(Ne)tolerantiškoji Lietuva: ar tampame atviresni kitokiems?

Lietuvoje žodis „tolerancija“ linksniuojamas vis dažniau. Gal dėl to, kad esame sparčiai į priekio žengiančio, vis plačiau mąstančio ir aplinką suvokiančio pasaulio dalis, tačiau patys tik pamažu išmokstame priimti kitokius. Kitaip mąstančius, kitaip atrodančius žmones, kurių odos spalva skiriasi nuo mūsų, kurie tiki kitą Dievą arba myli tos pačios lyties atstovus.

Šia proga gražią iniciatyvą pademonstravo Kėdainių „Atžalyno“ gimnazistai, su buvusiu šios gimnazijos auklėtiniu, krepšinio komentatoriumi Ignu Grinevičiumi kalbėję apie pakantumą aplinkiniams ir pripažinimą, kad kiekvienas turi teisę būti kitoks.

Krepšinio komentatorius: „Nereikia turėti naivių vilčių pakeisti ar pamokyti kitaip mąstantį žmogų“

– Ignai, ar gera sugrįžti į savo mokyklą?

– Be galo gera. „Atžalynas“ – puiki mokykla, todėl čia visada labai smagu sugrįžti. Beprotiškai džiugina ir jaunoji karta, kuri yra labai kalbi, turi savo poziciją ir tvirtą nuomonę. Sakyčiau, kad dabartiniai moksleiviai netgi pranoksta tuos, kurie čia mokėsi kartu su manimi – tiek kalbių žmonių tarp mūsų tikrai nebuvo.

– Ar ir mokyklos suole buvai toks aktyvus kovotojas už toleranciją, lygias žmogaus teises?

– Buvau labai aktyvus moksleivis, lygiai toks pats likau ir baigęs mokyklą. Mano nuomone, kai kurie netolerancijos aktai atsiranda iš savotiško neturėjimo ką veikti. Jeigu tu turi pakankamai veiklos, per tą veiklą susipažįsti su žmonėmis, gauni galimybę juos suprasti, gauni galimybę įsijausti į jų situaciją, tai savotiškai imi, visų pirma, jaustis saugesnis, ir nebesijaudini dėl to, koks tas kitas žmogus yra, kokie jo įsitikinimai.

– Su „Atžalyno“ moksleiviais kalbėjai apie tolerancijos svarbą. Kaip pats apibrėžtum tolerancijos sąvoką?

– Tolerancijos minimumas – sugebėti pakęsti žmogų, kuris tau galbūt net nepatinka, o tolerancijos maksimumas – neįsileisti į save tų nepakančių minčių apie kitaip mąstantį žmogų ir neturėti kažin kokių naivių vilčių jį pakeisti, jį pamokyti.

– Kodėl šiandien svarbu kalbėti apie toleranciją? Regis, gyvename XXI amžiuje, laikais, kuomet mūsų jau niekas negali nustebinti, o į kai kuriuos dalykus vis dar reaguojame labai jautriai.

– Progresas – begalinis dalykas, kaip ir pasaulio kaita. Ko gero, tolerancija niekada nebus absoliuti, turbūt dėl tam tikrų žmogiškų ydų. Neims visi iki vieno ir netaps atviri viskam.

Tačiau kuo daugiau apie tai kalbame, tuo daugiau progų sukuriame kiekvienam asmeniškai pagalvoti, kas yra ta tolerancija, pagalvoti apie tai, ar jis gali, ar negali suprasti kito žmogaus. Per tokius kalbėjimus susipažinę su didesne dalimi situacijų ir didesne dalimi žmonių mes tiesiog galim palaipsniui tapti tolerantiškesni.

– Kaip krepšinio komentatorius, puikiai žinantis šios sporto šakos subtilybes, paatvirauk: ar krepšinyje netrūksta tolerancijos?

