Mušeika didele širdimi

Kėdainietę Pauliną Krasauskaitę sutikau Vilniuje – čia ji viešėjo, nes dalyvavo jaunimo projekte. Greičiausiai kitomis aplinkybėmis apie tai ir vyktų interviu. Tačiau šįkart nutiko taip, kad jaunimo projektai – ko gero, įprasčiausias ir palyginti mažiausiai įdomus dalykas Paulinos gyvenime. Nes, dievaži, ši greitakalbe šnekanti mergina – bokso čempionė!

Boksas merginos akimis

– Nenoriu, kad nuskambėtų per daug stereotipiškai, bet boksas nėra labai mergaitiškas užsiėmimas.

– Tu nepergyvenk, man visi taip sako, – ranka numoja Paulina. – Tikrai nėra.

– Tai kaip tu pradėjai boksuotis? Gal jau vaikystėje buvai peštukė, su kuria tėvai nežinojo ką daryti?

– Taip, tiesa, nuo pat mažens augau su berniukais, gal iš jų prisimokiau, o gal iš mamos paveldėjau – mano mama irgi tokia pat kieta. Norėjau išmokti boksuotis dėl savigynos, nors nesumeluosiu, kad ir be bokso būrelio prireikus puikiai apsigindavau. Tačiau problemų taip pat be reikalo neieškau, nes esu Vandenis.

– O kuo Vandeniai išsiskiria?

– Jie žino, kada reikia patylėti.

– Supratau. Tai visgi kada pirmą sykį atsidūrei bokso salėje?

– Prieš tai šešerius metus lankiau krepšinį. Tad, kai jau atėjau pas trenerį pareikšti noro prisijungti prie boksininkų, jis iš pradžių paklausė, ar nesumaišiau salių. Šiek tiek pasijuokė, bet leido lankyti. Taigi, 2014 metais rugpjūčio 14 dieną, būdama septyniolikos, tapau boksininke.

– Kaip į tavo atėjimą reagavo vaikinai?

– Galiu pasakyti, kad iš visų sporto šakų, kurias esu išbandžiusi, boksininkai – patys draugiškiausi. Galbūt todėl, kad jie vieni kitus supranta, žino, kiek daug reikia dirbti, norint pasiekti gerą rezultatą. Ateini į treniruotę ir „ari“, ten nėra jokių pasėdėjimų, pailsėjimų. Pavyzdžiui, krepšinyje tik lakstai ir mėtai kamuolį, jei šiek tiek pavargsti, kurį laiką sumažini tempą, kai pailsi – vėl intensyviau žaidi. O bokse visos dvi valandos praeina be poilsio.

– Tai ką veikiat per tas dvi valandas, koks jūsų treniruotės režimas?

– Ne vien boksuojamės, prieš tai dar darome įvairius pratimus. Apšylame, padarome tempimo pratimus, toliau – įvairiai, priklauso, ką treneris liepia. Tarkim, gali būti kokie nors pratimai su svarmenimis. Kai pasakoju, gal ir neskamba per daug sudėtingai, bet ne kiekvienas gali ištverti. Aš jau dvejus metus užsiimu boksu, ir per tą laiką spėjau pamatyti, kiek daug bandžiusių atkrenta. Ateina kokie nors, atrodo, „ereliai“, ir vos savaitę ištempia.

– O kai kovojate tarpusavyje, jus skirsto pagal lytis? Merginos boksuojasi su merginomis, vaikinai – su vaikinais?

– Šiuo metu Kėdainiuose esame tik dvi merginos boksininkės. O kai pradėjau treniruotis, buvau vienintelė.

– Vadinasi, boksuojatės kartu su vyrukais. Ar pradžioje jie nekompleksavo, neva, kaip čia su mergina mušis?

– Ne. Kartais atėję naujokai sako: „Man gaila tave mušti“. Bet vėliau pamato, kad už kai kuriuos aš dar ir stipresnė, ir nėra ko gailėti.

– Kai vyksta varžybos, tikriausiai visgi varžaisi tik su moterimis?

