Meno vadovė, besididžiuojanti savo užsiėmimu

Kėdainių kultūros centro Kalnaberžės skyriui vadovaujanti Daiva STAŠKUVIENĖ nepaneigė fakto, kad kaime kultūros centro darbuotojui atsakomybės už atliekamus darbus tenka daugiau nei mieste dirbantiems – ji Kalnaberžės kultūros skyriuje atsakinga už viską.

Kaip tikina pašnekovė – kaimo kultūros darbuotojo pareigos nėra konkrečiai apibrėžtos ir kasdien vienodos. Pagal aplinkybes Daivai tenka pabūti ir meno vadovu, ir vadybininku, ir renginių organizatoriumi, ir apipavidalintoju,  ir taksistu, ir kirpėju, ir siuvėju, ir valytoju, ir tuo, kuo tik tuo momentu prisireikia, tačiau pašnekovė iš karto pabrėžia, kad šis darbas turi vieną labai didelį pliusą – čia niekada nebuvo, nėra ir nebus rutinos.

Kultūros vadybininko mokslus Panevėžio kolegijoje baigusios Daivos negąsdina nei darbo krūvis, nei didžiulė atsakomybė, priešingai, savo darbą mylinti pašnekovė patikino, kad nieko nėra neįveikiamo ir sunkaus, svarbiausia mėgti tai, ką darai ir didžiuotis tuo, kuo užsiimi.

Atvirumu spinduliuojanti pašnekovė sutiko papasakoti apie savo dešimties metų patirtį kultūros srityje ir plačiau pakalbėti apie šio darbo ypatumus.

Su laiku įgavo patirtį

– Jau dešimt metų vadovaujate Kalnaberžės kultūros skyriui. Ką Jums pačiai tai reiškia?

– Kalnaberžėje gyvenu visą savo gyvenimą, mačiau visko – ir gero, ir blogo, ir šilto, ir šalto, per šitiek laiko turėjau puikią galimybę pažinti kaimo bendruomenę kartu ir kiekvieną atskirai, todėl susiklosčius aplinkybėms ir atsiradus galimybei nė nemirktelėjusi pradėjau darbą čia.

Kai tik pradėjau dirbti, buvau visiškai „žalia“, nors, atrodo, tavo kraštas, tavo vieta, bet pradžioje teko dirbti tik iš nuojautos, tačiau nepabandęs nesužinosi ir kitaip nieko neišmoksi.

Mano nuomone, neklysta tik tie, kurie nieko nedaro ir nesiima, o būtent besimokydamas iš padarytų klaidų ilgainiui tobulėji ir gali pasiekti savo troškimus ir norimą tikslą. Būtent taip man ir nutiko – šiuo metu kultūrinė ir meninė veikla man – mano gyvenimas.

Pati jaučiu, kad palyginus su laiku, kai tik pradėjau dirbti, šiuo metu viskas einasi lengviau ir galiu patikinti, kad patirtis daro savo – tapau labiau užtikrinta dėl to ką darau ir mažiau jaučiu baimės ar kažkokio jaudulio jausmą, kuris dažniau aplankydavo vos pradėjus dirbti.

Trauka kultūrinei veiklai nuo jaunystės

– Sakote dirbti pradėjote atsiradus galimybei, tai noras užsiimti kultūrine veikla buvo kilęs ir anksčiau?

– Kad mane traukia kultūrinis gyvenimas supratau dar vaikystėje. Kažkada mokykloje yra tekę padainuoti mokinių  estradiniame ansamblyje. Tai buvo pirmieji žingsniai į sceną, pirmoji patirtis, kad šis spindesys gražus tik iš paviršiau, o iš tikrųjų jis  eina koja kojon su sunkiu darbu, atsakomybe, nuolatiniu jauduliu…

Po mokyklos gyvenimo peripetijos susiklostė taip, kad sukūriau šeimą, teko auginti vaikus, o ir darbo kaimuose trūko, su vyru pradėjome ūkininkauti, todėl kultūrinė veikla dvidešimčiai metų priblėso.

