Klasiokai susitiko… dvidešimt penkeri metai po baigimo
Jaukučiame Kėdainių senamiestyje, „Grėjaus namo“ restorane prie vieno didelio stalo įsitaisė didžiulė kompanija. Pagalvotum, viena didelė šeima ar giminė – juk taip šiltai apsikabino vieni kitus, nubučiavo, o bendros kalbos iki išnaktų turėjo.
Na, taip, beveik šeima – kelios dešimtys Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos, tuometinės – vidurinės mokyklos – 48-osios laidos A klasės moksleivių.
Nei anksti, nei vėlai – dvidešimt penkeri metai po atestatų įteikimo šventės.
Kartu – nuo penktos klasės
„Paskutinis mūsų susitikimas buvo prieš dešimtį metų. Šiemet visi kolektyviai pagalvojome, kad seniai nesimatėme, kad būtina atnaujinti šiltus ryšius. Juk tada, prieš tris dešimtis metų, buvome neišskiriami draugai, – vienas kitą papildydami kalbėjo 1992 metais vidurinę mokyklą baigę moksleiviai. – Visi kartu esame nuo penktos klasės. Na, branduoliukas, jau ir nuo pirmosios. Tik vienas kitas prie mūsų prisijungė aštuntoje ar dešimtoje klasėje. Didžiajai daliai mūsų šiandien – jau keturiasdešimt treji. Dvidešimt penkeri metai nuo mokyklos praėjo žaibiškai. Kaip blysknis. O užvis labiausiai džiugina tai, kad vieni kitų veidus puikiai prisimename, ir vardus, ir merginų mergautines pavardes… O susitikę kalbamės lyg paskutinį kartą matęsi vakar.“
[quote author=“T. Amniakova“]Ši klasė ypatinga ne tik tuo, kad ji buvo pirmoji mano auklėtinių klasė. Ji – vienintelė, kurią man teko lydėti nuo penktos iki pat dvyliktosios klasės.[/quote]
Auklėtoja nė neabejojo, kad auklėtiniai užaugs fantastiški
„Dvidešimt aštuoni mano vaikai. Tiek jų turėjau pirmoje savo auklėtinių klasėje, tik ką atėjusi dirbti į mokyklą po instituto baigimo. Ši klasė ypatinga ne tik tuo, kad ji buvo pirmoji mano auklėtinių klasė. Ji – vienintelė, kurią man teko lydėti nuo penktos iki pat dvyliktosios klasės. Mano mylimiausia laida, – susijaudinusi, su gėlių puokšte glėbyje susitikimo metu kalbėjo Tatjana Amniakova, Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos rusų kalbos mokytoja. Susikaupti auklėtojai nedavė aplink susibūrę auklėtiniai, klausdami, ar ši galvojusi, kad A klasės moksleiviai užaugs tokie fantastiški žmonės. – Aišku, tikėjausi! Klasė buvo visokia. Labai gerai mokėsi, vaikai tarpusavyje šiltai, draugiškai bendravo, kartu išdaigas krėtė. Vaikai buvo labai išradingi. Visi kartu noriai į ekskursijas važiavome, ne vieną didelį Rusijos miestą aplankėme. Jie buvo labai vieningi. Iš rusų kalbos pamokų nebėgo, mat auklėtoja dėstė rusų… bet bėgo iš kitų pamokų kartu, kartu į jas visiems ir sugrįžti tekdavo.“
Laukė su nekantrumu
Paklausta, ar širdis virpėjo prieš susitikimo vakarą atveriant restorano duris, T. Amniakova juokiasi: „Na, aš dažnai sutinku savo buvusius auklėtinius. Nemaža jų dalis gyvena Kėdainiuose. Kuomet jie tarpusavyje sutarė datą, pakvietė ir mane. Kiekvieną kartą sutikę gatvėje ar parduotuvėje primindavo. O širdelė, aišku, virpėjo. Jau nuo tada, kai apie artėjantį susitikimą sužinojau.“
