Mirusiųjų palydėjimas – kaip tradicijos keitėsi bėgant metams?

Minint Visų šventųjų dieną ir Vėlines – visuotinai yra prisimenami visi mirusieji. Tiesa, Anapilin iškeliavusius mums artimus žmones mes atsimename ir be tam skirtų švenčių, tačiau šios minėtinos dienos – puiki proga gilesniems apmąstymams, atsiminimams, tikintiesiems – maldoms. Galų gale šių dienų skubančiame pasaulyje ne visada galima mirusius artimuosius aplankyti taip dažnai, kaip norėtume. Kelionė į kapus neretai būna ilga, trunkanti visą dieną – juk reikia pačius kapus, neretai net ne vienerius, sutvarkyti, pasirūpinti gėlėmis, žvakėmis. Apie Vėlinių tradicijas bei lietuvių laidojimo papročius kalbamės su vienintelį krematoriumą Lietuvoje valdančios įmonės „K2 LT“ direktoriumi Vyteniu Labanausku.

Kremuota dar senovėje

Nors mums Lietuvoje vis dar labai įprastas kapinių vaizdas, kuomet kiekviena šeima turi savo žemės plotelį, o kartais ir visai nemažą plotą, laidojimui, pasaulis nuo pat seno palaikų deginimą rinkdavosi kaip kur kas patrauklesnę alternatyvą.

„Kremavimas buvo vienas iš pirmųjų laidojimo būdų – Lietuva nėra išimtis. Yra atrasta keletas žinomų, didelių kapaviečių, kuriose buvo deginami palaikai, o šalimais buvo pelenų išbarstymo laukai. Kernavėje, kuri yra viena seniausių gyvenviečių Lietuvos teritorijoje, taip pat rasta ir laidojimo vietų, kuriose buvo laidotos urnos su pelenais. Sunku pasakyti, ar kremuodavo visus žmones, ar tik aukštesnio luomo asmenis. Tų laikų kapavietės būdavo tam tikros vietos, kuriose būdavo pagarbiai išbarstomi pelenai – nebuvo atskiro kapo kiekvienam žmogui“, – pasakojo V. Labanauskas.

Kremavimo pradininkais pasaulyje laikomi Mesopotamijos šumerų dvasininkai – jie tikėjo, kad mirusiojo siela per ugnį išsilaisvina iš kūno, apsivalo ir tampa nemirtinga. Vėliau kremavimas paplito kitose šalyse.

Sielos išlaisvinimo idėja

Lietuvoje mirusiųjų laidojimo tradicijos nuolat keitėsi. Pirmiausiai mirusieji buvo deginami, vėliau atkeliavo laidojimo nedeginus laikotarpis, vėliau vėl grįžta prie kremavimo, o mirusiųjų palaikai būdavo deginami pagarbių apeigų metu.

Kodėl laidojimo tradicijos nuolat keisdavosi, atsakyti sunku. Istorikai tradicijų kaitaliojimą sieja su tautų keliavimu, naujų prekybos kelių atsiradimu, įvairia mitologija. Įdomu tai, kad iki šių dienų yra žinomas vos vienintelis mitologinis pasakojimas, kuris yra susijęs su laidojimo papročiais Lietuvoje.

Tyrinėtojai teigia, kad palaikų sudeginimas ugnyje gali būti sietinas su pagonybės laikais itin didelę reikšmę turėjusia Saule. Ant senųjų urnų būdavo vaizduojamas Saulės vežimas, o Saulė ir ugnis – du itin susiję reiškiniai. Tikėta, kad ugnis apvalo sielą, todėl tyrinėtojai mano, kad tuometiniame baltų pasaulyje susiformavo idėja apie nematerialaus prado sielą, kurią ugnis išlaisvina iš kūno.

Tradicijos nunyko dėl ideologijų?

Buvo tokių laikų, kai kremavimas Lietuvoje buvo draudžiamas, o už tokius norus buvo grasinama atskyrimu nuo Bažnyčios. Tam tikri pokyčių ir permainų laikai, svetimos ideologijos stipriai paveikė ir atsisveikinimo su mirusiais artimaisiais tradicijas.