Prieš dešimt metų, kaip jau minėjau, atsirado galimybė, ir aš ją išnaudojau –  čia puikiai mano gyvenimą ir mano pasiekimus apibūdina maestro Antano Mikalausko dainos žodžiai „Bet ateis ta diena ir sugrįšim į kelią pradėtą“.

Džiaugiuosi, kad sulaukiau tos dienos ir ji atėjo – dabar atiduodama save galiu dirbti tai, kas malonu ir miela mano širdžiai.

Kolektyvai skinasi kelią

– Koks Jūsų, kaip meno vadovės, kelias, kokiais darbais užsiimate?

– Mūsų bendruomenė itin veikli, turime net virš dvidešimt saviveiklininkų. Pagalvojus, kad iš viso iš kaime gyvenančių virš trijų šimtų gyventojų kas dešimtas menine veikla užsiimantis žmogus – tai tikrai labai pavyzdingas reiškinys, būdingas ne kiekvienai kaimo bendruomenei (šypsosi).

Taip pat galime pasidžiaugti pas mus gyvuojančiu seniausiu suaugusiųjų Kėdainių krašto mėgėjų meno kolektyvu – rajono folkloro ansambliu „Kalnaberžiai“, kuris 2014 metais atšventė 55 metų jubiliejaus sukaktį.

Be to jau keturis metus Kalnaberžėje sėkmingai savo veikla užsiima ir savo pasirodymais džiugina suaugusiųjų kapela „Beržynėlis“, vadovaujama Vytauto Danausko. Joje šiuo metu trylika žmonių.

Iki šiol džiaugiamės ir pasigirti galime tik vietinės reikšmės koncertų  gausa, bet po truputi skinamės kelią į rimtesnius renginius. Šiemet žadame dalyvauti Respublikinės Dainų šventės atrankoje – tikėkimės sėkmė mūsų neaplenks.

Šiemet žadame dalyvauti dainų šventės atrankoje – tikėkimės sėkmė mūsų neaplenks.

Vadovauja neįgaliųjų kolektyvui

– Tai esate atsakinga tik už Kalnaberžės skyriaus ribose vykdoma veiklą?

– Ne. Taip pat dirbu ir Kėdainių bendruomenės socialiniame centre. Esu paraplegikų asociacijos mėgėjų meno kolektyvo vadovė.

Čia turime  vokalinį ansamblį „Almėja“. Koncertuojame įvairiuose Kėdainių rajono bendruomenėse, tačiau teko dainuoti ir Vilniaus Katedros aikštėje vykusio neįgaliųjų renginio „Tau, Vilniau“ metu, o visai neseniai savo talentus pristatėme ir Utenoje vykusioje respublikinėje neįgaliųjų šventėje. Šiuo metu su ansambliu ruošiamės dar vienam didesniam pasirodymui.

Svarbiausia – muzikinė klausa

– Kuo vadovaujatės atsirinkdama žmones į kolektyvus?

– Rinkdama kolektyvus ir burdama žmones svarbiausiu prioritetu visada laikau muzikinę klausą . Atlikėjų amžiui daug dėmesio neskiriu, svarbiausia dainavimo galimybės.

Kada žmonės pas mus ateina ir atveria skyriaus duris – jie yra vedini muzikos, mes pradedame kalbėti viena kalba – muzikos kalba. Jeigu mes ją suprantame ir susikalbame reiškias žmogus yra tas, kurio mums reikia.  

Svarbu turėti kam vadovauti

– Kas svarbiausia, norint būti gera meno vadove? Kokių savybių tai pareikalauja iš jūsų?

– Chorui vadovauti turėtų lankstus žmogus, turintis tiek humoro, tiek supratingumo, tiek įkvėpimo jausmą, nes juk kiekvieną kartą yra dirbama su žmonėmis.

