Menininkė, išmokusi piešti pati

Šį kartą „Rinkos aikštės“ skaitytojams savo talentą pristato jauna kėdainietė Gintarė KUNČIŪNAITĖ. Jos kūrybos vaisiai išsiskiria ypatingu originalumu ir sužavi bene kiekvieną. Niekada nemėgusi būti įsprausta į rėmus bei vienokius ar kitokius apribojimus mergina meną supranta kaip iš širdies gelmių ir jausmų besiliejančią laisvę.

– Kaip viską pradėjai?

– Nors pati mažai ką pamenu, bet kiek yra pasakojusi mama, jau nuo pat vaikystės mėgdavau piešti. Atsižvelgiant į tai, kiek man metų tuo metu buvo, piešiniai buvo išties gražūs. Kol lankiau mokyklą, simpatijų sulaukdavau ir iš dailės mokytojų. Per daug nesistengdama visada gaudavau labai gerus įvertinimus. Tačiau būtent tuo metu piešimas manęs taip, kaip dabar, netraukė. O štai vieną gražią dieną, maždaug daugiau nei prieš metus, net nesuprantu kodėl, kilo labai didelis noras imti ir piešti, nebuvo svarbu ką ir kaip, bet labai norėjosi save išlieti.

– Nuo mažens mėgai piešti, o ar lankei Dailės mokyklą?

– Kas matydavo mano darbus, galvodavo, kad mokausi mokiausi dailės mokykloje, tačiau nesu nei baigus jos, nei lankiusi. Viską piešdavau iš savęs, tiek, kiek sugebu pati. Visada sakydavau, kad dailės mokykla ne man, nes ten nors ir praplečiamas meninių žinių bagažas, tačiau ją lankantys žmonės pastatomi į akivaizdžius rėmus, pvz.: būtent kažkokia stilistika, braižas, tema ar kažkas panašaus, kuriais remiantis turi kurti. O aš niekada nemėgau daryti ką nors pagal taisykles, visada mėgau ir mėgstu laisvę, nes tik ten, kur yra laisvė, menas kuriamas savaime.

Tik savo individualiomis mintimis remdamasis gali sukurti tai, apie ką gyvenime niekas net nebūtų pagalvojęs.

Pradėjo daugiau nei prieš metus

– Pradžia visada būna sunkiausia, tad ar iš pat pradžių, vos pradėjus piešti, gimdavo tokio nuostabaus grožio kūriniai?

– Vos pradėjusi daugiausiai piešdavau juodu tušinuku nesudėtingus, grafinius, A4 formato piešinukus – taip lavinau savo ranką ir braižą. Žinoma, yra piešinių, kurių idėjas esu mačiusi tiesiog internete, jos patiko, ir norėjosi perpiešti savo rankomis. Knietėjo patikrinti save, ar aš taip sugebėsiu, ar ne. Pasinėrusi į savęs ieškojimą ir bandymus įdomius piešinius, rastus internete, stengdavausi perpiešti, bet ne identiškai nukopijuoti, o piešti taip, kaip moku pati.

– Su kokiais sunkumais teko susidurti piešiant?

– Vienas sunkiausių dalykų man – minėtasis piešinio perpiešimas. Dažnai iš pirmo ir antro karto nesigaudavo kaip norėdavau. Tuomet lapai, pieštukai, trintukai skraidydavo po visą kambarį. Visada buvau užsispyrusi ir žinodavau, kad pasieksiu savo bet kokiu atveju, ir galiausiai tai pavykdavo – nupiešdavau būtent taip, kaip norėdavau.

O su savo kūrybos piešiniais taip nebūna – šiuo atveju gal net lengviau, bet, žinoma, atsiranda kitokių niuansų su pačia idėja, reikia sugalvoti, kaip turės atrodyti galutinis variantas. Neturėdama įkvėpimo ar noro kurti niekada savęs neprievartauju.

Savamokslė

– Kaip suprantu, esi savamokslė menininkė?

– Taip, galiu visapusiškai patvirtinti, kad piešimas – visiškai savamoksliškas dalykas, einantis iš širdies, iš jausmų. Ko per visą šitą laiką, kol užsiimu piešimu išmokau, tai viskas iš savęs.

