Mokytojų stažuotė Izraelyje – per istoriją ne skaičiais, o asmenybėmis
Mokytojo profesija neįsivaizduojama be nuolatinio tobulėjimo. Tai specialybė įpareigojanti tolydžio gilinti žinias, atrasti naujų įžvalgų, domėtis naujausiomis technologijomis ir t.t. Nemaža dalis rajonų pedagogų kasmet tobulinasi ne tik Lietuvoje rengiamuose seminaruose bei konferencijose, bet ir keliauja žinių pasisemti į užsienio šalis.
Štai visai neseniai dvi rajono istorijos mokytojos Vilma Domkutė bei Irena Vaitkevičienė sugrįžo iš devynių dienų trukmės stažuotės Izraelyje. Jų patirtis greičiausiai įdomi ne tik jų mokiniams. Tad ir suskubome pedagoges pakalbinti apie įspūdžius svečioje šalyje.
Pagilino suvokimą
Surviliškio Vinco Svirskio bei Miegėnų pagrindinių mokyklų istorijos mokytoja Irena Vaitkevičienė bei Kėdainių „Ryto“ progimnazijos istorijos mokytoja Vilma Domkutė į tolimąjį Izraelį išvyko kartu su maždaug dvidešimčia Lietuvos švietimo darbuotojų.
[quote author=“V. Domkutė“]Mano nuomone, šiuo metu istorijos dėstymas mokykloje yra mažiau politizuotas nei anksčiau. Dabar, kaip ir minėjau, kalbant apie Holokaustą, mokant istorijos stengiamasi koncentruotis ne į datų ir skaičių kalimą, bet į žmogų, jo kasdienį gyvenimą, nes istorija tai ir yra žmonių gyvenimas.[/quote]
Šią išvyką pedagogams organizavo Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti bei Yad Vashem – tarptautinė studijų apie Holokaustą mokykla Izraelyje. Tokios išvykos Lietuvos mokytojams yra organizuojamos kasmet – jų metu didžiausias dėmesys skiriamas Holokausto temai.
– Apie Holokaustą Lietuvoje kalbėta, rašyta tikrai nemažai – atrodytų, jau viską žinome. Ar stažuotėje išgirdote kažką naujo šią tema?
Irena Vaitkevičienė: Holokausto tema, net ir praėjus daugiau nei septyniasdešimčiai metų vis dar aktuali – straipsniai, knygos, kino filmai ir t.t. Galima puikiai žinoti istorines datas, įvykių chronologiją, bet ne viską iki galo suvokti ir suprasti. Tad stažuotėje pagrindinis mūsų tikslas buvo sužinoti kaip Izraelio istorikai traktuoja istorinę medžiagą apie Holokaustą, jo priežastis, eigą, pasekmes. Buvo labai įdomu ir naudinga išgirsti šią tragediją patyrusios tautos istorikų, pedagogų, mokslininkų, menininkų, literatūrologų, menotyrininkų ir kt. įžvalgas, nuomones, mintis, jausmus ir t.t. Izraelyje mes turėjome progą gyvai susitikti su šią tragediją išgyvenusiais žmonėmis, išgirsti jų pasakojimus, taip pat lankėmės Yad Vashem institute, kur pamatėme Pasaulio teisuolių (tai garbės vardas, kurį suteikia Izraelio valstybė kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems holokausto aukas – aut. past.) apdovanojimų alėją, lankėmės šio instituto archyvuose ir kt.
Vilma Domkutė: Išvykoje tikrai nebuvo kalbama vien apie Holokaustą. 90 val. studijų modulyje-seminare Jeruzalėje, be Holokausto temos, nagrinėjome ir žydų istoriją, kultūrą bei politiką iki Antrojo pasaulinio karo. Didžiulį įspūdį paliko Yad Vashem institucija.
– Papasakokite plačiau apie Yad Vashem.
