Ne futbolo aikštėje, bet glėbyje telpa visas pasaulis

Pasitelkite vaizduotę ir atsidurkite jauno, perspektyvaus sportininko kailyje. Netikėtai pakliūvate į akiratį vienai Maldyvų futbolo komandai. Ši siūlo gundantį atlygį, apmoka kelionės išlaidas ir laukia jūsų tikrąja to žodžio prasme išskėstomis rankomis. Priėmus iššūkį ir išvykus į šią salų valstybę gali prasidėti svaiginanti sportininko karjera. Juk ilgai nedvejotumėte, taip?

Na, tebūnie, nepasiryžote persikelti į Maldyvus. Viso praėjusio sezono metu išlaikote puikią fizinę formą, negana to, jums plačiai šypsosi fortūna, ir galiausiai tampate vienu rezultatyviausių žaidėjų savo lygoje. Sezonui pasibaigus, suskamba mobilusis telefonas. Kitame ragelio gale pasigirsta užtikrintas balsas, siūlantis įsilieti į kur kas pajėgesnės ekipos gretas. Nė nemirktelėtumėte ir priimtumėte pasiūlymą, ar ne – koks gi kareivis nesvajoja tapti generolu? O štai kėdainietis Aretas GĖGŽNA (28), kuriam toks gyvenimas buvo ranka pasiekiamas, priėmė visai kitokį sprendimą.

[quote author=“Aretas“]Mano širdis nenurims, kol „Nevėžis“ neiškovos LFF Pirmos lygos čempionų vardo.[/quote]

„Kėdainiuose gyvena mano šeima. Tai – viena. Išvykus į užsienį, į profesionalią komandą, žinoma, gali uždirbti didelius pinigus, tačiau turi apsispręsti – palikti šeimą namuose ir visą sezoną praleisti atskirai ar artimiausius žmones vežtis kartu, taip bent kuriam laikui juos atskiriant nuo giminių ir bičiulių gimtajame mieste. Na, o blaškytis po savą šalį dėl kiek didesnio užmokesčio neverta. Tai – antra. Trečia – jau prieš kurį laiką Kėdainiuose pradėjau treniruoti vaikinus. Liūdna būtų juos palikti. Nėra taip lengva tiesiog viską mesti ir išvykti. Viską gerai pasvėręs supranti, kad pinigai viso to neverti“, – paklaustas, kodėl pasiliko gimtajame mieste, nors turėjo ne vieną progą pasirašyti kontraktą ne tik su Lietuvos, bet ir užsienio komandomis, šypteli vienas geriausių šių dienų Kėdainių futbolininkų – Kėdainių „Nevėžio“ saugas, praėjusiame sezone LFF Pirmos lygos „įvarčių mašina“ pramintas Aretas Gėgžna.

Tarsi užtvirtindamas svarius motyvus, per liemenį Aretas švelniai apglėbia ir dar vieną svarų motyvą – savo gražuolę žmoną Viktoriją GĖGŽNIENĘ (26).

Nebūtų galėjęs atvykti į savo paties vestuves

– Aretai, po ilgų metų Kėdainiuose prieš dvejus metus „legionieriaus“ duonos paragavai Jonavoje. Su „Lietava“ tapęs LFF Pirmos lygos čempionu, sugrįžai į Kėdainius. Ne paslaptis – tiek prieš sugrįždamas į Kėdainius prieš dvejus metus, tiek prieš šio sezono startą sulaukei kitų komandų pasiūlymų. Ar sunkiai buvo priimtas galutinis sprendimas likti Kėdainiuose, o gal jį priimti padėjo ir Viktorija, stojusi piestu prieš tai, kad jos vyras išvyktų rungtyniauti į kitą miestą?

A.: Tikrai taip – atmesti gerą pasiūlymą visada yra sudėtinga. Na o Viktorija… ji priešingai – mane tik skatino: „Važiuok, išbandyk save kitur“. Vis tik labai džiaugiuosi pasilikęs čia.

V.: Man, žinoma, smagiau, kada Aretas šalia. Bet noriu, kad jis siektų savo tikslų, visada stengiuosi motyvuoti savo antrąją pusę (šypteli).  Juk futbolas – svarbi jo gyvenimo dalis. Jo svajonė.

– Kodėl prieš dvejus metus atmetei ir dėmesio vertą pasiūlymą pusmečiui persikelti gyventi ir rungtyniauti į Maldyvus?

A.: Prieš apsispręsdamas dar susisiekiau su klubu ir pasiteiravau, ar galėčiau kelioms dienoms išvykti į Lietuvą, į savo paties vestuves. Klubas atsakė negalintis to leisti. Pasirinkau vestuves, Viktoriją ir Kėdainius (šypteli). Kitaip ir negalėjo būti. Mudu jau planavome vestuves, buvome sukvietę svečius.

