Paukštelis ant lango

 Paukštelis ant lango

Kai „X Faktoriuje“ kėdainiečiai vienas po kito renka negailestingus „ne“, iš dar vienos, rodos, nedrąsios kraštietės žiūrovai nieko per daug nesitikėjo. O be reikalo. Kai Paulina Paulauskaitė sudainavo, komisija jai plojo atsistojusi. Televizijos žurnalistams šita mergina – tikra dovana, o štai tiems, kas dirba spaudoje – visiškas košmaras. Kaip ant popieriaus perteikti prie dėmesio nepratusios panelės išgąstį, išgirdus pirmuosius klausimus? Kaip aprašyti džiaugsmingą toną, kai Paulina kalba apie, atrodo, paprasčiausią ant palangės nutūpusį paukščiuką? Kaip Jums paaiškinti, kad kalbėdama apie tai, kaip norėtų padėti žmonėms, ji nė iš tolo neprimena „Mis Visata“ konkurso finalininkių, skaitančių tekstą iš lapelių, nes Paulinos akys entuziastingai žiba? Tai žmogus, kuris interviu metu ir juokėsi, ir verkė, tada vėl juokėsi – nuoširdi iki pat kaulų čiulpų, kaip sakoma.

Scenos baimė

Tos išankstinės nuostatos… Tikiesi, jog į interviu ateis kylanti žvaigždutė, pasirengusi apdalyti autografais pusę miesto, o pasirodo visiškai paprasti ir kukli mergaitė. Kad jūs būtumėt matę, kaip Paulina sutriko, kai suprato, jog interviu bus įrašinėjamas…

– Įsijungsi diktofoną?.. O tau nebūtų geriau tiesiog užsirašyti? Po to valandą laiko klausysies, ką aš čia nusišnekėjau (juokiasi).

– Viskas gerai, Paulina, aš jau ne pirmą kartą interviu darau, kelis metus dirbu.

– A, na taip, tu geriau žinai… O tu viską rašysi taip, kaip aš pasakysiu, ar šiek tiek pakoreguosi?

– Taip, kaip tu pasakysi.

(išpučia akis) O ne!..

– Nesijaudink taip! Dainavai prieš šitiek žmonių, o dabar bijai duoti interviu rajono laikraščiui?

– Labai (juokiasi). Bet aš ir prieš pasirodymus labai bijau. Tačiau kai jau išeinu į sceną, baimė dingsta. Pasijaučiu esanti savo vietoje, lyg namie.

– Kaip, būdama tokia kukli, pasijautei tik atvykusi į „X Faktoriaus“ atrankų vietą, kur iš visų pusių sukiojosi operatoriai su kameromis, mirgėjo šviesos ir blykstės?

– Buvo… keista. Tai buvo nebe Kėdainių kultūros centras ar mokyklos renginys – tik ten anksčiau esu koncertavusi. Čia manęs laukė minia žiūrovų ir teisėjai – savo srities profesionalai, išmanantys scenos subtilybes bei vokalo meną. Man buvo įdomu, kaip jie mane įvertins; kad ir kaip būtų pasibaigusi atranka, džiaugiausi, kad turiu progą pasisemti daug informacijos, o vėliau pasimokyti iš padarytų klaidų.

– Atėjus naujam dalyviui, teisėjai uždavinėja klausimus, kurie, pastebėjau, dažnai priverčia sutrikti, žmonės pasimeta. O tu? Nebuvo taip, kad nežinotum, ką sakyti?

– Dėl tų klausimų ypač nerimavau! Visi tie interviu, kad ir trumpi, man taip nauja! Bet manau, kad yra vienintelis kelias tiek man, bailiukei, tiek be galo savimi pasitikinčiam žmogui. Tai – buvimas savimi. Nereikia iš anksto susigalvoti frazių, kurias norėtųsi pasakyti teisėjams. Prieš lipant į sceną reikia susitaikyti, kad dabar tiesiog parodysi visiems, koks esi žmogus. Na, ir atrodo, kad taip nusiteikusi ir nesusipainiojau kalbėdama. Tik kad viską, kas vyko ant scenos, nulipusi nuo jos iškart užmiršau (juokiasi). Nieko nebeprisimenu – nei ko manęs klausė, nei kaip padainavau, nei ką man sakė! Tik kai sekmadienį mane parodė per televiziją, pamačiau, kaip viskas iš tiesų buvo. Įdomu pastebėti save iš šono, suvokti, ką darau gerai, o ką – blogai.

