Neišsigando tūkstančių kilometrų

Kėdainietė Laurita Kaupaitė lietuviškos spaudos kurį laiką neskaito – jau keturis mėnesius mergina gyvena ir mokosi Pietų Korėjoje, Seule. O štai jos močiutė – ištikima „Rinkos aikštės“ gerbėja. Būtent dėl to Laurita manė, kad apie ją straipsnio niekas niekada negalės parašyti. „Jeigu močiutė sužinos, kad aš – Pietų Korėjoje, tikrai blogai baigsis“, – nerimavo dar prieš išvykdama.

Visa laimė, kad svarbią žinią močiutei vis dėlto ryžosi pasakyti Lauritos mama, močiutė viską didvyriškai atlaikė, ir dabar Laurita galėjo papasakoti apie milijonus gyventojų viename mieste, šiurpulius keliančią Korėjos virtuvę ir visas kitas šalies keistenybes.

Naujienos močiutei

– Kaip gimė idėja iškeliauti į Pietų Korėją?

– Visiškai atsitiktinai.

– Na, visgi čia ne šiaip į kokį Kauną nuvažiuoti…

– Norėjau tiesiog išvykti, bet kur. Tada pamačiau atranką, skirtą studentams, norintiems mokytis Pietų Korėjoje. Užsiminiau žmonėms, kad yra galimybė, jog išvyksiu, kad pateikiau paraišką, bet iš pradžių niekas to rimtai nepriėmė. Tačiau vieną dieną nuo projekto koordinatorės gavau laišką, kuriame buvo parašyta, jog aš atrinkta važiuoti!

– Ir kaip tuomet reagavo tie visi žmonės, kurie anksčiau į tave rimtai nežiūrėjo?

– Pirmiausia paskambinau mamai, tai ji šiek tiek pasimetusi buvo. Atrodo, jog tuomet ji kaip tik buvo savo paskaitose, negalėjo kalbėtis telefonu, tad išgirdau: „Aš dabar nelabai galiu džiaugtis, bet sveikinu!“ Draugė, su kuria kartu nuomojome butą, nusiminė: „Ne, tu negali išvažiuoti!“ Kai pasigyriau biure, prasidėjo tie visi lėkšti juokeliai: „tai į Šiaurės Korėją tikriausiai važiuoji“, arba  „ten tokia aukšta būsi, susirasi kokį mažą korėjietį.“

Labiausiai bijojau pasakyti močiutei. Ji vienintelė labai ilgai nežinojo, aš vis slėpiau, bet galiausiai vieną dieną mama pasakė, kad ji pati jau pranešė žinią. Paskambinau močiutei, ir ji iškart atsiliepusi pradėjo verkti.

– Kodėl taip nerimavo? Gal močiutė iš tiesų manė, kad skrendi į Šiaurės Korėją?

– Ne, tarp kitko, ji buvo vienintelis normalus žmogus, kuris nešnekėjo jokių nesąmonių apie Šiaurės Korėją. Tiesiog močiutė – toks žmogus, kuris dėl visko smarkiai jaudinasi ir išgyvena, jai atrodo, kad man taip toli išvykus gali nutikti visokių negerų dalykų. Tai paaiškinau, kad viskas tvarkoje, kad vyko atranka ir mane išrinko, kad pati norėjau, kad ne per jėgą mane kažkur veža. Tada jau nusiramino.

Korėjoje viskas gerai, močiute!

– Kaip viską Korėjoje įsivaizdavai? Kas atvažiavus skyrėsi nuo tavo įsivaizdavimų?

– Nežinojau, ko tikėtis, apskritai nesu buvusi Azijoje. Ganėtinai daug ruošiausi, buvau susitikusi pasikalbėti su žmonėmis, gyvenusiais Pietų Korėjoje, jie mane perspėjo, kad patirsiu kultūrinį šoką, adaptacija vyks kokius du mėnesius. Atidžiai kroviau lagaminą ir kai kurių daiktų įsidėjau net po kelis vienetus, pavyzdžiui, antiperspirantus nusipirkau gal penkis, nes kažkodėl man atrodė, kad Korėjoje nieko tinkamo nerasiu. Na, tiesą sakant, dėl antiperspirantų neklydau – čia jie turi tik vieną prekės ženklą, paprastuose prekybcentriuose jų neįsigysi – reikia eiti į specializuotas parduotuves, ir mokėti palyginti daug – apie aštuonis eurus. Bet visa kita manęs pernelyg nesukrėtė, buvo dalykų, kurie nustebino, pasirodė keisti, tačiau kultūriniu šoku, kuriuo mane gąsdino, to nepavadinčiau.

