Maratonininkas, besistengiantis aplenkti save

Turbūt visi pastebėjome, jog pastaraisiais metais organizuojamų maratonų bei įvairių bėgimų skaičius Lietuvoje sparčiai auga. Vieniems maratonas tai – malonumas ir pramoga, kitiems – sunkus, atsakingas ir ilgai besitęsiantis darbas. Tačiau, kas tai – nauja mada ar graži besiplečianti tradicija?

Jau nuo jaunų dienų, kol dar mokėsi mokykloje, kūno kultūros pamokose Aurimas Skinulis, šiandien mums visiems puikiai pažįstamas kaip maratonininkas, iš bendraklasių išsiskirdavo ištverme. Nors jo kūno kultūros mokytojas kalbino ji papildomai treniruotis jau nuo septintos klasės, tačiau vaikinas mokytojo siūlomose treniruotėse apsilankė tik dvyliktoje klasėje, kai suprato, jog nori studijuoti specialybę susijusią su sportu.

„Pradėjęs lankyti užsiėmimus pajutau, jog rezultatai sparčiai gerėja. Vėliau jau studijų metu treniruotės tapo gerokai sunkesnės bei produktyvesnės, taip ir tapau užkietėjusiu bėgiku“, – teigia iš Šėtos miestelio kilęs, tačiau šiuo metu Kaune gyvenantis A. Skinulis.

Finišas maratone – taškas istorijoje

– Aurimai, esi sukaupęs ne menką bėgiko patirtį. Kiek maratonų esi prabėgęs?

– Maratonu vadinama viena distancija tai   42 kilometrai ir 195 metrai. Visų kitų distancijų bėgimai nėra maratonas. Šiek tiek juokingai skamba, kai koks nors mėgėjas sako, jog prabėgo maratoną, o išsikalbėjus paaiškėja, kad prabėgo, tarkime, penkių ar dešimties kilometrų distanciją.

Pats pirmą kartą maratoną prabėgau 2006 metais Vilniuje. Tuomet iškart tapau Lietuvos čempionato trečios vietos laimėtoju. Esu bėgęs maratonus Romoje, Pekine, Poznanėje, taip pat maratoną Nica – Kanai. Trumpesnių distancijų bėgimuose esu dalyvavęs daugybę kartų, o ir geografija jų žymiai platesnė…

– Koks jausmas apima, kai sėkmingai įveiki numatytą distanciją?

– Jei kalbame būtent apie maratoną, tai finišavus tikrai jausmas būna išskirtinis, vis tik distancija yra tikrai varginanti ir sekinanti. Tai distancija verta pagarbos. Maratonui ruošiamasi pakankamai ilgai ir sunkiai, todėl finišas maratone tarsi taškas istorijoje, vainikuojantis tam tikro periodo pabaigą. Tada pailsima ir vėl kimbama į treniruotes.

– Sunku tapti pirmuoju, kirtusiu finišo liniją?

– Varžybose visuomet stengiuosi aplenkti save, parodyti viską, ką galiu, padaryti viską, kas priklauso nuo manęs. Bėgime nereikia žvalgytis į kitus, geriau žiūrėti į save ir parodyti geriausią rezultatą kokį tik galima parodyti tą dieną, o tada, žiūrėk, ir nugalėti pavyksta (šypsosi).

– Trasoje turbūt kiekvienas bėgikas siekia maksimaliausio rezultato. Kas įkvepia tai daryti?

– Kai rimtai ruošiamasi ir sunkiai dirbama treniruotėse, tuomet varžybose norisi parodyti kuo geresnį rezultatą, norisi tobulėti. Tas ir stumia pirmyn.

Palaikymas iš šeimos

[quote author=”A. Skinulis”]Ruošiantis maratonui nubėgtų kilometrų kiekis paprastai išauga bent iki 150 kilometrų per savaitę.[/quote]

Pašnekovas atviras, norint pasiekti gerą rezultatą ir kad varžybų metu savijauta būtų normali, pasirengimui reikia skirti pakankamai daug laiko ir jėgų. Paprastai kryptingai ruoštis maratonui reikia apie trijų mėnesių, žinoma, tuo metu dalyvaujant ir kitose varžybose: „Tai tarsi formos patikrinimas, ar gera linkme dirbama treniruotėse.

Ruošiantis maratonui nubėgtų kilometrų kiekis paprastai išauga bent iki 150 kilometrų per savaitę. Dažnai treniruojamasi du kartus per dieną, ypač svarbu ir poilsis, atsistatymas po treniruočių, mityba“, – sako sportininkas.

