Per meną – didžiojo tikslo link

Menininke savęs nelaikanti, tačiau talentą turinti mergina pagaliau atrado savo gyvenimo pašaukimą ir tikrąją gyvenimo prasmę.

Kėdainietės Viktorijos Orlovaitės tapytiems paveikslams abejingų nelieka. Kitų vertinama kaip veržli, linksma, atvira, nuolatos laiminga, supratinga, žavesiu spindinti Viktorija, šiuo metu su sielos draugu Tomu apsistojusi Anglijoje, piešti pradėjo dar ankstyvoje vaikystėje, tačiau tikrojo pašaukimo paieškoms prireikė laiko.

Pasižymėjo smalsumu

Matant tokį talentą, kuriuo apdovanota mergina, įdomu praskleisti uždangą ir pažvelgti į jos šeimą, kuri vienaip ar kitaip prisidėjo prie mergaitės pasiekimų gyvenime.

„Nuo mažų dienų buvau be galo smalsi – norėjau kuo daugiau sužinoti, išmokti ir suprasti. Manau, prie to ypatingai prisidėjo mano šeima, kurioje kiekvienas buvo unikalus.

Augdama nuolatos mačiau psichologines knygas skaitančius tėvus, girdėjau jų kalbas ir tai man savotiškai patiko. Pirmą savo psichologinę knygą perskaičiau būdama 7 ar 8 metų.

Natūralu, kad dėl tokio netradicinio mąstymo turėjau sunkumų mokykloje – buvo sunku pritapti, bendrauti. Dėl to kentėjo ir patys mokslai. Atsimenu, jaučiausi nusivylusi savimi, norėjosi įrodyti sau ir tėvams, kad galiu daugiau.

Vidines paieškas paskatino ir vyresnysis brolis, kuris visuomet pasižymėjo ypatingomis žiniomis dalykuose, kurie jam patiko. Džiaugiausi dėl jo, bet jaučiau ir savotišką konkurenciją.

Tuo metu užsisklendusi savyje nemačiau nieko, kuo, kaip mažas vaikas, galėčiau nustebinti“, – savo istoriją pasakoja 19-metė.

Pakeitė požiūrį į save

Į meną tuomet nekreipusi dėmesio mergina šiuo metu yra puikiai įvaldžiusi teptuką ir gali pasigirti nemaža savo paveikslų kolekcija bei pasikeitusiu požiūriu ne tik į save, bet ir į aplinką.

„Jau vaikystėje tėtis mane mokė piešti žaismingus personažus bei dalykus, esančius tiesiog ant stalo. Tada man patiko, bet į piešimą rimtai nežiūrėjau ir jį prisimindavau tik per dailės pamokas mokykloje.

Pirmasis kūrinys gimė sulaukus 5-erių metų – nupiešiau savo žaislą.  

Mano manymu, didžiausias lūžis įvyko sulaukus 11 metų. Sužinojusi, kaip mintys pakeičia realybę ir požiūrį į įvairius gyvenimiškus dalykus, pamažu pakeičiau požiūrį ir į save.

Atsimenu, kad per beveik ketverius metus iš pesimistės tapau teigiamai galvojančia asmenybe.

Aplinkoje taip pat įžvelgiau kitokius dalykus, apie kuriuos iki tol net nesusimąstydavau. Pagaliau pradėjau džiaugtis gyvenimu ir kiekviena smulkmena, naujomis pažintimis. O ir mokykloje reikalai pradėjo klostytis geriau, pažymių knygelės vaizdas stulbinamai pasikeitė“, – džiūgauja atsiminimus pasakodama mergina.

Nelankė dailės mokyklos

Viktorijos manymu, šių pokyčių atsiradimui jos gyvenime daugiausia įtakos turėjo menas, kuris artimesnis širdžiai tapo 8–9 klasėje.

„Niekada nelankiau dailės mokyklos ar privačių pamokų, bet, kad galiu piešti, tikėjau visada.

Atsimenu, kažkada vaikystėje buvau išgirdusi frazę, kad piešti žmones yra sunkiausia. Nusprendžiau išbandyti tai pati ir mane savotiškai užkabino: paimdavau bet kokią nuotrauką ir piešdavau – mane džiugino galutinis rezultatas ir nuo piešinio sklindanti energija“, – tikina Viktorija.

Užtrunka dieną ar dvi

Užklausta, kaip pavyksta įgyvendinti savo meninius sprendimus, mergina pripažino, jog bėgant metams jos menininko gyslelė vis tobulėja. Savo darbuose ji stengiasi parodyti kuo daugiau gražių ir pozityvių dalykų.

„Nors pradžia tikrai nebuvo labai sėkminga, įdėjau daug laiko ir pastangų, kol pradėjau piešti taip, kaip dabar.

