Mišiose vargonais suskamba net legendinės „Abba“ dainos

„Likimas į Norvegiją mane nubloškė gana atsitiktinai ir visai netikėtai, kai dar buvau jaunas ir gražus, – pokštauja jau daugiau nei penkiolika metų Norvegijoje gyvenantis, vargonininku ten dirbantis, tačiau vis dažniau į gimtąjį miestą grįžtantis kėdainietis Robertas LAMSODIS. – Ir pats nesitikėjau, kad sezoninis darbas ūkyje kada nors atvers duris galimybei kur kas ilgiau svečiuotis šioje šalyje.“

Nors Norvegijoje pralėkė jau penkiolika Roberto gyvenimo metų, tačiau Kėdainiai iki šiol jam yra gimtieji namai. Ir tai tikra tiesa! Norvegijoje gyvenantis kraštietis į gimtąjį savo miestą atvežė idėją KĖDAINIAMS REIKIA VARGONŲ, padėsiančią nuspalvinti mūsų miesto muzikinį gyvenimą.

[quote author=“R. Lamsodis“]Bažnyčių Kėdainiuose turime tiek, kiek nė vienas kitas miestas jų neturi – evangelikai reformatai, liuteronai, katalikai, protestantai, esti netgi žydų sinagogos. Tegul jos ir neveikiančios, bet jos yra![/quote]

Taigi, šis pokalbis apie tai, kodėl buvęs Kėdainių muzikos mokyklos fortepijono mokytojas, kamerinio choro „Ave Musica“ subūrėjas, talentingas vargonininkas pasuko muzikos keliu, kokie likimo vėjai nubloškė jį į Norvegiją bei apie tai, kaip žingsnelis po žingsnelio gimė mintis, jog Kėdainiams reikia vargonų.

Darbas Norvegijoje nuvedė į bažnyčią

– Robertai, pradėkime apie viską nuo pradžių. Papasakokite, kokie keliai jus nuvedė į ledynų, fiordų ir kalnų išvagotą Norvegiją?

– Tai įvyko 1998-aisiais, kuomet tapo labai populiaru važiuoti uždarbiauti svetur. Pabandžiau laimę ir aš. Per vasarą išvažiavau padirbėti pas ūkininką. Taip jau nutiko, kad pas jį darbavausi net kelerius metus. Sekėsi gerai, pakeisdavau aplinką, o dar ir pinigų užsidirbdavau… Šioje šalyje susidraugavau su puikia norvegų liaudies muzikos puoselėtojų šeima. Vienais metais, kai jau atsibodo lenkti nugarą, Ellen man pasiūlė vargonininko darbą.

Kadangi Norvegijoje bažnyčia yra biudžetinė įstaiga, netrukus užpildžiau reikiamus dokumentus pretenduoti į vargonininko vietą. Deja, tačiau konkurso terminas jau buvo pasibaigęs. Nespėjau. Tad grįžau į Lietuvą. Kitą vasarą vėl išvykau pas tą patį ūkininką, o baigiantis sezonui išsiruošiau namo, tačiau sulaukiau žinios, jog vargonininkas, kuris pernai gavo darbo vietą, ją palieka. Kadangi visus dokumentus buvau užpildęs dar pernai, nusprendžiau ir vėl dalyvauti konkurse.

Grįžau į Lietuvą ir jau po trijų dienų sulaukiau skambučio, kviečiančio mane pokalbiui. Taigi taip visai netrukus leidausi į naujus išbandymus, kurie maniau tetruks metus (šypsosi). Ir štai tie vieneri metai užsitęsė iki penkiolikos…

– Galvojote ilgai ten neužsibūti. Kas privertė persigalvoti?

– Žinoma, tikėjausi užsidirbti ir grįžti namo. Pirmiausia pasikeitė kolektyvas, nauja kalba, daug visko, tačiau man patiko požiūris į darbuotojus, o ir atlyginimas nebuvo paskutinėje vietoje. Iš esmės viskas klostėsi labai palankiai, tik šeima buvo Lietuvoje, o Norvegijoje vienam buvo labai liūdna. Todėl apsisprendžiau: arba šeima atvažiuoja pas mane, arba aš grįžtu namo. Galiausiai žmona Vaida su dukra Greta atvyko pas mane. Vėliau gimė sūnus Laurynas. Taip ir likome (šypteli).

