„Pasaulis – margas kaip genys!“

Kėdainiečio Vytauto Mikaičio sąskaitoje – 80 aplankytų šalių. Kai rašau šį interviu, dar nė neišėjo laikraštis, o aš jau girdžiu, kaip skaitytojai aikčioja: „Oho, šitiek apkeliavo!“ Ne paslaptis, kad aš – toli gražu ne pirmoji žurnalistė, norėjusi išgirsti, kaip Vytautui sekėsi viename ar kitame pasaulio krašte.

Kažkodėl žmonės visada reaguoja būtent taip – vos kam nors grįžus iš kelionės, prašo papasakoti įspūdžius, parodyti nuotraukas, na, ir dar pasiteirauja, ar buvo labai brangu. Šiais laikais visa tai galima sužinoti per penkias minutes internete, tiesą sakant, galima netgi viską apžiūrėti patiems Google Maps. Tad man buvo įdomiau ne kaip atrodo Iranas, Nikaragva ar Naujoji Zelandija, o kas dedasi žmogaus, negalinčio nusėdėti vietoje nė dvidešimt minučių, galvoje.

Mokėsi iš kramtomosios gumos popierėlių

Vaikystėje buvo ne vienas momentas, kai, vieną dieną apsirengus, paaiškėjo, kad ir megztinio rankovės, ir kelnių klešnės jau per trumpos. Panašiai, matyt, Lietuvoje jaučiasi ir Vytautas – lyg vilkėdamas išaugtinius rūbelius.

– Kada pajutai, kad tavo šalis tau per maža?

– Jau trečioje klasėje žinojau visas valstybes ir jų sostines. Geografijos pamokų atsiskaitymams praktiškai nebereikėjo ruoštis – tik peržiūrėdavau medžiagą kartą, ir viskas.

– Kaip, dar neturėdamas dešimties metų, tiek žinojai apie pasaulį?

– Skaitydavau visokius žurnalus, enciklopedijas – buvo tokios raudonos. Ir dar kioskuose buvo pirkti kažkokios turkiškos kramtomosios gumos, prie kiekvienos buvo pridėtas lipdukas su vėliavėle. Tai, pamenu, jas irgi pirkdavau ir po to namie klijuodavau ant spintelės, ant jų buvo surašyta, kiek šalyje gyventojų, koks jos plotas ir pan.

– Kada pirmą kartą išvykai į užsienį?

– Gal septintoje klasėje, su mokykla važiavome į Lenkiją, Varšuvą. O „rimtesnė“ išvyka pasitaikė po vienų kitų metų, kai su tėvais automobiliu išvažiavom apžiūrėti Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos ir Austrijos. Taip ir užsikabinau. Norisi vis dar ką nors pamatyti. Į tas pačias vietas netraukia, kiti, pavyzdžiui, gali dešimt kartų išskrist į Egiptą atostogaut, ir dar penkis kartus – į Turkiją, o man netinka toks variantas.

Duoklė auditorijai

Bendrauti su Vytautu – vienas malonumas. Šįkart man pasitaikė pašnekovas, pats kuo puikiausiai suprantantis, ko reikia auditorijai. Beveik galėjau atsistoti ir išeiti pasivaikščioti, palikusi Vytautą dirbti mano darbą ir šnekėti monologą į diktofoną.

– Kai esi aplankęs apie aštuoniasdešimt šalių, būtų kvaila prašyti papasakoti apie visus patirtus nuotykius. Tad papasakok kokį nors vieną įsimintinesnį, iškart šaunantį į galvą.

