Gyvenimas tamsoje – ne kliūtis saviraiškai

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) dienos susitikimai kasmet vyksta vis kitame šalies mieste. Prieš kelias savaites susitikimas vyko Kėdainiuose. Čia dalyvavusieji susipažino su „Pojūčių teatro“ kūrybinėmis dirbtuvėmis „Atžalyno“ gimnazijoje, Brailio rašto pamoka „Ryto“ progimnazijoje, išvydo „Pojūčių teatro“ spektaklį „Akmuo, vanduo, geluonis“ (režisierė K. Žernytė) Kėdainių kultūros centre, apžiūrėjo taktilinių (liečiamųjų) knygų parodą Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje, dalyvavo draugiškose golbolo (aklųjų riedulio) varžybose Kėdainių mero taurei laimėti Sporto mokykloje ir praktiniame seminare „Neregys šalia mūsų“, skirtame socialiniams ir lankomosios priežiūros darbuotojams.

Šitiek veiklos per dvi dienas! Filialo nariai išties veiklūs ir nenusėdintys vietoje, todėl norėdami iš arčiau susipažinti su aklųjų ir silpnaregių pasauliu, jų kultūrinio gyvenimo šviesa, nematančiųjų kraštiečių noru kurti ir jų integracija į visuomenę, kalbiname LASS Kėdainių filialo pirmininkę Astą BOBINAITĘ, šias pareigas einančią trejus metus.

Būti socialine pedagoge – jaunystės svajonė

– Dirbti su neįgaliaisiais, šiuo atveju su silpnaregiais ir aklaisiais, tikrai nėra lengva, kas Jus paskatino pasirinkti šią daug kantrybės reikalaujančią profesiją?

– Pedagogika mane domino nuo pat jaunystės, visada mokytojai man būdavo „kažkas tokio“, todėl jau besimokydama mokykloje turėjau norą tapti pedagoge. Baigusi mokyklą ėmiau savo svajonę po truputį įgyvendinti – pasirinkau socialinės pedagogikos mokslus.

Besimokant šioje srityje išsiskyrė dvi kryptys, turėjau rinktis specializaciją darbui arba su specialiųjų poreikių vaikučiais, arba su rizikos šeimomis. Ilgai negalvojusi nusprendžiau rinktis pirmąjį variantą, susijusį su specialiaisiais poreikiais, tik išėjo taip, kad šiuo metu dirbu ne su vaikais, o su suaugusiaisiais.

[quote author=”A. Bobinaitė”]Neįgaliųjų integracija į visuomenę priklauso ne tik nuo jų pačių, bet ir nuo visuomenės kultūros lygio, požiūrio į negalią.[/quote]

Darbas reikalauja kantrybės ir atsidavimo

– Per tiek laiko, kiek dirbate filiale, tikrai spėjote pastebėti ir susidurti su visomis galimomis situacijomis, taigi koks turi būti specialistas, dirbantis su negalią turinčiais žmonėmis?

– Tam reikia nemažai kantrybės, suvokimo, supratimo ir atidumo, kadangi bet kuris žmogus, paliestas negalios, yra jautresnis ir visada reikalauja daugiau dėmesio.

Žinoma, kiekviena negalia savotiškai skirtinga: mūsų LASS Kėdainių filialo nariai daugiausiai su kompleksinėmis negaliomis, t. y., kada rega prarasta ne nuo gimimo, o nuo ligos, tarkim, nuo cukrinio diabeto ar kitų ligų. Su įgytomis ar įgimtomis negaliomis žmonių filiale mažiau.

Neregių skaičius visada panašus

– Kiek iš viso šiuo metu filiale regos sutrikimus turinčių žmonių?

– Šiuo metu mūsų organizacijoje yra 121 narys. Bendrai Kėdainiuose tokių yra ir daugiau, tačiau kiti dėl asmeninių priežasčių neprisijungia prie mūsų.

Filialo narių amžius daugiau solidus – didžiąją daugumą sudaro pensinio amžiaus žmonės.

Pabrėžtina, kad vyresni žmonės ne visada gali atvykti dėl sveikatos problemų. Tačiau kiek galime, stengiamės įtraukti visus, nes integracija į visuomenę, aplinkos pažinimas labai svarbus kiekvienam, nesvarbu kokio amžiaus bebūtum.

„Dalyvauti!“ – neįgaliųjų šūkis

– Kaip filialo narių užgesusios ar tik prigesusios akys leidžia įžiebti kultūrinę šviesą?