– Baigus vidurinę mokyklą nekilo noras tobulėti meninėje srityje?

– Su studijomis įdomiai išėjo. Prieš baigiant mokyklą šešerius metus užsiėmiau fotografija. Fotografuodavau žmones, šventes, o didžiausią dėmesį skirdavau   fotografavimui krepšinio varžybose Kėdainiuose, Jonavoje, Babtuose.

Fotografuoti tuo gyvenimo laikotarpiu buvo labai įdomus užsiėmimas. Todėl baigusi mokyklą buvau užsidegusi tęsti mokslus fotografijos srityje, tačiau likus dienai prieš stojamąjį egzaminą supratau, kad fotografuoti aš daugiau nebenoriu. Neturėdama kito varianto, išsibraukiau iš sąrašo ir nusprendžiau metus pailsėti tiek nuo mokslų, tiek nuo žmonių ir pagyventi sau.

Keliavo po Lietuvą

– Tai ką nuveikei per tuos metus?

– Keliavau po Lietuvą. Su labai geru draugu važiuodavome kur akys mato, nežinodami galutinio tikslo. Ir iki šios dienos man yra išlikęs noras sėsti į automobilį ir tiesiog vėl pakeliauti po Lietuvą, nes čia, šalia, o ne užsienyje, tiek daug gražių ir nematytų, užslėptų vietų, apie kurias niekada nesusimąstytum ir nepagalvotum.

– Na o kas laukė po tų metų? Gal kelionės ir atsipalaidavimas leido apsispręsti ko toliau nori?

– Po „trip’o“ supratau, kad mane traukia namų grožis, baldų, daiktų išdėstymai, medžiagų ir spalvų derinimas, neeiliniai patalpų suplanavimai. Į galvą plūstelėjo mintis, kad būtų smagu išbandyti interjero dizainą. Tačiau prasimokiusi pusantrų metų Vilniaus dizaino kolegijoje, mečiau šiuos mokslus.

O čia jau turėjau antrą planą – visada sau sakiau, jeigu nepasisektų su mokslais kolegijoje, tuomet rinkčiausi interjero dizaino kursus. Todėl metusi kolegiją, pradėjau lankyti kursus pas daug pasiekusį architektą ir per beveik pusmetį gavau interjero dizaino sertifikatą ir daug daugiau naudingos informacijos bei supratimo, negu per pusantrų metų, praleistų kolegijoje, todėl esu labai jam dėkinga.

Meninės veiklos neapleidžia

– Mokeisi interjero dizaino, tai kodėl vis dėlto piešimas šiuo metu tau yra aktualesnis nei namų dekoravimas?  

– Kaip minėjau, piešimas į mano duris pasibeldė prieš daugiau nei metus, todėl jau buvau pabaigusi mokslus. Tačiau šiuos du sau svarbius ir mėgstamus dalykus galiu labai lengvai susieti. Šiuo metu tikrai esu užsibrėžusi savo gyvenimą sieti su menu, piešimu, kokių nors daiktų dizainu, įpakavimu, piešimu ant sienų, dekoracijomis ir, aišku, dizaino namuose ar kitose patalpose sukūrimu. Būtent tai, tikiuosi, ir pasieksiu.

– Tačiau kol kas tai tik norai. Taigi kokia pagrindinė tavo veikla šiuo metu?

– Dabar, kol nedirbu ir turiu daug laisvo laiko, užsiimu piešimu tiek sau, tiek kitiems. Savo malonumui piešiu tada, kai yra noras. Kartais būna, ir kelias savaites pieštuko į rankas nepaimu, bet būna periodų, kai kiekvieną dieną užsiimu menine veikla. Didžiausią įtaką piešimui man daro aplinka, vaizdai, garsai ir mano pačios nusiteikimas, mintys.

– Kaip nusprendi, ką pieši?

– Viduje visada yra noras pavaizduoti tai, kas mane kuo nors sužavėjo. Tad jei netikėtai topteli idėja, kuri man atrodo pati genealiausia, imu ją įgyvendinti.

– Paminėjai, kad pieši kitiems. Ar parduodi savo darbus?

– Šiuo metu yra pora žmonių, kurie laukia mano darbų. Ir visada galima užsisakyti norimą piešinį.