Pasak pašnekovo, pasiruošimas maratonui ar bet kuriam kitam bėgimui yra sunkus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, todėl čia tampa labai svarbus ir artimųjų palaikymas.

„Bet kurioje šeimoje turi vyrauti darna ir supratimas, todėl palaikymas mano šeimoje juntamas savaime. Po bet kurios treniruotės mano žmona visada paklausia, kaip sekėsi, ar viskas gerai. Toks palaikymas yra tiesiog juntamas. Lygiai taip pat ir aš stengiuosi palaikyti žmoną jos veiklose. Na, o kadangi žmona studijuoja ASU agronomijos doktorantūroje, tad jai veiklos taip pat netrūksta“, – sako Aurimas.

Sandėris su savimi

– Aurimai, labai įdomu, ar kiekvieną kartą atsistojęs prie starto linijos tikiesi laimėti?

– Na, nepaslaptis, jog Lietuva maža šalis ir mes, bėgikai, vieni kitus gerai pažįstame, todėl atvykus į varžybas ir pamačius varžovus praktiškai jau gali prognozuoti, kokią vietą realu užimti. Tačiau ir varžybose kartais dalyvauji tiesiog kaip kontroliniame starte, kad įtvirtintum formą, tarkime, po ilgo ruošimosi. Kartais tiesiog bėgi ne pilnu pajėgumu, nes treniruočių planas to neleidžia, arba bėgi tokioje distancijoje, kuri yra visiškai neparanki. Tokiais atvejais, kai nelaimi, kvailiausias klausimas, kokio tik gali sulaukti iš aplinkinių, tai: „Kas atsitiko“?

– Kokios mintys sukasi galvoje, kai esi trasoje?

– Mintys varžybų metu visada dirba. Vėlgi, jei tai kontrolinis startas, tuomet bėgant stengiesi galvoti tik apie numatytus uždavinius, koks bėgimo tempas, kada reikia pagreitėti ir panašiai. O jei tai ilgai lauktas startas ir turi parodyti viską, ką gali, tuomet tenka bėgant ir pamotyvuoti save, pakentėti, kartais net mintyse sudarai kokį sandėrį su savim. Pavyzdžiui: „Va, dar pakentėk, neatleisk tempo ir vakare gausi picos“ (juokiasi).

– Trasoje nepasitaiko nemalonumų?

– Varžybose ne koks jausmas būna tada, kai nematai varžovų, o trasoje nebūna markiruotės ir pradedi abejoti, ar nenuklydai iš trasos. Yra taip buvę, bet jau senai (šypteli). Šiuo metu visos bėgimo varžybos organizuojamos pakankamai profesionaliai.

– Kokį geriausią su bėgimu susijusį patarimą galėtum duoti?

– Kaip sakė mano mokytojas Vladas Kiaulakis, norint bėgti, reikia bėgti.

– Kur tavo greičio ir ištvermės paslaptis?

– Darbas ir tik darbas. Ilgų distancijų bėgime darbas lemia labai daug.

Geriausi sirgaliai – šeima

– Aurimai, kokį vaidmenį atlieka minia sirgalių, palaikančių maratono dalyvius? Ar toje minioje dažnai būna tavo žmona, dukrytės?

– Šiuo metu išpopuliarėjus bėgimui sirgalių kiekis bėgimuose taip pat išaugo. Žinoma, žymiai smagiau bėgti, kai yra žiūrovų, kai jie paragina, palaiko. Atrodo ir jėgų daugiau atsiranda. Na, o į varžybas stengiamės vykti visa šeima. Abi dukros mėgsta keliauti, joms įdomu. Jau kitais metais į varžybas vyksime penkiese – sesėms kompaniją palaikys ir brolis.

– Jei vieną dieną tavo dukros ar sūnus pasakys: „Tėti, aš noriu būti maratonininku“. Ką jiems atsakytum?

– Maratonininku iškart netapsi (šypteli). Iki maratono distancijos reikia užaugti, sukaupti bagažą. O pabėgioti dukroms ir dabar patinka. Tiesa, dabar bet kokį judėjimą naudojame kaip jų energijos eikvojimo priemonę, nes energijos joms netrūksta (šypsosi). Šių laikų vaikai labai judrūs.

– Šėtoje vykusiame bėgime, kurį organizavai, tavo dukrytės jau spėjo sudalyvauti.

– Tiesiog smagu kartu bėgti su savo atžalomis (šypteli), be to, daugelyje bėgimų vyksta ir rungtys vaikams, tai jos dažnai sudalyvauja. Sportinis, meninis ugdymas vaikui privalomas, o kuo jos taps, laikas parodys. Svarbu suteikti kuo didesnę pasiūlą iš aplinkos.

