Menininkas, nemokėjęs piešti

Jei mieste pamatote kokią sieną, kurią puošia piešinys, į kurį pažiūrėję pagalvojate, kad patys taip nesugebėtumėte, greičiausiai darbo autorius – Saimonas Mureika. Jaunas vaikinas šiek tiek primena paslaptingus Johnny Deppo personažus: kaip koks Žirkliarankis, sėdintis savo pilyje ir kiaurą dieną pjaustantis ledo skulptūras, Saimonas užsidaro savo bohemiškoje studijoje senamiestyje, ir piešia. Adrenalino nemėgsta, paklaustas apie pasiekimus, nuolat kuklinasi, o į klausimus atsakinėja mįslingais „gal“.

Kėdainiai skolingi „G&G Sindikatui“                                                         

– Kaip viską pradėjai?

– Gal 2012 metais prie Dailės mokyklos vyko „G&G Sindikato“ koncertas. Aš nuėjau, ir kažkodėl ta grupė man tokį įspūdį paliko… Nuo tada pradėjau domėtis hiphopo kultūra: mano grojaraštyje atsirado atitinkama muzika, spintoje – plačios kelnės, domėjausi istorija, žiūrėjau dešimtojo dešimtmečio repo klipus. O viena tos kultūros sudedamųjų dalių ir yra grafitis. Pradėjau gilintis, kaip, kodėl žmonės juos paišo, ir norėjau pabandyti pats.

– Vienas koncertas taip įkvėpė? Juk turbūt ir anksčiau susidurdavai su hiphopo muzika, kodėl būtent šis koncertas buvo lemiamas?

– Iš tiesų nelabai susidurdavau. Buvo, kad per radiją išgirsti kokią dainą, bet ji neužkabina taip, kaip gyvas atlikėjų pasirodymas. Aš prieš tai pankas buvau, grandines nešiodavau, „Rammsteinų“ klausiausi.

– Ir anksčiau piešdavai, tik kitokiomis priemonėmis?

– Tiesą sakant, piešti visai nemokėjau! Užtat tas grafičio kūrimas lygioje vietoje mane truputį erzino, buvau tam truputį per lėtas. Tad ilgainiui perėjau prie trafaretų. Daug paprasčiau – didžiąją dalį darbo ramiai padarai namie, išpjaustai reikiamas formas ir tada eini į gatves purkšti. Ėmiau gilintis į techniką. Internetas pilnas patarimų, kaip ir ką reikia daryti, tad pats ir perpratau darbą su trafaretais.

– Tai kodėl nekūrei, pavyzdžiui, hiphopo grupės, o pasirinkai grafičio piešėjo kelią?

– Oi, man su muzika nelabai gerai, klausos neturiu.

– Juk piešti prieš tai irgi nemokėjai, bet išmokai.

– Gal ir draugų su panašiais norais nebuvo, o piešti tai ir vienas gali.

– Eidavai naktimis slapta paišyti ant sienų?

– Buvo keletas tokių atvejų, bet nesu adrenalino mėgėjas, tai man šita grafičio išraiška nebuvo priimtina.

– Per kiek laiko reikia susisukti, kai dirbi tokiomis sąlygomis?

– Kuo greičiau. Kas nors praeina, ir tu jau nerviniesi, kad tik jis ko nors neiškviestų. Bet su trafaretais greitai viską galima padaryti. Ir šiaip, aš mėgstu imtis įvairiausių priemonių, kad kuo mažiau rizikuočiau būti sučiuptas, štai, pavyzdžiui, Č. Milošo gatvėje yra vienas mano piešinys, tai aš jį nupiešiau namie ant lentos, o naktį tiesiog nuėjau prikalti. 

Grafitininkų vargas – dažų deficitas

– Papasakok apie trafaretų techniką daugiau.

– Apskritai šį metodą nužiūrėjau iš Banksy – žymaus britų grafičio meistro, kuriuo tuo metu domėjausi. Sužinojau, kad jo istorija buvo panaši – iš pradžių jis piešdavo su grupuote, tačiau taip pat dirbo kiek per lėtai, ir perėjo prie trafaretų.

– Galiu įsivaizduoti, kaip su trafaretu nupieši vienspalvius grafičius. O kaip tokiu būdu išpiešti realistinius paveikslus iš daug spalvų?