V. D.: Yad Vashem – tai Holokausto aukų atminimo įamžinimo kompleksas, įkurtas 1953 m. Šis centras yra Jeruzalėje ant Atminimo kalno. Yad Vashem kompleksą sudaro tyrimo centrai, mokyklos, muziejai, įvairūs memorialai ir paminklai, vienas jų – Bendruomenės slėnis, skirtas įamžinti žydų bendruomenes, gyvavusias Europoje iki Antrojo pasaulinio karo, tarp jų – ir Lietuvos, Atminties salėje dega amžinoji ugnis žydų aukoms atminti.
Ten yra ir atskiras Vaikų memorialas – atminties paminklas Holokausto metu žuvusiems žydų vaikams, aikštės – Varšuvos geto aikštė, alėjos – įspūdingiausia jų Pasaulio Tautų teisuolių alėja, kur yra pagerbti ir Lietuvos piliečiai, gelbėję žydus nuo mirties nacių okupacijos metais. Taip pat Yad Vashem centre yra įsikūrusi įspūdinga biblioteka, kurios fonduose yra daugiau nei 125 tūkst. pavadinimų knygų apie holokaustą 54 kalbomis. Instituto archyve saugoma milijonai dokumentų, susijusių su Holokaustu, Vardų salėje saugomi Holokausto metu nužudytų žydų vardų sąrašai, kuriuose minima apie 3 mln. pavardžių. Tai tikrai gana įspūdinga institucija. Norintys sužinoti apie ją daugiau informacijos nesunkiai gali rasti internete.
– Ar per devynias dienas galva nesprogo nuo istorinių faktų?
I. V.: Kaip jau minėjau, stažuotė – tai buvo įvairiapusis Izraelio pažinimas. Detaliau sužinojome, kaip po Antrojo pasaulio karo kūrėsi Izraelio valstybė, susipažinome ir su šiandieniniais žydų papročiais bei tradicijomis, žinoma, visa tai iš kartos į kartą perduodama jau daugybę metų, lankėmės sinagogoje, dalyvavome Šabo vakarienėje, šokome žydiškus šokius, dainavome jų dainas, degustavome žydiškų patiekalų. Lankėmės įvairiuose šalies muziejuose, Jeruzalės senamiestyje, matėme Raudų sieną, Masados tvirtovę, maudėmės Negyvojoje jūroje, turėjome nemažai įvairių išvykų ir ekskursijų, susitikome su Lietuvos ambasados atstovu Izraelyje Ramūnu Davidoniu. Tad ši stažuotė tikrai nebuvo vienpusiška ir sausa vien istoriniais faktais.
– Kiek išvyka į Izraelį pakeitė jūsų suvokimą apie Holokaustą?
V. D.: Apskritai požiūris į mokymą apie Holokaustą jau kurį laiką palaipsniui keičiasi. Jei atsiverstume senesnius istorijos vadovėlius – ten apie Antrąjį pasaulinį karą mes dažniausiai matytume skaičius – kiek žuvo, kiek prarasta, kada baigėsi, prasidėjo ir t.t. O dabar, taip pat ir pačiame Yad Vashem institute, stengiamasi akcentuoti ne statistiką, bet to meto žmonių gyvenimo būdą, sąlygas, jų išgyvenimus ir pan. Ruošdamasi vienam darbui radau karą išgyvenusio Vilniaus geto kalinio žodžius „Labai svarbu, kad pasaulis žinotų ne tik kaip mes žuvome, bet ir kaip gyvenome“. Nes iš tikrųjų, kai žiūri vien į skaičius, matai tik statistiką, neleidžiančią pajusti to metų įvykių dvasios. Tarkime, kai mes su vaikais per pamokas kalbame apie Holokaustą – pirmiausia gilinamės kaip žydai čia, Kėdainiuose, gyveno. Pradedi nuo to, kad tai yra mūsų bendruomenės dalis, gyvenusi šalia mūsų, kad kiekvienas iš 2 076 Daukšių kaime nužudytų mūsų krašto žydų nėra vien statistinis vienetas – tai asmenybės su savo gyvenimo istorija, kultūra, jausmais ir išgyvenimais.