Vieno piešinio įgyvendinimui prireikia vidutiniškai vienos dienos, žinoma, priklauso nuo dydžio ir sudėtingumo, tačiau dažniausiai užtrunku apie dieną ar dvi“, – prisipažįsta savo kūrybine branda žavinti mergina.

Stinga laiko piešimui

Pasaulinio pripažinimo nesiekianti Viktorija jau pradinėse klasėse nusprendė su savo piešiniais supažindinti ir kitus: dalyvavo mini konkurse-parodoje, vėliau buvo surengtos dar kelios darbų parodos mokykloje ir Kėdainių mokymo centre.

„Parodomis noriu žmonių dėmesį atkreipti į gerus dalykus, į meilę, juoką, tarpusavio supratimą ir harmoniją su supančiu pasauliu.

Darbų fotografijas taip pat įdedu į internetą. Sulaukiu nemažai užsakymų, tačiau labai gaila, kad vis mažiau laiko randu piešimui, kuris man leido pagaliau patikėti savimi, patikėti tuo, kad kai tikrai nori, gali padaryti viską.

Dabar piešiniams randu laiko tik skubiu atveju – jei labai reikia žmonėms“, – nuogąstauja Viktorija.

Didžiausias noras – padėti kitiems

Iš smalsumo, o ne iš blogo gyvenimo vykusi į užsienį mergina tikino, kad piešimas yra jos gyvenimo hobis, kuris padeda judėti didžiojo tikslo link. O didžiausias tikslas Viktorijos gyvenime – padėti kitiems.

„Gyvenime turėjau ganėtinai daug pamokų ir sunkių akimirkų, bet visos jos man padėjo atsirasti taške, kuriame esu dabar. Kaip yra dabar?

Pati savęs menininke nelaikau, esu labiau linkusi, svarstyti ir mąstyti, domiuosi ganėtinai neįprastais dalykais.

Kažkada pradinėse klasėse turėjau mintį būti dailininke, nes tai buvo vienintelė sritis, kurią kažkiek išmaniau, bet dabar, jau gal trejus metus tiksliai žinau, ko noriu iš savęs ir gyvenimo. Mano planuose – moksliniai tyrimai.

Pasaulinio pripažinimo menininke norėčiau būti tik tokiu atveju, jei tai padėtų patekti į žmonių širdis, perteikti mintį, kad reikia džiaugtis pasauliu, kurį turime už viso to negatyvo, kurį esame įpratę matyti“, – savo mintis dėsto Viktorija ir priduria, jog menas – puiki priemonė, padedanti judėti savojo tikslo link.

„Noriu atrasti tai, kas neatrasta, tiek išoriniam, tiek vidiniam pasauly“, – patikina.

Paklausus, kaip Viktorijos draugas Tomas vertina jos talentą, – mergina šypteli: „Tomas teigiamai žiūri į mano veiklą ir labai skatina gilinti ir plėtoti meninio pažinimo patirtį.

Be visa ko, jis jau nuo seno turi didelį norą, kad piešinyje įamžinčiau mus abu, nors to padaryti dėl didelio užimtumo iki šiol vis dar nepavyko, bet pažadu išpildyti šį jo troškimą.“

Užsibūti nenori

Toliai tolimi nesužavėjo kūrėjos. Smagu girdėti, kad Anglijoje studijuoti besiruošianti Viktorija, čia užsibūti visai nenori ir laukia, kada galės grįžti namo.

„Per daug myliu Lietuvą ir visi mano tolimesni planai susieti su ja. Anglija rinkausi dėl smalsumo bei mokslų.

Tuoj pradėsiu studijas psichologijos/hipnozės srityje ir juos baigusi, tikiuosi, grįžti į Lietuvą“, – viliasi mergina.

Nuotr./ Vienas iš pirmųjų Viktorijos piešinių.

Žavios išvaizdos savininkė niekada nelankė dailės mokyklos ar privačių pamokų, bet kad gali piešti, tikėjo visada.

Viktorija su sielos draugu Tomu šiuo metu apsistojusi Anglijoje, tačiau neketina likti čia visam laikui. Meilė ir prisirišimas Lietuvai skatina grįžti atgal.

Piešimo metu jaučiama euforija – ne vienintelis jausmas, kuris aplankydavo jaunąją dailininkę. Galutinis kūrinio rezultatas ir sklindanti piešinio energija suteikdavo dar daugiau emocijų.

Viktorijos kūriniams gimti nereikia specialios vietos – viskas vyksta čia ir dabar.

Neapsistojanti ties viena piešimo tematika, pašnekovė piešia viską: jos kolekcijoje esti įvairiausių kūrinių su žmonėmis, peizažais, gyvūnais…