Kadangi kasdien viskas vyksta per bendravimą, svarbiausia yra sudominti, pritraukti ir ypač išlaikyti žmones, kad būtų kam vadovauti. Jei nebus kam vadovauti, tai nereikalingas ir vadovas.

Neapsieina be naujovių

– Prakalbote apie ansamblius, saviveiklininkus, o kaip sekasi su renginių organizavimu?

– Pirmiausia kreipiu dėmesį į kokybę ir geras emocijas, taip pat, be abejo, į naujoves – be jų neapsieina nei viena šventė (bent jau stengiamės organizuodami įpinti kažko tokio, kas būtų dar nematyta).

Man, kaip meno vadovei, svarbiausia, jog žmonės po renginio ar šventės liktų patenkinti  ir norėtų sugrįžti dar ir kitą  kartą.

Organizuoja stovyklas

– Galbūt turite tradicinių, kiekvienais metais organizuojamų renginių, be kurių neapsieinama?

– Be abejo. Viena tokių – tikriausiai jau visiems mūsų krašto žmonėms gerai žinoma – Varnaėdynių šventė. Kalnaberžėje jau tradicija tapusį renginį organizuojame eilę metų.

Taip pat visada švenčiame Užgavėnes, mamyčių dieną (ta proga būna organizuojamas koncertas). Prieš Kalėdas vyksta advento vakarai ir minimos kitos ypatingos progos bei šventės.

Be to jau ketvirtus metus iš eilės rengiama etnokultūrinė stovykla „Kuparo lobiai“, kurią remia Kėdainių rajono savivaldybė. Šios stovyklos  metu vyksta edukacijos apie senuosius amatus, mokomės senovinių patiekalų gamybos.

Taip pat iš senų bendruomenėje gyvenančių žmonių renkame tautosaką, posakius ir kitokį palikimą, kuris taps puikiu palikimu ateitiems kartoms.

Džiaugiasi veiklia bendruomene

– Vienai atlikti visą organizacinį darbą išties sudėtinga. Ar sulaukiate pagalbos iš kitų?

– Be abejo. Mūsų komanda – bendruomenė, su pirmininku Rimtautu priekyje, kuri ir veikli, ir niekada nepaliekanti bėdoje. Tad jei organizuojamas didesnio mąsto renginys galime nebijodami „pasiremti“ bendruomene – niekada nepaves.

Taip pat labai geranoriška ir mūsų direktorė Onutė. Jos dėka švenčių ir renginių metu visada galime džiaugtis puikia rajono kultūros centro garso aparatūra,  bei aukščiausio lygio garso operatoriumi Vladu, o kai prireikia išvažiuoti į koncertus, pasirodymus ar ekskursijas nekyla problemų dėl transporto – kultūros centro autobusas, vairuojamas visų mylimo vairuotojo Romuko jau rieda Kalnaberžės kryptimi.

Direktorės pavaduotoja Genovaitė visada pataria, padeda rengiant įvairius projektus, atskaitas, planus.

Neapleidžia mūsų ir Surviliškio seniūnijos seniūnė – aplinkos tvarkymu, kitais ūkiniais klausimais ar darbais visada galima tikėtis pagalbos.

Be to renginių nebūtų be svarbių stabilių partnerių, kurie padeda įgyvendinti mūsų idėjas. Džiaugiamės, kad turime pastovių rėmėjų, kurie finansiškai nuolat prisideda prie organizavimo.

Pasitaiko, kad prieš organizuodami renginius rašome projektus ir tokiu būdu esame papildomai finansuojami. Taip pat būtina paminėti, kad dažnai gauname paramą ir iš Kėdainių rajono savivaldybės.

Organizuoja jau dabar

– Tai prisipažinkite, ar daug laiko pareikalauja renginio organizavimas?

