamą organizaciją (Kėdainiuose nėra labai didelis jų pasirinkimas: turime Kėdainių rajono mokinių tarybą, Liberalų jaunimą, jaunuosius konservatorius, jaunimo organizaciją DARBAS) ir bandyti.

Svarbiausia nebijoti suklysti, keisti organizacijas, jeigu vienoje nepatinka, išbandyti save kitoje, atrasti tai, kas būtų priimtina.