Knygoje be pavadinimo – istorijos, kurios gydo

„Ne iš gero gyvenimo knyga atsirado. Prieš šiek tiek daugiau nei dvejus metus nusižudė mano tėtis, su kuriuo buvome labai artimi, – stojęs prieš kėdainiečių auditoriją M. Daukšos viešojoje bibliotekoje pristatyti knygos, kurioje sudėtos nusižudžiusių žmonių artimųjų istorijos, tvirtu balsu prabyla leidinio idėjos autorius Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Mykolas Majauskas. – Kalbėdami apie savo skaudžiąsias patirtis žmonės pasakojo, kad jiems sunku būti užsidarius su savo skausmu. Mačiau, kai jie po truputį krapštydami žaizdas ir kalbėdami jautėsi vis geriau. Norėjome, jog skaitydami šias istorijas žmonės gytų.“

Knygos idėja sulaukė ne vieno leidėjo kritikos. Jie netikėjo, kad tokios knygos mūsų visuomenei reikia. Vis tik kilnių minčių padėti vedina iniciatyva pranoko lūkesčius – knyga tapo skaitomiausia Lietuvoje. Po to sekė antras, trečias ir ketvirtas leidimai. Akivaizdu – lietuviams skauda, bet jie pasiruošę išsivaduoti iš visuomenėje stigmomis per ilgus metus paverstų skaudulių.

Gimė iš asmeninio skausmo

„Mano tėvai išsiskyrė ir aš gyvenau su tėčiu. Mes artimai bendravome, todėl kai jis nusižudė man tai buvo turbūt pats sunkiausias gyvenimo etapas, – atvirai savo istorija dalijosi M. Majauskas. –Kėliau sau klausimus: kas nutiko, kaip, kodėl, o galiausiai – ką reikėtų daryti, kad tokios nelaimės nesikartotų. Taigi kalbėjausi su psichikos sveikatos specialistais, gydytojais, akademikais. Klausiau jų, kodėl tai vyksta, kaip viską pakeisti? Jie patarė pirmiausia pasirūpinti savimi ir vis duodavo paskaityti danų autorės knygą „Sielvartas po savižudybės“.

[quote author=“M. Majauskas“]Su nusižudžiusiųjų artimaisiais priėjome sprendimą, kad tokia knyga negali turėti pavadinimo, nes skausmas, kurį išgyvena šie žmonės, yra pernelyg didelis, kad jį būtų galima užrašyti keliais žodžiais.[/quote]

Kartą įsidrąsinau ir vakare prisėdau skaityti. Knygoje žmonės pasakoja, ką jie išgyveno nusižudžius jų artimam žmogui. Knyga manęs neužkabino, nes buvo parašyta prieš 10 metų apie įvykius, kurie įvyko dar prieš 30–50 metų ir dar Danijos socialinėje aplinkoje.

Man atrodė, kad tos netektys ir istorijos yra čia, greta mūsų ir jų labai daug. Taigi nusprendžiau, kad turime kalbėti apie tai, kas vyksta čia, turime surasti tas istorijas – aš negaliu būti toks vienas.“

Tada pašnekovas grįžo pas aplankytus psichikos sveikatos specialistus ir pasidalijo idėja surinksiantis nusižudžiusių žmonių artimųjų istorijas. Didelio entuziazmo ir stiprinančių žodžių iš specialistų M. Majauskas nesulaukė. „Per daug nesitikėk, – sakė jie, – nes ši tema yra stigma, todėl lietuviai nenori kalbėti ir slepia.“ Vis tik būdamas atkaklus M. Majauskas ketinimų neatsisakė ir ryžosi pabandyti.

Laiškai tiesiog užliejo

Po tėčio netekties buvo praėję vos keli mėnesiai, kai pašnekovas ėmėsi įgyvendinti savo idėją. Jis socialiniuose tinkluose paskelbė žinutę renkantis nusižudžiusių žmonių artimųjų istorijas.

„Įvyko labai keistas dalykas – aš sulaukiau šimtų laiškų! – radęs atgarsį ir supratimą džiaugėsi pašnekovas. – Iki dabar beveik kiekvieną savaitę gaunu po laišką. Man buvo labai svarbu žinoti, kad aš nesu vienas, kad yra daugiau tą patį išgyvenusių žmonių ir mes galime kalbėtis.“

M. Majauskas atskleidžia nenorėjęs, jog knygoje sudėtos istorijos taptų mirusių žmonių nekrologais. Knygoje esantys pasakojimai yra neanonimiški, tikri, sukrečiantys, bet atviri, nuoširdūs ir padedantys gyti.

„Norėjau, kad knygoje būtų žmogaus vardas, miestelis, aplinka – kad jausčiau, jog tai tikra, kad mes neslepiame. Žmonės man sakė: „Viskas gerai, mes pasiruošę.“ Man buvo šokas. Supratau, jog visuomenė keičiasi ir žmonėms yra svarbu kalbėtis apie tai“, – apie prieš gerus metus pradėtą ilgą, emociškai sunkią, tačiau reikšmingą kelionę kalbėjo Seimo narys.