– O kai gauni užsakymus, žmonės dažniau prašo piešti pasikliaujant pačios intuicija, ar pateikia griežtus rėmus, kuriais turi vadovautis ir ne kitaip?

– Šioje situacijoje viskas priklauso tik nuo žmogaus norų: ką jis nori matyti, ką mėgsta. Tačiau kartu visada pasidomiu, kur bus kabinamas paveikslas, kokio dydžio patalpoje puikuosis kūrinys ir kokios spalvos sienos, baldai jį sups. Tokiu būdu lengviau priderinti tiek dydį, tiek spalvas ir rasti kompromisą su žmogaus norais, pomėgiais.

– Ar ilgai užtrunki prie savo piešinių?

– Sunku apibrėžti, nes visi piešiniai skirtingi, vieni reikalaujantys daugiau kruopštumo, kiti – mažiau, todėl tiksliai pasakyti negaliu. Vienus piešinius nupiešiu per naktį, o kitus per savaitę arba net dvi. Pats kūrybos procesas labai priklauso nuo paveikslo dydžio ir sudėtingumo. Jeigu piešinys abstraktus, nėra aiškių detalių, tai aišku, jo įgyvendinimui prireikia mažiau laiko. Tačiau aš labai mėgstu ir tokius piešinius, kuriems reikia skirti daugiau laiko. Tokiu atveju išsilieju, mano mintys atsipalaiduoja. Bet būna dienų, kaip ir visiems kitiems, kada turiu idėją, o nėra įkvėpimo, tokiu atveju piešiu, galima sakyti, tik pagal užsakovo norus.

Kurdama išsilieja

– Ar užsiimdama menine veikla išlieji visą save?

– Tikrai taip – išsilieju visu 100 procentų! Pasitaiko, kad po piešimo kelias dienas jaučiuosi netekusi daug jėgų, savotiškai išsekusi, nes visada viską, ką kuriu savo rankomis, stengiuosi padaryti tobulai.

– Galbūt tavo namų interjeras, puošybos detalės pačios kūrybos vaisius?

– Mano namai šiuo metu nevisai mano pačios kūrybos. Tik kai kurios detalės.

Kadangi namai buvo įrenginėjami prieš kelis metus ir labai paskubomis, o aš tuo metu dar neišmaniau tiek apie dizainą ir namo statymą, apšvietimo išdėstymą, todėl dabar pastebiu, kas ne taip, ką reikėtų pakeisti. Tačiau kaip tik šiuo metu pradedu ruošti savo namų projektą. O jis jau bus grynai mano kūrybos vaisius.

– Ar nėra sunku tokioje srityje kaip piešimas, tapyba rasti kažką naujo ir išlaikyti originalumą?

– Žinoma, sudėtinga, bet įmanoma. Dabar toks amžius, kai visose sferose, nesvarbu ar tai daiktai, ar namų dizainas, ar kažkokia mašina, ar piešimas – visur sudėtinga sugalvoti ką nors originalaus, naujo ir niekam nematyto, nes pasaulyje visko tiek daug sukurta. Tačiau kiekvieno mintys individualios, todėl jų išreiškimas popieriaus lape visada bus skirtingos. Visada galima savo idėjoje rasti tai, ko kiti niekada nepastebės.

Įkvėpimo žmonėse neieško

– Kas tave įkvepia ir kuo žaviesi?

– Gal nuskambės keistai, bet man įtakos nedaro… niekas. Visos kūrybinės idėjos kyla tik mano galvoje. Būna, vidury nakties atsibundu ir akyse matau kokį nors vaizdą, užsirašau tą idėją į savo bloknotą, kurį visada turiu pasidėjusi prie lovos. Pasitaiko ir taip, kad sėdėdama su draugais, kažkokiu būdu atsijungiu nuo visko: nieko aplink nebegirdžiu, nebematau, o prieš mane iškyla tik vaizdai – dažniausiai galutinis piešinys ar interjero vaizdinys.

– Ar tavo kūrybai daro įtaką ištobulėjusios ir vis tobulėjančios šiuolaikinės technologijos ar naujausios komunikacijos priemonės?