Bėgant metams, Lietuvoje įprastu laidojimo būdu tapo laidojimas karste, kapavietėje, kurioje yra vietos pasodinti augalams, suformuoti net savotišką mini kraštovaizdį. Tačiau įmonės „K2 LT“ vadovo teigimu, visoje Europoje įprastesnis atsisveikinimo būdas yra būtent kremavimas.

„Lietuva yra paskutinė šalis Europoje, kurioje buvo įsteigtas krematoriumas. Mes žengiame pirmuosius kremavimo tradicijų formavimosi žingsnius, kai tuo tarpu visa Europa kremavimą laiko pagrindiniu, tradiciniu atsisveikinimo su mirusiuoju būdu. Pavyzdžiui Čekijoje kremuojama per 80 proc. visų mirusiųjų, o bendras Europos šalių vidurkis – apie 60 proc.

Tuo tarpu Lietuvoje kremuojamų palaikų skaičius siekia apie 10 procentų. Antrąją kremavimo liniją atidarėme šių metų sausio mėnesį, pradžioje kremavimų skaičius buvo kiek didesnis. Tačiau po kurio laiko kremavimų skaičius stabilizavosi – jis žymiai neauga. Gali būti, kad kol kas kūno laidojimas jo nedeginant yra kiek priimtinesnis mums, mūsų kultūrai. Tačiau bėgant laikui, tikėtina, kad žmonės ims kremavimą matyti kaip visapusiškai patrauklesnį atsisveikinimo su mirusiais būdą“, – kalbėjo V. Labanauskas.

Paiso ekonomijos

Europa mieliau renkasi kremavimą ne tik dėl ideologinių, paprotinių dalykų, tačiau ir dėl ekonomijos. Ir Lietuvoje jau yra nemažai kapinių, kurios yra nebeveikiančios – kitaip tariant, jose naujų kapaviečių atsirasti negali. O ir esamų kapinių resursai nuolat drastiškai mažėja. Mirusiojo kremavimas išsprendžia ir šią – žemės stygiaus – problemą. Ir nepaisant to, kad atsisveikinimas su mirusiuoju yra sakralus ir jautrus dalykas, gyviesiems tenka spęsti įvairias su tuo susijusias problemas.

„Laidojant urną yra stipriai sutaupoma laidojimui reikalingos vietos. Taip pat galima urnas talpinti kolumbariumuose, o šie tą vietą taupo dar labiau. Įvertinant tai, kad žmonių skaičius Žemėje auga, toks laidojimo būdas tampa vis patrauklesnis. Be to, urnas laidoti galima ir jau nebeveikiančiose kapinėse“, – komentavo „K2 LT“ vadovas.

Estetiškas ir subtilus atsisveikinimas

Įprastam laidojimui įprastas ir atsisveikinimo su mirusiuoju laikas – šermenys. Tačiau nors atsisveikinti su velioniu nori kiekvienas, kuriam miręs asmuo buvo labai brangus, žvelgti į sielos apleistą kūną norisi ne kiekvienam.  

„Metalinė kapsulė, kurioje yra pelenai, yra pakankamai subtili, nors ir nelabai dekoratyvi, tačiau ji tinkama tiek laidojimui kape, tiek laikymui kolumbariume. Tačiau dabar vis dažniau po kremavimo atsisveikinama su mirusiuoju prie urnos. Tokiu atveju kapsulė dažniausiai būna talpinama į dekoratyvinę urną. Tai yra savotiškas šermenų atitikmuo – nes nepaisant to, ar kūnas yra kremuotas, ar ne, esmė vis tiek yra tokia pati. Žmonėms toks artimojo palydėjimas yra net labiau priimtinas. Žmonės nori atsiminti mirusįjį tokį, koks jis buvo gyvas – sveikas, laimingas. Šalia urnos dedama nuotrauka, rodoma video projekcija – kuri visai kitaip įprasmina tą atsisveikinimą. Ir tai būna visiškai kitokia nuotaika, kitokia emocija, kuria žmogus yra palydimas Anapilin“, – pasakojo V. Labanauskas.