Jeigu norite žodžio „šokas“ – skriskite į šalimais esančius Filipinus, grįžau iš ten prieš keletą dienų.

– Labai keista girdėti, kad atvykusi iš Lietuvos Korėjoje iškart pasijutai gerai, o pragyvenusi Azijoje jau keturis mėnesius, išsigandai Filipinų.

– Ką tik atskridus pasitinka nežmoniškas karštis, smarvė… Žmonės gyvena lūšnose… Jau pačią pirmą dieną verkdama rašiau mamai ir draugams, kaip man čia baisu ir kaip noriu greičiau grįžti į Korėją. Vietiniai į užsieniečius žiūri lyg į kokius pinigų maišus ir visuomet verčia pasijusti taip, lyg esi jiems kažką skolingas. Labiausiai įsiminė taksi vairuotojas – ir taip permokėjome už taksi gal trigubai, o jis mums išlipant dar įžūliai paklausė, ar neduosime arbatpinigių.

– Keliavai ne viena?

– Su drauge Margarita, kita lietuve studente. Ir visa laimė! Nes mėgstu keliauti ir viena, iš pradžių buvo tokia mintis. O dabar buvome dviese, tačiau vis tiek svarstėme, kad būtų buvę neblogai prijungti ir bent vieną vaikiną keliauti kartu. Dviem merginoms aplinka gali pasirodyti nelabai jauki – einant kas nors nuolatos kabinėjasi, švilpauja, nuolatinis nesaugumo jausmas labai išvargino. Korėjoje ketvirtą nakties galėčiau viena būti kokiame nors užkampyje, ir man visiškai dėl to nebūtų baisu.

Pirmas dvi dienas bijojome valgyti ir filipinietišką maistą, tad valgėme vien tik sausainius. Kiekvieną vandens buteliuką atidžiai tikrindavome, ar nebuvo atsuktas – mus perspėjo, kad kartais vanduo gali būti įpiltas nežinia iš kur, nenaudojant jokių elementariausių filtrų.

Aišku, kaip ne viskas gyvenime yra juoda ir balta, taip ir Filipinuose ne viskas buvo blogai, šių salų gamta – įspūdinga. Būtent ten mačiau gražiausią kada nors matytą paplūdimį. Tik, kol nusigausi iki tų fantastinių vietų, visą laiką teks taikstytis su filipiniečių elgesiu.

Korėjos cirkai

Grįžkime į Korėją, kur Lauritai patinka daug labiau, ir apie šią šalį ji pasakoja daug mieliau. Nepaisant to, kad didelio kultūrinio šoko ji ten nepatyrė, lengvų staigmenų, žinoma, pasitaikydavo.

Buvimas žvaigžde

– Vos tik atvažiavus, su manimi pradėjo darytis nuotraukas. Aš esu girdėjusi apie tokius bajerius, kai užsieniečiui nematant žmogus fotografuoja save su juo fone, arba tiesiog fotografuoja patį užsienietį. Vos atskridusi į oro uostą ir atsistojusi į eilę prie pasų kontrolės, supratau, kad tai iš tiesų vyksta! Pamačiau, kad prieš mane stovėjusi mergina fotografuojasi, o ekrane už jos matausi ir aš. Pamaniau, pasitrauksiu, gadinu čia dabar viską. Bet man paėjus į šoną, mergina pasuko telefoną taip, kad aš ir vėl matyčiausi…

Šiame regione žmonės pamišę dėl svetimšalių. Iš pradžių buvo kiek nejauku, nes visi į mane nuolat spokso. Įsivaizduokit, įlipu į metro, visi atsisuka, ir nebenusisuka. Dabar pamažu jau priprantu. Kai kuris nors iš mūsų, mainų programų studentų, šnekasi su korėjiečiais, jie bent tris kartus pamini, kokie mes gražūs, kokios mūsų gražios akys, nosys ar dar kas nors.

Kambarį dalijuosi kartu su korėjiete, ir sykį ji mane ir Margaritą išsivedė vakarieniauti kartu su vietine savo drauge. Ši niekada nebuvo akis į akį bendravusi su užsieniečiais, ir, pamačiusios, kaip ji į mus reaguoja, net sutrikome. Vargšelė kokias dvi minutes sėdėjo išpūtusi akis ir užsiėmusi burną, ir kartojo, kokios mes gražios bei aukštos. Na, dėkui. Iš šono galbūt atrodo smagu, bet vis tik labiau keista.