– Tai nutiko praėjusiais metais Nikaragvoje. Pamenu, kaip tyčia vakare vaikštinėdamas pagalvojau: „Kaip puikiai viskas klostosi, Centrinė Amerika nėra pats saugiausias kraštas, o aš čia gerai jaučiuosi, jokių nesklandumų nenutiko.“ Ir sulig tuo pamąstymu mane pirmą sykį užpuolė! Ėjau nusipirkti vištienos iš gatvės prekeivės, ir jau eilėje susidūriau su tuo žmogumi, kuris man pasirodė keistas, greičiausiai psichiškai nestabilus. Apsipirkęs patraukiau atgal į viešbutį, ir pastebėjau, jog keistasis žmogus seka iš paskos. Ėmiau eiti kiek greitesniu žingsniu, tik staiga pajutau smūgį į nugarą! Atsisuku, ir matau tą patį vyrą su didžiuliu akmeniu rankoje – juo man ir trinktelėjo. Aišku, nors tokiose situacijose vyrai dažniausiai nebūna nusiteikę lyg niekur nieko apsisukti ir nueiti, akimirką ir aš sudvejojau, tačiau sveikas protas nugalėjo – atsižvelgiant į galimas pasekmes, nelabai protinga į tokius konfliktus veltis. Tai bėgau, o jis kurį laiką irgi bėgo paskui su tuo akmeniu.

– Bet, kad jau dabar su tavim kalbu, kaip suprantu, viskas galiausiai gerai baigėsi?

– Taip, tuo metu keliavau su mama, tai, grįžus į viešbutį, ji dar kurį laiką baisiausiai nervinosi. O aš jai ir sakau: taigi viskas gerai, grįžome sveiki, gyvi, ir dar vištienos nepametėm (juokiasi).

– Kaip čia išeina, kad pirmasis ateinantis į galvą kelioninis atsiminimas – neigiamas?

– Aš manau, kad nieko blogo pasakoti tokius nutikimus, kai viskas jau nurimo ir pasibaigė. Juk nesklandumai, užpuolimai, nelaimės – žmonių mėgstamiausi! Pažiūrėk į naujienų portalus, blogos – pačios populiariausios! – apšviečia mane Vytautas.

Neapsisprendęs pabėgėlis

– Ar keliaudamas tranzuoji?

– Dviem atvejais. Pirmasis – kai autobusu ar traukiniu važiuoti man tiesiog nuobodu. Antrasis – kai noriu sutaupyti pinigų. Aišku, tuomet reikia mokėti laiko sąskaita. Gali tik spėlioti, per kiek laiko pavyks susistabdyti mašiną. Kartais sustoja vos tik pradėjus, o kartais keletą valandų tenka pralaukti. Yra toks šalutinis tranzavimo efektas – po kurio laiko pradeda stogas važiuot. Imi kalbėtis su mašinom, prieš jai atvažiuojant, visaip tą mašiną išgiri: „geras automobilis, kaip gražiai nuplautas“, įtikinėji visaip ją sustot. O kai vis tik mašina pro tave pravažiuoja palikdama stovėti toliau, tu visaip ją išvadini ir palinki, kad ji sugestų (juokiasi).

– Kiek ilgiausiai yra tekę laukti kelyje?

Kokias keturias valandas. Šį rugsėjį tranzavau nuo Bosnijos iki pat Graikijos. Kelionė jau buvo besibaigianti, kirtau Graikijos sieną, o mano galutinis tikslas buvo Salonikai, ketinau likusius 70 kilometrų taip pat tranzuoti. Pradėjau popiet, apie trečią valandą. Tranzuoju, tranzuoju, jau sutemo, o niekas kaip nestoja, taip nestoja. Nusprendžiau, kad nieko kita neliko, kaip šiek tiek paėjėti pačiam. Taip, eiti 70 kilometrų neaiškia automagistrale naktį gal ir neskamba puikiai, tačiau ką man beliko daryti? Stovėti visą naktį? Be ryšio. Tai prisiminiau senus laikus, kai su draugu, būdami pirmakursiai, iš Kėdainių ėjom į Kauną. 45 kilometrus su poilsio pertraukėle nuėjome per dešimt valandų, tai paskaičiavau, kad šią atkarpą gal ir pavyks įveikti per dvyliką valandų, jei pernelyg nestoviniuosiu.

