Paliko verslą Vokietijoje ir grįžo į Kėdainius

Valdžia metai iš metų garsiai deklaruoja apie tai, kaip kuriamos programos, kurių tikslas – kuo daugiau lietuvių sugrąžinti iš emigracijos ir vėl pasiekti bent jau trijų milijonų ribą. Dar gruodžio pradžioje Vyriausybė posėdyje patvirtino Demografijos, migracijos ir integracijos politikos strategijos įgyvendinimui skirtą veiksmų planą 2019–2021 metams, kuriuo siekiama ambicingo tikslo: iki 2021 metų sustabdyti gyventojų skaičiaus mažėjimą Lietuvoje, o iki 2030 metų – vėl tapti 3 milijonų gyventojų šalimi. Skamba gražiai, tik ar tai padės?…

Tačiau, rodos, 29-erių metų Monikai GRINCEVIČIENEI ir jos vyrui 30-ečiui Žilvinui GRINCEVIČIUI valdžia ir jos užmojai – nė motais. Jiems emigracijoje, kaip sakė pati moteris, labiausiai trūko artimųjų, lietuviškos aplinkos, papročių. Todėl, nepaisant pažįstamų kreivų žvilgsnių ir replikų, penkerius metus Vokietijoje praleidusi Monika, šių metų lapkritį galiausiai nusprendė su vyru ir vienerių metų sūneliu Joriu grįžti atgal į Tėvynę, savo gimtuosius Kėdainius.

 [quote author=“M. Grincevičienė“]Sūnus buvo pagrindinė priežastis, privertusi apsispręsti.[/quote]

– Kada išvykote iš Lietuvos?

– Oficialiai išvykau 2013 metų pabaigoje. Tačiau dar iki tol išvykdavau atostogoms pas dabartinį savo vyrą – jis ten jau ilgai gyveno ir dirbo savame versle.

– Kodėl nusprendėte vykti į Vokietiją? Ar ketinote ten pasilikti visam laikui?

– Vyras į Vokietiją išvyko, nes, baigęs kalvio kursus, liko dirbti pas savo mokytoją ir bėgant metams jam norėjosi būti savarankiškesniam, pradėti dirbti sau. Todėl, gavęs pasiūlymą vykti į Vokietiją, surizikavo ir išvyko. Įsikūręs grįžti į Lietuvą nebeplanavo. Tad man teko apsispręsti, ar likti Lietuvoje be jo, ar taip pat surizikuoti ir būti kartu. Ilgai nesvarsčiau. Išvykau ir sukūrėme šeimą.

– Kokius darbus ten dirbote?

– Aš nuo mažens užsiėmiau žirginiu sportu, mano vyras – žirgų kalvis. Tad lengvai radau darbą su žirgais. Teko dirbti ne vienoje vietoje. Tačiau po vieno nelaimingo įvykio, kai buvau sužalota, nusprendžiau šią veiklą užbaigti. Taigi, prisiregistravau Vokietijoje darbo biržoje. Kadangi pagal Vokietijoje galiojančią tvarką mūsų šeimos pajamos buvo pakankamos, negavau jokios materialios paramos. Darbo taip pat man niekas neskubėjo padėti susirasti. Pasiūlė tik kalbos kursus. Tad gerą pusmetį mokiausi vokiečių kalbos. Kadangi nemėgstu būti išlaikoma – visada buvau savarankiška – jaučiausi nepatogiai nedirbdama. Todėl sumąsčiau, jog reikia užsidirbti iš savo hobių… Juos tobulinau kursuose ir, laikui bėgant, įkūriau savo šunų kirpyklą. Tad iki paskutinių dienų dirbau savo šunų kirpykloje. 

– Monika, iš Jūsų pasakojimo atrodo, jog viskas sekėsi puikiai. Galėjote tiesiog gyventi, tobulėti ir nesukti sau galvos. Kodėl nusprendėte grįžti? Ar buvo sunku apsispręsti?

– Grįžau į Lietuvą su sūnumi ir laukiame grįžtančio tėčio. Sūnus buvo pagrindinė priežastis, privertusi apsispręsti. Jam augant buvo vis sunkiau matyti, kad jis nepažįsta savo močiutės, senelio, dėdžių, tetų ir pusbrolių. Buvo labai sunku. Atsirado baimė, jog jis liks vienišas, atskirtas nuo šeimos. Pradėjau bijoti dėl kalbos – neužilgo laikas į darželį. Pabijojau, jog ten mokysime vokiečių kalba, o lietuvių gerai ir neišmoks. Tada su giminaičiais bus dar sunkiau…

Aišku, dėl savęs taip pat jaučiau diskomfortą – kiti papročiai. Aš esu tradicijų mėgėja: tradiciškos vestuvės, Kalėdos – o ten net Kūčių vakarienė visai kitokia. Dar jaučiausi nesaugi dėl netobulos vokiečių kalbos – tvarkant popierius, draudimus būdavo sunku. Vyras taip pat vokiečių kalbos nesimokė mokykloje. Ją jis pramoko savarankiškai, tik bendraudamas su žmonėmis. Tad galiausiai pasiryžome surizikuoti ir grįžti. 