– Manau, kad jos visada, visose srityse gali būti daugiau. Krepšinis ir sportas apskritai yra toks dalykas, kuriame tolerancija, sakykim, visą laiką balansuoja ant pavojingos ribos. Vis dėlto pagrindinė užduotis sporte yra laimėti. Sporte, versle, kur žmogus atsiduria ribinėse situacijose, kartais reikia asmenybių, kurios paviršutiniškai atrodo gana keistokos. Sportas kaip viešjųjų ryšių produktas tikrai skatina toleranciją.

Patyręs patyčių kančias: „Svarbiausia – turėti tvirtą ramstį“

Aštuoniolikmetis Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos moksleivis Matas Petrokaitis šiandien jau pajėgia garsiai kalbėti apie tai, ką jam teko išgyventi vaikystėje.

„Negaliu įvardyti tikslaus laiko, bet patyčios mano atžvilgiu prasidėjo dar pradinėse klasėse. Buvau lėtas žmogus, nesipriešinau niekam, tiesiog tylėdavau, todėl buvau labai geras pasirinkimas norintiems tyčiotis. Dėl vienų ar kitų priežasčių ir kiti bendraklasiai patirdavo patyčias. Tuo metu visą reikiamą pagalbą stengėsi suteikti socialinė darbuotoja. Jos pagalba aš supratau, kad žmonės tai daro, nes žino, kad ateityje tu pasieksi daugiau negu jie. Taip ir nutiko“,– šiandien šypsosi M. Petrokaitis.

Vaikinas tikina, kad pirmiaisiais mokymosi metais patirtos patyčios jį užgrūdino ir tapo savotiška gyvenimo mokykla: „Mano manymu, tas laiko tarpsnis man buvo labai geras išbandymas, pakeitęs mano paties požiūrį į tam tikrus dalykus. Man tai padėjo suprasti labai svarbų dalyką – kokioje aplinkoje man nereikia būti ir kaip, šiukštu, niekada nesielgti su kitu žmogumi. Patirtis vaikystėje manyje išugdė ir dar vieną savybę – aš dabar pats galiu ir labai mėgstu iš savęs pasijuokti. Kuomet moki pasijuokti iš savęs, atimi galimybę tai daryti kitam.“

Nors šiandien „Atžalyno“ moksleivio gyvenimas kardinaliai pasikeitęs į gerąją pusę, jį labai liūdina tai, kad nemažai jaunuolių, neatlaikę patyčių naštos, pasirenka savižudybę.

„Kaip žinia, Lietuva pagal savižudybių skaičių – viena iš pirmaujančiųjų šalių pasaulyje, taigi, manau, kad patyčios yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl paaugliai pasirenka pakelti prieš save ranką. Labai gaila kiekvieno, kuris neturi žmogaus, galinčio padėti išgyventi sunkius momentus. Mano draugai žino, kad, jei tik kyla kažkokios slogios mintys, jie gali man rašyti, skambinti – aš visada būsiu greta, kai tik manęs reikės“, – tikina Matas.

Turi žinoti, iki ko gali privesti patyčios

„Aš manau, kad tolerancijos žmonėms vis dar labai trūksta. Ypatingai diskriminuojami tie, kurie išsiskiria savo socialine padėtimi, tai yra, negali sau leisti to, ką gali kiti. Taip pat tiems, kurie yra kitokie savo požiūriu į tam tikrus dalykus, nors ši problema nyksta, pasaulis, o kartu ir Lietuva tampa pakantesne šiuo klausimu, – džiaugiasi M. Petrokaitis. – Tie, kurie tyčiojasi iš kitų, dažnai nė nežino, kokios gali būti viso to pasekmės. Taigi mokinius reikia nuo jauno amžiaus pažindinti su galimomis pasekmėmis ir pasakoti, kodėl negalima taip elgtis. Pasakymas „Nesityčiok iš kito, nes tai yra negerai“ neduoda jokių apčiuopiamų vaisių. Vaikas, paauglys turi konkrečiai žinoti, kodėl taip elgtis yra blogai.“

Specialistas: „Prieš skųsdamiesi patyčių problema tarp vaikų pažiūrėkime, kokį pavyzdį rodo suaugusieji“

Labiausiai eskaluojamos tolerancijos stygiaus problemos, ko gero, tos, kurios prasideda dar mokyklų kabinetuose ir koridoriuose. Įvairūs tyrimai skelbia, kad patyčias ugdymo įstaigose yra patyrę kone pusė jose besimokančių vaikų.