Bėgioja savo malonumui

Šiandien pašnekovas puikiai prisimena laiką, kai varžybų tekdavo ieškoti ir laukti gana ilgai. Priešingai nei pastaraisiais metais, kai varžybų tiek daug, jog kiekvieną savaitgalį norint sudalyvauti bėgime reikia rinktis, kur vykti.

„Žmonės pamėgo bėgimą, judėjimą. Žinoma, gaila, kad kartais kiti vien dėl mados sugalvoja startuoti varžybose net nesiruošę, kartais tokie sprendimai gali baigtis ir labai liūdnai…

Na, o aš neslėpsiu, atsiradus daugiau įvairios gyvenime veiklos ir užsiėmimų, bėgimui skiriu žymiai mažiau laiko. Kartais sunku rasti ir tikslų, bet bėgioti man patinka, pats procesas turbūt man dabar labiau patinka nei dalyvavimas varžybose“, – sako sportininkas.

[quote author=”A. Skinulis”]Žmonės pamėgo bėgimą, judėjimą. Žinoma, gaila, kad kartais kiti vien dėl mados sugalvoja startuoti varžybose net nesiruošę, kartais tokie sprendimai gali baigtis ir labai liūdnai…[/quote]

Pasidomėjus, koks Aurimo geriausias asmeninis rezultatas ir ar ketina jį gerinti, pašnekovas sako, jog išskirti vieną geriausią rezultatą yra sunku, nes distancijų būta daug ir įvairių.

„Tarkime, 1000 metrų bėgime mano griausias laikas yra 2:30,63 (min.,sek), o maratono – 2:20’46 (h:min., sek). Šiuo metu apie rezultatų gerinimą bėgime negalvoju. Tiesiog judu savo malonumui. Stengiuosi save realizuoti perteikdamas žinias kitiems, su kolege vedame treniruotes“, – teigia pašnekovas.

Paskutinį kartą bėgime – Kauno maratone – Aurimas dalyvavo birželio mėnesį Tuomet jis tapo Lietuvos maratono čempionu.

Kraipydavo galvas

– Aurimai, užsiminei, jog pasitaikydavo, kai žmonės pirštu siukiodavo prie smilkinio, kai matydavo tave bėgiojantį gatvėmis. Neerzindavo toks aplinkinių požiūris?

– Na taip, anksčiau stebėdavosi žmonės, ypač provincijoje, tačiau nelabai kreipdavau dėmesį į tai. Žmonės tokie jau yra – jiems atrodo, kad tik jų gyvenimas yra tas „teisingasis“.

– Ar nebuvo taip, kad bėgi, sustoja automobilis ir klausia: „Gal pavežti?“

– Aišku, kad buvo. Kartais pajuokaudavau ir atsakydavau „GAL PASTUMTI?“

Nepamiršta gimtųjų namų

– Šiuo metu gyveni Kaune, ar dažnai su šeima grįžti į gimtuosius namus?

– Gyvenu netoli Kačerginės, aplink graži gamta, netoli Nemunas, puiki vieta. Į Šėtą atvykstame aplankyti tėvų, čia turime ir savo daržą, auginam daržoves. Taigi valgome sveiką savo užaugintą produkciją (šypsosi).

– Šėtoje taip pat stengiesi palaikyti sportinę dvasią – organizuoji jau tradicija tapusius bėgimus. Kaip vertini vietinių gyventojų aktyvumą?

– Šiame bėgime dalyvauja daugiausiai svečiai, vietinių bėga labai mažai, bet kasmet susidomėjimas didėja ir vietinių tarpe. Atveda ir vaikus sudalyvauti vaikų bėgime. Džiaugiuosi, jog Šėtos gimnazijoje vis dar vyksta tradicinis bėgimas kovo 11-ajai paminėti. Šiame bėgime kiekvienais metais moksleiviai dalyvauja gana aktyviai.

– Kokie yra tavo tolimesni planai?

– Kaip jau minėjau bėgioju savo malonumui, kol kas be didesnių tikslų. Šėtoje bandysime išlaikyti tradiciją ir miestelio gimtadienį paminėti bėgdami. Kaune su kolege Egle, kuri yra teikwondo ir bokso meistrė, šiuo metu vedame bėgimo ir bendro fizinio parengimo treniruotes mėgėjams. Tiesa, Susidomėjimas nemažas. Todėl yra daug įvairių minčių ir sumanymų susijusių su šia veikla.

Na, o jei pavyks, tai tikrai norėčiau sudalyvauti dar ne viename maratone (šypsosi).