Nutapytų paveikslų neskaičiuojanti menininkė

Šėtiškiams gerai pažįstama iš Juškonių kaimo kilusi, o dabar Žeimiuose nuosavoje sodyboje gyvenanti Neringa DAMBRAUSKIENĖ Šėtoje lankėsi ne vieną kartą.

Šėtos kultūros centre personalinę savo kūrybinių darbų parodą „Nauja pradžia“ pristačiusi menininkė jau antrus metus neapleidžia šio miestelio. Kyla klausimas: ir ką gi ji čia veikia? O veikia išties daug…

Bendruomenės moterys Neringos dėka turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su tapyba, daugiau sužinoti apie jos subtilybes ir savo rankomis išbandyti tai, ko iki tol dar nebuvo bandžiusios.

Žvelgiant į įdomius kūrėjos darbus, kurie spindėte spindi originalumu, savitu stiliumi ir išskirtiniu braižu, susidaro įspūdis, jog Neringai tapyba teikia didelį malonumą. To įrodymas – drobėje puikiai išreikštos idėjos ir mintys.

Dar vaikystėje atradusi polinkį menui Neringa sutiko plačiau papasakoti ne tik apie tai, kas menininkę atvijo į Šėtos miestelį, bet ir apie savo kūrybinį kelią, apie atradimus ir mintyse susikaupusių fantazijų bei idėjų įgyvendinimą popieriaus lape.

Dalyvavo konkursuose

– Norėčiau pradėti gana paprastu klausimu – kada užčiuopėte potraukį menui ir supratote, kad tai yra jūsų gyvenimas?

– Besimokydama mokykloje visada piešiau, man tai buvo labai artima širdžiai veikla, kuri tuo metu patiko labiausiai.

Nestokojau entuziazmo: dalyvaudavau įvairiuose piešimo konkursuose. Baigiau Jonavos Janinos Miščiukaitės keturmetę meno mokyklą. Ir iš tiesų labai džiaugiausi, pasukusi kūrybiniu keliu.

Tačiau mano, kaip ir daugelio, kelias pasisuko kita linkme. Norėjau prisidėti prie šeimos išlaikymo ir namų kūrimo, todėl teko savo svajones ir norą kurti atidėti šalin. Atsidaviau šeimai, namams ir tuometiniam darbui. Menui laiko tiesiog nebeliko.

Tapyba – pašaukimas

– Tačiau tapyba į jūsų gyvenimą vis dėlto sugrįžo. Kas tą paskatino?

– Tapyba į mano gyvenimą atkeliavo kiek vėliau. Tada, kai supratau, jog tai, ką noriu daryti ir apie ką svajoju, yra būtent kūryba, nusprendžiau, kad atidėlioti nebegalima. Juk tas laikas ir galimybės gali tiesiog prabėgti ir niekada nebeateiti. Tada ir įsitikinau, kad tapyba yra mano pašaukimas.

Nieko nelaukusi susiradau Kulautuvoje dailininkės Simonos Juškevičiūtės vedamas tapybos terapijas, kurias lankiau apie metus. Šių terapijų metu pirmą kartą susipažinau su drobe, aliejiniais dažais.

Dar dabar pamenu tas akimirkas. Tapydavau nesustodama, kūrybinio proceso metu tiesiog pradingdavau ir atitrūkdavau nuo realybės, kuri tuo metu nebuvo man palanki: turėjau daug skausmo, praradimų ir, žinoma, atradimų.

Taip gimė pirmoji mano paroda „Nauja pradžia“, kuri buvo mano kaip menininkės kūrybinio kelio pradžia. Tapyba mane iš tiesų įtraukė ir, kas svarbiausia, nepaleidžia iki šiol (nusišypso).

Lankėsi Šėtoje

– Pirmąją savo parodą pristatėte ir Šėtos kultūros centre. Kodėl pasirinkote būtent šią vietą Kėdainių rajone?

– Šėtos kultūros centro direktorė, pamačiusi mano Žeimių mokykloje eksponuojamą parodą, pasiūlė atvykti su savo darbeliais ir į Šėtą.

Pristačiusi savo parodą šėtiškiams, gavau pasiūlymą bendruomenės moterims vesti kūrybinę edukaciją.

Pirmą edukaciją pamenu lyg tai būtų šiandien. Tai buvo prieš Kalėdas, piešėme angelus. Buvo labai gera ir šilta atmosfera: degė žvakės, buvo nepaprastai šilta, ramu ir nuoširdu. Vėliau į Šėtą buvau kviečiama pagal valstybės remiamą projektą. Šiuo metu jis vėl ruošiamas ir labai džiaugiuosi, kad vėl esu įtraukta į jį, tad jei viskas pavyks, su šėtiškėmis draugausime ir toliau.

Labai malonu ir džiugu, kad šėtiškėms, su kuriomis bendraujame jau antrus metus, užsiėmimai labai patiko. Tiesą pasakius, pasiilgstu jų ir aš pati, labai laukiu, kada vėl galėsime susibėgti ir pasiautėti spalvomis (juokiasi).