Leidėjai purtėsi tokios knygos

Istorijas užrašė rašytoja Elvyra Kučinskaitė. Žmonių pasakojimus jiedu su M. Majausku rinko apie pusantrų metų. Knygoje netekties išgyvenimus skaitytojai išvydo per pačias įvairiausias prizmes.

„Norėjome, kad kiekvienas atsivertęs knygą surastų save. Ir netekęs mamos, ir draugo, ir kitų artimų žmonių. Istorijos skaudžios, sunkios, kartais netgi atrodė gniuždančios“, – neslepia M. Majauskas.

[quote author=“M. Majauskas“]Norėjome, kad kiekvienas atsivertęs knygą surastų save. Ir netekęs mamos, ir draugo, ir kitų artimų žmonių. Istorijos skaudžios, sunkios, kartais netgi atrodė gniuždančios.[/quote]

Su rankraščiu M. Majauskas nuėjo pas leidėjus. Tada paaiškėjo, kad knygai išvysti dienos šviesą nebus taip paprasta, nes leidyklos nesiryžo leisti tokia tema parašytos knygos baimindamosi, jog visuomenė nesupras ir neradęs savo skaitytojo leidinys dūlės knygynų lentynose. Kliuviniu tapo ir neįprastas knygos viršelio dizainas: viršelis tuščias, baltas ir… be pavadinimo. Leisti knygą, kuri neturi pavadinimo, leidėjams pasirodė pernelyg rizikinga. Mat nemenką dalį knygos sėkmės lemia būtent paveikus pavadinimas.

„Kalbėdami apie savižudybes šią temą dažnai piešiame juodomis spalvomis ir ta tema dar labiau įaudrina. Taip, knygoje artimieji kalba apie skaudžius, sunkius išgyvenimus, jausmus, tačiau tie žmonės turi vilties gyventi, jie nori gyventi, nes jie kalbasi, jiems trūksta kitų žmonių palaikymo – jie šviesūs, išdrįsta kalbėti, jie sklaido tamsą, tylą ir tai labai svarbu. Būtent todėl knyga turi būti balta – nesvarbu, kad ji apie savižudybes, – įsitikinęs M. Majauskas. – Knyga neturi pavadinimo.

Išgraibstė per savaitę. Ką tai sako?

M. Majauskui diskutuojant su leidėjais teko nemenkai paplušėti, pateikti svariausius argumentus, kad knyga pas skaitytojus atkeliautų būtent tokia, kokią ją matė idėjos autorius. Vis dėlto nors ir dvejodami, bet leidėjai sutiko pabandyti išleisti knygą. Pirmą leidimą žmonės beveik išgraibstė per savaitę. Tad patys leidėjai iškart pasiūlė antrą leidimą. Po to sekė trečias ir ketvirtas tiražai. Knyga tapo skaitomiausia Lietuvoje.

„Nėra statistikos, kas perka knygą, todėl važinėjau po knygynus ir klausiau. Man sakė, jog knygą perka labai daug jaunų žmonių. Jiems reikia tos knygos, – įsitikino M. Majauskas. – Knygoje daugiau nėra nieko išskyrus žmonių istorijas ir kelias rekomendacijas, kaip padėti žmogui, galvojančiam apie savižudybę. Leidinio tikslas – paskatinti žmones kalbėti, nes jie bijo ir ta baimė verčia užsisklęsti savyje. Norisi pamiršti tai, kas nutiko, nes tai yra didelė gėda. Taigi tuos sunkius išgyvenimus stengiamės sušluoti po kilimu, bet jie sugrįžta ir sugrįžta tada, kai emociškai tam esame mažiausiai pasiruošę.“

Knygos idėjos autorius sako šiuo istorijų rinkiniu norėjęs paskatinti žmones nebijoti kalbėti apie problemas, norėjęs padėti artimojo netekusiems žmonėms nesijausti vienišiems, nes būtent taip išgyvendamas skausmą po tėčio savižudybės jautėsi pats M. Majauskas. Žinoma, dar viena nenuginčijama knygos siekiamybė buvo orientuota į tuos, kurie galvoja apie savižudybę.

„Gal tai privers juos susimąstyti sužinojus, kokį skausmą tai gali sukelti jų artimiesiems. Taip pat viliamės, jog knyga padės visuomenei plačiau pasižiūrėti ir suprasti, kad turime džiaugtis šalia esančiu artimu žmogumi, skirti jam dėmesio“, – akcentuoja M. Majauskas.

Visos autorinės lėšos, gautos platinant knygą, skiriamos savižudybių prevencijai Lietuvoje.

Akivaizdžiai mažėja

Pasak Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijai pirmininkaujančio M. Majausko, Lietuvoje per metus nusižudo daugiau žmonių nei bet kurioje kitoje Europos Sąjungos šalyje. „Anksčiau per metus nusižudydavo apie tūkstantį žmonių, bet skaičius mažėja kasmet ir daug greičiau nei mažėja emigracijos tempai. Per mėnesį mūsų šalyje nusižudydavo 70–80 žmonių. 2017 m. savižudybių skaičius sumažėjo iki 65–70 per mėnesį, praėjusių metų lapkritį nusižudė 30.