Pradėjau eiti, ant nugaros vis dar nešiausi Salonikų užrašą, jei vis tik koks automobilis sugalvotų sustoti, nors didelės vilties neturėjau, jei jau per tiek laiko niekas nepavežė. Tačiau nuėjus kelis kilometrus, pasirodžiusi mašina visgi sustojo! Įlipau, ir vairuotojas man sako: „Žinok, pasisekė čia tau.“ Klausiu, kodėl, ir jis man aiškina: „Čia šiaip jau niekas gyvenime nebūtų sustojęs, per šitą sieną per dieną praeina apie šešis tūkstančius pabėgėlių.“ Aš juk net ne į tą pusę keliavau, visi iš Graikijos bėga! Gal pasirodžiau kaip koks apsigalvojęs pabėgėlis…

Paplūdimys – kone mirties bausmė

Pavojingos šalys, užpuolimas, valandų valandas trunkantis tranzavimas… Nenuostabu, kad Vytautas kratosi ne tik pakartotinių kelionių į Turkijos paplūdimius, bet ir pačių paplūdimių. Įspūdingoje kelionių suvestinėje nėra nė vienos poilsinės kelionės! Kodėl?!

– Nes nuobodu savaitę sėdėti tame pačiame viešbutyje ir gulėti prie jūros. Man įdomiau važiuoti ne į prabangius kurortus, o į tokias šalis, kurios dar šiek tiek praeityje gyvena, kurių dar stipriai nepalietė globalizacija. Kuo daugiau šalyje važinės vežimų su arkliais vietoj automobilių, ir kuo daugiau ten stovės trobų vietoj dangoraižių, tuo man bus įdomiau!

Pavyzdžiui, buvau Nikaragvoje, ir pamačiau vietinę laidotuvių procesiją. Nebuvo jokio katafalko. Užtat karstas buvo įtaisytas visiškai juodoje karietoje, kurią traukė juodas arklys. Na, kas Vakaruose dar taip daro? Net ėmiau fotografuoti kaip kokį turistinį objektą, paskui kažkaip susinepatoginau, prisiminiau, kad visgi laidotuves fotografuoju, tai ištryniau nuotraukas.

Dar vienas iš įdomiausių dalykų kelionėse yra tualetai. Štai, pavyzdžiui, Irane jiems visai nė motais, kad kartas nuo karto užsukantis turistas iš Vakarų gali gerokai sutrikti, vietoj tualetinio popieriaus radęs tik žarną nusiprausti po visų reikalų.

– O jeigu pasitaikytų koks nors turistų dar neatrastas laukinis paplūdimys, galbūt ir tas gulėjimas prie jūros nebeatrodytų toks baisus?

– Ne, turbūt net tai neturėtų įtakos. Bet koks stovėjimas, sėdėjimas ar gulėjimas vienoje vietoje man skamba kaip laiko švaistymas. Pamenu, kai kažkada iš Pelėdnagių turėjau sugrįžti į Kėdainius. Atėjęs į stotelę pamačiau, kad autobusas atvažiuos už dvidešimties minučių. Tiek laiko sėdėti ir laukti tikrai negalėčiau, tad tiesiog išėjau pėsčiomis (juokiasi).

– O knygų nemėgsti? Kaskart, kai kur nors tenka palaukti, galėtum ką nors paskaityti.

– Ne, kažkodėl visai nemėgstu. Jei jau skaitau knygą, tai visai ja nesimėgauju, o lyg kokį maratoną bėgu – norisi kuo greičiau ją perskaityti, ir tiek. Turbūt man dar reikia suaugti (juokiasi).

Kol kiti laukia, Vytautas keliauja

– Panašu, lyg tu nuolat kažkur bėgi, bet kokia kaina vengi sustoti vienoje vietoje… Turi tikslų, kuriuos žūtbūt nori padaryti per tam tikrą laiką?

– Kai suskaičiavau, kad apkeliavau jau 80 šalių, o iš viso jų yra arti dviejų šimtų, tai pamąsčiau – kodėl tai negalėtų būti gyvenimo tikslas? Aplankyti visas pasaulio šalis? Bet šitas tikslas bus tylus, pačiam sau išsikeltas. Būna, žmonės sako: „Tau svarbiausia nuvažiuot, pasižymėt varnelę, kad buvai, ir į feisbuką kokią nuotrauką įsidėt.“ Bet iš tiesų svarbiausia patirti nuotykį kitoje vietoje. Aš nesistengsiu šito tikslo įgyvendinti kuo greičiau, tiesiog keliausiu po vietas, kur dar nesu buvęs, ir mėgausiuosi.

