NATO dirbantis kėdainietis: „Esame saugiausi, kokie tik buvome per visą istoriją“

„NATO neabejotinai yra sėkmingiausias aljansas pasaulio istorijoje. Ši sėkmė didele dalimi paaiškinama tuo, kad aljansas yra grindžiamas ne vien jį sudarančių valstybių interesais, bet turi ir aiškų vertybinį faktorių. Tai yra šalys, kuriose reikalaujama, kad viešpatautų teisės viršenybė, būtų gerbiamos pagrindinės žmogaus teisės ir galiausiai toji vizija suvienija. Nors nesutarimų pasitaiko, aljansas yra išgyvenęs ne vieną krizę ir sėkmingai gyvuoja beveik septyniasdešimt metų. Po šaltojo karo būta svarstymų, ar NATO vis dar reikalingas, politologas Francis Fukuyama skelbė „istorijos pabaigą“. Tačiau realybė pasirodė kupina naujų grėsmių. „Suliepsnojo“ Balkanai, įvyko rugsėjo 11-oji, atvedusi į ilgalaikę NATO misiją Afganistane, dabar nestabilumas krečia arabų pasaulį, o svarbiausia – Putino Rusija metė iššūkį laisvajam pasauliui. Aljansas reikalingas kaip niekad“, – pokalbį pradeda kėdainietis Andrius AVIŽIUS (41), NATO Parlamentinės Asamblėjos Pilietinio saugumo komiteto direktorius.

Su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Europos Sąjungos studijų magistru A. Avižiumi kalbamės vienoje jaukioje Kėdainių senamiesčio kavinėje. Turime ir du stebėtojus, kurie kartas nuo karto įsiterpia į pokalbį. Tai – jo žmona, Europos Parlamento žaliųjų frakcijos patarėja energetikai Karolina Štelmokaitė ir jųdviejų ketverių su puse metų sūnus Liudas.

[quote author=“ A. Avižius“]Nepriklausau tiems, kurie sako, kad mums visiškai nėra ko nerimauti, „kam ponui V. Putinui Lietuva ir Baltijos šalys“, „kam jam leistis į milžinišką konfliktą su vakarais“.[/quote]

Prie apskritojo stalo – su supervalstybių lyderiais

– Andriau, NATO Parlamentinėje Asamblėjoje dirba penki komitetai. Vienas iš jų – Pilietinio saugumo, kuriam vadovaujate jūs. Ką daro tokias pareigas užimantis žmogus?

– Mūsų institucija sujungia centrinę NATO vykdomąją instituciją Briuselyje su NATO šalių parlamentų atstovais, kurie dirba su užsienio reikalų, saugumo, gynybos reikalais. Mano auditorija, grupės, su kuriomis kontaktuoju, yra JAV kongresmenai, Vokietijos Bundestago, Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos, Lietuvos seimo nariai. Pačiam aljansui tai – labai reikšminga grupė, mat joje – žmonės, priimantys labai svarbius sprendimus, susijusius su saugumu ir gynyba. Šie žmonės balsuoja už karinius biudžetus, jie autorizuoja savo karių dalyvavimą NATO misijose, ratifikuoja aljanso plėtrą ir priima daugybę teisės aktų.

Mūsų uždavinys – didinti įstatymų leidėjų kompetenciją NATO srityje, sukurti ryšį tarp sprendimus priimančių žmonių NATO ir parlamentarų šalyse, kurie irgi vaidina labai svarbų vaidmenį įgyvendinant aljanso politiką. Pilietinio saugumo komitete yra apie septyniasdešimt įstatymų leidėjų iš įvairių NATO valstybių. Daugiausia užsiimame ne karinio saugumo aspektais. Tai – kova su hibridinėmis grėsmėmis, informaciniais karais, propaganda, terorizmu, taip pat – klausimai, susiję su žmogaus teisėmis ir įstatymų viršenybe, demokratijos plėtra.

Mano darbas yra dvejopas. Viena vertus, dirbu su nedidele komanda, ruošiame analitines studijas tam tikrais šiuo metu aktualias klausimais ne karinio saugumo srityje. Tarkime, analizuojame Rusijos informacinius karus, ir tą produktą su politinėmis rekomendacijomis pateikiame savo auditorijai – parlamentarams. Su jais aptariame tai, kviečiame ekspertus, organizuojame vizitus į tam tikras šalis ir institucijas. Organizuojame susitikimus su šalių vadovais, politikais, ekspertais, žurnalistais, pilietinės visuomenės atstovais tam, kad parlamentarai turėtų visapusišką informaciją prieš priimdami sprendimus parlamentuose.

