Moters hobis tapo darbu

Į prisiminimus panirusi Diana JANKAUSKIENĖ patikino, kad drabužių kūrimu užsiima nuo mažų dienų ir savo vaikystėje siūtais rūbeliais rengė ne tik turimas lėles, bet ir mažąjį brolį.

Modeliavo jau vaikystėje

„Visos vaikystėje turėtos lėlės buvo apsiūtos ir nukirptais plaukais, nors, mano manymu, tai menkniekis palyginus su tuo, ką turėjo iškentėti mano mažasis broliukas (šypsodamasi šneka). Jam gimus, aš jau buvau pradėjusi mokytis siuvėjos amato ir net turėjau seną siuvimo mašiną.

Kadangi lėlės tapo nebeįdomios, savo modeliu pasirinkau brolį. Būdamas dar labai mažas ir nemokėjęs tinkamai apsiginti privalėdavo matuotis mano iš nenešiojamų rūbų siūtus šedevrus“, – su šypsena veide pasakoja Diana.

Gimus dukrai – daugiau minčių

Rimtai šia veikla pašnekovė užsiima dar neilgai, tačiau minčių ir idėjų kurti išskirtinius rūbelius turi begalę.

Nors pradžia buvo nelengva, tačiau begalinis užsispyrimas padaryti tai, ką pradėjusi, iki galo ir geriau nei anksčiau – viena pagrindinių Dianos savybių, leidžiančių jai nenuleisti rankų ir siekti savo tikslo.

„Rimtesnis darbas prasidėjo, kai laukiausi antros dukrytės. Kaip ir visos kitos būsimos mamos, ruošiau kūdikėliui kraitelį: nėriau batukus, kepurytes, visokius kitus mažmožius, siuvau patalėlius ir besimėgaudama laukimu, ko gero „užsikabinau“.

Gimus mažylei, tikriausiai gimė ir dar daugiau minčių. Mažylei miegant pietų miego radusi laisvą minutėlę stengiausi kažką sukurti: tai servetėlė, tai kepurėlė.

Internetu tuomet intensyviai nesinaudojau, o nusipirkusi rankdarbių žurnaliuką aptikau įdomų nėrimo vąšeliu būdą, vadinamą airišku nėrimu, kuris labai mane sudomino. Mano akys tiesiog negalėjo atsidžiaugti pamatytais šios technikos sukurtais neapsakomo grožio kūriniais.

Pradėjusi ieškoti daugiau informacijos apie tai, kibau į darbus. Nors ne kartą teko išardyti, praradus viltį tiesiog išmesti ir ne kartą apsiverkti, bet su laiku išlavėjo pirštai, atsirado daugiau žinių, ir sekėsi tikrai geriau“, – savo kūrybinės karjeros pradžią pasakoja moteris.

Hobis tapo darbu

Kauno trikotažininkų ir pluoštininkų mokykloje siuvimo mokslus krimtusi Diana nerti ir megzti išmoko savarankiškai.

Širdžiai malonia veikla namuose su vaikais užsiimanti Diana net nepastebėjo, kad atėjo laikas grįžti į darbą. Tačiau dėl dažnai sergančios dukrytės jai teko su juo atsisveikinti. Bet tik ne su vašeliu, kuris tapo bene geriausiu draugu.

„Baigusi siuvėjos mokslus, pasirinkau visai kitokios srities specialybę – dirbau elektrokrautuvo vairuotoja. Visą tą laiką siuvimas buvo tik laisvalaikis, kuris teikė malonumą ir leido save realizuoti kūrybine prasme.

Dėl dukrytės metusi darbą ir vėl pradėjusi dirbti mama, galėjau sau leisti realizuoti savo kūrybines fantazijas. Labai džiugu, kad šį mano norą palaikė visa šeima.

Dabar siuvimas – ne tik hobis, bet ir darbas. Nors pradžia gal ir nebuvo lengva, bet atkakliai siekdama ir vedama idėjos ne vien tik uždirbti kuo daugiau pinigų pasiekiau tikrai nemažai“, – kalba moteris.

Rūbus perka retai

Savo veiklos Diana neįvardija kaip verslo. Anot jos, tai labiau papildomos pajamos.

„Didelė dalis mano kurtų drabužių nugula į pačios spintą, todėl tiek sau, tiek savo mažosioms damoms drabužius perku retai.