– Tokiu atveju yra keli darbo su trafaretu etapai. Pirmiausia, koks tai bebūtų piešinys, internete susirandu geros kokybės nuotrauką. Įsikeliu ją į redagavimo programą „Photoshop“, ir per filtrus atskiriu keletą pagrindinių atspalvių. Išeina, pavyzdžiui, šeši atspalviai, ir nuotrauka atrodo lyg iš detalių. Ir kiekvienam tų atspalvių darau skirtingą trafaretą, išpjaunu skirtingas detales. Po to, pradėdamas balta ir baigdamas juoda, sluoksniuoju trafaretus vieną ant kito, taip ir išeina visi tie šešėliai ir realizmas.

– Ir kiek vidutiniškai vienam darbui tenka padaryti trafaretų?

– Daugiausia esu padaręs septynis, bet labai priklauso nuo to, kiek dažų atspalvių pavyksta gauti. Lietuvoje labai sudėtinga rasti įvairių aerozolinių dažų. Dažnai, jei parduotuvėje yra pilka spalva, tuo ir apsiribojama – neverta tikėtis, kad pavyks įsigyti dar kokių nors kitokių pilkų tonų. Per visą Lietuvą yra tik dvi specializuotos parduotuvės grafičio piešėjams, bet jie irgi retai naujina asortimentą, matyt, nėra didelio pelno.

Tai jei tiksliai žinau, kad man reikės konkrečių atspalvių, būna, jog tenka laukti kito mėnesio, kai parduotuvės daro užsakymus.

Bendradarbiavimas su mama

– Ar piešimas – pagrindinė tavo veikla? Gauni daug užsakymų?

– Gaunu, bet vis tiek nėra taip, kad būtų visiškai įmanoma iš to pragyventi. Neseniai piešiau sieną „Pripučiamo filmo“ studijoje, dabar medžiotojų būrelis įdomų užsakymą pateikė, nori apipavidalinti savo namelio sieną. O dabar planuoju labiau į verslą įsisukti ir gruodžio viduryje pristatyti drabužių kolekciją – ant suknelių ir marškinėlių puikuosis mano piešiniai.

– Kaip sugalvojai persimesti į drabužių sferą?

– Istorija labai panaši į Svaro, jis irgi paišė trafaretais, ir man papasakojo. Jis norėjo pasidaryti Sex Pistols marškinėlius. Tais laikais siuntimas iš interneto buvo brangus ir nepopuliarus, tad jis sugalvojo, kad ant paprastų marškinėlių pats gali išpiešti užrašą.

Aš irgi pradėjau užsimanęs įkvėpėjų – „G&G Sindikato“ – marškinėlių su jų simboliu – kumščiu. Dar nebuvo, kur įsigyti tokių marškinėlių, tik vėliau jie pradėjo pardavinėti atributiką. Tad aš nusprendžiau nusipiešti ant drabužių tai, ko noriu. Nutapiau tą kumštį, bet pirmas blynas prisvilo, piešinys išsiliejo, ir kuriam laikui grįžau prie paveikslų. O dabar atradau tokius prancūziškus tekstilės dažus, išbandžiau ir, pasirodo, visai smagu su jais dirbti. Taip ir visa kolekcija gimė.

– O marškinėliai irgi rankų darbo?

– Taip. Mano mama siuvėja, tai ji siuva juos, čia toks bendras projektas.

Paprastos užduotys – nenuobodžios

– Kaip nusprendi, ką pieši? Ar tau tiesiog patinka pats procesas: pasiruošimo, dažų purškimo, ar savo darbais nori skleisti kažkokią žinutę?

– Vienas iš aspektų – žiūrint, kokias nuotraukas randu, jos turi būti ir kokybiškos, ir patraukti mano dėmesį. Antras dalykas – noriu pavaizduoti tam tikrus žmones, kurie mane kuo nors žavi. Pavyzdžiui, vos pramokus dirbti su daugiau sluoksnių, pirmoji mano išpiešta asmenybė buvo Bob Marley, nes man patinka regis. Po to norėjau Louis Armstrong išpiešti, vėliau sužavėjo džiazo atlikėjų tematika, galbūt bendradarbiavimas su „Broma Jazz“ festivaliu paveikė.

– O kai gauni užsakymus, žmonės dažniau prašo piešti ką nors savo nuožiūra, ar pateikia griežtus nurodymus, kas turi būti pavaizduota?