[quote author=“A. Avižius“]Strategine prasme, Baltijos šalys Rusijai – žemai kabantis, prisirpęs vaisius.[/quote]

Taigi Pilietinio saugumo komiteto vadovo darbas – analitinių studijų, politinių rekomendacijų kūrimas, tam tikras komiteto veiklos organizavimas, susitikimai su ekspertais, nesibaigiantys vizitai, komandiruotės, seminarai ir konferencijos.

Taip pat daug dėmesio reikalauja ir „Rose-Roth“ programa. Tai – ciklas seminarų, kurie skirti sujungti politikus, parlamentarus iš NATO šalių ir tų, kurios nėra aljanso narės.

– Kaip sekasi rasti bendrą kalbą su supervalstybių lyderiais prie apskritojo stalo?

– (šypteli) Susitikimai būna įdomus. Aplink stalą susėda skirtingi žmonės su skirtingomis pažiūromis. Išties mano darbas suteikia unikalias galimybes susitikti su įvairių šalių aukšto rango politikais ir diskutuoti apie pačius įvairiausius reikalus. Iki 2014 metų susitikimuose be balso teisės dalyvaudavo ir Rusijos parlamentarai. Po įvykių Kryme Rusijos parlamentarų dalyvavimas pasibaigė. Iš dalies dėl to, kad kai kurie Rusijos Federacijos tarybos parlamentarai buvo įtraukti į juoduosius Vakarų sąrašus. Vienas jų – tarybos gynybos ir saugumo komiteto pirmininkas Viktoras Ozerovas, kuris teikė teisės aktą, Vladimirui Putinui suteikiantį teisę panaudoti jėgą Ukrainoje. Tai buvo tikrai nepriimtinas žingsnis, prieštaraujantis viskam, apie ką mes kalbėjome daug kartų: problemas reikia spręsti dialogu, o ne karinėmis priemonėmis.

Aljansą sudaro dvidešimt devynios šalys, dar antra tiek dalyvauja susitikimuose be balso teisės. Prie vieno stalo susėda konfliktuojančių tarpusavyje valstybių – Serbijos ir Kosovo, Armėnijos ir Azerbaidžano – atstovai. Tad susitikimuose su NATO nepriklausančių šalių parlamentarais būna labai aštrių diskusijų.

Narystė NATO padėjo išvengti Ukrainos likimo?

– Kaip NATO traktavo Rusijos veiksmus Krymo pusiasalyje?

– Buvo atplėštas gabalas Ukrainos teritorijos grubiai pažeidžiant tarptautinę teisę. Toks brutalus tarptautinių teisės normų sulaužymas nematytas Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Rusija, ne kartą oficialiuose dokumentuose pasižadėjusi gerbti Ukrainos teritorinį vientisumą, pasiuntė savo specialiąsias pajėgas, su nuo kareivių pečių nuimtais atpažinimo ženklais, V. Putinui ciniškai meluojant, kad tai – ne jo vadovaujamos šalies pajėgos. Toks akivaizdus melas, akiplėšiška agresija – sunkiai suvokiamas dalykas.

Kova Ukrainoje yra labai svarbi. Taip, tai nėra tobula valstybė. Taip, ji turi daug problemų – ir korupcija, ir oligarchai, ir visa kita. Bet Ukraina – gyva ir, nepaisant visko, – demokratinė šalis. Su visuomene, kuri nepakęstų rinkimų sukčiavimų, žodžio laisvės apribojimo. Tai – puiki pradžia. Tikiu, kad anksčiau ar vėliau Ukraina taps normalia europietiška valstybe.

– Į NATO ir Europos Sąjungą (ES) Lietuva įstojo 2004-aisiais. Kaip manote, Andriau, ką Lietuvai davė narystė šiose sąjungose?

– Lietuva keičiasi į gerąją pusę. Nors naujos grėsmės labai rimtos, mes niekada neturėjome tokių galingų sąjungininkų. Tad tam tikra prasme šiuo metu esame saugiausi, kokie tik esame buvę per visą savo istoriją.

Aš suprantu, kad yra žmonių, kurie tikėjosi spartesnio progreso, ypatingai – ekonomikos ir teisingumo srityje. Bet esu optimistas ir, man atrodo, kad tauta pernelyg pasidavusi laikinam pesimizmui, kuris susijęs su tuo, jog įstojome į Europos tautų šeimą, žmonės gali laisvai keliauti, dirbti ir gyventi bet kur Vakaruose. Skirtumas tarp vakarų Europos ir Lietuvos vis dar yra didelis. Žmonės jį mato, važiuoja į užsienį, palieka Lietuvą. Tačiau galimybės išvykti atsirado būtent esant ES, kartu – ir didesnės galimybės mums kaip šaliai augti ir vystytis. Be abejo, užtruks, kol pasieksime ES vidurkį, bet prie to artėjame, o tą sudėtingą laikotarpį turime išgyventi. Jeigu būtume už sąjungos ribos, emigracijos mastai būtų mažesni, neturėtume legalių galimybių išvykti, bet ir judėjimas į priekį būtų mažesnis, o desperacija ir frustracija Lietuvoje – didesnė.