– Taip, savo svorio kategorijoje, su savo lyties atstovėmis.

– Kada pradėjai dalyvauti?

– Lygiai po keturių mėnesių nuo tada, kai pirmą kartą atėjau į bokso treniruotę. Buvo kažkokia šventė, lyg ir šešiasdešimt penkeri metai Kėdainių boksui, ir treneris išsiuntė mane dalyvauti. Aš, dar tik pradedančioji, į priešininkes gavau Rūtą Sutkutę, kuri šiuo metu Europoje yra trečia. Žinoma, pralaimėjau. Bet nieko baisaus, pas mane nebuvo nė mėlynės, o ją jau pirmame kėlinyje stabdė, nes paleidau kraują jai iš nosies, – išdidžiai pasigiria Paulina.

Mušasi ir geriausios draugės

Pralaimėjimo kartėlis Paulinos nuo varžybų neatgrasė. 2015 metais Pasvalyje vyko jaunimo čempionatas, iš kurio Paulina grįžo su aukso medaliu ir nuo šiol galėjo vadintis bokso jaunimo čempione. O šiemet, sausį, jau sulaukusi aštuoniolikos Paulina varžėsi moterų čempionate, kur iškovojo bronzą. Ir visi šie laimėjimai – ne simboliniai; nors Kėdainiai kol kas turi tik dvi boksininkes, į pastarąjį čempionatą atvyko apie septyniasdešimt šios sporto šakos entuziasčių.

– Ar pati per tą laiką patyrei kokių nors rimtesnių traumų?

– Ne, tik mėlynių po akim daug turėjau (juokiasi).

– Ir vaikščiojai taip į mokyklą lyg niekur nieko?

– Man netrukdo. O ką, kaip kokie akių šešėliai atrodė, nereikia net dažytis.

– Mokytojai nedavė pastabų dėl to?

– Ne, iš jų pusės jaučiau tik didžiulį palaikymą. Visi žinojo, kad aš varžausi bokso ringe, ne šiaip kur gatvėse į muštynes veliuosi. Kai kurie mokytojai palaikė net labiau, nei tėvai (juokiasi).

– Tai sugriovei tėvų svajonę turėti dukrą…

– …princesę?

– Arba taip, ar bent jau kokią baleriną.

–  Taip, žinoma, kad jie mieliau matytų mane tokiame vaidmenyje (juokiasi).

– Gal po to, kai tapai čempione, nuomonė pasikeitė?

– Na, kaip pasakyti – bokso jie vis dar nemėgsta, bet didžiuojasi.

– Kiek mačiau, kovojate dėvėdami specialias apsaugas. Ar jos bent dalinai apsaugo nuo skausmo, kurį sukelia smūgis?

– Na, smūgis visgi – ne paglostymas (šypsosi). Net ir dėvėdami apsaugas, vėliau jaučiame pasekmes. Iškart po kovos dažniausiai viskas būna gerai, bet kitą dieną jau skauda. O trečią dieną skauda taip, kad nė nesinori lipti iš lovos!

– Kokia atmosfera tvyro varžybų metu? Priešai ringe yra priešai ir gyvenime, ar visi dalyviai tarpusavyje bendrauja draugiškai?

– Bendrauja, ypač moterys! Yra keletas merginų, su kuriomis puikiai sutariame, esame lyg geriausios draugės. Susikauname ringe ir po paskutiniojo kėlinio išeiname pasiplepėdamos, visiems tai labai juokinga.

– O ar nesukyla viduje kokių nors moralinių prieštaravimų, kai prieš tave stovi tavo draugė, o tu turi jai smogti?

– Taip sunkiau, aišku, sunkiau. Bet kai susikaupi, viskas įmanoma.

Lyrinis Paulinos „aš“

Kai nusiima bokso pirštines, būtų galima pasakyti, kad Paulina – visai romantiška ir meniška asmenybė. Kiti jos hobiai – piešti ant sienų, montuoti vaizdo klipus, groti gitara. Bet nė vieno jų Paulina per daug nesureikšmina ir nemano sukūrusi kokius nors meno šedevrus.