– Kaip sakoma, Dievas atėmė viena – davė kita. Džiaugiuosi savo narių veiklumu ir pastangomis. Filiale turime folkloro ansamblį „Temela“. Stengiamės važiuoti į įvairius renginius, dalyvauti organizuojamuose susitikimuose. Jau trečius metus iš eilės dalyvaujame Vilniaus dienų festivalyje.

[quote author=”A. Bobinaitė”]Šiuo metu mūsų organizacijoje yra 121 narys.[/quote]

Didžiulį stebuklą atradome prisijungę prie Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ veiklos – dalyvaujame jų organizuojamame Neįgaliųjų bendruomenės mugės koncerte „Būkime kartu“.

Kiekvienais metais renginys vyksta vis kitame mieste – šiemet iš trijų miestų (Utenos, Klaipėdos, Jurbarko) kolektyvas pasirinko dalyvauti Klaipėdoje rengiamame koncerte.

Taip pat dalyvaujame įvairiose parodose, mugėse. Kiek įmanoma, stengiamės visur pasirodyti ir iš naujo atrasti save – tai padeda praplėsti akiratį.

Šalia folklorinio ansamblio dar galime pasigirti ir rankdarbiais, kurie su mumis į išvykas keliauja kartu. Turim šešias moteris, kurios kuria pasakiško grožio darbus, kiti prisijungti su savo darbais dar prisibijo, nepasitiki savimi.

Kadangi priklausome VšĮ Kauno ir Marijampolės regionų aklųjų ir centrui, kuris organizuoja festivalį „Aš muzika, daina ir meile dalinuosi“, todėl kiekvienais metais dalyvaujame susitikimuose su filialais iš šio regiono.

Rengiame ir pažintines keliones, kurios naudingos tuo, kad padeda išmokti ir gebėti orientuotis svetimoje aplinkoje.

Iškovoja prizines vietas

– Tiek daug įvairiausių renginių, pasirodymų, o ar pastangos būna įvertintos?

– Galiu pasidžiaugti – turime tikrai nemažai apdovanojimų. Dažnai parsivežam padėkas už dalyvavimą.

Pernai abilimpiadoje, kurioje dalyvavo visų nevyriausybinių organizacijų darbščiausi, aktyviausi žmonės, vyko didžiulis trijų dalių projektas. Jo metu susitikome su psichologu, vykdėme pavestas užduotis ir galime pasigirti puikiai rezultatais: už eilėraščio kūrimą laimėjome trečią vietą, už darbą su dekupažo technika – antrąją vietą, o už piešimą ant stiklo iškovojome pirmąją vietą.

Centre veiklos netrūksta

– Vis vykstate svečiuotis, galbūt pačiame centre veiklos trūksta?

– Tikrai ne. Kėdainių bendruomenės socialiniame centre regos sutrikimus turintys asmenys gali apsilankyti bet kada. Kiekvieną dieną čia vyksta įvairūs užsiėmimai.

Pirmadieniais ir trečiadieniais suteikiama asmeninio asistento pagalba, t.y. pavežimai pas gydytoją, palydėjimai sutvarkyti iškilusius reikalus ir panašiai.

Antradienį ir ketvirtadienį centre – neįgaliųjų dienos užimtumas – čia kraštiečiai gauna daug reikalingos informacijos apie tai, kaip valdyti ligą turint negalią, kaip su ja susigyventi, kaip ją palengvinti atsitikus kažkokiai bėdai.

Ketvirtadienį ir penktadienį vyksta rankdarbių būrelis. Čia labiausiai pasireiškia mūsų neįgalieji kūrėjai.

LASS Kėdainių rajono filiale įkurtas knygos mylėtojų klubas – ir garsiniai diskai, ir Brailio rašto knygos. Neįgalieji čia ateina pasikeisti perskaitytas knygas, tuomet visada stengiamės padiskutuoti, sužinoti jų nuomonę apie knygą, taip pat aptariame, kokio pobūdžio knygų dar norėtų, ką reikėtų dar atsivežti.

Taip pat mokomės sveikai gyventi – organizuojame pokalbius, kuriuose kalbame apie sveiką gyvenseną. Kalbamės apie madą, populiarų garderobą.

Mokomės apsitarnauti, judėti aplinkoje ir naudotis techninės pagalbos priemonėmis. Visada žmones supažindiname su naujovėmis. Taip pat vyksta savitvarka, kasdienės veiklos įgūdžių palaikymas ir ugdymas, nes turintys kompleksines negalias žmonės turi su tuo susipažinti ir pabandyti susigyventi.

