„LKL yra mėsmalė, kurioje „Nevėžis“ griežia ne paskutiniu smuiku“

„Kad „Nevėžis“ yra viena didelė šeima, pajutau jau daugiau nei prieš mėnesį, rungtynių su Panevėžio „Lietkabeliu“ metu. Tądien, nors ir pralaimėjome keturiais taškais, parodėme, kad turime tvirtą charakterį ir potencialo. Kad esame vieningas kumštis, galutinai įsitikinau rungtynėse su „Neptūnu“, kuomet šią galingą komandą namuose įveikėme pratęsimą išplėšę, regis, jau beviltiškoje situacijoje. Krepšinis yra komandinis darbas, todėl man nepatinka, kai komandoje yra vienas lyderis“, – šypteli pajėgiausioje šalies krepšinio lygoje – „Tete-A-Tete Casino – LKL“ rungtyniaujančio Kėdainių „Nevėžio“ vyr. treneris 38-erių metų krepšinio strategas Paulius JUODIS.

[quote author=”P. Juodis”]Džiaugiuosi, kad nesame patrankų mėsa, kurią visi triuškina.[/quote]

Turnyro lentelėje jo diriguojama ekipa, jau spėjusi sulaukti įvertinimo iš kitų komandų trenerių ir šalies krepšinio specialistų, šiuo metu yra septintoje vietoje, savo sąskaitoje turėdama keturias pergales ir penkis pralaimėjimus.

„Nevėžio“ universalumas – galvosūkis varžovams

– Tarpsezoniu sukirtęs rankomis su Kėdainių „Nevėžiu“ sakėte, kad tai bus pirmasis kartas, kuomet visą komandą praktiškai nuo nulio komplektuosite pats. Ar esate patenkintas šiandieniu rezultatu?

– Kol kas taip. Nors trenerio žodis įprastai būna paskutinis, man visuomet įdomu ir kito žmogaus nuomonė. Komandą komplektavome su Tomu Gaidamavičiumi, mano asistentu. Žaidėjus rinkomės kartu, tarėmės, žiūrėjome, kokie krepšininkai pagal mūsų žaidimo sistemą turėtų tikri komandai.

– Kalbant apie „Nevėžį“, šiame sezone jis yra labai universalus: kiekvienose rungtynėse lyderiu tapti gali vis kitas žaidėjas.

– Taip, ir nuo to ekipa tampa tik pavojingesnė. Kitiems treneriams turėtų būti sunkoka, kai pas mus yra penki, šeši ar net septyni žaidėjai, pelnantys taškus. Komandos stiprybė būna septynių–aštuonių žaidėjų branduolyje.

Džiaugiuosi, kad esame komanda, ne individualybės, kad esame kaip šeima, kad praktikuojame komandinį krepšinį.

[quote author=”P. Juodis”]Sako man: „Šito žaidėjo dabar nebus. Jis privalomai išėjo į armiją.“ Sakau, kad reikia kito, o kito – nėra…[/quote]

Dėkoja ne lyderiams, o visai komandai

– Ar jūsų auklėtinių akys dega aistra krepšiniui?

– Labai tikiuosi, kad dega visos dvylika akių porų (juokiasi). Vienos akys labiau dega vienų rungtynių metu, kitos – kitų. Išskirtinės, ko gero, mūsų įžaidėjo, kroato Toni Prostrano akys. Jis yra kareivis, kuris sodinamas ant suolo akimis klausia: „Kodėl, treneri, kodėl?“.

O aš jam visada turiu paruošęs atsakymą: todėl, kad šimtą procentų save atiduodantis žaidėjas intensyviai negali žaisti visas keturiasdešimt minučių.

– Lietuvos krepšinio lygos 2016–2017 m. sezono rezultatyvių perdavimų rekordas priklauso būtent Toniui. Jų mače su Utenos „Juventus“ atlikęs net 15, legionierius kartelę kitiems įžaidėjams užkėlė labai aukštai. Ar po mačo pasveikinote kroatą?

– Jeigu atvirai, ne. Po rungtynių padėkoju visai komandai, niekada neišskiriu vieno žaidėjo. Juk Tonis nebūtų į savo sąskaitą įsirašęs tiek perdavimų, jeigu komandos draugai po jų nebūtų pataikę metimų.

Tose rungtynėse „Nevėžis“ atliko net 31 rezultatyvų perdavimą. Tai, ko gero, yra pirmasis toks atvejis mano karjeroje. Ir tai reiškia, kad vyksta komandinis žaidimas ir kad ekipoje nėra savanaudiškumo.

