Knygų lydima nuo vaikystės

Vaikystėje tokios svajonės, kuo konkrečiai norėtų būti, Fausta BRASAITĖ niekada neturėjo, tačiau, kaip tikina ji pati, viskas susidėliojo tarsi savaime laikui bėgant.
Nuo vaikystės knygas mėgstanti Fausta, baigusi Šviesiąją gimnaziją ir aukštais balais išlaikiusi egzaminus, įstojo į leidybos specialybę Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete.

Vėliau tame pačiame fakultete baigusi Komunikacijos mokslų magistro studijas, o šiuo metu Komunikacijos fakulteto doktorantūroje studijuojanti ir Lietuvos aklųjų bibliotekoje dirbanti pašnekovė sutiko plačiau papasakoti apie paieškas, siekius ir savęs atradimą.

Geriausiai sekėsi lietuvių kalba

– Taigi kuo labiausiai žavėjaisi mokykloje, kas tave labiausiai traukė?

– Mokantis Šviesiojoje gimnazijoje, geriausiai sekėsi lietuvių kalba ir literatūra, labai įkvėpdavo ir padrąsindavo mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Audronė Praškevičienė. Būtent ji visada pastebėdavo mano gebėjimus, o tai kėlė pasitikėjimą, skatino mokytis, domėtis ir kartu vis tobulėti siekiant užsibrėžtų tikslų. Už tai jai esu dėkinga, nes ji buvo viena iš pagrindinių mano motyvaciją kėlusių asmenų.

Nors niekada neturėjau konkrečios vizijos, kuo norėčiau būti, tačiau viskas po truputėlį susidėliojo tarsi savaime. Kartais pajuokauju, kad mane visą gyvenimą persekioja knygos: vaikystėje buvau itin dažnas bibliotekos lankytojas, mokykloje taip pat buvau susikoncentravusi į knygas, o ir dabar labai mėgstu knygas, apie jas galiu daug ir ilgai kalbėti, todėl ne veltui ir visas mano gyvenimas tą atspindi, jos mane lydėjo, lydi ir, manau, lydės ateityje.

Baigusi mokyklą pasirinkau su knygomis susijusią specialybę ir įstojau į Leidybos studijas. Įgijusi bakalauro laipsnį pasirinkau Komunikacijos mokslų magistro studijas.
Šiuo metu esu Komunikacijos fakulteto doktorantė ir dirbu Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Taigi, galima sakyti, knygos mane lydi nuo pat vaikystės iki šių dienų.

Sužavėjo atsiliepimai

– Kodėl ėmeisi darbo būtent Lietuvos aklųjų bibliotekoje?

– Apie Lietuvos aklųjų biblioteką buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų – kad tai veikli, aktyvi biblioteka, įgyvendinanti reikšmingus projektus. Besimokant Komunikacijos fakultete teko susitikti pabendrauti su šios bibliotekos direktore dr. Rasa Januševičiene, kuri paliko profesionalios, organizuotos, novatoriškos, inteligentiškos vadovės įspūdį, todėl tik pasitaikius progai ir gavus pasiūlymą dirbti šioje bibliotekoje nedvejodama juo pasinaudojau.

Nors niekada anksčiau negalvojau, kad kažkada dirbsiu tokioje įstaigoje, tačiau, kaip jau ir minėjau, aiškios vizijos neturėdama dėliojau savo gyvenimo laiptelius palaipsniui – viskas atėjo su laiku.

Darbas padėjo atrasti save

– Ir koks tai darbas?

– Darbas šiuolaikinėje bibliotekoje, kokia ir yra Lietuvos aklųjų biblioteka, yra itin dinamiškas, įvairiapusiškas ir tikrai nelengvas, tačiau patirtis daro savo – visko su laiku išmokstama.