Kainos ir kosminė valiuta

– Vienas labiausiai erzinančių dalykų – vaisių ir daržovių kainos! Čia jie labai brangūs!

– Tikrai? Kiek galima sumokėti, tarkime, už vieną obuolį?

– Žiūrint kur perki, vidutiniškai nuo 700 iki 1 000 vonų, kas yra apie 80 euro centų.

– Kiek daug nulių!

– Jie turi ir 10 000, 50 000 vonų banknotus. 10 000 vonų yra vos 8 eurai. Amerikiečiams lengviau – 10 000 vonų yra 10 dolerių, bet įgudus ir į eurus lengva paversti. Tiesiog nuimi du nulius, dar porą atimi, ir viskas aišku, – tik jai vienai suprantamu būdu skaičiuoja Laurita.

Maisto loterija

– Dabar jau šiek tiek, minimaliai, pramokau korėjiečių kalbą, bet anksčiau visai nežinodavau, ką valgau.

– Parduotuvėje negalėjai perskaityti etikečių, ar maistas atrodė taip neįprastai, jog nežinojai, kas tai?

– Tiesą sakant, parduotuvėse gana lengva; tačiau ten pirkti daug brangiau, nei nueiti pavalgyti kur nors universiteto miestelyje, tad dažniausiai su draugais taip ir darome. Tik bėda, kad daugiausia visi užsieniečiai ir bendraujame tarpusavyje ir, nuėjus į kavinę, niekas iš mūsų nežino, kas yra „gimbap“ arba „kongnamul“, ir tada tiesiog žaidi loteriją, užsisakai kokį nors „bulgogi“ ir žiūri, ką gausi.

– Pasitaikė didelių nesėkmių?

– Taip, vieną kartą su kompanija norėjome pavalgyti kuo paprasčiau, europietiškiau, nes jau buvo pabodę tie visi ryžiai. Tai užsisakėme vištienos, bent jau taip manėme. Tačiau kai patiekalą atnešė, paaiškėjo, kad tai tiesiog keptos vištų odelės su sūriu. Buvo be proto šlykštu, tad, žinoma, lėkštes palikome beveik pilnas, o susimokėti kiekvienam teko apie dešimt eurų. Po tokios nevykusios vakarienės ėjom bent ledų suvalgyti, kad nebūtų taip liūdna (juokiasi).

– Nejaugi patys korėjiečiai pasigardžiuodami valgo vištų odeles su sūriu, jei turi tokius dalykus savo meniu?

– Yra, kam skanu. Čia dar ne didžiausia keistenybė, yra, pavyzdžiui, gana populiari šalta sriuba. Tai iš esmės tiesiog trintas ledas, kuriame yra rudų makaronų, svogūnų, kiaušinių, kokio nors padažo… Tai man pasirodė jau per daug ekstremalu ir šitos sriubos net nesu ragavusi. Kai kuriems skanu, kai kuriems – ne, bet juk taip pat ir Lietuvoje ar bet kokioje kitoje pasaulio šalyje: vieni mėgsta valgyti kiaulės koją, kiti – ne.

Gersite tiek, kiek vyriausiasis

– Populiariausias korėjiečių alkoholinis gėrimas vadinasi soju. Butelis atrodo pigiai, kaip koks lietuviškas „Upokšnio“ vynas, toks ir yra – kainuoja apie eurą, bet čia soju geria visi. Jei negeri, ypač jei vakarieniauji kur nors su korėjiečiais, – nepritampi, gali pasirodyti netgi nemandagus. Ir apskritai, korėjiečiai turi labai įdomią išgertuvių kultūrą. Pavyzdžiui, pilant gėrimą, butelį reikia laikyti abiem rankomis, sau pilti negalima, nustoti gerti galima tik tuomet, kai nustos vyriausias sėdintis prie stalo. Negerti negalima – tai būtų nepagarbos ženklas. Į užsieniečių klaidas jie žiūri atlaidžiai, bet pagiria, jei pamato, kad geri taip, kaip reikia Korėjoje.

Išsklaidytos abejonės

– Ar lengvai pripratai prie minios, perpildytų gatvių?