Man tikrai labai smagu, jog žaidėjai dalijasi kamuoliu. Kad jie kuria situacijas ne sau, o komandos draugams. Tai mus daro stipresniais.

Laukia sudėtingas, tačiau įdomus sezonas

– Koks, Jūsų akimis, yra šis Lietuvos krepšinio lygos sezonas? „Neptūno“ fiasko sezono pradžioje, į lyderių trejetą prasibrovęs, broliais Kšištofu ir Darjušu Lavrinovičiais pasistiprinęs Panevėžio „Lietkabelis“… Praktiškai, kaip diena – taip naujiena.

– Pasakysiu taip: kol kas vyksta tikra mėsmalė. Aš labai džiaugiuosi, kad toje mėsmalėje dalyvauja ir „Nevėžis“, grieždamas ne paskutiniu smuiku.

[quote author=”P. Juodis”]Į treniruotę nemėgstu, kaip sako rusai, eiti „na ura“. Pasiruošiu konkrečiai.[/quote]

Kas galėjo pasakyti, kad čempionatui prasidėjus „Neptūnas“ bus dugne? Arba kad nesiseks Utenos „Juventus“? Juk tai komandos, kurios buvo komplektuojamos, ruošiamos žaisti Europoje.

Tačiau nuo to čempionatas bus tik įdomesnis žiūrovams, o mums, treneriams – sunkesnis.

Laukia keturi ratai rungtynių, dar tik pradžia, praėjęs pirmasis mėnuo. Laikas parodys. Kol kas džiaugiuosi, kad nesame patrankų mėsa, kurią visi triuškina. Ir kad sugebame pradžiuginti kėdainiečius.

– O ar namų rungtynėse jaučiate tą šeštojo žaidėjo – sirgalių indėlį? Ko norėtumėte palinkėti „Nevėžio“ sirgaliams?

– Taip, šeštasis žaidėjas Kėdainių arenoje tikrai yra. Ištikimiausiems mūsų fanams noriu palinkėti palaikyti komandą ne tik tada, kai ji laimi, bet ir tada, kai jai sunku. Tikrasis sirgaliaus veidas ir palaikymas pasimato būtent tada, kada komandai yra sunku. Juk lengva ir malonu palaikyti, kai sekasi.

O ir sudėtingų rungtynių, ir pralaimėjimų dar bus. Norisi lojalumo, norisi, kad žmonės tikėtų mumis.

Mes kiekvieną kartą išėję ant parketo kovojame. Ne visada pasiseka. Tačiau kaip treneris aš pažadu, kad mes atiduosime visas jėgas.

Geriausi treneriai – įžaidėjai

– Pauliau, kaip atrodo eilinė vyriausiojo „Nevėžio“ trenerio diena?

– Na, įprastai turime dvi treniruotes – vieną ryte, kitą vakare. Intensyviai ruošiuosi treniruotėms ir rungtynėms, analizuoju varžovus, ruošiu jų sužaistų rungtynių peržiūras žaidėjas, kas į darbo valandas nėra įskaičiuojama (juokiasi).

Į treniruotę nemėgstu, kaip sako rusai, eiti „na ura“. Pasiruošiu konkrečiai ir žinau, kas joje po ko seks.

Rytinės treniruotės skirtos individualiam žaidėjų darbui, darbui treniruočių salėje, darbui ir uždaviniams pagal žaidėjų pozicijas. Vakare vyksta taktinės, komandinės treniruotės.

– „Kabinti sportbačius ant vinies“ žaidėjams neretai būna psichologiškai labai sudėtingas dalykas. Dalis jų lieka krepšinyje. O ar kiekvienas žaidėjas gali tapti ir krepšinio treneriu?

– Tikrai ne. Treneriui reikia labai daug savybių. Pirmas dalykas, žaidėjas, kuris iš prigimties yra flegmatikas, tikrai negali būti treneriu. Vis tik treneris turi būti šiek tiek ekstraveras, reaguoti į greitai pasikeitusią situaciją aikštelėje, turi būti ir charizmatiškas, kad žaidėjai jį gerbtų, jo klausytų, ir, svarbiausia, patikėtų juo. Visa tai yra kūrybinis procesas. Tikslaus atsakymo, kas galėtų būti treneriu, ir kas – ne, neturiu (šypteli).

Dažniausiai gerais treneriais būna tie, kurie žaidžia pirmoje arba antroje pozicijoje. Įžaidėjai. Tie, kurie kuria, organizuoja žaidimą. Tarkime, tas pats Kauno „Žalgirio“ treneris Šarūnas Jasikevičius. Penktosios pozicijos žaidėjai, kitaip – vidurio puolėjai, iš natūros lėtesni. Nepažįstu trenerių, kurie būtų virš dviejų metrų ūgio (juokiasi).