– Didžiausią įtaką minėti dalykai padarė pačiam piešimo stiliui. Turėdama gana tikslią akį, mėgstu minimalizmą tiek piešinio spalvose, tiek interjere, mėgstu piešti grafinius piešinius su smulkiais elementais. Piešti tiksliai išeina savaime, gal dėl to braižyti namų planus man pavyksta be jokių sunkumų.

Viešai nereprezentuoja

– Ar esi viešai žmonėms pristačiusi savo darbus, dalyvavusi konkursuose ar savo darbus viešinusi parodose?

– Kol kas parodose nesu dalyvavusi ir savo parodos nerengiau. Kol kas tam trūksta laiko ir darbų, kuriuos galėčiau rodyti. Ateityje, kai turėsiu daug daugiau kūrinių, tada visai įmanomas dalykas, kad surengsiu savo darbų parodą, kurioje žmonės iš karto galės nusipirkti paveikslus. Turiu keletą laimėjimų piešimo srityje dar iki tol, kol nebuvau su juo taip artimai susigyvenusi. Porą kartų mokykloje esu dalyvavusi piešimo olimpiadoje ir užėmusi antras vietas. Tačiau realiai iki dabar dar nežinau, kodėl ten ėjau, nes noro piešti tuo metu neturėjau.

– Kokie tavo artimiausi planai?

– Pirmiausia noriu pakankamai užsidirbti iš to, ką kuriu savo rankomis, ir įsigyti daugiau kūrybai reikalingų priemonių bei piešti dar įvairesnius kūrinius nei dabar. O kiek vėliau, kai „pakilsiu“ šiek tiek aukščiau, esu numačiusi labai gerų dalykų, kurie susiję su gyvūnais, nes labai juos myliu. Tačiau apie tai išsiplėsti nenoriu.

Traukia gamta

– Didesniuose miestuose tavo veiklai atsirastų žymiai daugiau perspektyvų. Kodėl šiuo metu esi apsistojusi Kėdainiuose?

– Didmiesčiai manęs netraukia. Mane žavi ramybė, gamta. Šiuo metu gyvenu Kėdainiuose ir kol kas čia liksiu ilgesniam laikui, o kažkada vėliau, kai viskas susidėlios į vietas, noriu gyventi gamtos apsuptyje, toliau nuo miesto ir ten ramiai kurti.

Domisi automobiliai

– Ar piešimas palieka laisvo laiko? Kuo dar, be tapymo, domiesi, kokios veiklos ir pomėgių turi?

– Piešimas ir interjero projektai atima tikrai daug laiko, bet be šito aš savęs nebeišsivaizduoju. Man patinka šitie dalykai, patinka pats procesas. Tačiau kartais atsiribojusi nuo viso to, o ypač esant šiltiems orams, mėgstu ilgas distancijas važinėti dviračiu. Dažnai apsiaunu ir riedučius ar išeinu į lauko teniso aikštelę, kur puikiai fiziškai išsikraunu ir pasisemiu geros energijos. Jau kurį laiką sportuoju, medituoju, prisižiūriu mitybą ir stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti gamtoje, toliau nuo miesto – tai mane atpalaiduoja. Ir dar vienas galbūt šiek tiek neįprastas merginai pomėgis, bet jau kurį laiką domiuosi mašinomis. Nors pati dar neturiu teisės vairuoti, bet mėgstu važinėtis su draugais ir žiūrėti, kai jos remontuojamos, dažomos. Tokį mano pomėgį galbūt lėmė tai, kad nuo vaikystės teko matyti kaip tėtis dirbdavo su jomis.

Labai didelę reikšmę mano gyvenime turi muzika, be muzikos aš niekur neinu, pakankamai daug į ją gilinuosi. Mėgstamiausi muzikos stiliai – Dub, Dnb, Reggae, Techno, R&B, kartais paklausau ir roko arba devintojo ar dešimtojo dešimtmečio muzikos.

– Ko palinkėtum mūsų skaitytojams?

– Norėčiau visiems duoti patarimą: niekada nė vieno žmogaus, kad ir kokia situacija susiklostytų, neįsprausti į laiko ir taisyklių rėmus, o duoti daugiau laisvės ir laiko pasireikšti – pamatysite, kas atsitiks.