V.: Aš sakiau Aretui, kad jis važiuotų, kad vestuves atšauksim ir atšoksim kitąmet. O jis griežtai nukirto – „svečiai sukviesti, viskas suruošta – vestuvės bus“ (juokiasi).

Pirmagimė gyvenimą apvertė aukštyn kojomis

– Futbolą ir karjerą trumpam nustumkime į šalį. Esate jauna šeimyna, tikruosius džiaugsmus ir vargus atradusi prieš metus ir keturis mėnesius, kai į pasaulį pasibeldė jūsų dukrelė Amelija. Ar džiugina tėvystė ir motinystė? Kaip gyvenimą pakeitė mažasis žmogutis?

V.: Viskas pasikeitė kardinaliai. Laisvalaikis. Buitis. Miego režimas. Nebeturi tiek laiko sau kaip iki tol – visą atiduodi vaikui. Kažkada susimąsčiau – jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, ar daryčiau ką kitaip? Atsakymas aiškus ir paprastas – nekeisčiau nieko. Motinystė – nuostabus dalykas.

Pradžioje, tiesa, buvo sunkoka. Kiekviename žingsnyje prašiau mamos pagalbos. Iššūkiu tapo visi pirmi kartai, net pirmasis kūdikio maudymas buvo baisus dalykas. Esu labai dėkinga savo tėveliams už visokeriopą pagalbą. O pripratimas prie naujojo – mamos – vaidmens, pavyko savaime.

[quote author=“Viktorija“]Man patinka rūpintis namais, Aretu ir Amelija. Jis manęs „neįrėmina“ sakydamas, kad ką nors privalau padaryti. Jeigu mato, kad esu pavargusi, kaip tik galėdamas padeda, tądien sugrįždamas namo ir maisto parneša (šypteli).[/quote]

A.: Kai atsirado Amelija, pirmuosius mėnesius, kol ji neramiai miegojo, prieš rungtynes eidavau ilsėtis į kitą kambarį. Pritariu Viktorijai – pasikeitė labai daug kas. Turiu bičiulį, buvusį sportininką, kurio sūnus ir mūsų Amelija skiriasi vos trimis mėnesiais. Net patys nustembame, kaip susėdę pradedame kalbėti apie vaikus: „Tai ar labai verkia?“, „Ar ramiai miega?“, „Kaip tu darai viena ar kita?“ (juokiasi). Jis irgi labai myli savo vaiką. Keista, kaip greitai ir stipriai gali keistis gyvenimas.

– Ar jaunųjų Gėgžnų namuose auga ateities futbolininkė?

A.: Tai bus jos teisė rinktis (šypteli).

V.: Jeigu turėtume sūnų, jis, ko gero, būtų be teisės rinktis. Išsyk būtų nuspręsta už jį (juokiasi).

Viktorijos į pareigas „neįrėmina“

– Viktorija, koks yra futbolininko žmonos gyvenimas? Ar sunku gyventi su sportininku?

V.: Pradžioje gal ir buvo kiek sudėtinga. Teko susigyventi su Areto ritmu. Priprasti, kad visi jo savaitgaliai nuo pavasario iki rudens pabaigos užimti, tad nelabai ką galime planuoti nuveikti kartu. Susitaikyti su tuo, kad po rungtynių tenka jį išvysti pačių įvairiausių nuotaikų. Pradžioje lyg ir nežinojau, ką jam sakyti – grįžta piktas, kaip čia dabar bus? Bet jau netrukus perpratau – kai telefonu kalbamės po išvykos rungtynių, iš balso tono galiu pajusti, kokios nuotaikos jis grįžta (šypteli).

Teko ir prie jo mitybos įpročių priprasti, gaminti tai, kas sveika, ką Aretas gali valgyti.

– O Aretas prie puodų su prijuostėle nesisukioja?

V.: Pamenu tik vieną kartą, kai Aretas pagamino valgyti. Aš laukiausi, grįžinėjau namo iš miesto. O jis orkaitėj pats, savo jėgomis, iškepė vištą su bulvėmis, prigamino salotų.

A.: Dar su mama konsultavausi, kaip tą vištą iškepti (juokiasi).

V.: Vakarienę Aretas pagamino nerealią. Pradžioje pagalvojau, kad jeigu ir nebus skanu, paragavusi nenuvertinsiu, pagirsiu žmogų, juk tiek triūso įdėta. Bet vos tik pirmą kąsnelį paragavau, pati nesulaikiau nuostabos: „Aretai, dar ir skanu! Kodėl negamini dažniau?“ (juokiasi). Manau, jei pačiam tektų pašeimininkauti, nepražūtų.