Šį sekmadienį Kosto Smorigino kultūrinis vakaras Kėdainių kultūros centre. Gavome pasiūlymą bilietus įsigyti pigiau ir jau net 10 žmonių užsirašė į renginį. Tikrai labai juntama, kad žmonėms reikia, kad jie nori dalyvauti ir kad tikrai domisi viskuo.

– Ar sudėtinga regos sutrikimų turintiems asmenims užsiimti šiomis veiklomis?

– Tikrai yra sudėtinga tą padaryti ir tikrai ne kiekvieną galima įtraukti. Negalią turintys žmonės gana uždari, dažnai bijantys suklysti ar padaryti kažką ne taip. Tačiau per darbo metus pastebėjau, kad sunkiausia išugdyti žmogui pasitikėjimą savimi ir parodyti, kad jis tikrai sugeba ir gali kažką daryti, kažką kurti.

Iš tikrųjų pastebėta, kad žmogus rateliuose – drąsesnis, jei jis mato kliūtį, nevažiuoja ar apvažiuoja, tačiau jis gali lengvai orientuotis aplinkoje, jis juk mato, o nematantis žmogus turi pasitikėti kitu ir pačiu savimi. Visgi jaučiasi ta abejonė „o kaip gi bus, jei aš nesugebėsiu ir nepadarysiu, kaip tada viskas atrodys?“

Skiepija pasitikėjimą savimi

– Kokiomis priemonėmis bandote motyvuoti neregį labiau pasitikėti savimi?

– Visų pirma tokiems žmonėms reikia rodyti, kaip viską daro kiti, bandyti įkvėpti. Todėl stengiamės juos vežti į renginius, bendradarbiaujame su kitais LASS filialais, kuriuose atsiranda aktyvesnių, drąsesnių narių, ir iš tikrųjų tai gera motyvacija nedrįstantiems.

Jie susipažįsta su kitų neįgaliųjų kūryba, išgirsta, paliečia. Grįžę pasidalina savo įspūdžiais ir gyvenimiška patirtimi, prie kavos puodelio aptariame tai, ką jie pajuto, ko išmoko, ir jei jiems tai patiko, bandome paaiškinti, kad galime ir mes taip pabandyti.

Pirmiausia viskas turi vykti savoje aplinkoje, kur regos sutrikimų turintiems asmenims yra saugiausia, kur jie jaučiasi drąsiau. Niekada iš anksto, kol žmogus nepabando, negąsdiname parodomis. Pirmiausia tarp savų narių parodome, jei žmogui sekasi ir jis pradeda tikėti tuo, ką daro – tuomet kažkur tolėliau galima keliauti su jo darbais ir taip integruotis, tačiau apie visus šiuos dalykus tarpusavyje glaudžiai tariamės, niekada nedarome taip, kaip atrodo mums, specialistams.

Šiuo metu aš matau tik tokį motyvacijos būdą – juo stengiuosi ir vadovautis. Jis sudėtingas, lėtas, bet veiksmingas.

Nori būti savarankiški

– Ar LASS Kėdainių filialo nariams būdingas savarankiškumas?

– Kai kuriems nematantiems ištisai reikalinga pagalba, tačiau atsiranda ir labai savarankiškų narių, kurie nori atvykti į centrą patys, stengiasi integruotis aplinkoje ir viską, kiek gali, daryti savo jėgomis.

Centre šiuo metu, be manęs, turime dar du savanorius: vienas jų nėra mūsų narys, tačiau labai atsakingai prisideda prie pagalbos nematantiesiems, reikalui esant atveža iki filialo, pristato į repeticijas, tai savanoris, padedantis daugiau kultūrine prasme.

Tuo tarpu kitas savanoris – mūsų filialo narys, turintis regėjimo negalią ir dirbantis labiau asmeniniu asistentu, daugiau pagalbos ir patarimų man suteikiantis.

Taip pat regos sutrikimus turintiems asmenims bus suteikiama ir neseniai Kėdainių bendruomenės socialiniame centre startavusi integrali pagalba namuose, kuri padės užtikrinti kokybiškesnį neįgaliųjų gyvenimą.

Pagalbą suteikia ir artimiesiems

– Tai kiek iš viso specialistų šiuo metu filiale dirba su regos sutrikimų turinčiais žmonėmis?