Mūsų mokymai Izraelyje iš to ir susidėjo – pažinti iki Antrojo pasaulinio karo gyvavusios Europos žydų bendruomenės kultūrą, istoriją, bendruomenes bei metodiniai patarimai, kaip kalbėti apie Holokaustą.
– Visgi ar apsilankymas Yad Vashem įtakos jūsų pamokas šia tema? Ar ši išvyka tiesiog sutvirtino tai ką jūs jau ir taip darėte?
V. D.: Kelionė į Izraelį man, kaip pedagogei, tikrai buvo labai naudinga. Tai ne vien metodiniai patarimai, kuriuos, kaip minėjau, mums dovanojo Yad Vashem. Tačiau buvo svarbu gyvai pamatyti Holokausto įvykių liudininkus, Yad Vashem kompleksą. Tai labai ženkliai praplėtė mano akiratį.
Be to, gautos metodinės rekomendacijos taip pat labai pravers pedagoginiame darbe. Metodinėje medžiagoje patariama, kaip apie Holokaustą kalbėtis su skirtingo amžiaus mokiniais, geros patirties įgijome tiesioginiuose praktiniuose mokymuose – pamatėme, kaip galima nagrinėti filmus, kaip juos pristatyti, patiems suvaidinti įvairias istorines situacijas ir t.t.
[quote author=“I. Vaitkevičienė„]Mūsų iki šiol taikytų Holokausto temos dėstymo mokykloje metodikų apsilankymas Izraelyje iš esmės tikrai nepakeitė. Mes tikrai nebuvome naujokai, turėjome daug žinių, tačiau, taip, ši kelionė jas turiningai papildė, praturtino bei pagilino.[/quote]
I. V.: Mūsų iki šiol taikytų Holokausto temos dėstymo mokykloje metodikų apsilankymas Izraelyje iš esmės tikrai nepakeitė. Mes tikrai nebuvome naujokai, turėjome daug žinių, tačiau, taip, ši kelionė jas turiningai papildė, praturtino bei pagilino. Galėjome jas sugretinti, palyginti ir t.t. Tarkim, gautame metodinės medžiagos segtuve yra ir video siužetų – gyvi Holokausto liudininkų pasakojimai lietuvių kalba, muzikos įrašai, plakatai ir pan. Išvyka į Izraelį juk nebuvo kažkokia vienkartinė iniciatyva. Buvo ir Lietuvoje pačių įvairiausių seminarų šia tema, prieš išvyką Vilniuje susitikome su Fania Broncovskaja. Ši 95 m. moteris išgyveno Vilniaus gete, ji papasakojo savo istoriją, vedžiojo klaidžiomis buvusio geto gatvelėmis, dalijosi prisiminimais apie savo šeimą, griežtas geto taisykles ir akistatą su mirtimi.
– Ar mokymuose Izraelyje nebuvo momentų, kuriems nepritartumėte, kurie pasirodė galbūt nepriimtini ir pan.?
I. V.: Ne, nebuvo. Viskas buvo pateikiama korektiškai, nuomonės tikrai nebuvo brukamos per prievartą kaip vienintelės ir teisingos. Po kiekvieno seminaro vykdavo diskusijos, aptardavome tai, ką išgirdome, klausdavome. Tai, kaip Yad Vashem pateikė Holokausto klausimą, mums buvo priimtina. Negana to, mano nuomone, tai buvo daroma korektiškai ir profesionaliai – nieko nekaltinant ir nereiškiant pretenzijų.