– O karjera, šlovė, pinigai? Tavęs šitie dalykai netraukia, neturi su jais susijusių tikslų?

– Aš žinau, kad keliaudamas daug prarandu. Kas nors siūlo vieną ar kitą darbą, o man tenka atsakyti, kad tuo metu nebūsiu Lietuvoje. Po to užsakovai net nebeskambina, neberašo, pats turiu pasiskelbti, kad jau grįžau (juokiasi). Bet aš apgalvojau tą gyvenimo modelį, tikriausiai būtų taip: visą gyvenimą pradirbčiau, taupyčiau bala žino kam, ir atidėliočiau savo norus, svajones ir laimę ateičiai. Taip gi nuolat žmonės daro: „Kai nusipirksiu naują automobilį, tada jau būsiu laimingas“; „Kai pagaliau pasidarysim remontą, jau gerai gyvensim“; „Kai gausiu paaukštinimą, tai jau būsiu patenkintas“. Tik ta laimė niekada taip ir neateina, nes per tą laiką norų sąraše atsiranda naujų daiktų ir postų. Ir kol kažkas ėjo į darbą, taupė pinigus naujam automobiliui ar siekė karjeros aukštumų, aš tiek daug nuveikiau, apkeliavau ir patyriau! Taip kad nesigailiu nė vieno atsakyto skambučio.

Nesakau, kad dabar visi būtinai turi pradėti keliauti. Jei kokia nors moteris laimingiausia jaučiasi megzdama megztinius, tegu ji tai ir daro, per dieną skiria tam bent dalį savo laiko, kad vyktų savirealizacija, kad žmogus veiktų tai, ką mėgsta.

Gerai, kad viskas kainuoja pinigus

Jau gerokai įsibėgėjus pokalbiui apie įvairiausius pasaulio kraštus, lyg niekur nieko uždaviau Vytautui tokį klausimėlį:

– O ką tu veiki, kai nekeliauji? Koks tavo darbas? Juk kažkaip užsidirbi pinigų visoms toms kelionėms?

– Aš esu tas vadinamasis frylanseris. Darbuojuosi trijose srityse. Filmuoju, montuoju įvairiausius vaizdo klipus, daugiausia su sportu susijusius. Taip pat kartais vedu renginius. Ir trečioji veikla – fotografija. Pats planuoju savo laiką ir darbus, todėl ir galiu tiek daug keliauti.

– Tavo darbas tau patinka, ar dirbi vien dėl to, kad užsidirbtum išvykoms? Įsivaizduok, jei pinigai neegzistuotų ir nereikėtų dirbti, ar apskritai dar grįžtum į Lietuvą?

– Taip, mano darbas man patinka, nors nesu jam ypatingai pasišventęs, visi šie trys dalykai – kiti mano hobiai. O dėl pinigų egzistavimo, tai aš manau, jog gerai, kad jie yra. Tarkim, kas būtų, jei maistas nekainuotų? Žmonės prisikimštų ir nutuktų, juk jei vyksta koks nors banketas, visi kaip maitvanagiai prilimpa prie stalo ir valgo tiek, kiek tik pajėgia.

– Gal kaip tik žmonės, žinodami, jog maisto visada bus, nerytų kaip išprotėję, o valgytų tik tiek, kiek jiems reikia?

– Gal, bet aš noriu pasakyti, kad pinigai padeda žmonėms įvertinti, palyginti dalykus. Susimokėjęs pinigus, žmogus jaučiasi visai kitaip nei gavęs kažką dykai. Pavyzdžiui, ėjimas į mokamą ir nemokamą koncertą – skiriasi, tiesa? Aš džiaugiuosi, kad kai kurie dalykai yra mokami, kad ir tos pačios kelionės. Šiandien, aišku, pilna pigių skrydžių ir autobusų bilietų, bet, pamenu, dar prieš kokius šešerius metus to nebuvo, ir ne kiekvienas žmogus galėjo pasakoti buvęs viename ar kitame pasaulio kampelyje.