Tačiau jokiu būdu nėra taip, kad jis jėga mane spaustų ką nors daryti. Man patinka rūpintis namais, Aretu ir Amelija. Jis manęs „neįrėmina“ sakydamas, kad ką nors privalau padaryti. Jeigu mato, kad esu pavargusi, kaip tik galėdamas padeda, tądien sugrįždamas namo ir maisto parneša (šypteli).

– Ar Aretas, užvėręs namų duris, nusivilkęs Kėdainių „Nevėžio“ aprangą, yra kitoks, nei kad mes jį įpratę matyti aikštėje?

V.: Visiškai. Aikštėje jį valdo emocijos, o štai namuose jis kur kas ramesnis.

Motinystės atostogoms iki atostogų toli

– Viktorija, tu – „LTP Texdan“ įmonės vadybininkė, šiuo metu esanti motinystės atostogose. Ar po daugiau nei metų jose dar nesinori sugrįžti į darbą? Aretai, kaip tu manai, ar motinystės atostogos pelnytai vadinamos atostogomis?

A.: Oi, tikrai ne. Tai nėra atostogos. Auginant vaiką tikrai yra, ką veikti.

V.: Darbo pasiilgstu. Jame – nuostabus kolektyvas, man tenka bendrauti su puikiais užsakovais iš Skandinavijos šalių. Dekretinių atostogų pradžioje užklupo pokyčiai, dukrelės atėjimas į pasaulį, apie darbą nebuvo kada ir galvoti. Dabar susimąstau, kad jau kaip ir norėčiau grįžti, bet tada pasidaro baugu – kurgi reikės palikti Ameliją, kas ją prižiūrės taip, kaip aš pati (juokiasi)?

Jeigu tenka iš namų išbėgti trumpam, dukrelę palikdama Aretui galiu būti rami. Kitos mamos išėjusios jaudinasi: pasirūpins vyras vaiku ar ne. O aš galiu išeiti šimtu procentų tikra, kad Aretas susitvarkys. Jis labai myli Ameliją. Neįsivaizdavau, kad Aretas gali ką nors šitaip mylėti (šypteli).

– Amelija – vardas, savyje užkodavęs tokias žmogaus savybes kaip „darbinga ir atkakli“. Kita versija aiškina, kad vardo reikšmė yra „Dievo kūrinys“. Kuris mažylei sugalvojote šį vardą?

V.: Su Amelytės vardu susijusi labai juokinga istorija. Darbe buvome net kelios nėštukės, keturios vos ne tuo pačiu metu ruošėmės į vaiko priežiūros atostogas. Su kolegėmis diskutuodavome apie vaikų vardus. Ant kalendoriaus lapelio tądien radau užrašytą Amelijos vardą. Parbėgusi namo sakau: „Aretai, Aretai, jeigu bus mergaitė, pavadinsim ją Amelija!“ Tiesa, Aretas tąkart nelabai sureagavo.

Praėjus savaitei sugrįžęs po darbo jis pats džiugiai pranešė: „Vika, klausyk, sugalvojau mergaitei vardą – tegu bus Amelija!“ Atsakiau: „Aretai, juk jau prieš savaitę aš tau šitą vardą pasakiau!“ Nustebo: „Tikrai sakei? Na, gali būti.“ Tada aš supratau, kad mano vyras manęs labai klausosi (juokiasi).

Gatvėje augantys čempionai

– Aretai, „Nevėžio“ futbolo klube treniruoji vaikinus. Ar sudėtinga sudominti jaunimą ir prikviesti sportuoti? Kaip atplėšti vaikus nuo priklausomybę daugeliui vaikų sukėlusių technologijų?

A.: Pirmiausia vaikai privalo sportuoti dėl to, kad gerintų, stiprintų sveikatą. Antra, vaikai, atėję į treniruotes, išties atsiplėšia nuo kompiuterių ir, galų gale, nuo gatvės. Paradoksalu – gatvė suformuoja gerus sportininkus, bet pati juos ir sugadina. Viena vertus, vaikai lauke, kieme žaidžia, sportuoja, juda. Iš kitos pusės – jie, būna, kieme mato blogą pavyzdį, kuriuo vėliau ir paseka. Todėl reikia žaisti ne tik gatvėje, reikia lankyti treniruotes, kad vaikas turėtų autoritetą – trenerį, kuris jam rodytų tinkamą pavyzdį. Aš, beje, pats kamuolį spardyti irgi pradėjau gatvėje, maniežuose.