– Dažnai teisėjai pasiteirauja dalyvio, koks jo tikslas. Visi kaip vienas prisiekinėja, jog atėjo laimėti; kitaip seka klausimas: „Tai kodėl tada čia atėjai?“ Atsakyk atvirai: ar iš tiesų dar nė nepraėjus atrankos, galvoje kirba noras laimėti projektą?

– Oi, aš nesvajojau nei laimėti, nei įveikti atrankos (juokiasi). Gal keistai skamba, tačiau aš net nesitikėjau patekti į kitą etapą, nes labai, be proto bijojau! Atėjau tiesiog apsižvalgyti naujoje aplinkoje ir mokytis iš žmonių, kurie scenos pasaulyje sukasi ilgus metus. Šiame projekte turiu ne tiek norą laimėti, kiek norą susirinkti kuo daugiau patirties, gražių emocijų ir prisiminimų, parsinešti kažką gero, nes tokia galimybė tikrai yra. Nerealus projektas ir jo dalyviai!

– Ir vis tik yra žmonių, kurie jau dabar pranašauja tau pergalę. Ar jau pradedi pajusti, kad tampi žinoma? Sulauki pasiūlymų draugauti feisbuke, žinučių?

– Jaučiuosi taip pat, kaip ir anksčiau, nė trupučio kitaip (juokiasi). Gal, jei kada nors daugiau pasieksiu gyvenime, kažkas ir pasikeis, tačiau net ir tada jokiu būdu neužriesiu nosies ir netapsiu „pasikėlusi“ (šypsosi).

Sostinės pedagogikos perlai

– Kaip atsidūrei Vilniuje?

– Vieną dieną pareiškiau mamai, kad noriu mokytis Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje (juokiasi). Nuojauta sakė, kad reikia ten važiuoti. Ne tik mokykla, bet pats miestas, Vilnius, traukė. Atrodė, kad čia bus daugiau galimybių atsiskleisti kaip muzikantei, kaip dainininkei, juk čia tiek daug renginių, koncertų, galimybių!

– Kokie įspūdžiai iš konservatorijos?

(susiraukia) Labai nenoriu apie ją kalbėti… Nesijaučiau ten gerai. Dabar jau pakeičiau mokyklą.

– Tačiau per televizijos reportažą buvo labai akcentuojama, kad mokeisi konservatorijoje. Esu tikra, kad po sėkmingo tavo pasirodymo konservatorija nepraleis progos pasireklamuoti, tad jei nutiko kažkas nemalonaus, labai reiktų apie tai kalbėti, ir kuo greičiau.

– Galbūt. Nenoriu per daug leistis į detales, bet esmė tokia, kad po egzamino sulaukiau nekokių replikų. Kad nesugebu dainuoti, kad man nereikėtų to daryti, kad renkuosi ne tą kelią. Net mano mamai skambino „perspėti“, kad jos dukrai „reikėtų apie kitą karjerą pamąstyti“. Žinai, kai dainavimas nuo kūdikystės yra svarbiausias dalykas, ir staiga kažkas pasako, kad nesugebu to daryti, atrodo, kad visas pasaulis sudūžta. Pradėjau savimi labai nepasitikėti ir savęs nebevertinti; ėmiau dvejoti: gal iš tiesų nemoku dainuoti? Daug verkdavau, tai net atsiliepė mano sveikatai. Pradėjau daug sirgti.

– Kuo?

– Peršalimais. Imuninė sistema labai nusilpo. Net, pamenu, Kalėdas praleidau lovoje su temperatūra.

– Ar toks elgesys buvo tik iš mokytojų pusės, ar ir iš klasės draugų?

– Mokytojų. Visi klasės draugai labai mane palaikė.

– Tai nebuvo taip, kad įstojusi į naują mokyklą kitame mieste jaustumeisi vieniša? Iškart susiradai draugų, visi elgėsi gražiai?

– Taip, šiuo atžvilgiu viskas buvo puiku! Draugiškesnėje vietoje aš tikriausiai nesu atsidūrusi, mano bendraklasiai buvo nuostabūs, ir ta mokykla būtų labai faina, jei ne tam tikri keli žmonės.