Šioje bibliotekoje pradėjau dirbti projektų vadybininke, dabar laikinai einu bibliotekos direktorės pavaduotojos bibliotekinei?? veiklai pareigas.
Labai džiaugiuosi, kad bibliotekoje dirba puikus kolektyvas, ypač daug išmokau iš bibliotekos vadovės R. Januševičienės. Iš jos pasisėmiau organizuotumo, preciziškumo, komunikacinių gebėjimų ir kitų šiam darbui reikalingų savybių – iš patyrusio žmogaus visada geriausia imti pavyzdį.

Manau itin svarbu, kad jaunas žmogus darbo vietoje turėtų į ką lygiuotis. Šiuo atveju man tikrai labai pasisekė, jog šalia yra itin kompetentingas žmogus.

Biblioteka informacija aprūpina įvairiais būdais

– Kaip manai, ar darbas aklųjų bibliotekoje sunkesnis ir reikalaujantis kitokių gebėjimų nei įprastoje bibliotekoje?

– Nesu dirbusi kitoje bibliotekoje, todėl pasakyti sunku, tačiau, manau, kad skirtumų tarp šių bibliotekų yra tikrai nemažai.

– Tai kaip gi vyksta darbas aklųjų bibliotekoje?

– Lietuvos aklųjų biblioteka ne tik išduoda leidinius skaitytojams, bet ir yra didžiausia leidinių specialiaisiais formatais (garsinių knygų, knygų Brailio raštu, DAISY formatu) leidėja šalyje.

Svarbu tai, kad  Lietuvos aklųjų bibliotekos paslaugos aktualios ne tik nematantiems, bet ir tiems, kuriems dėl senatvės, įvairių ligų, operacijų nusilpo regėjimas. Džiugu, kad sunkiau matantys gali mėgautis skaitymu pasirinkdami Lietuvos aklųjų bibliotekos specialiųjų formatų leidinius.

– Kas Jūsų skaitytojai?

– Tai žmonės, kurie visai negali ar kuriems yra sunku skaityti įprastą spausdintą tekstą – turintys regos ar kitų sutrikimų (pavyzdžiui, dėl Parkinsono ligos judesiai tampa nekoordinuoti, žmogui dreba rankos ir jis negali versti knygos puslapių).  

– Kaip aptarnaujate skaitytojus?

– Lietuvos aklųjų biblioteka skaitytojus aptarnauja įvairiais būdais – išduoda knygas bibliotekoje, per virtualią aklųjų biblioteką ELVIS, reikalui esant aptarnaujame skaitytojus ir namuose, ir per paslaugų punktų tinklą, kuris šiais laikais apima visą Lietuvą.

Pagrindinė Lietuvos aklųjų biblioteka yra Vilniuje, tačiau padaliniai plačiai išsidėstę ir kituose šalies miestuose – Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Ukmergėje. Tuos, kuriems sunku skaityti įprastą spausdintą tekstą, raginu užsukti į www.labiblioteka.lt ar kreiptis telefonu (8 5 ) 215 0611, tikrai pagelbėsime.

Didžiausias iššūkis – skaitymo skatinimas

– O vos pradėjus dirbti, kol viskas buvo nauja, nežinoma, įsilieti į darbą nebuvo sudėtinga?

– Džiaugiuosi, jog labai greitai įsiliejau į kolektyvą ir visas veiklas. Žinoma, viskas buvo nauja, tačiau didelių sunkumų patirti neteko, nes visada gaudavau reikiamą informaciją, visada galėdavau klausti iškilus dvejonėms, kaip ir ką daryti.

Pagrindinis iššūkis, mano nuomone, su kuriuo susiduria greičiausiai visos šalies bibliotekos, – skaitymo skatinimas ir žmonių sudominimas Lietuvos ir pasaulio kultūra.  
Lietuvos aklųjų biblioteka visa savo veikla skatina socialinę integraciją ir redukuoja visuomenę apie negalią ir sutrikimų turintiems žmonėms kylančias problemas.

Visuomenė sparčiai senėja, o senjorai, natūralu, dėl ligų, jėgų stokos nebeturi galimybių skaityti. Skaitymo skatinimas tikrai nemažas iššūkis šiandienos bibliotekininkui, o Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojai nuolat kuria naujas paslaugas ir produktus labiausiai atskirtį juntančioms visuomenės grupėms.