Kai kuriems neįprasta tai, jog urna lyg ir atima iš žmogaus galimybę praleisti daugiau laiko su mirusiuoju būtent per tokias šventes, kaip Vėlinės. Tradicinėje kapavietėje sodindamas augalus, ją tvarkydamas dažnas jaučiasi galintis pabūti, pabendrauti su velioniu. Tačiau ir kolumbariumai ima keistis – žmonėms taip pat suteikiama galimybė skirti daugiau laiko pabuvimui šalia mirusiojo urnos.

„Kremavimas keičia mūsų įpročius – kai anksčiau turėjome dideles kapavietes žmonės neretai susikoncentruodavo į pačią kapo vietą. Kolumbariume yra tik niša, tačiau ir kolumbariumų būna visokių. Būna uždarų kolumbariumų, kur yra atskira vieta pabuvimui su urna – urna yra iškeliama iš nišos, ir artimieji gali būti toje aplinkoje, kiek tik nori“, – pasakojo įmones „K2 LT“ vadovas.

Vėlinės – tik viena diena iš daugelio

Kaip ir rašėme prieš tai, artimuosius, palikusius šį pasaulį, prisimename kiekvieną dieną. Tačiau Visų šventųjų diena ar Vėlinės gali leisti atminimą iškelti aukščiau mūsų kasdienių rūpesčių.

Vėlių paminėjimui rengiamos šventės siekia pagonybės laikus. Etnografų teigimu, mirusiųjų atsiminimo diena sietina su žemdirbyste propagavusiomis tautomis.

Baltai per Vėlines ruošdavo vaišes vėlėms – puotaujama būdavo ne tik namuose, bet ir kapinėse. Egzistavo paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu. Taip pat į kapus būdavo nešami dažyti kiaušiniai, kuri turėjo lemti gerą derlių.

Vėlėms uždegti žvakeles sumanyta ne taip jau seniai. Su laiku į Lietuvą atkeliavo manymas, kad uždegta žvakelė šildo vėlę, rodo jai kelią tamsoje, bei sutaiko su gyvaisiais.

„Šių dienų mes specialiai neminime. Pas mus kiekvieną dieną vyksta atsisveikinimai su velioniu, išėjusių palydėjimas Anapilin. Tą, ką žmonės mini kartą metuose, mes minime kas dieną. Mūsų krematoriume rengiamos parodos – norime parodyti, kad artimojo išėjimas gali būti ne tiek kupinas liūdesio ir skausmo, kiek santūrus, prisimenant tai, kas buvo geriausia“, – kalbėjo V. Labanauskas.

Įmonės „K2 LT“ vadovas Vytenis Labanauskas pasakoja, kad kremavimas yra pagrindinis atsisveikinimo su mirusiais būdas visoje Europoje.

Lietuvoje gausu neveikiančių kapinių, o ir veikiančiųjų resursai mažėja. Ne paslaptis, kad urna užima gerokai mažiau vietos, nei mums įprasta kapavietė – dėl to urnas laidoti leidžiama net ir nebeveikiančiose kapinėse.

Sovijaus mitas (vienintelis ištisai užrašytas baltų priešistorės mitas):

Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo vaikams iškepti. Tiems jas suvalgius, supyko ant vaikų. Mėgino jis nusileisti į pragarą. Pro aštuonerius vartus praeiti negalėjo, pro devintus savo norą patenkino, padedamas savo sūnaus. Broliams ant šio supykus, išsiprašė jų, kad nueisiąs ir suieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. Tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: „Ak! Kirminų ir šliužų ėdamas buvau“.  Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė jį į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: „Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau“.

Sovijaus mitas (vienintelis ištisai užrašytas baltų priešistorės mitas)

Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo vaikams iškepti. Tiems jas suvalgius, supyko ant vaikų. Mėgino jis nusileisti į pragarą. Pro aštuonerius vartus praeiti negalėjo, pro devintus savo norą patenkino, padedamas savo sūnaus. Broliams ant šio supykus, išsiprašė jų, kad nueisiąs ir suieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. Tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: „Ak! Kirminų ir šliužų ėdamas buvau“.  Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė jį į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: „Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau“.