Negraži nuomonė taip pat turi savo vietą. Ar verta įsižeisti?

Kas Lietuvoje rašo daugiausia prieštaringų vertinimų sulaukiančius straipsnius? Manau, kad didžiajai jūsų daliai mintyse pirmiausia iškilo Andriaus Užkalnio vardas. Jo aštrūs straipsniai, komentarai ir apskritai viešas nuomonės pareiškimas neretai sulaukia įvairiausių vertinimų ar net sukelia nepasitenkinimo bangą. Koks tokių straipsnių tikslas, specialiai „Rinkos aikštei“ paaiškino pats A. Užkalnis.

– Ar skaitote savo straipsnių komentarus? Kokias mintis ir emocijas jie jums sukelia? Ar būna protingų komentarų?

– Taip, skaitau. Ne visada visus. Jų tūkstančiai kiekvieną savaitę.

Anksčiau maniau, kad jie man – kaip vanduo nuo žąsies. Dabar skaitydamas dažniausiai galvoju, kiek aplinkui debilų, nevykėlių ir pavyduolių. Pavyzdžiui, jau vien tie karingi varguoliai, kurie vieni kitiems kartoja, kad aš rašau už pavalgymą. Jie negali patikėti, kad kažkas gali uždirbti daugiau už juos, daug daugiau už juos, ir pats mokėti už viską.

Dabar galvoju, kad man viso gyvenimo neužteks, kad išmėžčiau tas mėšlinas arklides. Bet pats tai pasirinkau. Protingi žmonės komentuoja, bet retai. Ieškoti proto tarp komentarų – tas pats, kas ieškoti gerų daiktų šiukšlių konteineriuose. Jų ten būna, bet nedaug, ir labai dvokia.

– Kodėl rašote būtent tokius nepasitenkinimo ir audringų reakcijų sulaukiančius straipsnius?

– Aš nesėdėjau ir nepriiminėjau sprendimo „aš rašysiu taip ir taip“. Aš rašau taip, kaip man geriausiai išeina. Man gero rašymo rodiklis: daug skaitytojų, kurie visi turi santykį su aptariama tema ir mano požiūriu. Kitaip rašyti man neįdomu. Mano straipsniai sulaukia ne vien nepasitenkinimo. Daugybė žmonių juos mėgsta. Tik nekentėjai aiškiau ir dažniau pasisako.

[quote author=“A. Užkalnis“]Protingi žmonės komentuoja, bet retai. Ieškoti proto tarp komentarų – tas pats, kas ieškoti gerų daiktų šiukšlių konteineriuose. Jų ten būna, bet nedaug, ir labai dvokia.[/quote]

– Ar Jūs visada tikite tuo, ką rašote, o gal atskirais atvejais tai tėra provokacija?

– Absoliučiai visada tikiu, tik dažnai raiška yra pabrėžtinė, spalvos paryškintos, figūros hiperbolizuotos. Aš visada rašau tai, ką galvoju. Daugelis mano skaitytojų dažnai galvoja radikaliau, negu kalba. Tik jie niekada to nepripažins garsiai. Aš esu jų sąžinės balsas, kuris jiems garsiai pasako tai, ko jie nedrįsta.

– Ką manote apie tuos, kurie įsižeidžia, supyksta perskaitę Jūsų straipsnius?

– Toks gyvenimas. Nereikia skaityti, jei nepatinka. Niekas mano tekstų negauna netikėtai. Mano pavardę žino visi, ir žmonės tikrai žino, ko tikėtis. Jei nežino, tai niekuo negaliu padėti. Nereikia būti tokiems tamsiems.

– Jums neapmaudu, kad kol kas sulaukiate daugiau neigiamų reakcijų (bent jau sprendžiant iš komentarų) nei pritarimo?

– Reakcijos manęs neerzina ir neliūdina. Man kiek apmaudu, kad yra tiek durnių, kurie vaikšto laisvėje ir rinkimų dieną eina balsuoti. Prietrankos, kurie internete klausia, ar nėštumas, laukiantis dvynukų, trunka 18 mėnesių – jiems ne tik balsuoti, bet ir daugintis reikėtų uždrausti. Deja, tai nėra įmanoma. Mūsų šalies įstatymai leidžia jiems ir Seimo narius rinkti, ir gimdyti į save panašius.

– Kaip manote, kodėl tiek nedaug žurnalistų ar kitų rašančių į žiniasklaidą žmonių ryžtasi atvirai kalbėti apie visuomenės skaudulius be pagražinimų ir kitu kampu?

– Gal todėl, kad kitaip ramiau. Gal juos spaudžia artimieji „elgtis kaip žmogui“. Gal jie galvoja, kad turi pasiduoti spaudimui iš aplinkos. Tokių daug. Dėl tos pačios priežasties, dėl pasidavimo spaudimui, žmonės rengia idiotiškas šeimos šventes ar gedulingus pietus, kur visi valgo šlykštų maistą prie velionio portreto. Niekas nedrįsta pasakyti – MAN NEPATINKA. Visi sako – „visi taip daro“. Kažkada tą patį sakydavo apie vairavimą išgėrus ar žmonų mušimą.

Žmonės yra daugiausia durni, inertiški, bailūs. Kaip avys. Tik ne visi nori jiems tai pasakyti, galvoja, ramiau bus nesakyti. Tai ir nesako.