– Nežinai priežasčių, kodėl tave taip nuvertino?

– Ne, vis dar nenumanau. Tik nesuvokiu, kam apskritai priimti žmogų į konservatoriją, jeigu, jų akimis, jis nesugeba dainuoti? Kodėl iškart, atrankų metu, man nepasakė „Atleisk, bet ne?“

– O kaip vėl susigrąžinai pasitikėjimą savimi? Kaip baigėsi juodasis periodas?

– Labiausiai padėjo šeima ir draugai, kurie nuolat sakė, kad neklausyčiau šitų komentarų, o geriau susitelkčiau į savo tikslą. Vis kartojo, kad tos mokytojos šneka netiesą, ir kažkaip atvedė mane į protą (šypsosi). Dabar jau suvokiu, kad visi tie žodžiai po egzamino neatitiko realybės. Na, nesakau, kad labai gerai dainuoju, bet tikrai ne taip blogai, kad rinkčiausi ne tą gyvenimo kelią.

Amžinai mokinė

– Kiek tau buvo metų, kai atsikraustei į Vilnių?

– Penkiolika.

– Daugelis palieka tėvų namus anksčiausiai aštuoniolikos… Koks jausmas buvo gyventi vienai naujame mieste, tokiai jaunai? Nebuvo sunku?

– Labai sunku (atsidūsta). Aš visiškas šeimos žmogus, o mudvi su mama – išvis labai prisirišusios viena prie kitos. Esam geriausios draugės, nėra dalyko, apie kurį negalėtume pasikalbėti. Susiskambindavome ir abi verkdavom (juokiasi). Ir tėčio, ir sesių trūko! Kita vertus, viskas buvo labai įdomu. Kėdainiai – mažas miestelis, o čia – didžiulis Vilnius! Visko daug: koncertų, veiklos, viskas verda, šurmuliuoja (užsisvajoja).

– O kas vyksta penkiolikmetės namuose, kai ši gyvena be tėvų? Nuolatiniai vakarėliai?

– Kad ne, aš gana ramus žmogus. Aišku, buvo visokių dalykų, kaip čia nepasinaudosi proga (juokiasi). Pirmaisiais metais gyvenau konservatorijos bendrabutyje, visi draugai buvo šalia, tai dažnai vakarais kartu ką nors susigalvodavome.

– Minėjai, kad Vilnius sužavėjo tave veiklų įvairove. Gal atvykusi susiradai kokių naujų užsiėmimų?

– Labai džiaugiausi pradėjusi lankyti vokalo pamokas; anksčiau nieko panašaus mano gyvenime nebuvo. O vokalas – toks dalykas, kurį reikia mokytis visą gyvenimą, nebus taip, kad vieną dieną galėsi pasakyti: „Štai, jau pasiekiau tobulybę!“ Kai man bus jau penkiasdešimt metų, vis tiek dar turėsiu mokytis ir vis kažką naujo iš savęs išgauti, nes sėdėti vietoje nenorėsiu.

Nebūtina liūdėti, kad parašytum dainą

– Per reportažą nugirdau, kaip sakei, kad ilgą laiką ieškojai savęs, ir atradai. Tai kokia gi tu esi?

– Kalbėjau apie savo kuriamą muziką. Tik prieš metus pati pradėjau kurti dainų žodžius, nes tuomet pradėjo plaukti įkvėpimas iš aplinkos. Pamačiau, kad galiu kurti! Nes, kaip ir sakiau laidoje, visąlaik maniau, kad bus žmogus, kuris man rašys dainas, o aš tiesiog jas atliksiu. Bet dabar suprantu, kad aš pati turiu užsiimti kūryba, kad žodžiai ir emocijos sklistų iš manęs, būtų savi. 

– Apie ką tavo dainos?

– Aš labai žaviuosi gospel stiliaus muzika, man patinka tos juodaodės, kurios plyšauja savo galingais balsais (šypsosi). Tad yra tokio stiliaus dvasinių dainų. Apie emocijas. Dainomis išreiškiu tuometinę savo būseną. Kaip jaučiuosi – taip ir parašau. Na, nedainuoju tiesiogiai, kad jaučiuosi taip ir anaip, viskas taip užslėpta, kad niekas nesuprastų (juokiasi). Kad tik aš viena žinočiau. Tiesa, neverčiu savęs tam tikru metu sėsti ir rašyti, neva, jau seniai nieko nekūriau. Aš laukiu, kol ateis įkvėpimas; kartais tenka palūkėti mėnesį ar du, bet jau kai ateina, tai su kaupu (juokiasi). Yra ir apie meilę dainų.