Ypač mažoji mėgsta puoštis ir suktis su mano kurtom suknelėm. Ir iš tikrųjų gera matyti ir dėvėti savo rankomis sumodeliuotus ir pasiūtus, o ne pirktinius rūbus ir kartu išsiskirti iš minios“, – pasakoja pašnekovė.

Vykdo individualią veiklą

Draugių paskatinta įstabaus grožio rūbų kūrėja pradėjo savo kurtus darbus skelbti internete.  

„Kadangi šiais laikais internetas – visagalis ir leidžia ne tik daug pamatyti ir sužinoti, bet ir save parodyti. Įdėjus darbų nuotraukas viešojoje erdvėje iškart atsirado ir moterų, norinčių jais puoštis.

Sulaukdama vis daugiau užsakymų ėmiausi individualios veiklos“, – apie vykdomą individualią veiklą šneka Diana.

Atsižvelgia į klientės norus

Dabar moteris nenori sutikti, kad lietuvaitės nemėgsta puoštis.

„Puošiasi, ir dar kaip, ir tikrai nori išsiskirti iš minios, atrodyti ypatingai. Sulaukusi prašymo „aš noriu atrodyti pati gražiausia“ labai džiaugiuosi, kad galiu jų norą įgyvendinti.

Prieš kurdama užsakymą visada viską išsamiai aptariu su užsakove. Išsirenkame spalvą, siūlus, modeliuką, aptariame visas kitas detales, išsiklausinėju visko nuo A iki Z.

Kaip suknelė atrodys darbo pabaigoje, nežinome nė viena, tačiau labai malonu, kad klientės dažniausiai manimi pasitiki ir leidžia pasitelkus fantaziją savo mintis išreikšti taip, kaip aš jas įsivaizduoju.

Neskaitant to, visada stengiuosi padaryti taip, kad mano užsakovė būtų ne tik gražiai ir išskirtinai pasipuošusi, bet ir laiminga.

Gana dažnai mamos nori tokių pačių ar panašių suknelių sau ir dukrytei kokia nors iškilminga proga ar net kasdienai – imuosi ir tokių darbų.

Tenka siūti ir visai šeimai tarpusavyje derančius rūbus.

Mano kūrybinėje kolekcijoje– įvairiausi drabužiai. Kuriu krikšto rūbelius, puošnias suknias mamoms ir pamergėms, klasikinei aprangai tinkamas sukneles, taip pat dekoruoju ir neriu batus, derančius prie suknelių“, – pasakoja rūbus kurti mėgstanti moteris.

Labiausiai glosto širdį

Dianos nuomone, pati didžiausia padėka – ne gauti pinigai, bet po šventės moterų parašyti atsiliepimai ar atsiųstos švenčių nuotraukos su jos kurtais drabužiais pasipuošusiomis damomis.

„Aš dar tiek dėmesio nesu sulaukusi, visi kalbino ir gyrė“, – tokie žodžiai labiausiai glosto širdį ir skatina vėl imti vąšelį, siūlus ir mėnesiams pasinerti į kitos fantazijos įgyvendinimą. Tokios užsakovių liaupsės pakylėja iki dangaus, supratimas, kad kažką vis dėlto padarei laimingą ir pačiam suteikia nemažiau laimės“, – tikina Diana.

Pirma perka, tada kuria

Įdomu, nuo ko gi prasideda kūrybinis procesas? Pasirodo, Diana pirmiausia vyksta į audinių „medžioklę“, o tik tada apsvarsto į galvą tuo metu šovusias idėjas, koks kūrinys galėtų išeiti iš jos akį patraukusios medžiagos.

„Tik pamačiusi ir iš arčiau susipažinusi su vienu ar kitu audiniu galiu jį pasverti ir įvertinti, ar jis tinkamas. Mintyse iš karto apgalvoju, koks rūbas galėtų iš jo gimti.

Draugės neretai stebisi sakydamos, kaip tu perki audinį, nežinodama, ką iš jo siūsi, o man kažkaip išeina, ne kaip visiems, jei pamačius audinį, nieko jame nematau, tai ir neperku, nes žinau, kad iš jo nieko neišeis“, – pasakoja pašnekovė.

Užtrunka gana ilgai

Iš pažiūros drabužių siuvimas, modeliavimas atrodo paprastas darbas, bet iš tikrųjų tai tik su tuo nesusidūrusių žmonių nuomonė. Suknelės sukūrimas pašnekovei gali trukti nuo poros mėnesių iki viso pusmečio.