– Nors Seule gyvena apie 10 milijonų žmonių, niekada nepajutau, kad jų tiek. Gal dėl to, kad infrastruktūra išvystyta labai aukštame lygyje. Būna, kad kur nors važiuojant metro piko valandomis tenka pasispausti, bet juk ir Vilniaus troleibusuose taip nutinka. Korėjoje tikrai nėra „grūdėjų“ kaip Kinijoje – žmonių, kurių darbas spausti žmones į metro vagoną maksimaliai užpildant visas laisvas vieteles (juokiasi).

– Jei žmonės nuolatos tau sako, kad tu – be galo graži, gal jau spėjai susirasti kokį nors korėjietį, kaip pradžioje juokavo draugai?

– Ne, ne mano skonio jie. Nors į Korėjos vyrus tikrai gražu pažiūrėti – visi labai stilingai rengiasi.

Ir pareigoms, ir linksmybėms yra vietos

– Pasakyk sąžiningai – atvykai čia norėdama pasimokyti svetur, ar studijos atsidūrė antrame plane, ir nori kuo daugiau patirti bei pamatyti?

– Žinau, kad visi tikisi antrojo varianto, ir pati maniau, kad taip bus. Bet atvykusi čia, galėjau pati pasirinkti visus dalykus, kuriuos noriu mokytis. Vilniuje studijuoju socialinę politiką, ir turiu kažkieno jau nustatytą paskaitų paketą, vienos patinka daugiau, kitos – mažiau, trečių visai negaliu ištverti.

O čia, Korėjoje, nėra jokio kurso pavadinimo, studentams tiesiog leidžiama pasirinkti norimas paskaitas. Aš savo ruožtu gilinuosi į Korėjos politiką bei ekonomiką, tai man įdomu, be to, su tuo bus susietas ir mano bakalauro darbas. Galų gale, už studijas gaunu stipendiją, nesinorėtų jos prarasti. Tad mokslų nepamiršau, tačiau apsižvalgyti irgi spėju. Per tuos keturis mėnesius jau tikriausiai spėjau išmaišyti visą Seulą.

– Ką įspūdingo pamatei?

– Labai įsiminė pirmasis kopimas į kalnus, visi atsivėrę vaizdai. Dar galėčiau įvardyti imperatorių rūmus, kurie atrodo nepaprastai didingai, Gangnam rajoną, kur nuėjusi jaučiuosi kaip varguolė. Liūdniausia, kad kiek befotografuočiau, niekaip nepavyksta perteikti nė pusės to, ką pamatau savo akimis. Iš pradžių neišjungdavau kameros, bet vėliau pamačiau, kad neverta – nepabuvojusiam Korėjoje žmogui apie ją tiksliai nepapasakos jokios nuotraukos.

Lauktuvių parsiveš laisvę

– Galėtum Pietų Korėjoje gyventi, ar tų čia praleistų metų tau pakaks?

– Labai norėčiau čia pasilikti. Stabdo tik du dalykai. Pirmasis – norint susirasti darbą, privalu mokėti korėjiečių kalbą, o jos kol kas dar neperprantu. Antrasis ganėtinai akivaizdus – sunku būti taip toli nuo namų. Pasiilgstu visko, nuo artimųjų iki bulvių. Rimtai, naktimis sapnuoju cepelinus ir bulvinius blynus, nė kiek nemeluoju. Bet tokios tolimos ir ilgos kelionės išaugina žmogų. Pajutau, kad tapau lankstesnė, tarkim, dienomis, kai neturiu nuotaikos, nenoriu, kad kas nors lįstų į akis ir vaikštau susiraukusi, pagalvoju: „Laurita, juk tu – Pietų Korėjoje, naudokis proga!“ Ir perlipu per savo blogą nuotaiką.

Kol kas dar negaliu tiksliai pasakyti, ką man davė Korėja, tikriausiai reikia sugrįžti atgal į Lietuvą, kad suprasčiau. Tik žinau, kad noriu jaustis taip, kaip jaučiuosi čia, nesvarbu, kur gyvenčiau. Kai esi mieste, kuriame gyvena dešimt milijonų, tu žinai, kad to paties žmogaus niekuomet nebesutiksi, ir tai suteikia stiprų laisvės pojūtį.

Lietuvoje vienas labiausiai erzinančių dalykų buvo tai, kad jei ir nepažinodavau žmogaus tiesiogiai, greičiausiai pažinodavau jo draugą, ir tai stabdydavo lyg koks kalėjimas. Norėčiau tą laisvės pojūtį ir supratimą, kurį gavau čia, parsivežti į Lietuvą ir išmokti su juo gyventi ten. Ar bet kur kitur.