Saudo Arabijoje – kultūrinis šokas

– Pauliau, į Kėdainių „Nevėžį“ atvykote po ketverių metų, praleistų užsienyje. Praėjęs krepšinio sezonas prabėgo Medinos „Uhud“ klube. Esate vienintelis treneris iš Lietuvos, dirbęs Saudo Arabijoje. Kokį įspūdį paliko ši absoliutinės monarchijos šalis?

– Nors darbui Saudo Arabijoje, regis, buvau pasiruošęs, kadangi konsultavausi su treneriais, dirbusiais Kuveite, Bahreine, atvykęs į egzotiškąją Arabijos pusiasalį patyriau labai didelį kultūrinį šoką.

Kolegos mane įspėjo nesitikėti labai aukšto krepšinio ir klubo vadybos lygio, bet garantavo, kad gyvenimo sąlygos bus tikrai geros. Ir kad pernelyg daug pamatyti nepavyks, kadangi šalyje bus beprotiškai karšta.

Saudo Arabija yra uždara valstybė. Į ją nepakliūsi tiesiog nusipirkęs lėktuvo bilietą. Turi važiuoti su tikslu. Turi būti iškviestas ir už tave būtinai turi kažkas laiduoti.

[quote author=”P. Juodis”]Jau prieš išvažiuodamas sakiau, kad man užteks vieno sezono Saudo Arabijoje.[/quote]

– Medina, kurioje dirbote, yra antras pagal šventumą šalies miestas po Mekos. Ar pavyko aplankyti objektų, į kuriuos patekti gali tik musulmonai?

– Tiesa, į miesto centrą įvažiuoti ne musulmonas neturi teisės, tačiau buvau ir centrinėje miesto aikštėje. Pavyko patekti, nebūčiau lietuvis (juokiasi). Ir į pačią širdį užėjęs buvau, į mečetę.

Kai klubo draugams pasakojau, ką matęs, keli net prisėdo (juokiasi).

– O ar didelis skirtumas treniruoti lietuvius ir arabus?

– Didelis. Arabus treniruoti tikrai nebuvo lengva. Komandoje turėjome tris žaidėjus iš Saudo Arabijos rinktinės. Jie jautėsi visagaliai, viską žinantys, nors mano požiūriu jiems dar augti ir augti. Tokio lygio žaidėjai niekada nepatektų į, tarkime, Lietuvos rinktinę.

Iš karto pasakiau, kad man visi žaidėjai bus lygūs ir turės dirbti vienodai. Stengiausi išlaikyti balansą. Savo tvarkos pernelyg įvedinėti negalėjau vien dėl to, kad būčiau praradęs žaidėjus. Turėjau atsižvelgti į jų mentalitetą, į jų karštą būdą, galbūt kažkur ir užsimerkti. Čia yra ir kaip trenerio, ir kaip žmogaus patirtis.

Tiesa, „Uhud“ žaidėjams krepšinis – tik antraeilis darbas. Jie dėsto universitete, dirba mokyklose, turi verslus, ir krepšinis, net ir žaidžiantiems aukščiausioje šalies krepšinio lygoje, nėra pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

Buvo ir toks atvejis, kad vienas žaidėjas vidury sezono į armiją išėjo. Sako man: „Šito žaidėjo dabar nebus. Jis privalomai išėjo į armiją.“ Sakau, kad reikia kito, o kito – nėra (juokiasi).

Moterys: namų šeimininkės be teisės vairuoti

– Klube buvote vienintelis europietis. Ar arabai jus sutiko draugiškai?

– Jų šiltumas ir draugiškumas man labai įstrigo. Tiesa, jau išvykstant kilo tokių minčių, kad kai kurie galbūt veidmainiavo, bet iš principo arabai labai draugiški ir šeimyniški.

Mane labai globojo vienas klubo vadybininkas. Žvejojome su juo Raudonojoje jūroje, keliavome į kalnus, kur jis turįs sodybą. Ten man labai patiko. Ilsėdavausi po rungtynių, nuo triukšmo tyloje, kalnuose, net turėjau savo kambarį (juokiasi).

[quote author=”P. Juodis”]Ir į pačią širdį užėjęs buvau, į mečetę. Kai klubo draugams pasakojau, ką matęs, keli net prisėdo.[/quote]

– Arabai meldžiasi keturis kartus per dieną. Ką darydavote, jeigu pamaldų laikas sutapdavo su treniruočių laiku?