[quote author=“A. Avižius“]Toks brutalus tarptautinių teisės normų sulaužymas nematytas Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.[/quote]

– Jeigu ne prieš 14 metų įvykdytas strateginis Lietuvos tikslas – narystė NATO – ar yra galimybė, kad šiandien būtume panaši valstybė į Ukrainą? Ar turime kuo džiaugtis, būdami tai, kas esame šiandien, pažvelgę į narystės NATO siekiančių šalių, tokių kaip Gruzija ar Ukraina, ekonominę bei saugumo situaciją?

– Tikrai tikėtina, kad Lietuva būtų panaši į Ukrainą ir kitas tranzitines šalis. Aišku, Ukrainos problema ta, kad šalis atėjo į Nepriklausomybę su didesniu neigiamu bagažu negu mes. Jie neturėjo tarpukario laikotarpio, o sovietinis laikotarpis galbūt buvo palikęs tikrai didesnį pėdsaką negu mums. Tai – šalis, turinti labai skirtingus regionus, kuriai dabar vienu metu tenka kurti, konsoliduoti tautą vykdant svarbias reformas.

Ukrainą galima palyginti su Lenkija. Juodvi abidvi tapo nepriklausomos prieš dvidešimt septynerius metus su panašiu BVP. Valstybių plotas – panašus, gyventojų – irgi panašiai. Dabar ukrainiečiai gyvena nepalyginimai prasčiau negu lenkai. Pastarieji sugebėjo sparčiai įvykdyti reformas todėl, kad siekė įstoti į ES.

Lietuva griežia ne paskutiniu smuiku

– Kaip NATO kontekste atrodo Lietuva? Kelintu smuiku aljanso orkestre griežiame mes: stovime priekyje, šalia Vokietijos ar Prancūzijos, ar tyliai grojame orkestro uodegoje?

– Manau, kad Lietuva atrodo puikiai. Žinoma, įstojusi į NATO, Lietuva sumažino lėšų, skiriamų gynybai, kiekį. Ypač – po pasaulį 2008–2009 metais apėmusios krizės. Tuomet gynybos finansavimas buvo sumažėjęs nepateisinamai. Dabar Lietuva sparčiai bando keisti situaciją, pagaliau šiais metais mūsų šalis krašto gynybai skirs 2 procentus Bendrojo vidaus produkto. Tikrai ne visi aljanso nariai yra tai pasiekę, o mes – tarp pastarųjų metų pirmūnų. Vis tik net ir su mažesniu biudžetu prieš tai prisidėdavome prie aljanso operacijų Afganistane ir kitur. Tikiu, kad į Lietuvą žiūrima kaip į patikimą, tvirtą aljanso narę.

Tai, kad NATO ėmėsi priemonių užtikrinti mūsų saugumą pastaraisiais metais tik dar kartą parodo, kad esame vertinami, o į šito regiono saugumą žiūrima rimtai. Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuoti NATO batalionai. Vyksta NATO valstybių periodiškas rotacinis kareivių dislokavimas, taip pat – oro stebėjimo misija, Lietuvoje veikia energetinio saugumo centras, Estijoje – kibernetinio saugumo, Latvijoje – strateginės komunikacijos centras. Tai – labai svarbūs ir daugiau nei simboliški dalykai, kurie Kremliui parodo, kad Baltijos jūros regionas nėra jų teritorija. Kad bandymas užimti šį regioną turėtų didelius kaštus. Ir tai veikia kaip rimtas atgrasymas.

– Kad jau prabilome apie Kremlių – kiek reali yra ši didžiojo kaimyno grėsmė? Kiek reali situacija, kad Rusija pultų Lietuvą? Ir koks gi tokiu atveju būtų NATO atsakas?

– Šiuo metu aljanse labai populiarus posakis „Mes kalbame apie trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių saugumo problematiką“. Grėsmės egzistuoja visose pusėse.

Strategine prasme, Baltijos šalys Rusijai – žemai kabantis, prisirpęs vaisius. Tai – gana izoliuota teritorija. Turime Suvalkų koridorių, nedidelę sausumos atkarpą, siejančią Baltijos šalis su Lenkija, plius dar Kaliningrado faktorius. Nepriklausau tiems, kurie sako, kad mums visiškai nėra ko nerimauti, „kam ponui V. Putinui Lietuva ir Baltijos šalys“, „kam jam leistis į milžinišką konfliktą su vakarais?“. Sakyčiau, kad mūsų saugumui didžiausia grėsmė kiltų bendro Rusijos ir Vakarų konflikto atveju. Jeigu konfliktas pradėtų eskaluotis dėl kokių nors priežasčių, kurių gali būti daugybė, pradedant židiniais Sirijoje ar Ukrainoje, žingsnis po žingsnio eskalacijos mūsų regione galimos.