– Ar dabar esi įsimylėjusi?

– Taip (šypsosi). Truputėlį. Bet mano meilės reikalai labai labai sudėtingi šiuo metu, dramos vyksta, tokios, kaip meksikiečių serialuose rodo.

– Ar man taip tik atrodo, ar įkvėpimas dažniau kyla iš liūdnų emocijų? Nesunku parašyti pozityvias dainas?

– Ne. Va, pavyzdžiui, vieną kartą repetavau klasėje. Dainuoju, dainuoju, ir prie lango nutūpė mažas paukštelis. Tupi, tupi jis ir žiūri į mane (juokiasi). Gal dešimt minučių pradainavau, o jis vis tiek niekur nenuskrenda. Ir tada mane užplūdo toks įkvėpimas sukurti dainą apie tą paukštelį! Išėjo širdžiai miela, pozityvi daina. Ir gražūs dalykai įkvepia.

Neatsisakytų aktorės karjeros

Savo įsimintino pasirodymo „X Faktoriuje“ metu Paulina atliko Ettos James dainą „I‘d Rather Go Blind“. Publikai paliko įspūdį merginos emocionalumas ir artistiškumas, bet, pasirodo, pati Paulina nesijaučia stipri šioje srityje. Tačiau labai norėtų mokytis!

– Apie dainas išsiaiškinome, o dabar – apie tave. Koks tu žmogus? Kaip pati save matai?

– Čia tai jau sunkus klausimas. Labai nemėgstu apie save kalbėti…

– Gerai, pažaiskime žaidimą „užpildyk anketą“. Pavyzdžiui, kokius filmus mėgsti?

– Oi, žinok, visus, aš esu filmų ir serialų fanatikė! Ne tik kinas, bet ir teatras mane labai domina, artistiškumas, vaidyba. Ir pati visada svajojau užsiimti aktoryste. Prioritetas, aišku, visada buvo dainavimas, bet jis neatsiejamas nuo artistiškumo. Bet turbūt tam nesu pakankamai drąsus žmogus…

– Bet gal drąsą galima lavinti? Neabejoju, kad dauguma pradedančiųjų aktorių būna kiek susikaustę.

– Galbūt, jei įmanoma, tai labai faina, tikrai būtų smagu išbandyti save vaidyboje (šypsosi).

– Šiaip jau tu ir taip labai artistiška, kai dainuoji! Repetavai prieš veidrodį, ar tau savaime taip išeina?

– Ne, apskritai niekada nieko nesu repetavusi prieš veidrodį. Bet skaičiau porą komentarų, kad kažkam užkliuvo mano veido mimikos… (juokiasi).

– Dar gražiau, neskaityk tų komentarų!

– Kol kas dar skaitau. Ne į visus komentarus reikia kreipti dėmesį, bet jei didžioji dauguma žmonių apie tai kalba, gal tikrai reiktų padėkoti už kritiką ir kažką pakeisti? Na, šiaip aš jautroka, mane šiek tiek žeidžia tie blogi žodžiai, tad ateityje planuoju komentarų visai nebeskaityti. Bet nepykstu už žmonių nuomones, kiekvienas turi savo.

– O man labai gražu ekspresyvios veido išraiškos, net šiurpuliukai laksto bežiūrint.

– Bet aš dainuodama visiškai negalvojau, kokią mimiką padaryti, kad veidelis būtų gražesnis (juokiasi). Tiesiog… Ta daina yra apie skaudžią, bet stiprią meilę. Nesvarbu, ką žmogus tau padarys, tačiau tu negali jo paleisti, nes myli jį, ir tu nematysi visų blogybių. Ta daina man primena mano gyvenimą šiuo metu. Kartais atrodo, kad aš geriau būsiu akla nei matysiu tai, kas vyksta. Tad tiesiog labai šią dainą pajutau. Ji man buvo beprotiškai artima, ir aš šimtu procentų išgyvenau kiekvieną žodį.