– Planuodamas treniruotę žinodavau, kada tas vadinamasis arabų „pray time“. Jį išlaukdavome, darydavome penkiolikos minučių pertraukėlę, pasėdėdavome tyloje.

Mieste per pamaldų laiką užsidarydavo visos parduotuvės. Pardavėjai eidavo į artimiausią mečetę, pasimelsdavo ir sugrįždavo į darbą. Gyvenimas tęsdavosi (šypteli).

– Kokia yra moters padėtis Saudo Arabijoje?

– Klube, žinoma, moterų nebuvo. Jos dirba praktiškai tik dvejose srityse – medicinoje ir švietime. Jos atlieka žmonų funkcijas. Saudo arabų šeimose būna mažiausiai po penkis–šešis vaikus. Jeigu arabas turi tik keturis vaikus, aplinkiniai jau juokauja: „Kas su tavimi negerai?“. Moterys prižiūri namus, ūkį. Tiesa, jeigu arabas pakankamai pasiturintis, jis turi ūkį prižiūrintį tarną.

Moterys neturi teisės vairuoti automobilio. Retenybė matyti moterį gatve einančią vieną – beveik visu šimtu procentų šalia moters eina ir jos vyras.

Šioje šalyje dominuoja vyrai ir labai stiprus tėvo kultas. Ne kartą prekybos centre mačiau, kaip vaikai zyzia, spirga, kad nori vieno ar kito, mama neleidžia, o vaikas širsta, netgi spiria jai.

Vos tik jį sudrausmina tėvas – vaikas iškart ausis suglaudžia. Tėvas šeimoje – viskas. Jo žodis yra paskutinis.

Supratingos žmonos palaikymas

– Pauliau, o kodėl gi nelikote Medinoje antram sezonui?

– Užteko egzotikos (juokiasi). Kiek ten gali vienas būti, taip toli nuo šeimos. Jau prieš išvažiuodamas sakiau, kad man užteks vieno sezono Saudo Arabijoje.

– Jūsų žmona Edita su vaikais – sūnumi Benjaminu ir dukra Evelina gyvena Klaipėdoje. Ar ji jus palaiko? Kaip jums sekasi derinti laiką, skiriamą šeimai, gyvenančiai uostamiestyje, ir karjerą?

– Dėl šio darbo tenka aukoti šeimą. Kad ta auka tokia didžiulė, pamatai, kai pabūni ilgą laiką atskirai Ukrainoje ar Saudo Arabijoje, kai nematai šeimynos po du mėnesius. Ačiū žmonai, kad ji mane supranta, kad išleidžia į svečias šalis.

Man šeima ir darbas eina paraleliai. Džiaugiuosi, kad galiu dirbti treneriu. Viską puikiai suprasdama žmona vaikams stengiasi laiko skirti už du. Atsigriebiu vasarą.

Akmuo į žurnalistų daržą

– Duodamas interviu po šio LKL sezono rungtynių, neretai akcentuojate, kad žaidžiate komandinį krepšinį ir kad komandoje neturite žvaigždžių. Panašu, kad šiais dviem dalykais labai džiaugiatės.

– Tikrai. Kaip ir sakiau, man krepšinis yra komandinis darbas. O ir žvaigždžių pas mus nėra. Čia jūsų, žurnalistų, darbas yra daryti žvaigždes ir kurti tokius epitetus, kaip „sutriuškino, nukalė pergalę, ištraukė rungtynes“ ar panašiai (juokiasi).

– Praėjusiame sezone „Lietuvos ryto“ strategas Tomas Pačėsas buvo griežtai lygos įspėtas po to, kai vilniečiams pralaimėjus Pasvalyje „Pieno žvaigždėms“, jis atsisakė kalbėti su žiniasklaidos atstovais. Vis tik neatsiejama trenerio darbo dalis yra bendravimas su žurnalistais. O Jūsų ar nevargina po kiekvienų rungtynių, ir laimėtų, ir skaudžiai pralaimėtų kalbėtis su mūsų profesijos atstovais?

– Pasitaiko (juokiasi). O pats blogiausias klausimas, koks tik gali būti, yra: „Pakomentuokite rungtynes“. Tai jeigu pats žiūrėjai, matei, kokos jos buvo. Jeigu klausti, tai klausti konkrečiai – kodėl buvo tas, kodėl buvo anas, kas nustebino. Ir skundžiasi vėliau žurnalistai, kad visų trenerių atsakymai vienodi. Tai kad klausimai tokie patys (juokiasi).