– Vėliau jau niekada nebekirbėjo mintis sugrįžti į gimtąjį miestą, Kėdainius?

– Esame patriotai, visi kalbame lietuviškai, todėl nesakome, kad niekada negrįšime į Lietuvą. Su šeima į gimtąją šalį sugrįžtame keletą kartų per metus, na, o aš paskutiniu metu itin dažnai.

Tiesa, kuomet Norvegijoje vargonininku atidirbau trejus metus, supratau, jog visai nemoku groti vargonais (juokiasi), juk buvau baigęs tik pianino studijas, todėl nusprendžiau mokytis naujos specialybės.

Tada buvo du keliai – studijuoti Norvegijoje, tobulėti privačiai arba grįžti į Lietuvą. Iš pradžių pabandžiau mokytis privačiai, tačiau supratau, kad nors ir įgysiu daugiau žinių, diplomo negausiu. Ėmiau domėtis neakivaizdinėmis studijomis Norvegijoje, Tromso mieste. Tai du tūkstančiai kilometrų į šiaurę nuo Oslo – atstumas beveik toks pat kaip iki Lietuvos. Supratau, kad mokytis gimtojoje šalyje bus kur kas patogiau, apsistosiu pas mamą, paskaitos vyks lietuvių kalba, kas man leis suprasti, kur slypi muzikiniai prieskoniai. Taigi darbovietė leido mokytis Lietuvoje, apmokėjo šešerius metus trukusias keliones ir išsaugojo man darbą vietą.

Pirmoji pažintis su vargonais nenuvylė

– Įdomu, o kokia gi buvo jūsų pirmoji pažintis su vargonais? Kodėl jie taip sužavėjo jus?

– Kai įstojau į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją mokytis groti fortepijonu, panašiai po metų atsidarė ir vargonų fakultatyvas. Pamenu, iškart jais susižavėjau ir panorau išbandyti, o mano fortepijono mokytoja Vita Karužaitė vis sakė: „Neik ten, neik. Vargonai nieko gero…“ (juokiasi). Na, bet, žinote, kiekvienas už savo instrumentą… O aš vis tiek nueidavau pagroti. Dar svarsčiau, kad galbūt reikėtų vargonais, o ne fortepijonu mokytis groti, tačiau mokytoja vis kartojo, kad jokiais būdais. Viskas buvo nurimę, tačiau kai pasitaikė galimybė dirbti vargonininku Norvegijoje, galvojau, kad tai tas pats, kas groti pianinu, žinoma, po trejų metų supratau, kad nė velnio (juokiasi).

[quote author=“R. Lamsodis“]Esame patriotai, visi kalbame lietuviškai, todėl nesakome, kad niekada negrįšime į Lietuvą.[/quote]

– Daugeliui vargonai asocijuojasi su sakraline aplinka, tačiau iš tiesų jie gali pasitarnauti ir koncertų salėse, apie tai kalba ir jūsų į Kėdainius atvežta idėja „Kėdainiams reikia vargonų“.

– Vargonai – didingas instrumentas, kurio išties labai gera klausytis. Kai paspaudi jo klavišus, net viduje viskas suvirpa nuo tokio galingo garso. Koncertuose, festivaliuose jie gali suskambėti labai neįprastai, bet iš tiesų tai muzikos instrumentų karalius, kuriuo galima groti įvairius muzikos stilius.

– Tačiau tam, kad rezultatas būtų stulbinantis, reikia nemažai darbo ir pastangų? Visgi tai sudėtingas instrumentas. 

– Taip, rezultatas priklausys nuo atidirbtų valandų. Kartais reikia per dieną po kelias valandas tą pačią melodiją atgroti, būna, žinoma, pabosta, tačiau kai atidirbi ją, rezultatas būna stulbinantis. Grojant vargonais reikia labai daug kantrybės ir kruopštumo, o su kantrybe ateina ir skambėjimas bei pasitikėjimas savimi.