„Kalbų apie patyčias vienur ar kitur, o ypatingai – mokykloje, yra tikrai daug. Kovai su tuo dedamos didelės pajėgos, tačiau man atrodo, kad tai – tarsi namo statymas nuo stogo, kadangi spręsti patyčių tarp vaikų problemą, turėtume pradėti iš kito galo.

Pasižiūrėkime, kiek lietuviškoje televizijoje yra įvairių neva humoro laidų, kuriose atvirai tyčiojamasi iš žmonių. Kaži, ar įmanoma tai pamatuoti. Tėveliai namuose, vaikams girdint aptarinėja, ką kurioje laidoje matė, aptarinėja kaimynus, kurie yra šiokie ar anokie. Panašu, kad nebemokame be to gyventi“, – svarsto VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) medicinos psichologas Narimantas Markauskas.

Besityčiodamas iš kito pasijaučia geriau

Psichologas tikina, kad vienam žmogui tyčiotis iš kito yra labai patogu.

„Aplinkinius į niekus „suvaręs“ žmogus automatiškai pasijaučia geriau, kažkuo tobulesnis, daugiau sugebantis. Neslėpkime – patyčių mastai labai dideli. Ko gero, juos paskatino galimybės tyčiotis elektroninėje erdvėje, galimybė rašyti komentarus. Ir nors įstatymiškai jie jau ir bandomi suvaldyti, vargu ar tai ką atneš, kadangi visi įsivaizduoja internete esantys nepasiekiami, nepagaunami“, – tikina specialistas.

Stengiasi įtikti „lyderiams“

Vėlgi, nereikėtų pamiršti, kad pravardžiavimasis tarp moksleivių mokyklose buvo įprastas reiškinys jau ir prieš dešimtis metų.

[quote author=“Narimantas Markauskas“]Esu susidūręs su tokiomis mokyklomis, kurioms visai neblogai sekdavosi tvarkytis su patyčių problema: pasikalbėjus su „lyderiais“, visi reikalai gali būti sėkmingai užbaigti. Mokykloje turi būti žmonės, kurie valdo situaciją, kurie žino, kas toje klasėje dedasi, nors tai išsiaiškinti dažnai būna be galo sudėtinga.[/quote]

„Skirtumas tas, kad tuo metu buvo jėgos, kurios tuos dalykus valdydavo. Tokio elgesio netoleravo nei mokytojai, nei tėvai, sužinoję, apie vaikų elgesį. Patyčios buvo stipriai ribojamos, – pastebi N. Markauskas. – Svarbu ir dar kai kas – įvairiuose svarstymuose apie mokinių patyčias yra praleidžiama svarbi detalė. Kiekvienai grupei, tiek vaikų, tiek suaugusiųjų, būdingas skilimas į trijų, keturių ar penkių žmonių grupeles. Trisdešimties moksleivių klasėje išryškėja ne tik minėtosios grupelės, pradedančios kovoti tarpusavyje, bet ir grupelių lyderiai. Visi, norintys pakliūti po vieno ar kito lyderio globa, mat ši garantuoja tam tikras privilegijas ir užstojimą, stengiasi tam lyderiui kažkuo įsiteikti. O kaip lengviausia įsiteikti? „Pavaryk“ ant priešininkų komandos ką nors bjauraus, ir būsi priimtas. Dargi labiau būsi gerbiamas ir, kaip mėgsta sakyti jaunimas, „kietas“, jeigu pasityčiosi iš mokytojo.“