[quote author=“Aretas“]Talentas dar ne viskas. Kalbant apie futbolininkus, galiu pasakyti, kad vien tik treniruočių nepakanka. Reikia eiti, žaisti ir po treniruočių, juk futbolo aikščių mieste pilna.[/quote]

– Kad iš vaiko išaugtų lyderis, čempionas – nesvarbu, sporte ar moksle, jam pakanka tik įgimtų duotybių, talento, ar reikia įdėti ir daug darbo?

A.: Talentas dar ne viskas. Kalbant apie futbolininkus, galiu pasakyti, kad vien tik treniruočių nepakanka. Reikia eiti, žaisti ir po treniruočių, juk futbolo aikščių mieste pilna. Kodėl Brazilijoje tiek daug techniškų futbolo žaidėjų? Ten visąlaik šilta, gatvėse vaikai nuo ryto iki vakaro spardo kamuolį. Kaip mes galime lygintis, jeigu pas mus įprasta manyti, kad sportininkui užtenka valandos trukmės treniruotės per dieną?

– Skundžiasi retsykiais pedagogai, kad moksleiviai nesuvaldomi, kad jie it žvėriukai. Kaip su jais sekasi susitvarkyti sporto treneriams?

A.: Jie nėra nesuvaldomi. Tiesiog prie kiekvieno reikia mokėti prieiti. Būtinas griežtumas. Vis tik paslaptis ta, kad su kiekvienu vaiku bendrauti reikia vis kitaip. Jonukas, nors ir pabartas treniruotės metu, kitą dieną į ją ir vėl sugrįš. O štai Vytukas gali ir nebesugrįžti, jeigu vos tik pakelsi balsą. Yra tokių vaikų, kuriems pastabas gali sakyti prie visos grupės, ir yra tokie, kuriems garsiai sakyti negali, nes šie labai nusimena. Turi prieiti ir akis į akį jam vienam paaiškinti.

V.: Aš jau draugystės pradžioje pastebėjau, kad Aretas lengvai randa kalbą su vaikais, kad su jais labai moka bendrauti. Tiek su mano giminaičiais, tiek su auklėtiniais, tiek su savo pirmagime.

Iš Lietuvos centro išvykti neskuba

– Esate dar labai jauni, visas gyvenimas jums prieš akis. Ir po dešimties metų įsivaizduojate save gyvenančius Kėdainiuose?

V.: Aretas apskritai neįsivaizduoja gyvenimo be Kėdainių (juokiasi). Aš, asmeniškai, pokyčių nebijau. Man teko pagyventi ir Kaune, ir užsienyje. Pas mane yra taip: darom. Jeigu čia nesiseka, galvojam, kur galime išvykti, laimę išbandyti kitur. O kad Aretas iš Kėdainių išvažiuotų –esu jau praradusi viltį.

A.: Aš prieš darydamas tokį sprendimą turiu labai gerai apgalvoti – ar ten tikrai bus geriau.

V.: Jis kalną priežasčių atranda, kodėl nepalikti Kėdainių (juokiasi).

– Kokia tikimybė, Aretai, kad tave „Nevėžyje“ matysime dar ne vienerius metus?

A.: Aš dar žaisiu (juokiasi). Dabar noriu duoti pasireikšti jaunimui. Be to, mano širdis nenurims, kol „Nevėžis“ neiškovos LFF Pirmos lygos čempionų vardo. Tai padaryti bandysime jau šiame sezone. Viskas dar mūsų rankose. Nereikia mūsų nurašyti (šypteli).

Futbolininko žmona… į vartus nepataiko

– Viktorija, ar prieš sutikdama Aretą domėjaisi futbolu? O gal šią sporto šaką pamilai tik tada, kai tavo širdį užkariavo futbolininkas?

V.: Na, Pasaulio ir Europos čempionatus stebėdavau (juokiasi).

A.: O dabar Vikutei net ir Kėdainių „Nevėžis“ patinka (juokiasi).

V.: Savaime suprantama, kad būdama su Aretu apie futbolą sužinojau labai daug. Kaipgi čia dabar nežinosi – juk esu futbolininko žmona. O žmona turi žinoti, kuo gyvena jos vyras.

– O gal ir ponia Gėgžnienė kartais paspardo kamuolį į vartus?

V.: Kai Aretas pamato, kaip spardau, griebiasi už galvos ir sako: „Viskas, dabar tai jau mokinsimės spardyti“ (juokiasi).

A.: Nekalbėkime apie tai. Šito Viktorijai dar mokytis ir mokytis (juokiasi). Bet užtat Viktorija yra gera žmona ir mama. O juk tai ir yra svarbiausia. Ne įvarčiai, ne futbolo aikštė yra svarbiausia, o visas pasaulis, telpantis glėbyje – šeima.