– Be manęs, minėtieji du savanoriai ir folkloro ansamblio „Temela“ meno vadovas. Taip pat reiktų akcentuoti, kad dirbame ne tik su nematančiais, bet ir su negalią turinčių asmenų artimaisiais – konsultuojame įvairiausiais klausimais.

Pasitaiko, kai jiems prireikia elementariausios pagalbos ar patarimo. Visai neseniai turėjau atvejį, kai artimasis atėjęs tikino, kad jos vyras itin piktas ir ji nežinanti kaip elgtis.

Visų pirma pabandžiau išsiaiškinti, kaip tai pasireiškia ir kodėl ir kuo puikiausiai radome priežastį ir tos priežasties sprendimo būdą – paprasčiausiai ji ne vietoje padėdavo daiktus, kuriuos jis turėdavo rasti, o neradęs liedavo pyktį.

Taigi tai dar kartą įrodo, kad tokie paprasti pašnekesiai net ir artimiesiems tampa reikalingi ir labai naudingi, padedantys lengviau susigyventi bei suprasti neįgalųjį.

Neįgalusis – toks pat kaip kiti

– O neregio pastangos būti savarankiškam neapsunkina situacijos, juk ne paslaptis, kad šiuolaikiniame pasaulyje žmonės dažnai linkę pasityčioti ir kreivai žiūrėti į neįgaliuosius?

– Neįgaliųjų integracija į visuomenę priklauso ne tik nuo jų pačių, bet ir nuo visuomenės kultūros lygio, požiūrio į negalią.

Nors su probleminėmis situacijomis susiduriame retai, pernai esu gavusi tik vieną nusiskundimą, kada autobuso vairuotojas pasielgė tikrai nederamai. O istorija tokia – vienas filialo narys pats savo noru sugalvojo atvykti į mūsų centrą ir įlipęs į autobusą padavė bilietėlį tikėdamasis, kad jis bus pažymėtas, tačiau vairuotojas to nepadarė, nors ir matė, kad žmogus su balta lazdele ir jam tikrai sudėtinga pačiam tai padaryti. Tačiau tai tik pavieniai atvejai, šiaip su panašiomis bėdomis susiduriame retai.

Reikia, kad visuomenė pradėtų suprasti, kad neįgalusis – toks pats žmogus, kaip ir kiti.

Darbas neregiams nesvetimas

– Ne kartą teko girdėti, kad nematantieji dažnai turi kitus sustiprėjusius pojūčius. Kaip savo negalias nematantieji paverčia stiprybėmis?

– Tarp mūsų narių yra keturi puikūs masažuotojai, darbui atsidavę specialistai.

Viena narė dirba Kėdainių bendruomenės socialiniame centre.

Su filialo nariais jau susigyveno

– Šitiek bendravimo su negalią turinčiais žmonėmis, šitiek potyrių. Ar jaučiatės pažengusi ir darbas nebe toks sunkus kaip vos tik pradėjus dirbti?

– Taip, be abejo. Žinoma, negaliu pasakyti, kad veikla ir neįgaliųjų ugdymas šiuo metu palengvėjo, tikrai ne, tačiau vos pradėjus dirbti, turėjau susipažinti su kiekvienu, susigyventi, sužinoti jų norus, lūkesčius – todėl šiuo atveju lengviau, nes dabar su visais esu susipažinusi, visus žinau, kas kam patinka, kas kam reikalinga ir tai palengvina situaciją.

O darbas ir veikla lygiai tokia pati, pasikartosiu, reikalaujanti kruopštumo, atsidavimo, kantrybės.

Atradimai motyvuoja ir veda į priekį

Ar manote, kad šioje srityje esate atradusi save, ar nepavargote?

– Žinoma, būna visokių dienų ir visko nutinka, tačiau kategoriškai nesakau, kad tikrai nepavargau. Juk toks ir gyvenimas – manau, net ir neįdomu būtų, jei viskas būtų tik gerai ir be jokių niuansų.

Man šis darbas iš tikrųjų prie širdies, tikrai negalėčiau dirbti buhalterinių ar administracinių darbų visą dieną prie kompiuterio. Darbas su žmonėmis praturtina ir mane pačią, daug ką pamačiau, atradau: tie patys pojūčių teatrai, prie kurių, nedirbdama šio darbo, net nebūčiau prisilietusi. Visi tie atradimai, kažko naujo sužinojimas itin motyvuoja ir veda į priekį.