– Dažniausiai būna bent jau tema. Jei piešiu ant ledų fabriko, turi būti kažkas susiję su ledais. Kai „Pripučiamam filmui“ piešiau – kažkas susiję su jų veikla, filmavimu. Sienų, kur galėčiau nupiešti, ką tik noriu, kol kas nepasitaikė, na, išskyrus gimnaziją, kai dariau savo vienuoliktos klasės projektą. Teorinėje dalyje rašiau apie gatvės meną, o praktinę dalį įgyvendinau išpiešdamas vieno kabineto sieną. Tada piešiau Charlie Chaplin. Bet dažniausiai tai reikia prisiderinti prie užsakovo, tačiau visai tuo nesiskundžiu – net kai pasako piešti savo nuožiūra, vis tiek žinau, kad reikia kažko, kas tam žmogui tikrai patiktų. Todėl išsiklausinėju, ką jis mėgsta, kuo domisi, kokios asmenybės patinka.

– Kai laisvės visai nėra, kai, pavyzdžiui, tenka tiesiog perpiešti ant sienos įmonės logotipą, kaip darei vykdydamas „Pripučiamo filmo“ užsakymą, kartais nesijauti kiek prislėgtas, lyg dirbtum ne kūrybinį, o mechaninį darbą?

– Ne, čia turbūt buvo pirmas toks variantas, kai reikėjo perpiešti logotipą, ir buvo visai įdomu pabandyti techniką, nes vėl viskas kitaip. Šiuo atveju pasistačiau projektorių, suprojektavau logotipą, pirmiausia jį apvedžiojau, tada užpildžiau, užtapiau.

Išmoko piešti – nuėjo į Dailės mokyklą

Dabar tarp abiturientų vis labiau populiarėja gap year – vieni laisvi metai pabaigus mokyklą. Tokį sprendimą renkasi tie, kurie dar nėra apsisprendę, ką nori veikti gyvenime – per tuos metus jaunuoliai keliauja, savanoriauja ir visaip kitaip ieško savęs. Saimonas, per plauką nepasirašęs ketverių metų nuosprendžio nemėgstamos specialybės, taip pat nusprendė niekur neskubėti. Tačiau platusis pasaulis jo nepatraukė.

– Anksčiau visą laiką buvau nusiteikęs, kad po mokyklos stosiu į fiziką ar mechatroniką, robotiką. O praeitą vasarą nuostata ėmė ir pasikeitė – nenoriu aš tos fizikos, nors tu ką. Tai nenorėdamas stoti bet kur, kad tik įstočiau, kaip dabar madinga, nusprendžiau geriau metus palūkėti ir išsigryninti poreikius. Ir strategija pasiteisina – jaučiu kažkokį potraukį architektūrai. Net Dailės mokyklą pradėjau lankyti, tikslinį akademinio piešimo profilį pasirinkau, kad stojamajam egzaminui pasiruoščiau, juk anksčiau nieko panašaus neteko daryti.

– Ir kaip sekasi?

– Sakyčiau, neblogai, tik kad tempo man trūksta kol kas. Jei per egzaminą piešinį reikės pabaigti per tris valandas, aš savo ruožtu prie vieno piešinio tris savaites užtrunku (juokiasi).

– Pieštukas ir popierius nepasirodė įdomiau, nekeisi savo darbo priemonių?

– Oi ne, trafaretai man daug įdomiau, pieštukas – darbas, grafičiai – malonumas.

– O kodėl per savo laisvus metus būni Kėdainiuose? Su tavo veikla didmiesčiuose turbūt atsivertų daugiau galimybių.

– Čia aš turiu savo studiją senamiestyje. Patogu dirbti, daug erdvės.

– Ar neliūdna, kai nebėra draugų? Juk visi pabaigė mokyklas ir išvyko studijuoti. Ar nenutiko taip, kad dabar vien tūnai studijoje, nes daugiau nebėra ką veikti?

– Aš toks žmogus, kuris labiau mėgsta vaikščioti vienas. Pirmomis savaitėmis gal buvo truputį keista, kai visi ėmė kelti nuotraukas iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, rodyti, kaip jie ten gyvena, studijuoja, bet dabar tikrai nesigailiu, kad niekur neišvažiavau.

– Tai gal ir pasiliksi čia, nebereikės jokios architektūros.