– Beje, kalbant apie lietuviškos muzikos repertuarą. Ar jis gausus? O gal skamba tik pasaulio klasikų, pavyzdžiui, Bacho kūriniai?

– Vargonai be Bacho – ne vargonai, kaip ir Bachas be vargonų (juokiasi). Tačiau yra ir lietuviškų kūrinių, pavyzdžiui, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Naujalio. Lietuvoje netgi vyksta jo vardo konkursas. Visgi turėčiau pridurti, jog nors lietuvių kompozitorių kūriniai labai gražūs, jie smarkiai skiriasi nuo pasaulinio lygio.

Pavyzdžiui, festivalyje „Sugrįžimai“ po Bacho nuskambėjęs J. Naujalis man atrodė toks nuogas ir toks paprastas… Žinoma, malda buvo labai jausminga, švelni ir graži, bet kartu ir labai paprasta.

Turiu viziją – jei Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje pavyks pastatyti vargonus, pirmojo koncerto metu grosiu aš, o jo metu nuskambės ir J. Naujalio malda, tai bus duoklė jam.

„Kol bendraamžiai futbolą žaidė, aš pianinu skambinau“

– Robertai, būtų įdomu išgirsti, kodėl apskritai pasirinkote muziko kelią? Augote muzikantų šeimoje, o gal tai buvo tiesioginė tėvų įtaka?

– Man patiko muzika, tačiau jei atvirai, tėvai sakė: „Mano vaikas gros“ (šypteli). Gyvenome Vilainiuose, ten, tuo metu gyvavusiame Vandens institute, mokytoja Šliavaitė darbuotojų vaikams rengdavo užsiėmimus. Būdamas vos ketverių lankiau užsiėmimus, tačiau viskas vyko žaidimo forma, o jau po metų tėvai nuvedė mane į muzikos mokyklą.

[quote author=“R. Lamsodis“]Koncertuose, festivaliuose vargonai gali suskambėti labai neįprastai, bet iš tiesų tai muzikos instrumentų karalius, kuriuo galima groti įvairius muzikos stilius.[/quote]

Iš pradžių man nelabai patiko groti, tačiau, pamenu, tėtis liepdavo kasdien pagroti bent po valandą. Namie būdavo atidarytas langas, vaikai žaisdavo futbolą ir klausdavo, ar ateisiu…

– Eidavote?

– Neidavau, kol nepagrodavau. Tuomet pykdavau ant tėvų. Tačiau šiandien suprantu, kad visa tai buvo investicija į tolimesnę mano ateitį.

Baigus muzikos mokyklą reikėjo kažkur stoti. Matematika man nesisegė, tad pabandžiau įstoti į Juozo Gruodžio konservatoriją. Kai įstojau, tik antraisiais mokslo metais pasijutau savo rogėse. Na, o laikui bėgant jaučiausi tik geriau ir geriau. Matyt, kai atėjo suvokimas, kad gali padaryti viską, jei tik nori, ir skiri tam laiko, atsirado ir užsidegimas.

Kėdainiams reikia vargonų

– Robertai, dar šiek tiek apie jūsų idėją „Kėdainiams reikia vargonų“. Tai kodėl jų reikia?

– Ar kada nors teko pasiklausyti vargonų koncerto?

– Ne. Turėtų būti įspūdinga.

– Tai ir yra atsakymas į jūsų klausimą (šypsosi).

– Tačiau Kėdainiuose esančiose bažnyčiose yra vargonų.

– Taip, yra, tačiau galimybės jų ribotos. Teko jais groti, bet tai ne tokie vargonai, kurie būtų tinkami surengti didingą koncertą. Tai bažnytiniai vargonai, kurių pakanka tik giesmėms.

Bažnyčių Kėdainiuose turime tiek, kiek nė vienas kitas miestas jų neturi – evangelikai reformatai, liuteronai, katalikai, protestantai, esti netgi žydų sinagogos. Tegul jos ir neveikiančios, bet jos yra!

Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia – tikras architektūros šedevras. Tai buvo viena iš tų klestinčių bažnyčių Kėdainiuose, kurioje kažkada tikrai būta vargonų. Yra archyvuose išlikusių nuotraukų, kuriose nors vargonų ir nesimato, todėl niekas nežino, kokie jie buvo, bet kad stovėjo tai tikrai, nes vienoje nuotraukoje matyti šio didingo instrumento kampas, o kitoje – kraštelis.

Kai iš sporto salės ši bažnyčia tapo tokia gražia erdve, čia įvyko ne vienas nuostabus koncertas. Tai puikus traukos centras, kurį lanko ne tik lietuviai, bet ir turistai iš viso pasaulio. Čia įrengtas kunigaikščių Radvilų mauzoliejus, viskas aplink taip autentiška… O jei dar būtų toks didingas instrumentas kaip vargonai, jie tikrai užkliūtų kiekvieno turisto akiai. O jei dar ir groti jais būtų galima… O kodėl nepadaryti kokios klasikinės muzikos vargonų festivalio?

Beje, studijų metais viena dėstytoja man pasakė: „Jei laimėčiau loterijoje, Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje pastatyčiau vargonus.“ Tada aš pagalvojau, o kodėl negalime jų pastatyti Kėdainiuose esančioje Evangelikų reformatų bažnyčioje?

– Ilgai kirbėjo ši mintis, kol įgavo pavidalą?

– Galbūt ne aš pirmas sugalvojau, kad Kėdainiams reikia vargonų, bet galbūt pirmas išdrįsau ją pasakyti garsiai (susimąsto). Idėja kalbų lygyje nėra idėja – ją reikia išgryninti.

Norėčiau, kad iki vasaros ji įgautų pagreitį. Kai toji mašina įsisuks, manau, bus lengviau. Jau dabar pratiname publiką, jei pavyksta, kas trečią mėnesio trečiadienį atvykti į koncertus. Taip, dabar jie yra mokami, tačiau visi surinkti pinigėliai keliauja į vargonų fondą.

Tik pagalvokite, kaip būtų gražu, jei, pavyzdžiui, kartą per mėnesį po šv. Mišių vyktų vargonų koncertas. Vilniuje Šv. Kazimiero bažnyčioje kiekvieną sekmadienį vyksta toks koncertas ir ten visada pilna žmonių. Tai nuostabu! Tai o kodėl mes bent kartą per mėnesį negalėtume surengti tokio koncerto? O jei dar vasarą surengtume vargonų festivalį, Kėdainiai sublizgėtų visos Lietuvos mastu ir netgi galėtų tapti kamerinės muzikos centru.

Darbas, tapęs hobiu

– Vargonavimas, Robertai, jums darbas ar labiau aistra?

– Sakyčiau darbas, kuris man labai patinka (šypsosi). Žinote, net tuomet, kai neprivalau vykti į darbą, aš vis tiek susirenku reikiamus daiktus ir važiuoju į bažnyčią pagroti bent kelias valandas. Kodėl? Nes man smagu, nes man tai patinka. Būna kartais, žiūrėk, nuotaikos nėra, o ateini, pagroji ir išeini net pasišvilpaudamas, kokios geros emocijos užplūsta (šypsosi).

Mano darbas yra mano hobis. Darbe aš niekada nesikankinu, darbe kartu su kunigais galime net ir pakvailioti (šypsosi). Pamenu, sykį Norvegijoje Pirmosios Komunijos metu konfirmantai kartu su kunigais po pamokslo sušoko šokį pagal Norvegų elektroninės grupės Eurovizijoje atliktą dainą (juokiasi). Visiems labai patiko! Tuomet pagalvojau, kad galbūt ir aš galiu pakvailioti.

– Ką iškrėtėt?

– (juokiasi) Kada vyko aukų rinkimas, vargonais sugrojau labai gražią grupės „Abba“ dainos melodiją… Money, money, money must be funny in the rich man’s world/ Money, money, money always sunny in the rich man’s world. Pamenu, tąkart su pirmaisiais akordais visi „iškrito“ iš juoko (juokiasi).

Manau, tokios akimirkos padeda gyventi tik dar linksmesnį ir įdomesnį gyvenimą (šypsosi).