Atgal į šeštąjį dešimtmetį

Būtent dėl to Vytautas ganėtinai didžiuojasi kelione į Šiaurės Korėją – čia papulti ne taip jau paprasta, kad, pasakojant įspūdžius, atsilieptų dar penki balsai, sakantys „ir aš ten buvau!“

– Tai šalis, nepanaši į jokią kitą pasaulyje. Nuvažiavus visur vaikštoma su gidais, turistams neduodama jokios laisvės, be gido patiems nė už namo kampo negalima užeiti. Šiaurės korėjiečiai gyvena šeštajame dešimtmetyje. Nuvykę į kitas šalis žmonės aplanko muziejus, o čia to nereikia – pati šalis yra ištisas muziejus. Viskas labai keista, ir visgi turbūt geriausia, ką mačiau per visas keliones. Su laiko mašina nusikėliau maždaug į šeštąjį dešimtmetį.

– Ar nešiurpu vaikščioti ir matyti visą tą diktatūrą? Ar vis tik ten nėra taip, kaip mums nušviečia spauda bei internetas?

– Iš principo ten melo šalis, tačiau visą laiką ten viešint džiugina tai, kad tu ten negyveni. Tiesiog atvykai, pasižiūrėjai ir išvažiavai. Lyg kokį filmą kino teatre. O štai jei reiktų ten gyventi, turbūt jau nebe taip patiktų.

– O kaip tau pasirodė, ar vietiniai ten jaučiasi laimingi?

– Na, šypsenų veiduose nemačiau. Aišku, prie jų negalima prieiti ir kažko klausti, visai negalima su jais bendrauti, gidai neleidžia. Visi tamsiai apsirengę, visi vienodi, bet sako, kad jiems viskas gerai, nes jie – laisvi, o Pietų Korėja – ne, valdoma amerikiečių.

Ką praleido Dariukas

– Įsivaizduok, kad pabaigęs mokyklą niekur taip ir nebūtum iškeliavęs, gal net būtum likęs Kėdainiuose visam laikui. Kaip tu manai, ar tu būtum toks pats, koks dabar esi?

– Tos kelionės absoliučiai pakeičia požiūrį. Na, aš kažkaip visada į pasaulį žiūrėjau kiek plačiau, nei kaimynas iš gretimo buto Respublikos gatvėje. Pamenu, mama labai norėjo, kad aš nešiočiau ilgų plaukų šukuosena. Užsiauginau tuos plaukus, ir kaimynas Dariukas, visada nusiskutęs pirmu numeriu, kreivai pažiūrėjo, sako: „Va tokia šukuosena kaip pas mane turi būti, juk taip visi nešioja.“ Taigi, žmogus, kurio toliausios išvykos buvo Kėdainių rajone, na, ir gal dar kartą kitą prie jūros Palangoje, norėjo pasakyti, kad pirmo numerio šukuosena yra pasaulio šukuosena.

Blogai, kai žmonės nežino, kas dedasi pasaulyje. Tada jiems kone iššoka akys ant kaktos pamačius kiek kitokį žmogų nei įprasta Respublikos gatvėje, tada jie juos rodo vienas kitam lyg eksponatus ir šaukia: „Žiūrėk, juodas“, „Žiūrėk, gėjus!“

O kai aplankai kitas šalis, supranti, kad pasaulis – margas kaip genys! Ir nustebinti gali tik visiški kraštutinumai. Aš džiaugiuosi, kad dabar turiu tokias plačias pažiūras, kurios, beje, dar ir padeda man įvertinti mūsų pačių šalį. Mes tikrai gerai gyvename. Turime butus, kompiuterius, internetą, turime ką valgyti ir gerti, drabužius, civilizaciją, ko dar reikia? Gal tik pinigų šiek tiek daugiau, ir viskas.

Palyginti su didžiąja dalimi pasaulio, mes gyvename labai gerai.