– Na visada atsiranda tokių, kuriems skaitymas ne prie širdies. O bibliotekos mylėtojams ką siūlote?

– Lietuvos aklųjų bibliotekos centre – jos vartotojas, visas dėmesys ir veiklos sutelktos vartotojų informacinių poreikių tenkinimui.
Be kitų veiklų, organizavome mokymus, kurių metu regos sutrikimų turintis jaunimas mokėsi programuoti robotukus, sukūrėme specialią garsinių leidinių seriją senyvo amžiaus žmonėms.

Be to, sėkmingai įgyvendiname „Pasakojimų dėžutės“ projektą, kurio metu sukurta speciali metodinė priemonė, padedanti neįgaliems vaikams pažinti juos supančią socialinę aplinką.
Bibliotekoje taip pat įgyvendinama savanorystės programa – savanoriai diktoriai neatlygintinai įgarsina knygas akliesiems.

Renkasi detektyvus

– Minėjai, kad visada buvai dažna bibliotekų lankytoja. Išduok, kokios knygos tau pačiai labiausiai prie širdies?

– Šiuo metu studijuoju, todėl skaitau mokslinę literatūrą, o grožinei literatūrai lieka vis mažiau laiko, dėl to, žinoma, gaila. Paprastai dažniausiai į rankas patenka detektyvai  man jie itin įdomūs.

O vaikystėje skaitydavau įvairias knygas. Labiausiai įstrigusios Hanso Kristiano Anderseno pasakos ir lietuvių rašytojo Juozo Apučio apsakymai – tai tekstai, kurie supažindino su esminėmis vertybėmis.

Galiu patikinti, kad skaitymas vaikystėje man davė labai daug – tai itin prisidėjo ir prie mano gyvenimo formavimosi. Tai, ką įgijau skaitydama vaikystėje, tikrai pravertė vėliau, o, mano nuomone, augusiam be knygų žmogui vėliau tas spragas – kalbos gyvumo, vaizdingumo, gebėjimo raiškiai reikšti mintis raštu ir žodžiu, užpildyti ganėtinai sunku.

– Tai kokia gi mėgstamiausia tavo knyga?

– O mėgstamiausia knyga – jau daug kartų mano rankose laikyta ir skaityta Alessandro Baricco „City“. Šią knygą karts nuo karto vis atsiverčiu ir paskaitau. Ji mane sužavėjo tuo, kad bet kuris knygos puslapis kaip atskiras apsakymas, todėl nereikia visko skaityti iš eilės vėl ir vėl. Atsiverčiu, paskaitau, atsipalaiduoju – iš tiesų puiki knyga.

Atpalaiduoja bėgimas

– Suprantama, tavo darbas ir studijos reikalauja daug laiko, o ar atrandi laisvo laiko pomėgiams?

– Man atrodo, kad svarbiausia yra susigyventi su tuo, ką darai, nes kitaip atrodys, kad laiką švaistai veltui. Būtent man mano darbas nėra nei nemėgiamas, nei tapęs rutina, todėl kartais net ir nerasdama laisvo laiko kitiems dalykams nenuogąstauju.

Tačiau turėdama laisvą minutėlę stengiuosi išnaudoti ją sportui, taip pat skirti dėmesio artimiems žmonėms, draugams. Man labiausiai atpalaiduojantis užsiėmimas yra ilgų distancijų bėgimas, tai tarsi savotiška meditacija, kai nereikia apie nieką galvoti, kai gali išmesti blogas mintis iš galvos ar tos dienos problemas, kurių, manau, turi kiekvienas žmogus.

Žinoma, atrodo, kad visada to laiko maža ir kartais negali atlikti to, ką galbūt norėtum. Tačiau galvoje visada turiu tokių minčių, kad norėčiau nubėgti visą maratoną, taip pat norėčiau turėti daugiau laiko, kurį galėčiau skirti buvimui su žmonėmis, kurie man brangūs, nes jų atstoti niekas negali.