– Minite, jog vyras vis tik liko dar kuriam laikui Vokietijoje. Kada jis planuoja grįžti?

– Šiuo metu su vyru esame suplanavę maždaug kas du mėnesius, kad jis grįš į Lietuvą mūsų aplankyti arba mes keliausime pas jį. Vyras visam laikui planuoja grįžti per metus ar dvejus. Priklausys nuo to, kaip seksis man įsikurti. Jei nekils bėdų pradėjus dirbti, kai Joris eis į darželį, bus klientų (šunų), tada vyras grįš. Taip nusprendėme, nes manome, jog jam grįžus taip pat reikės laiko, kol įsitvirtins jo įmonė. Tokiu atveju nebūtų sunku finansiškai, nes aš jau dirbčiau.

– Paprastai į regionus žiūrima gana skeptiškai, ypač grįžus iš užsienio. Kodėl nusprendėte grįžti į Kėdainius, gana mažą miestą, o ne kokį didmiestį – Vilnių, Kauną, Klaipėdą?..

– Kėdainius pasirinkome dėl daugelio priežasčių: čia yra mano gimtas kraštas, jį daugmaž pažįstu, taip pat mano tėvai gyvena Kėdainių rajone, yra ir draugų, kurie neišvyko ir sukūrė šeimas čia arba grįžo su jomis iš užsienio – tad nusprendėme, jog Kėdainiuose būtų lengviau įsikurti. Kitas svarbus dalykas – Lietuvos geografinis centras, geras susisiekimas su visa Lietuva. Kadangi grįžus vyras dirbtų po visą Lietuvą, važinėtų po žirgynus. 

– Spėju, kad būti ir auginti sūnelį vienai, be vyro, nėra lengva ir paprasta. Ką veikiate, kuo užsiimate šiuo metu?

– Šiuo metu, kol sūnus neina į darželį, auginu jį, esu namų šeimininkė. Savaitgaliais bandau prisidurti kirpdama draugų, giminaičių šuniukus. Vos tik vaikutis pradės eiti į darželį, bandysiu įkurti savo kirpyklėlę ir čia. 

– Monika, ne paslaptis, kad lietuviai nevaikšto gatvėmis išsišiepę nuo ausies iki ausies. Ar negąsdina Jūsų „lietuviškas“ gyvenimas ir dažnai paniurę žmonių veidai?

– Kol kas sekasi ir už šypseną gaunu šypseną atgal. Kaimynai malonūs, paslaugūs. Parduotuvėje, poliklinikoje taip pat iki šiol susidūriau gal su vienu ar dviem paniurusiais žmonėmis. Tačiau būna dienų, kai ir man sunku, tad nesuku dėl to galvos. Svarbu – koks esi pats, koks tavo draugų ratas, artimieji. O nepažįstami – juk nežinia, kodėl jie nesišypso, apie tai net nesusimąstau…

– Ar nusprendę grįžti į Lietuvą, nesulaukėte kreivų žvilgsnių ir prieštaringų nuomonių – ko čia grįžtat į tą ašarų pakalnę?

– Žinokit, visi pažįstami ne tiesiogiai, bet mus vadina kvailais: turit verslus, kam jums čia, dėl ko, ką pametėt, čia neuždirbsit tiek, negyvensit taip gerai ir t.t. – toks jausmas, jog visas dejavimas iki šiol – oi, kaip gaila, jog nedalyvausi vestuvėse ar gimtadienyje, nes esi užsienyje – buvo apsimestinis. Džiaugiuosi sulaukusi palaikymo iš artimų draugų ir šeimos. Jie netvėrė džiaugsmu, buvo net džiaugsmo ašarų.

– Ir vis dėlto, jei kartais nepavyktų įsitvirtinti Lietuvoje (ko Jums tikrai nelinkiu), ar galvotumėte apie grįžimą į užsienį?

– Ar grįžtume į Vokietiją?… Tikriausiai taip. Vyras dėl to vis dar ten. Nusprendėme, jog mes su sūnumi pabandysime grįžti į Lietuvą, įsikurti, išsiaiškinsime, kaip viskas ir, jei sugebėsime ir vėl išmoksime gyventi Lietuvoje, grįš ir vyras. Bet jei per metus ar dvejus neatrodys, jog gyvendami čia negalėsime gyventi oriai ir suteikti visko, ko nusipelnė mūsų sūnus ir dėl mūsų šeimos, kad sūnus augtų su tėvu ir vyras būtų su žmona, grįšim į Vokietiją. Bet kol kas nepanašu į tai, jog ir vėl paliksime Lietuvą. Viskas gerai ir tikiuosi taip liks…