– Čia tiesiog būdai atsipalaiduoti, man patinka procesas, kai pasiimu teptuką arba atsisėdu prie kompiuterio montuoti. Kuriu, svajoju, niekur neskubu… Pastebėjau, kad man geriau sekasi piešti, kai liūdžiu, atrodo, kad išlieju viską, kas viduje. Tas pats ir su gitara.

– Kas geriau padeda išsilieti: boksas ar menai?

– Kaip kada, bet galiu pasakyti, kad jei nuotaika ypač bloga, boksas tikrai nepadės.

– Kaip keista, maniau, kad blogai nusiteikus tiesiog vožteli kam nors, ir iškart geriau pasijauti. Aišku, užtat nuotaika sugenda varžovui…

– Va ir ne, jei aš labai pykstu ar liūdžiu, kažkaip užspaudžiu save, apriboju. Kai vyko paskutinis čempionatas, tą pačią dieną vyko ir lietuvių kalbos bandomasis egzaminas, iš visų dalykų mokykloje lietuvių kalba man blogiausiai sekasi. Buvo toks stresas, kad jau likus trims savaitėms iki egzamino nebesugebėjau padoriai smūgiuoti. Užtat kai išlaikiau ir iškart nuvažiavau į čempionatą, pažėriau tokių smūgių! Treneris apsidžiaugė, sakė: „Pagaliau grįžai“.

– Kaip tau sekasi mokykloje, kai turi tiek daug veiklos?

– Na, normaliai… Būna blogiau, būna geriau.

– Negirdžiu labai daug entuziazmo. Jei galėtum rinktis, eiti į mokyklą ar ne, ką darytum?

– Aš važiuočiau į Afriką savanoriauti! Bet kadangi rinktis negaliu ir privalau mokytis, pamėginsiu iškeliauti ten bent jau po mokyklos baigimo. Tik kad bus labai sudėtinga, nes Afrikoje nėra jokių lietuvių organizacijų.

– O kodėl negali įsilieti į kitos šalies organizaciją?

– Tuomet nebus padengtos mano kelionės išlaidos, organizacijos paremia tik savo šalies piliečių atvykimą.

– Ką konkrečiai norėtum veikti Afrikoje?

– Dirbti mokyklose, padėti vaikams mokytis, supažindinti juos su menais. Ir gyvūnams kuo nors padėti noriu!

– Iš kur toks polinkis už visus kovoti?

– Nežinau, bet dėl perdėto rūpinimosi kitais net ir visi draugai mane vadina mama (juokiasi).

– Jeigu laimėtum daug pinigų, išleistum juos sau, ar viską atiduotum tiems vaikams Afrikoje?

– Tikriausiai, kad atiduočiau, tik prieš tai dar dviratį sau nusipirkčiau, jau seniai turiu labai gražų nusižiūrėjusi! (juokiasi).

– Afrika… Ar nebaisūs visokiausi vabzdžiai, vabalai, virusai, ligos, skurdas?

– Ne, nesu iš žmonių, kurie bijo tokių dalykų.

– Kaip suprantu, būdama boksininkė kraujo irgi nebijai… Tai ar tokia mergina kaip tu ko nors apskritai bijo?

– Tai daugiau susiję su dvasiniais dalykais.

– Pavyzdžiui?

– Bijau prarasti šeimą, draugus (pagalvoja). Ir dar baisu, kai vairuoju automobilį, ir iš abiejų pusių važiuoja sunkvežimiai, arba sunkvežimis mane lenkia.

Ieškomas liesas flegmatikas

– Nesi tradicinė mergina. Ar tau rūpi tokie dalykai, kaip nagų lakavimas, blakstienų dažymas?

– Nė karto nesidariau ilgalaikio manikiūro ir nesu buvusi pešiotis antakių! Į kirpyklą kartais nueinu pakirpti galiukų, ir man to užtenka. Neapsileidžiu, bet nepersistengiu.