– Išduokite paslaptį, koks jausmas ne tik pačiai panirti į kūrybą, bet turimą patirtį perteikti ir kitiems?

– Man patinka vesti edukacijas, piešimo terapijas, patinka stebėti tapančius žmones ir kartu matyti, kaip tai jiems suteikia džiaugsmo, kaip jie atsiskleidžia ir labiau save pažįsta per piešinius, per kūrybą.

Nuotaikingas ir linksmas pasibuvimas vaikų ir moterų būryje prie arbatos niekada nenuvargina, priešingai, tai suteikia daug gerų emocijų, kurios padaro mane laimingą. Dar ilgai po tokių susitikimų pilve skraido drugeliai (nusišypso).

[quote author=“N. Dambrauskienė“]Mano tapyti paveikslai neturi istorijos, todėl niekada neužsibrėžiu perfekcionistiškos idėjos, kaip viskas turėtų būti, sumanymai būna gan abstraktūs.[/quote]

Vaikų mokyti nereikia

– Mokote ir vaikus?

– Negaliu to pavadinti mokslu, nemoku mokyti, nes nesu akademikė, gal labiau bandau atskleisti tai, ką žmogus savyje kūrybiško turi, juk kiekvienas daugiau ar mažiau esame kūrėjas.

Be abejo, niekada nežinai, kas tavęs laukia, gal todėl ir įdomu, juk gyvenime gali visko nutikti. Gal kada ir tapsiu ta mokytoja, bet tai tikrai nėra mano tikslas, man labiau patinka dalyvauti kartu procese, kaip lygus su lygiu, tiek pat mokytis iš kitų, ypač iš vaikų.

O kalbant apie vaikus, mano nuomone, jų mokyti nereikia. Geriausia, ką galiu padaryti, tai jų nemokyti, jie viską turi iš prigimties, iš savęs. Juos stebiu, nes man įdomu. Tiesiog dalyvauju piešimo procese bendraudama su jais, tai man padeda pastebėti, kada atsiskleidžia jų fantazija bei kūrybiškumas.

Kūrėja – kaip tekanti upė

– Kas jums yra tapyba? Gyvenimas? Pomėgis? Stebuklingas pasaulis, į kurį iškeliaujate, palikdamas šiapus visus nemalonumus?

– Tapyba leidžia judėti į priekį, ieškoti, atrasti, mokytis. Todėl ji man ir patinka. Gautas rezultatas ir visas kūrybos procesas man teikia malonumą.

Esu Vandenė, todėl kaip tekanti upė, negaliu stovėti vietoje, turiu nuolat judėti, keisti kryptį, priimti iššūkius. Manęs negalima užtvenkti, uždaryti. Tik jausdama laisvę jaučiuosi gerai.

Iš tikrųjų labai sunku save vertinti iš šalies, bet manau, jog esu nuolat kintanti, kaip ir kiekviena moteris, būnu visokia.

Palaipsniui tapybos suvokimas keičiasi, kaip ir mano kūriniai. Kaip ir kiekvienas menininkas – esu ieškotoja. Buvo laikotarpis, kai ji padėdavo iškeliauti į kitą pasaulį. Tada sekė kitas etapas – savęs kaip moters pažinimas, sužinojau kokia ji. Moteris mama, mūza, deivė, kerėtoja, ragana… Jos jausmai, ciklai: ugnis, vanduo, oras, žemė. Jos laukinė prigimtis.

Būtent tai paskatino parodos „Moters pasaulis“ atsiradimą.

[#gallery=1470#]

Nuolat semiasi patirties

– Ar su laiku besikeičiantis suvokimas „neprašo“ Jūsų mokytis, keistis, ieškoti ir nuolat tobulėti?

– Be jokios abejones prašo. Nuolat mokausi. Tą darau pas dailininką J. Kunicką, kuris moko tapyti iš natūros.

Taip pat rudenį prasideda studijos Vilniuje „Meno terapijos metodai – kvalifikacijos kėlimo kursai, kurie skirti psichologiniam konsultavimui, socialiniame, pedagoginiame darbe bei sveikatos apsaugos srityje“.

Paveikslas įdomus iki pabaigos

– Ar stovėdama prieš baltą popieriaus lapą žinote, koks bus rezultatas?

– Kuo baigsis kūrybinis procesas, niekada nežinau ir tas mane džiugina bei stebina. Tapomas paveikslas visada įdomus iki pat pabaigos.

Mano tapyti paveikslai neturi istorijos, todėl niekada neturiu užsibrėžusi perfekcionistinės idėjos, kaip viskas turėtų būti, sumanymai būna gana abstraktūs. Juose atskleidžiu esamą nuotaiką, kurioje galbūt ir galima atrasti istorijos dalį, bet ne konkrečią. Mano tapyba panašiai kaip deivių ciklas.

Tapydama nesiekiu visuomenei perduoti žinios, priešingai, tapyba man pačiai leidžia labiau pažinti, atrasti, suvokti ir pajausti tam tikrus aplinkoje vyraujančius dalykus (nusišypso).