„Airiška nėrimo technika pasižymi tuo, kad ji tiesiog nesikartoja – tai nėra nėrimas pagal specialias, jau ne kartą išbandytas schemas. Pagrindinė taisyklė, naudojantis šia schema – nerti mažus motyvus ir galiausiai juos sujungti į vieningą visumą.

Emociškai į darbą būna sudėta begalė laiko, tai ir fiziškai nelengvas darbas: kenčia akys, rankos, nugara, ir net širdis.

Joks gerai atliktas ir gerai apmokėtas, bet nemylimas ir nemėgiamas darbas neduos to, ką gali duoti tavo sukurtas kūrinys, nes tai liks ilgam.

Nemėgstu girtis, bet aš labai džiaugiuosi savo suknelėmis, nes visas jas iki paskutinio siūlo pažįstu ir esu laiminga, kad atsiranda vis daugiau norinčiųjų jas vilkėti. Žinoma, sukurti rūbą užima daug laiko, bet galiu užtikrinti visas savo esamas ar būsimas klientes, kad bet koks mano sukurtas rūbas visada bus skirtas tik vienai ir tai vienintelei“, – tikina savo darbu patenkinta Diana.

Mėgstančioms puoštis sezoniškumas negalioja

Užsakymų gausa besidžiaugianti moteris sezoniškumo nejaučia. Kūrėjos manymu, proginės suknelės moterims reikalingos ištisus metus: jubiliejai, vestuvės, įvairios fotosesijos ir puotos laiko nesirenka, todėl skųstis sumažėjusia paklausa ar užsakymų skaičiumi moteris negali.

Turi svajonę

Mugėse ir parodose nedalyvaujanti pašnekovė vis dėlto turi vieną svajonę – ateityje norėtų savo asmeninės studijos ar krautuvėlės, kurioje ji priimtų mėgstančias puoštis lietuvaites ir įgyvendintų kiekvienos jų svajonę ir kur galėtų parduoti ne tik savo, bet ir kitų rankdarbiais užsiimančių žmonių gaminius.

„Šiuo metu džiaugiuosi erdviu savo darbo kambariu. Čia, savotiškoje netvarkoje, yra mano tvarka, mano mažas pasaulėlis, kur galima kurti, neskaičiuoti valandų ir niekam netrukdyti. Galbūt ateityje situacija pasikeis ir galėsiu persikelti į kitas patalpas.

Viešai niekur nesu dalyvavusi. Manau, tai sustabdo laiko trūkumas, nes norint paruošti bent minimalią kolekciją metų tikrai neužtektų, o ką jau bekalbėti apie laisvalaikį?

Šiuo metu vis sudėtingiau paskirstyti laiką, skirtą darbui, nuo laisvalaikio ir laiko, skirto šeimai. Nors galėčiau save pavadinti darboholike, kurios laisvalaikis ir yra darbas, tačiau teisingai paskirsčius dienos laiką, atsikračius nereikalingų įpročių tikrai randu laiko ir šeimai, ir sau, ir draugams – spėjam visur.

Kol kas plėstis neplanuoju bet tokių minčių ateityje turiu. Šiuo metu tvirtai judu pirmyn ir šią veiklą su šeimos narių palaikymu ir pagalba įgyvendinu nesunkiai.

Vieni kitiems padėdami savotiškai „sutaupom“ laiko ir didesnę dalį likusio laisvalaikio galime praleisti kartu“, –savo kūrybinius ateities planus dėsto kūrėja.

Viskas įmanoma

Paklausta, kas šiame darbe sunkiausia, pašnekovė nusišypso ir suklūsta. Dianos teigimu, yra ir sunkesnių, ir lengvesnių akimirkų, tačiau viskas yra įmanoma, tereikia mokėti ieškoti, įjungti fantaziją, netingėti ir daug dirbti, tokiu atveju rezultatas tikrai bus ir jis priklausys tik nuo įdėtų pastangų ir noro.

Konkurencijos nejaučia

Šiuo metu rūbų kūrimas ir siuvimas labai dažnas reiškinys. Pašnekovė be pavydo didžiuojasi ir žavisi drąsiomis moterimis, kurios su didele aistra imasi šios veiklos ir siuva ne tik sau ir savo artimiesiems bei draugams, bet ir klientams.

„Nesistengiu nei konkuruoti, nei kažkaip išsiskirti iš minios.

Užsakymų sulaukiu bet kokiu atveju, todėl labai džiugu, kad mano kokybiškus, išskirtinius ir unikalius darbus įvertina klientai“, – šneka savimi pasitikinti Diana.