– Koks tavo stilius?

– Patogus (juokiasi).

– Tai kodėl nevaikštai su treningais? (tądien Paulina vilkėjo džinsus ir marškinius).

– Oi, tu turbūt nematei manęs Kėdainiuose. Visada su treningais vaikštau. Šiandien gražiau dėl projekto apsirengiau, su svarbiais žmonėmis šiandien bendravome, savivaldybėje buvome.

– Paulina, ar šiuo metu turi vaikiną?

– Ne.

– O koks jis turėtų būti?

– Draugai sako, kad arba priešingybė – liesas flegmatikas, arba raumeningas ir dar sportiškesnis už mane (juokiasi).

Gamta šaukia

Papasakojusi apie savo būdus išsilieti piešiant ar grojant, jau tada Paulina man pasirodė kaip jautri, meniška asmenybė. Bet jai kalbant toliau nusprendžiau, kad ji lyg koks moteriškos lyties Maironis.

– Koks tavo požiūris į aukštąjį mokslą? Ar ketini kur nors studijuoti?

– Taip, jau tiksliai žinau, ką mokysiuos. Kraštovaizdžio architektūrą Klaipėdoje.

– Kas tai?

– Studentus moko kurti parkus, sodus. Įprastai architektai kuria pastatus, o šita specialybė labiau su gamta susijusi.

– Nejaugi tu dar ir gamtos vaikas? Jei reiktų rinktis tarp miesto ir gamtos, pirmenybė būtų gamtai?

– Vienareikšmiškai! Štai, pavyzdžiui, kovo mėnesį išvažiavau gyventi į mūsų šeimos sodo namelį; vis dar ten gyvenu, viena, be tėvų.

– Nešalta?!

– Yra krosnis (šypsosi).

– Ką ten veiki?

– Būnu. Veikiu tą patį, ką ir veikdavau namuose. Reaguoji taip, lyg ten gyvenčiau visai be civilizacijos, bet turiu ir internetą, ir televiziją (juokiasi). Nors aš nesu nuo tų dalykų priklausoma. feisbuko galėtų nebūti, ir nepajusčiau didelio skirtumo, vienintelis dalykas, kodėl jį naudoju – labai patogu komunikuoti, galima visokias grupes susikurti ir ten informacija dalintis. Bet „like“ rinkimo manijos neturiu.

– Kuo daugiau pasakoji, tuo labiau man ima atrodyti, kad tau turėtų būti sunku susirasti bendraamžių draugų. Ar daug jų turi?

– Šiaip man lengva rasti bendrą kalbą su žmonėmis, tačiau tikrų, artimų draugų daug neturiu. Bet manau, kad tai normalu, taip ir turi būti. Gana didelė dalis mano draugų – užsieniečiai, su kuriais susipažinau dalyvaudama įvairiuose jaunimo mainų projektuose.

– Ir iki šiol palaikote ryšį?

– Taip, neseniai buvau Anglijoje. O per mano gimtadienį Lietuvoje mane aplankė draugė iš Rumunijos. Taip ir bendraujame.

Nors ir dega noru iškeliauti į egzotiškąją Afriką, prieš gimtąją Lietuvą Paulina nėra nusiteikusi. Vienintelė blogybė čia, anot jos, „sustabarėję žmonės“.

„Kai kurie tokie susikaustę, taip bijo naujovių, – skundėsi Paulina. – Įlipi į autobusą, ir visi sulindę į savo telefonus, tokie svetimi vieni kitiems. Viena Afrikoje pabuvojusi savanorė man pasakojo, kad ten – visi vieni kitiems draugai. Lietuviams reikia labiau atsipalaiduoti!“

Visa laimė, kad auga karta, kuri piešia ant sienų, kraustosi į sodo namelius, kurios moterys tampa bokso čempionėmis ir daugumai tai atrodo sveikintina, nepaisant atsiradusių mėlynių po akimi, o apie visa tai rašo laikraščiai. Vadinasi, dar turime vilties.