Kad gimtų paveikslas, reikia idėjos, įkvėpimo, kažko naujo. O idėjų, ir ne tik kūrybinių, mano galva visada prikimšta.

Be jokios abejonės, būna visaip. Kaip ir kiekvienam menininkui, pasitaiko nekūrybinių laikotarpių.

Kartais nenoriu tapyti, drobė ilgai stovi nepaliesta, o kartais būna dienų, kai neatsitraukiu nuo jos nepajausdama laiko tėkmės.

Tačiau nenuogąstauju. Kadangi tapydama išsikraunu, o kiekvienam žmogui reikalingas balansas, pertraukos tarp tapybos kūrinių, todėl tomis dienomis, kuomet prie drobės nestoviu, aš ilsiuosi.

Mėgaujasi rytine tyla

– Kas Jus įkvepia?

– Mano didžiausia įkvėpėja – gamta, visi gyvenimiški procesai vyksta joje, todėl visada turiu iš ko pasimokyti.

Daug laiko praleidžiu gamtoje: kiekviena mano diena prasideda puodeliu kavos anksti ryte, saulei kylant. Esu vyturys, man labai patinka mėgautis rytine tyla.

Didžiausias dėmesys – portretams

– Įkvėpta gamtos dažniausiai tapote?…

– Mėgstu tapyti žmones. Negaliu užtikrinti, kad tai nepasikeis, bet šiandien labiausiai mane traukia portretai.

Žmones, kuriuos tapau, kūrybinio proceso metu tampa dalele manęs, todėl visada prieš tapydama bandau juos pažinti, pajausti, nes nenoriu, kad kūrinys gautųsi tarsi sausa, neemocionali nuotraukos kopija, visada stengiuosi perteikti nuotaiką, asmens skleidžiamą emociją.

– Ar turite mėgiamiausią portretą?

– Kaip jau minėjau, visi mano paveikslai – mano dalis, mano kūnas. O kas yra kūnas? Tai emocijos, liūdesys, džiaugsmas…

Negaliu išskirti vieno labiausiai patikusio, taip, kaip negalėčiau įvardinti man patinkančios savo kūno dalies. Aš sau patinku visa. Vadinasi, visi mano paveikslai man yra brangūs.

Negyvenu iš meno, gyvenu mene. Pirmiausia kuriu sau, negalvodama apie tai, ar kam patiks.

Bet, žinoma, visada džiugina, kai kūriniai sulaukia gražių atsiliepimų ar teigiamų emocijų. O pagyrimai visiems patinka. Smagu, kada tavo kūriniai pasiekia žmonių širdis, sukelia džiaugsmo ašaras, priverčia nusišypsoti. Tai emocijos, o jos dar niekam nepakenkė.

Tikslas – sulaukti reakcijos

– O kaip vertinate kritiką?

– Kritika visada yra gerai, jei ji pagrįsta ir tampa ne noru sumenkinti bei pažeminti žmogų. Iš jos mes galime pasimokyti. Tai turbūt ir yra menininko tikslas sulaukti reakcijos, kokia ji bebūtų.

Nes visi mato, ką nori matyti ir kartais menininko nutapytas paveikslas gali jiems pasirodyti ne toks, kokį jį įsivaizduoja pats kūrėjas. Kalbant apie mano kūrinius, prisipažinsiu, mano kūryba reikia skaityti tarp eilučių.

Paveikslų neskaičiuoja

– Kur keliauja Jūsų kūriniai?

– Kada pradėjau tapyti portretus, užsiėmiau ir jų pardavimu. Gautus pinigėlius galiu investuoti į reikalingas kūrybai priemones: drobes, dažus, teptukus bei panaudoti gilinant žinias. Tai nėra pagrindinė mano veikla, iš kurios uždirbčiau pragyvenimui. Veiklų turiu daug, o tapyba – mano gyvenimas.

Taip pat dalis kūrinių keliauja po parodas, kurių jau buvo per dešimt, dalis jų – dovanojama.

Dabar mintyse yra užgimusi idėja naujai parodai, kuri bus kiek kitokia nei prieš tai buvusios. Joje pristatysiu save kaip portretistę.

Nors parodai jau pradėta ruoštis, bet ji bus organizuojama dar tik kitais metais, todėl teks palūkėti.

– Ar žinote, kiek iš viso nutapėte paveikslų?

– Paveikslų skaičiaus nepasakysiu, niekada jų neskaičiavau (šypsosi).

Daro tai, kas patinka

– Manote esanti teisingame kelyje?

– Taip, manau, kad dabar esu teisingame kelyje. Jei nebūtų menininkės kelio, būtų kitas. Bet ar jis man patiktų, negaliu atsakyti, galima tik paspėlioti, tačiau nemėgstu galvoti, apie tai, ko nėra.

Šiuo metu tai, ką darau ir kur einu, man patinka. Mano širdyje, mano kūne, mano sieloje – tapyba.

– Ko palinkėtumėte sau kaip tapytojai?

– „Niekada neprarasti savęs“, tai svarbiausia.

Užsukite į Drobiunamai.lt