– Gal.

Pagyrimais savęs nelepina

Kadangi besikalbant Saimonas man pasirodė esąs labai malonus vyrukas, gal, kaip ir visi menininkai, kiek keistokas, užsimaniau pažarstyti jam verslo patarimų. Deja, mano strategijos tik sukėlė juoką.

– Ar nesvarstei ateityje tapti tatuiruočių meistru? Sritis pelningesnė, o darbo principas – tas pats, viskas pagal šabloną.

– Oi ne (juokiasi). Man gražu tatuiruotės, tačiau nežinau, ar tą patį galėčiau pasakyti apie savo darytas. Per mažai savimi pasitikiu, labai bijočiau nupiešti kaip nors ne taip, kaip žmogus norėjo, po to vargšas liktų nepatenkintas visam gyvenimui.

– Rimtai, nepasitiki savimi? O jei prisimintum įsimintiniausius savo piešinius, kuriais labai didžiuojiesi?

–  (ilga pauzė, Saimonas rimtai pagalvoja) Tai kad nėra tokių (šypsosi). Aš visada ilgai sėdžiu, paišau, stengiuosi, bet kai pabaigiu, jau bloga į tą piešinį būna žiūrėti. Pavyzdžiui, praėjusiais metais per „Sostinės dienas“ buvo tokia akcija „Vilnius Street Art“. Prieš Katedros aikštę buvo tokios lentos sukabintos, kur grafičio menininkai galėjo pasireikšti. Mane pakvietė ten piešti ir aš, žinoma, sutikau. Bet kai nupiešiau ir pasižiūrėjau, kas išėjo, pagalvojau: „Jo… Kitais metais manęs tikrai nebekvies.“ (juokiasi).

– Gal tu per daug savikritiškas?

– Gal.

– Minėjai, kad ilgai užtrunki prie savo piešinių – kiek konkrečiai?

– Priklauso nuo formato. Piešiant paveikslą, nuotraukos radimas, failų paruošimas trafaretui gali kokią vieną dieną užtrukti. Perkėlimas ant popieriaus ir išpjaustymas – dar kokias dvi, tris. Pavyzdžiui, kai ruošiausi piešti šitą piešinį Vilniaus renginyje, trafaretus pjausčiau savaitę, nes buvo nemažas formatas – bent du metrai ilgio ir pusantro metro pločio. Vėliau įdomu buvo tuos trafaretus traukiniu vežtis, vos į vagoną tilpau (juokiasi).

Pasiruošė Vilniaus rinkai

– Ar buvo kokių nors tavo išėjimų į viešumą, ar organizavai kokias nors savo parodas?

– Šią vasarą, rugpjūtį, studijos kiemelyje padariau nedidelę vienos dienos parodėlę, norintys galėjo ateiti pažiūrėti. Daugiausia susirinko tie, kurie mane jau žino, turi mano paveikslų. Nebuvo labai daug žmonių, bet nenusivyliau, viskas gerai. Pavasarį planuoju daryti didesnę, kitokio koncepto, galbūt per „Muziejų naktį“.

Dar buvau nuvykęs į „Loftas Fest“, ir dizaino paviljone prekiavau savo darbais. Bet supratau, kad truputį ne ten papuoliau.

– Kodėl?

– Na, žmonės į muzikos festivalį atvyksta linksmintis, o ne pirkti paveikslų (juokiasi). Šiaip šį sykį susirinko mažai žmonių – turėjau su kuo palyginti, nes anksčiau esu buvęs „Lofto“ festivalyje kaip žiūrovas. O kitas dalykas – dizaino paviljone buvo vien drabužiai. Dar buvo senukas, prekiavęs laikrodžiais, ir aš su savo paveikslais. Jaučiausi kaip nematomas. Nieko, prieš Kalėdas vėl važiuosiu į sostinę, tai jau turėsiu drabužių kolekciją, būsiu pasiruošęs didmiesčio rinkai (juokiasi).

Štai taip ir gyvename – vienas lyg niekur nieko gali išpiešti visą sieną džiazo muzikantais ir nemanydamas, kad nuveikė kažką ypatingo, grįžti į savo dirbtuves. O kitas sukurs fonograminę grupę su apsukriu vadybininku priešakyje, ir garsiai šauks: „Aš – žvaigždė!“.