Net kai Holokaustą išgyvenę žmonės pasakojo savo asmenines istorijas, neteko išgirsti kaltinimų ar priekaištų. Atvirkščiai – jie neslėpė dėkingumo savo gelbėtojams ir stebėjosi jų drąsa rizikuojant savo gyvybe dėl svetimų žmonių. Tai tiesiog buvo pasakojimai, liudijantys istoriją – kaip jie gyveno ir kaip išgyveno. Manau, kad kiekviena Holokaustą išgyvenusio žydo istorija yra unikali, o dažnai verta ir kino filmo.
– O kaip šiuolaikiniai mokiniai reaguoja į Holokaustą? Kaip jie supranta šią tragediją?
V. D.: Su vaikais apie Holokaustą kalbamės tik po to, kai jie yra supažindinami su krašto istorija bei čia gyvenusiomis įvairių tautų bendruomenėmis. Jie žino, kad viena didžiausių bendruomenių Kėdainiuose buvo būtent žydų. Vaikai susipažįsta su jų verslais, kultūra ir pan. Ir tik tada 6 klasėje pradedame kalbėti apie Holokaustą Europiniu mastu – tuomet vaikai geriau suvokia šios tragedijos mastą ir skausmą, mat mes kalbame ne vien skaičiais, o kaip įvykiai paveikė žmonių gyvenimus. Kai Daukšių aerodrome, žydų žudynių vietoje, su mokiniais prieš porą metų skaitėme aukų vardus – jie skaitė po šešias ar daugiau vienodas pavardes iš eilės – jie buvo sukrėsti, kad Holokausto metu buvo išžudytos ištisos šeimos su mažais ir paaugusiais vaikas, jų bendraamžiai patyrė šį siaubą ir t.t. Jie suvokia, kad tai buvo realūs žmonės, vaikai, kurie čia gyveno, kartu su mumis kūrė miestą ir kad ši tragedija labai pakeitė mūsų kraštą.
I. V.: Vaikų širdelės ypač sukirba, kai jie pamato išnaikintos žydų bendruomenės nuotraukas, kuriose rimtais veideliais į juos žvelgia maži vaikai, išsigandusios moterys ir pan. Nagrinėdami ir analizuodami Holokausto temą mokykloje siekiame istorinės atminties išsaugojimo.
– Istorijos mokslas neretai yra glaudžiai susijęs su politinėmis peripetijomis – keičiantis valstybių santvarkai kinta ir istorijos dėstymas mokykloje. Kaip istorija yra dėstoma šiandieninėje mokykloje? Kur dedami pagrindiniai akcentai?
V. D.: Mano nuomone, šiuo metu istorijos dėstymas mokykloje yra mažiau politizuotas nei anksčiau. Dabar, kaip ir minėjau, kalbant apie Holokaustą, mokant istorijos stengiamasi koncentruotis ne į datų ir skaičių kalimą, bet į žmogų, jo kasdienį gyvenimą, nes istorija tai ir yra žmonių gyvenimas. Džiaugiuosi, kad vaikai yra labai žingeidūs – jie patys landžioja po internetą, daug sužino ir be mokyklos, tad per pamokas tikrai turime apie ką padiskutuoti.
I. V.: Dabar toks laikmetis, kai žmonės daug keliauja, vaikai išvažiavę iš Lietuvos parsiveža nemažai naujų įžvalgų. Jie gali patys palyginti, ką išgirdo iš ekskursijų gidų ar pamatė muziejuose ir ko juos moko mokykloje, taip pat jie gali plačiau papasakoti apie tai, ką kartais vadovėlis tik trumpai užsimena. Tai be galo gerai!
V. D.: Man pernai labai patiko šeštokų diskusija. Vienas jų iškėlė klausimą, kam išvis tą istoriją reikia mokytis, kam ji reikalinga, kokia jos praktinė nauda gyvenime. Ir negalėjau nesistebėti dvylikamečių išmintimi, kai išgirdau atsakymą: „Istorija reikalinga tam, kad nebūtume lyg pabudę iš komos, kai eitum per miestą ir nieko nesuprastum – nei kas aplinkui darosi, nei kodėl pasaulis yra toks, koks yra“.