[quote author=“A. Avižius“]Vakarų santykiai su Rusija smarkiai sugedo po Krymo aneksijos, nepaisant to, kad jie Ukrainai neturi jokių įsipareigojimų. Galima tik įsivaizduoti, kaip santykiai sugestų, jeigu būtų įvykdyta agresija prieš NATO ir euro zonos narę. [/quote]

Vakarų santykiai su Rusija smarkiai sugedo po Krymo aneksijos, nepaisant to, kad jie Ukrainai neturi jokių įsipareigojimų. Galima tik įsivaizduoti, kaip santykiai sugestų, jeigu būtų įvykdyta agresija prieš NATO ir euro zonos narę.

Daugeliui kylanti Rusijos grėsmė akivaizdi buvo ir anksčiau, 2008-aisiais, po įvykių Gruzijoje. Bet jiems aprimus, gana greitai buvo atšauktos visos sankcijos. Teko ir mūsų šaliai įtikinėti partnerius, kad grėsmė yra reali, bet po Krymo aneksijos pasidarė akivaizdu, ir šiuo metu konsensusas gana tvirtas, kad būtina imtis priemonių stiprėjančiam Rusijos agresyvumui sulaikyti.

Aljansas vienija pačias turtingiausias kariniu atžvilgiu pasaulio šalis. Bet dažnai norint imtis priemonių reikia sutarti, kokias pajėgas valstybės narės gali išskirti tam tikram konfliktui spręsti. Bet kalbant apie esminius dalykus, galimą agresiją prieš kurią nors aljanso narę, šiuo atveju – Baltijos šalis – manau, atsakas būtų neabejotinai aiškus ir vieningas. Ne vien tik dėl to, kad kokiam nors portugalui ar liuksemburgiečiui rūpėtų Baltijos šalių saugumas ir interesai, bet ir dėl to, kad tai – jų pačių saugumas. Jeigu nebūtų sureaguota ginant vieną iš aljanso šalių, tai, iš esmės, reikštų NATO pabaigą.

[#gallery=1392#]

Svajoja gyventi Kėdainiuose

– Kėdainiuose su šeima viešite labai dažnai. Esate minėjęs, kad per metus, sudėjus visus vizitus į krūvą, Lietuvoje praleidžiate apie porą mėnesių. Belgijoje butą nuomojatės, nuosavo neįsigyjate. Nejaugi planuose – ateitis Kėdainiuose?

– Nesijaučiame niekur išvažiavę. Mintimis kasdien esame Lietuvoje. Einame miegoti ir keliamės su naujienomis iš Lietuvos, ne Belgijos. Nelaikome savęs emigrantais – su Karolina dirbame institucijose, kurių narė yra Lietuva. Tai gal kiek panašiau į diplomato, ne emigranto statusą (šypteli).

Kuo toliau, tuo labiau norisi atsigręžti ne tik į savo gimtą šalį, bet ir į gimtąjį miestą. Mokyklos laikais, regis, norėjosi kuo greičiau bėgti į Vilnių, plaukti į platesnius vandenis. Dabar kuo toliau, tuo labiau supranti, koks tai unikalus miestas. Unikalus ir dėl savo paveldo, ir Radvilų, ir vėlesnių laikų, su daugiataučiu palikimu. Visa tai su Karolina pradedame labai vertinti. Kol gyvenome Kėdainiuose, rečiau užsukdavom į senamiestį. Dabar kiekvieną kartą užsukame, aplankome kavines, kaskart naujomis akimis pasižiūrime ir iš naujo susižavime. Kėdainiai tikrai labai unikalus miestas. Džiaugiamės, kad gimėme čia, o ne kokiame kitame Lietuvos mieste.

Briuselis nuo pirmos dienos mums buvo ne gyvenamoji, bet darbo vieta. Labai norime grįžti gyventi į Lietuvą, bet kol kas labai norisi pasinaudoti galimybėmis, kurias teikia įdomus darbas.

– O ką gi NATO Parlamentinės Asamblėjos Pilietinio saugumo komiteto vadovas veikia laisvalaikiu, kuomet prie apskritojo stalo nesėdi su pasaulio galingaisiais arba su žmona Karolina nediskutuoja politiniais klausimais?

– (juokiasi) Na, kadangi pas mus Briuselyje labai dažnai lankosi kolegos, draugai, kone kas savaitę turime svečių. Patys nuolat keliaujame – iš Briuselio arti Olandija, Prancūzija, Vokietija, Liuksemburgas, Anglija.

Esu „bitlomanas“, klausausi grupės „The Beatles“, domiuosi senais filmais ir gerų režisierių darbais. Domiuosi istorija. Pačia įvairiausia. Taip pat, žinoma, ir Kėdainių (šypteli).