Kova – ir tarp mergaičių

PSPC medicinos psichologas tikina mokyklose pasigendantis darbo su vadinamaisiais grupelių lyderiais: „Pasigendu sužiūrėjimo, kas tie lyderiai, ir darbo su jais, kad šie būtų truputėlį prigesinti. Tai liečia darbą ir su berniukais, ir su mergaitėmis. Su pastarosiomis – kartais netgi dar labiau, mat jau pradinėse klasėse tarp jų grupelių prasideda varžytuvės, neretai ir labai absurdiškos, kaip, antai, kurio būrelio mergaičių batai brangesni.“

Geriausias būdas laimėti konfliktą – į jį neįsivelti

Neretai deklaruojama, kad dažniausiai mokyklose patyčių objektais tampa atstumtieji vaikai. Galbūt tie, kurie yra, sakykime, uždaresni, arba tie, kurie turi sveikatos problemų, negalią. Vis tik N. Markauskas tiki, kad įprastai kovos vyksta tarp grupių narių.

„Aišku, tėveliai šioje situacijoje irgi ne geriausius sprendimus vaikams pasiūlo. Neretai patys pradeda kurstyti: „Duok atgal, sakyk atgal“. O dėl virtualios erdvės, tėvams reikėtų kuo mažiau kurstyti – štai gavo vaikas bjaurią žinutę socialiniame tinkle, o tėvai, žiūrėk, jau ir skatina nenusileisti: „Parašyk atgal dar bjauresnę.“ Matyt, reikėtų paprasčiausiai nei tų žinučių skaityti, kad savęs neskaudintų, juk niekam nėra malonu skaityti įžeidžiančias žinutes. Ignoruoti ir nepriimti žaidimo taisyklių. Geriausias būdas laimėti konfliktą – per daug į jį neįsivelti“, – pataria N. Markauskas.

Nereiktų pernelyg išsišokti

Pašnekovas teigia, kad ne tik vaikai mokykloje, bet ir suaugusieji gyvenime neturėtų pernelyg išsišokti su savo „didžiaisiais komentarais“: „Visais klausimais jaučiamės esantys ekspertai. Pradedant sportu ir baigiant politika ar kaimynų gyvenimu. Mes turėtume mažiau rūpintis tokiais dalykais ir žiūrėti, kaip elgiamės patys. Ko gero, turėtume tiesiog laikytis pagrindinio principo: „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų.“

Sudėtinga nustatyti, ar iš tiesų tyčiojamasi

N. Markauskas pastebi ir kitą mokyklose dėsningai pasitaikantį dalyką: jeigu mokykloje vaikui kažkas nesiseka, kas nors nepatinka, šis ištraukia „kozirį“ ir pareiškia, kad iš jo mokykloje tyčiojamasi.

„Sudėtinga nustatyti tų patyčių lygį ir tai, ar jos išvis yra. Daug vaikų į patyčias pakliūva dėl to, kad patys pabando tai padaryti kitiems, didesnėms kompanijoms, o tada jau viskas atsigręžia taip, kad ta kompanija ant vaiko „varo“ kaip turi būti. Va tada žmogui tikrai gali būti labai sudėtinga. Vis tik, patyčios yra dvipusis reikalas, – patirtimi dalijasi psichologas. – Neretai paaiškėja, kad išties tie, kurie patys pabandė tyčiotis, atgal gauna tiek, kad nebegali kompensuotis. Šis susipriešinimas veda ir iki atvirų, fizinių kovų, kuomet pritrūksta žodžių ir argumentų. Tėvai sako: „Mano vaikas namuose – tikras angelas“. Tėveliams kartais būna sunku patikėti, kad galėtų būti kitaip, tačiau angelai namuose toli gražu nereiškia angelų mokyklose. Puikiai tai žinome.“

Pirmieji spręsti problemos turėtų suskubti mokytojai

Vis tik jeigu vaikas pasiskundžia mokykloje besijaučiantis nepatogiai, tėvams būtų patartina labiau bendrauti su mokykla ir išsiaiškinti, kaip yra iš tiesų.