Mažėjimo tendencija yra rezultatas to, kad šia tema kalbame drąsiau, nebijome kreiptis pagalbos, kai mums labai sunku“, – mano politikas.

[quote author=“M. Majauskas“]Žmonių, besikreipiančių pagalbos į psichologus, skaičius auga. Jei tai ne revoliucija, tai tada absoliutus psichikos sveikatos Lietuvoje renesansas.[/quote]

Anot M. Majausko, vyrai Lietuvoje žudosi 5–6 kartus dažniau nei moterys. Dažniausiai sprendimą iš gyvenimo pasitraukti sava valia priima vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrai. Daug moterų taip pat mėgina sau atimti gyvybę, vis tik jos renkasi švelnesnius būdus, todėl bandymai, laimei, ne visada baigiasi tragiškai. Kitaip elgiasi vyrai – jų pasirinkti būdai užbaigti gyvenimą dažnai būna  mirtini.

Turime stiprų pavyzdį

Kad savižudybių prevencija nėra tik betikslis burnos aušinimas ir laiko švaistymas, visai Lietuvai parodė Kupiškis. M. Majausko teigimu, šis miestas visoje Lietuvoje pirmavo pagal savižudybių skaičių.

„Ten susirinko nevyriausybinės organizacijos, geriausi Lietuvos psichologai, psichiatrai, suicidologai ir nusprendė imtis šios problemos. Bendruomenė sugebėjo pakeisti situaciją. Įprastai Kupiškyje būdavo 12–15 savižudybių, o vėliau nebuvo nė vienos. Bet tai nevyriausybinės organizacijos – tai nėra valstybinė sistema, kuri veikia nuolatos, aiškiai, su finansavimu. Kažkuriuo momentu pradėjo strigti bendradarbiavimas su savivaldybe ir vėl prasidėjo savižudybės. Taigi jei šiek tiek atleidžiame vadeles, nustojame tam skirti dėmesio, rūpintis, skaičiai vėl greitai šoka į viršų. Kitų šalių patirtis rodo, kad jei nori sumažinti savižudybių skaičių, turi nuolatos į tai investuoti“, – sako M. Majauskas.

Pozityvūs pokyčiai matyti

Pasak pašnekovo, kalbant apie lietuvių psichinę sveikatą ir savižudybių prevenciją, pokyčių gerąja linkme jau matyti.

„Žmonių, besikreipiančių pagalbos į psichologus, skaičius auga. Jei tai ne revoliucija, tai tada absoliutus psichikos sveikatos Lietuvoje renesansas. 2014 m. pirminiame lygyje poliklinikose buvo suteikta apie 20 tūkst. psichologinių  konsultacijų, 2015 m. – 25 tūkst., 2016 m. – 40 tūkst., o per pirmą 2017 m. pusmetį – 30 tūkst.

Augantys skaičiai nereiškia, kad daugėja bėdų ir problemų turinčių žmonių. Tai rodo, jog žmonės atpažįsta savo emocijas, supranta, kad su jomis reikia tvarkytis, kad galima sau padėti, ir supranta, kad tai galima daryti ateinant pas specialistą.

Einant į priekį svarbus etapas, kad žmonės gautų kokybišką psichologinę pagalbą, nes mūsų šalyje psichiatrai labai išvargę, jų darbo krūviai dideli, o atlyginimai maži“, – sveikatos sistemos bėdą akcentavo politikas.

Ar kalbėdami skatiname?

M. Majauskas pateikia du visuomenėje gajus mitus. Pirmas – kad paklausę žmogaus, ar jis galvoja apie savižudybę, mes savo klausimu galime paskatinti jį nusižudyti.

„Manoma, kad nors žmogus negalvojo apie savižudybę, bet paklausę mes pateikiame jam tokią mintį. Mokslas sako, jog drąsiai, bet jautriai žmogaus paklausęs niekada jo nepaskatinsi. O jei žmogus turi minčių apie savižudybę, tai toks klausimas jam tik padės atsiskleisti ir pasisakyti.

Antras mitas tas, kad daugelis klaidingai įsitikinę: jei žmogus pasako turintis minčių apie savižudybę, tai iš tiesų jis tik gąsdina ir nors ir turi problemų, bet tiesiog tokiomis kalbomis siekia dėmesio. Vis tik mokslas ir begalė tyrimų rodo, kad jei žmogus pasako turintis minčių apie savižudybę, tai šios kalbos visą laiką yra rimta ir turime į tai reaguoti labai rimtai. Mes patys galime suteikti pagalbą tik tą akimirką jį sustabdydami, o tęstinę ilgalaikę pagalbą gali užtikrinti specialistas. Taigi turime pasirūpinti, kad specialistai būtų prieinami“, – sako M. Majauskas.