–  Kadangi nevienodo mąsto ir dydžio būna renginiai, todėl kiekvienas reikalauja skirtingo pasiruošimo ir nevienodo laiko tarpo.

Pavyzdžiui, apie 2018 metų Varnaėdynių šventę arba „Senųjų metų palydas“ aš galvoju jau net nuo dabar.

Mažesnio mąsto renginius pavyksta parengti ir greičiau.

Stengiasi pritraukti žmones

– Išties puiki komanda. Tikriausiai dėka to ruošiantis netenka susidurti su kokiais nors sunkumais?

– Kai darbas patinka – nieko sunkaus nėra tiek organizaciniai, tiek techniniai dalykai įveikiami. Džiaugiamės tuo, ką turime ir stengiamės gyventi šia diena.

Galbūt su didžiausiu sunkumu tenka susidurti yra galvojant kuo žmogų sudominti.

Dabar kai kiekvienam iš mūsų kuo puikiausiai yra prieinamas internetas, televizija ir nuo to žmonės tampa tarsi pavargę, o juk kiekvienas dar ir dirbti privalo, todėl turėdami dvi laisvas dienas savaitėje, ne visada nori eiti pramogauti, o paprasčiausiai mieliau sutinka pagulėti ir pailsėti ar laisvą laiką praleisti su šeima.

Kaip jau minėjau, negalima kartotis, visada reikia sugalvoti kažką naujo, neįprasto ir neįtikėtino, to ko dar nebuvo.

Todėl mūsų tikslas ir yra sugalvoti kuo žmones pritraukti, sudominti, kad kiekvienas savyje atrastų noro ateiti ir prisijungti prie mūsų organizuojamos šventės ar renginio.

Stengiasi iš klaidų pasimokyti

– Kai galutinis rezultatas netenkina, ko imatės ir kaip viską sprendžiate?

– Kai galutinis rezultatas netenkina… Tada jau nieko nebepakeisi ir nieko nebepadarysi, nes projektas jau būna įvykęs.

Tiesiog tada tenka tik pasimokyti iš klaidų, kurios šį kartą sukliudė, ir stengtis, kad sekantį kartą jos nepasikartotų.

Žinoma, gaila įdėto darbo, įdėtos energijos, tačiau jei kažkas įvyko ne taip, kaip buvo organizuota, reiškiasi galbūt ties tuo reikėjo daugiau padirbėti, tačiau džiugu, kad tokių atvejų nutinka retai.

Dirbs – kol galės

– Anksčiau minėjote, kad kultūrinė veikla – jūsų gyvenimo dalis. Tikriausiai planuojate dar ilgai vadovauti?

– Kol galėsiu, kol neš mano protas, kol nelieps išeiti, tol ir dirbsiu (šypsosi).

– Darbas kultūros srityje – jūsų pagrindinė veikla, ar be jos kuo nors dar užsiimate?

– Esu liaudiškos muzikos kapelos „Vilainiai“ narė. Šis kolektyvas ir ypač jo vadovas  Antanas man davė neįkainojamą patirtį bei pamokas.

Ramybė – geriausias poilsis

– O dabar šiek tiek pamirškime darbus ir papasakokite kaip atsipalaiduojate ir bėgate nuo kasdienės rutinos?

– Prisipažinsiu turėdama galimybę mėgstu atsiriboti nuo visko. Man laisvalaikis yra ten – kur nėra žmonių. Ar prie jūros kokiam namelyje tyliai ir ramiai, išjungus telefoną ir tokiu būdu atsiribojus nuo visų darbų ir rūpesčių.

Taip pat gal daugeliui pasirodys kiek keista, bet labai mėgstu pjauti žolę, tada mano mintys tik čia ir dabar.

Be to, visai neseniai pradėjau mokytis groti smuiku. Manau tai ne tik puikus užsiėmimas, tačiau jei pavyks  išmokti groti, tai pasiteisins ir taps puikiu kompanionu mano darbe.