„Net jeigu vaikas ir nėra toks gabus kaip kiti, net jeigu ir turi sveikatos problemų ar yra, kaip mėgstame sakyti, „kitoks“, jis gali puikiai pritapti savo klasėje. Tačiau jeigu jau yra tyčiojamasi iš vaiko, vargu ar pagelbės bėgimas iš vienos klasės ar iš vienos mokyklos į kitą. Beje, dažniausiai užsikabinama už vienos kokios nors detalės, o ne dėl to, kad vaikas kaži koks apskritai blogas, – pasakoja N. Markauskas. – Labai svarbų vaidmenį tvarkant tokias situacijas atlieka mokyklos valdžia. Esu susidūręs su tokiomis mokyklomis, kurioms visai neblogai sekdavosi tvarkytis su patyčių problema: pasikalbėjus su „lyderiais“, visi reikalai gali būti sėkmingai užbaigti. Mokykloje turi būti žmonės, kurie valdo situaciją, kurie žino, kas toje klasėje dedasi, nors tai išsiaiškinti dažnai būna be galo sudėtinga. Suaugusiųjų reikalas nekurstant audrų pabendrauti su mokiniais. Svarbi ir tėvų reakcija. Reikia vengti tokių situacijų, kuriose, vaikui pasiskundus, tėtis, nelabai įsigilinęs į situaciją, „ant blakstienų“ pastato visus, pradedant direktoriumi, baigiant keliais papurtytais atžalos klasiokais. Tokiu atveju atsakymo vis viena nėra, o padėtis gali tik blogėti.“

Tyčiojasi ir iš neturėjimo ką veikti

Prie patyčių mokyklose prisideda ir kritusi mokslo vertė. „Dabar nemažai moksleivių mokslus „baigia“ šeštoje, septintoje klasėje, nes jų žiniose iš atskirtų dalykų – didžiulės spragos. Ir įsivaizduokite: ateina žmogus, kurio niekas nedomina, kuris jaučiasi kaip ir „nebe į temą“. Ką jis veikia klasėje? Ogi tarpusavyje šnekučiuojasi su bendraklasiais, trukdo mokytis tiems, kurie iš tikrųjų stengiasi. Vaikai retai regi tą perspektyvą to, kad gerai besimokydamas mokykloje, vėliau – universitete, turėti geresnes karjeros galimybes. Šito supratimo neturintys labai linkę ir į siautėjimus per pamokas, ir į patyčias“, – tikina VšĮ Kėdainių PSPC medicinos psichologas.

Nebeliko pagarbos

Pašnekovas pažymi, kad viena pirmųjų pedagogų klaidų buvo pasikeitusi bendravimo tarp jų ir moksleivių forma: „Nežinau, kas čia pirmas sugalvojo, kad mokiniai į mokytojus gali kreiptis vardais, tačiau klasės auklėtojas ar mokytojas turi išlaikyti distanciją. Tik tada jam moksleiviai jaus pagarbą.

[quote author=“Narimantas Markauskas“]Aplinkinius į niekus „suvaręs“ žmogus automatiškai pasijaučia geriau, kažkuo tobulesnis, daugiau sugebantis. Neslėpkime – patyčių mastai labai dideli.[/quote]

Dabar mokytojai tapo vos ne draugais, ir štai kokį turime rezultatą. Deja, grįžimo atgal šioje situacijoje nebėra. Traukinys gerokai pavažiavęs ir niekas jo nebesustabdys.