– Paminėjai, kad vienas iš pagrindinių tavo pomėgių – bėgimas. Ar dalyvauji sporto renginiuose?

– Esu dalyvavusi bėgimuose, taip pat planuoju dalyvauti ir šią vasarą. Pernai „Danske“ bėgime dalyvavome kartu su kolegomis – Lietuvos aklųjų bibliotekos komanda – išties gerai praleidome laiką kartu.  

Grįžti kol kas nežada

– Tai galbūt galutinai baigusi mokslus žadi keisti dabartinius savo planus? Nėra noro grįžti į gimtąjį miestą?

– Kol kas jaučiuosi „savame kailyje“ dirbdama Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Ateityje galbūt norėčiau daugiau pakeliauti. Šiais metais įgyvendindama doktorantūros studijų programą stažavausi Harvardo universiteto bibliotekoje Bostone, JAV, tad turėjau puikią progą iš arčiau pažintį miestą. Norėčiau ten vėl sugrįžti ir į viską pažvelgti iš arčiau – nuostabi patirtis, nuostabus miestas.

Vilniuje studijuoju, noriu baigti doktorantūros studijas VU Komunikacijos fakultete, taip pat čia turiu mėgstamą darbą, todėl į Kėdainius kol kas grįžti nesiruošiu, tačiau visada smagu aplankyti gimtąjį miestą, artimus žmones.

Kėdainiai mano akimis labai jaukus, švarus ir šviesus miestas – juk ten praleista mano visa vaikystė ir jaunystė, todėl nostalgiją šiam miesteliui jaučiu visada.
Galima pasidžiaugti, kad Lietuva atstumų atžvilgiu ne tokia ir didelė, todėl per visas didžiąsias metų šventes, o kartais ir šiaip panorėjusi galiu džiaugtis šeimos šiluma ir draugija.

Namuose du augintiniai

– Taigi kaip suprantu darbas, ateities planai reikalauja daug laiko, galbūt turi dar kokių „užslėptų“ pomėgių?

– Auginu du šunis, kurie yra nuostabūs draugai, labai mėgstantys dėmesį ir paglostymus. Mano augintiniai man – kuo tikriausias natūralus antidepresantas. Jie visada laukia
pargrįžtančios iš darbo ir niekada neleidžia jaustis vienišai, jau net nebeįsivaizduočiau gyvenimo be jų, savo pačių geriausių, ištikimiausių ir mylimiausių draugų.

– Oho, net du? Juk kiti skundžiasi, jog net ir vieną prižiūrėti sunku. Kaip tau pavyksta?

– Meilę gyvūnams įskiepijo mano tėvai – jie visada buvo dideli gyvūnų mylėtojai. Jau nuo mažens auginome ne vieną ir ne du šuniukus, todėl esu pratusi prie jų.
Visada padėdavau tėvams juos prižiūrėti, jais rūpintis, todėl dabar augindama savo augintinius su jokiomis problemomis nesusiduriu. Mes turime savo tvarką namuose ir tai mums padeda gražiai sugyventi (šypsosi).

– Tai galbūt tėvai ir dovanojo tau šuniukus?

– Abu šuniukai į mano namus atkeliavo iš gyvūnų prieglaudų. Priglaudžiau šunis iš prieglaudos, dėl to, kad prieglaudos perpildytos laukiančių savo šanso beglobių. Daug kas nori veislinių augintinių, o man tai neatrodo svarbu.

Ir iš tikrųjų, džiugu stebėti ir matyti, kaip paimtas iš prieglaudos kažkieno paliktas gyvūnas atsigauna, atsitiesia, ima pasitikėti šeimininku ir aplinka, o ilgainiui tampa tavo geriausiu draugu. Galbūt tam prireikia šiek tiek kantrybės, tačiau parodžius daug dėmesio, šilumos, rūpesčio ir meilės naujiems augintiniams, tikrai pajuntu, kaip jie atsidėkoja tuo pačiu ir kokį begalinį džiaugsmą suteikia mano namams.