Noras kurti gražesnį pasaulį

– Kai muzika užima pačią svarbiausią dalį, ar nenukenčia mokslai? O gal esi pirmūnė?

– Ne, pirmūnė tikrai nesu (juokiasi). Aš žinau, kad mano tikslas gyvenime – kurti, dainuoti. Į tai ir susitelkiau. Matematika man nei patinka, nei sekasi, bet juk neplanuoju būti matematikos mokytoja (šypsosi). Tiesa, mane labai traukia psichologija, visą gyvenimą taip buvo. Bet… norint studijuoti psichologiją, reikia tos nelemtos matematikos (juokiasi). Tai dabar psichologija – tiesiog hobis. Kas čia žino, gal kada nors, pasidomėjusi ir prisirinkusi informacijos, parašysiu ką nors psichologijos tema. Mane labai domina dvasinis pasaulis, patinka filosofuoti, kiekvieną gyvenimo nuotykį, įvykį mėgstu apgalvoti. Ar šiaip gyvenimo prasmę. Kas vyksta šiame pasaulyje ir kas yra aukščiau viso to.

– Tuomet koks tavo didžiausias suvokimas?

– Žiauriai nuskambės, bet čia tikrai geriausia pamoka, kurią išmokau. Niekuo nepasitikėti. Nelabai pozityvu, ar ne? Bet gyvenimas išmokė, kad net jei žmogus atrodo ir pati mieliausia, pati patikimiausia būtybė, nors imk ir prie širdies jį dėk, vis tiek visuomet yra šansų, kad jis tave nuvils. Na, gal kiek perspaudžiau – gali pasitikėti geriausia drauge, kurią pažįsti nuo vaikystės, arba mama.

– Mama – galima, bet su geriausiomis draugėmis irgi geriau atsargiai.

– Šiaip tai teisybė. Galima pasitikėti tik šeima, tik jie bet kokiomis aplinkybėmis padės ir bus šalia.

– Tada paklausiu, kas tau svarbiau – karjera ar draugystė? Įsivaizduok situaciją: su pačia geriausia drauge dalyvaujate „X Faktoriaus“ atrankoje, tu įveiki, o ji – ne. Bet tau leidžia pasirinkti: gali keliauti namo ir atiduoti savo vietą draugei. Žinai, kad „X Faktoriaus“ scena – didžiausia jos svajonė. Kaip elgtumeisi?

– O čia – nesunkus klausimas. Manau, atiduočiau draugei tą vietą. Draugystė ir šeima man yra didesnės vertybės nei karjera. O karjerą ir kitais būdais galima sukurti, „X Faktorius“ – tik vienas iš daugelio kelių (šypsosi).

– Mėgsti bendravimą?

– Taip, man labai patinka šnekėtis su žmonėmis. Atrodo, galėčiau kiekvieną išklausyti, kad tik jam būtų geriau! Jaučiu tokią pareigą, nes iš patirties žinau, kad pokalbis labai padeda žmogui. Ir man patinka klausytis. Apskritai, pasakysiu, kad ateityje norėčiau kuo nors padėti žmonėms. Nuo gimimo nešiojuosi tokį jausmą. Gal net galėčiau atidaryti kokį labdaros fondą! Arba organizuoti paramos akcijas. Tiesiog norisi, kad visi žmonės būtų laimingi, o pasaulyje kol kas gerokai per daug žmonių, kurie neturi ko valgyti, neturi kur gyventi. Nė neįsivaizduoju, koks jausmas yra neturėti kur prisiglausti. Tas vienišumas… Ir man nepatinka, kad žmonės skeptiškai žiūri į benamius. Užuot padėję, menkina juos. Niekada nežinia, kas gali nutikti – o jei pats kažkada atsidursi benamio vietoje? Tad norėčiau tiems žmonėms padėti, atidaryti kažkokias vietas, sukurti bendruomenes, kur jie galėtų susirinkti ir bendrauti.

Na, ir dar norėčiau per gyvenimą parašyti bent vieną knygą. Apie dvasinį pasaulį, apie žmones, šio pasaulio stebuklus, ir tam tikrus mažus, gražius dalykus, kurių taip dažnai tiesiog nepastebime, bet kurie yra tokie nepaprasti. Kad žmonės dažniau atkreiptų dėmesį kad ir į tą mažą paukštelį, kuris nutūpia ant lango (juokiasi).

 

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video