Ir anksčiau buvo mokytojų, kurie niekad nešaukdavo, nekeldavo balso, bet būdavo pagarba jiems ir niekas nenorėdavo išsišokti. Buvo išlaikoma distancija tarp mokytojo ir klasės. Jeigu nori, kad su tavimi skaitytųsi, privalai turėti savo pozicijas. Moksleiviams – mokytojai, suaugusiems – viršininkai patinka ar ne, turime gerbti juos, su jų nuomone taikstytis. Ir sąlyčio taškas turi būti iš abiejų pusių. Vadinasi, galime laikytis skirtingų pozicijų, tačiau tokiu lygmeniu, kad nekariautume.“

Padėtis ne tokia kritiška, kokią bandoma pavaizduoti

Neretai įvairiuose aspektuose mėgstame save lyginti su įvairiomis toliau pažengusiomis užsienio šalimis. Labai mėgstame lygiuotis į Skandinaviją.

„Žinote, man neaišku, kokie yra tie tolerancijos ar netolerancijos matavimo metodai. Neva tai pas mus daromi tyrimai rodo, kad Lietuvoje tolerancija kur kas žemesnė negu kitose šalyse. Mano įsitikinimu, mes, lietuviai, esame gana tolerantiški ir visoms tautoms, ir religijoms, ir pakraipoms, – taip aklai netikėti dramatiškais tyrimų rezultatais siūlo PSPC medicinos psichologas. – Mes pamirštame vieną labai svarbų dalyką, kad pas mus viena ar kita tema dažniausiai būna užaštrinta. Tai būna padaryta, kad jaustume grėsmę. Sakykime, šiuo metu trūksta tolerancijos musulmonams. Kodėl? Todėl, kad padėtis su pabėgėliais kaip tik pradeda kaisti. Spauda leidžia mums suprasti: „Atvažiuos, va tada ir bus.“ Dėl to automatiškai nusistatome prieš musulmonus.

Tolerancijos lygis priklauso nuo to, kada ji matuojama, kokie žmonės dalyvauja tyrime. Jeigu apklausa vyks išsyk po homoseksualių žmonių parado, savaime suprantama, kad tolerancijos lygis jiems bus smukęs.“

Nereikėtų peržengti ribų

N. Markauskas pataria besistengiant būti tolerantiškiems, nenusiristi iki buitinio lygmens.

„Sakome, lietuviai netolerantiški atvykėliams, užsieniečiams, kitataučiams. Pagalvojus, galime pradėti kliedėti, kad anglai netolerantiški mums, juk išvažiavę į Angliją nediktuojame ten madų. Kalbant apie tas pačias Skandinavijos šalis – ar jose padiktuosi, kaip reikia tuos vaikus auklėti? Vadinasi, skandinavai netolerantiški mūsų auklėjimo metodams? Aišku, čia kalbu kiek su humoru.

Vis tik tolerancijos tema yra labai slidi. Gali toleruoti viską: „va, sėdu pas girtą vairuotoją į mašiną, nors mačiau, kaip jis prieš tai išgėrė, ir važiuoju kartu. Taip išeitų, aš tolerantiškas?“. Tik nenusiriskime iki tokių tolerancijos supratimų.

Vis tik turėtume būti pakantūs kitai nuomonei, kitam požiūriui, tam, kad, kaip ir minėjau, nekariautume, kad nekiltų skambūs susirėmimai.

Tolerancija jau lyg ir visuotinis privalumas. Tačiau tolerancijos nereikia maišyti su konformizmu, kur visiems nuolaidžiaujame, prie visko prisitaikome. Tolerancija, matyt, yra viena paskutinių vertybių šiame pasaulyje: prilaikykime save, kad dar nepradėtume vienas kito nekęsti.“

Lapkričio 16-ąją skirtingose pasaulio šalyse minima Tarptautinė tolerancijos diena. Šia diena skatinama atkreipti visuomenės dėmesį į tolerancijos svarbą skirtingų nuomonių, skirtingų tautybių žmonėms, tiems, kurie serga, turi alkoholio ar narkomanijos problemų.

Kėdainių „Atžalyno“ bendruomenė aktyviai dalyvauja Tolerancijos ugdymo centro veikloje. Centrui vadovauja gimnazijos anglų kalbos mokytoja Laima Ardavičienė.