Aš visą gyvenimą mokausi sakyti „man nepatinka“. Suprantu, jei aš savim nepasirūpinsiu, manim niekas nepasirūpins, ir jei neatsisakysiu bjaurių ir man nereikalingų dalykų, už mane to niekas nepadarys. Tai yra darbas ir išmoktas elgesys. Bet laisvės jausmas, kai nesitaikstai su šūdu, yra nuostabus.

[quote author=“A. Užkalnis“]Žmonės yra daugiausia durni, inertiški, bailūs. Kaip avys. Tik ne visi nori jiems tai pasakyti, galvoja, ramiau bus nesakyti.[/quote]

– Kaip Jūs pats reaguojate į, Jūsų supratimu, durną ar negražią nuomonę?

– Durna nuomonė priklauso nuo durnumo lygio. Jei šiaip durna, tai gali būti. Jei labai durna ir dar gali ką nors įtikinti, trinu ir blokuoju. Nesiginčiju. Tik kartais pasityčioju. Jei kas nors ką nors loja asmeniškai apie mane, trinu ir blokuoju, ir antro šanso nebūna.

– Ar toks tiesmukas buvote visada?

– Taip, tik ne visad turėjau tokią tribūną ir dešimtis tūkstančių žmonių, kurie manęs klausosi.

– Jums negaila kvailių, kuriuos pašiepiate savo straipsniuose? Gaila ne todėl, kad jie įsižeis perskaitę straipsnį, bet apskritai jų kaip žmonių, kad jie yra tokie, kokie yra?

– Tai aš todėl ir darau šventą darbą. Aš jiems sakau, kad jie kvailiai. Vienas, du, trys iš šimto pajus gėdą ir nebebus kvailiais. Dėl to verta stengtis.

– O kodėl Jums smagu erzintis?

– Nes gerai jaučiuosi, kvailius lodydamas. Tai kontrolės, valdymo jausmas. Man patinka žinoti, matyti, ką jie darys nuo kiekvieno mano žodžio. Net tų idiotų kartojama, kaip papūgų, „Užkalnio racionalizacija“ – „turbūt jį skriaudė vaikystėje“, kurios nesibodi ir kai kurie išsilavinę asmenys, turintys net ir proto požymių, irgi yra prognozuojamas jų veiksmas, kurį galiu iš jų ištraukti spragtelėjęs pirštais.

– Kam Jums to reikia (erzinančių straipsnių, savo nuomonės viešo išsakymo)? Suprantu, kad tai yra Jūsų darbo dalis, bet ar yra dar kokių kitų priežasčių?

– O kam muzikui reikia groti, arba dailininkui – tapyti? Tai tik jų estetikos matymas, ko jie perša kitiems savo supratimą. Ar ne? Taip ir aš. Pagrindinė priežastis – nes aš galiu ir aš puikiai tai darau. Nė vienas žmogus, galintis savo nuomonę iškelti iki visuotinės žinios lygio, neatsisakytų šio malonumo. Jei jūs galėtumėt pirštu durti ir pasakyti, kaip Dievas, kad šis dalykas yra geriausias, o šis – kvailiausias, esu tikras, taip ir darytumėt. Žmonės dėl šitos pačios priežasties pasirenka tokias profesijas, kaip medicina. Labai smagu priiminėti didelius sprendimus, kurių negali priiminėti kiti. Gyvenimas trumpas. Aš renkuosi valdyti žmonių protus ir emocijas, nes galiu. 

– Ar įsižeidžiate, jei kas jus patraukia per dantį, pasako „Na, šįkart truputį nusišnekėjai“?

– Neįsižeidžiu, man taip sako 300 kartų per dieną. Aš žinau, kad aš esu teisus. Mano darbe, su mano greičiais, mano populiarumu, jei aš vis stabtelčiau mąstyti, ar aš čia teisingai darau, aš negalėčiau dirbti. Įsivaizduokite Egidijų Dragūną, kuris prieš kiekvieną dainą svarstytų, ar jam nebūtų geriau apsivilkti kaimo glušiaus kostiumą ir eiti į laidą „Duokim garo“. Šito nebūna.

– Jums pasitikėjimo savimi netrūksta. Ar  pasitaiko, kad abejojate savo teisumu?

– Labai retai, ir jūs to tikrai nepastebite. Abejonės, žinoma, yra mąstymo proceso dalis, bet publikai to rodyti negalima. Suės kaip vilkai.

– Kalbant apie verdančias diskusijas Jūsų „Facebook“ profilyje, ar dažnai būna, kad tiesiog blokuojate žmogų, kurio nuomonė nesutampa su Jūsų?

– Ne, taip niekada nebūna. Aš už nuomonę neblokuoju niekada. Aš blokuoju už tris dalykus. Jei dergiasi iš manęs ar iš mano artimųjų asmeniškai. Jei yra vatnikas ir sako, kad Tarybų Sąjungoje gyventi geriau, arba skleidžia Lietuvai kenksmingas idėjas. Jei man nors iš tolo pasirodo, kad mane moko rašyti, kalbėti, filmuoti laidas ar fotografuoti. Didaktinio tono neatleidžiu niekam.

– Dėkoju už pokalbį.