Kėdainietė prisiminė išnykusio kaimo tarmę

Kažkada tarmių gėdydavomės kaip provincialumo ar neišsimokslinimo ženklo, o šiandien jos tiesiog žydi mūsų lūpose. Kėdainietė Veronika Bajorūnienė, perskaičiusi didžiulio populiarumo sulaukusią šiauliečių tarme parašytą Rimanto Kmitos knygą „Pietinia kronikas“, prisiminė gimtojo Šilainėlių kaimo tarmę. Moteris pabandė ja užrašyti kelis jaunystės prisiminimus. Įdomu tai, kad Šilainėlių kaimas prieš kelis dešimtmečius išnyko, tačiau jo šneka vis dar gyva buvusių minėtos vietovės gyventojų atmintyje.

Vietoj kaimo stūkso kalnai

Šilainėlių kaimo sodybos kadaise buvo išsibarsčiusios Pelėdnagių seniūnijoje, netoli Nociūnų.

„Šilainėlių kaimo nereikia sumaišyti su greta esančiu Šilainių kaimu. Šis – kitapus geležinkelio, – dėmesį atkreipia buvusi šilainėliškė Verutė Kurševičiūtė, o dabar kėdainietė Veronika Bajorūnienė. – Kaip bebūtų gaila, gimtojo kaimo jau nebėra, nes jis pateko į tuometinio Chemijos kombinato (dabar AB „Lifosa“) sanitarinę zoną ir 1978 m. visi kaimo gyventojai buvo iškeldinti. Taip ir neliko iš Šilainėlių nieko – tik aukšti gražūs kalnai.“

Tarmės savitumai

Šilainėlių kaimo gyventojų tarmė, pasak Veronikos, gerokai skyrėsi nuo kitame Kėdainių rajono krašte esančio Miegėnų kaimo, kuriame moteris įsikūrė 1961 m. ir praleido čia didžiąją gyvenimo dalį. Tad skubame pasmalsauti, kokie gi tie šilainėliškių tarmės ypatumai.

„Ši tarmė būtų vakarų aukštaičių ir lyg į šiauliečių kryptį krypsta. Didžiausias skirtumas yra tas, kad daugelis galūnių ne taip tariama, pavyzdžiui, dvibalsis ai tariamas kaip i. Taip pat, kaip ir visų kėdainiečių kalba, šilainėliškių tarmė pasižymi trumpųjų balsių ilginimu arba ilgųjų balsių neištarimu iki reikiamo ilgio bei l raidės kietinimu“, – išskirtinumus vardija pašnekovė.

[quote author=“V. Bajorūnienė“]Pastebėjau, kad kai kurių miegėniškių vartojamų žodžių nesuprantu. Pavyzdžiui, mes kaimo virtuvėse turime plytą arba viryklę, o čia – ležanką.[/quote]

Vietoj pavardės – pravardė

Dar viena tarmės įdomybė – gyventojai vietoje pavardžių neretai turėjo pravardes.

„Anksčiau daugelyje kaimų būdavo įprasta, kad beveik nė vienas gyventojas nebuvo vadinamas savo tikrąja pavarde, o turėjo daug pravardžių. Žinoma, tos pravardės nebuvo piktybiškos. Jos buvo sukuriamos iš pavardės.

Pavyzdžiui, buvo daug Gustų. Dažniausiai juos vadindavo pagal vardus. Vietoj Motiejaus buvo Motiejukas, jo žmona – Motiejienė. Kitas Gustas buvo Jonas, bet jį kažkodėl vadino Vanka. Dar vienas buvo Krizostemas, jį vadino Krizu, jo žmoną – Kriziene. Jų vaikai buvo Krizų Aldutė, Krizų Antanas, Krizų Jonas.

Mūsų šeimos pavardė buvo Kurševičiai. Žmonės trumpindavo ir sakydavo Kuršeičis, Naruševičius – Narašeičis“, – Šilainėlių kaimo šnekos ypatumais dalijasi ten užaugusi Veronika.

Įkvėpė kultinė knyga

Iš praeities į šiandienos dienas sugrąžinti gimtojo kaimo tarmės skambesį ir ja užrašyti kelis jaunystės prisiminimus lietuvių kalbos mokytoja dirbusią Veroniką įkvėpė į rankas patekusi kultinė knyga – tarmiškai sudėtas romanas „Pietinia kronikas“.

„Aš labai daug skaitau ir pačių įvairiausių knygų: tiek romaniukų, tiek pažintinių kūrinių apie žymius žmones.

Knygą „Pietinia kronikas“ perskaičiau labai greitai – vienu ypu. Mane sudomino, kaip žmogus gebėjo visą knygą parašyti tarmiškai. Be to, šiauliečių tarmė man pasirodė labai įdomi, nes tuose kraštuose neturiu giminių, todėl ir tarmės gyvai daug klausyti nėra tekę. Taigi man kilo mintis pabandyti prisiminti savo tėvų tarmę ir ja užrašyti kelis prisiminimus“, – šypsosi sau iššūkį metusi Veronika.

Tiesa, moteris prisipažįsta, kad anuomet jaunimas gėdydavosi tarmiškos šnekos.

„Mano kartai tarmė nebuvo įaugusi į kraują. Mes net gėdydavomės, kad mūsų tėvai, atrodo, tokie neraštingi, nes krypsta ne į literatūrinę kalbą, o šneka savo kaimo tarme. Kadangi pati taip gerai gimtosios tarmės nemokėjau, todėl nebuvo lengva užrašyti prisiminimus. Teko prie kiekvieno žodžio stabtelėti ir pagalvoti, ar tikrai būtent taip tardavo“, – apie iš pirmo žvilgsnio pasirodžiusį juokų darbą pasakoja kraštietė.

Mama mokytoja dukrai nenuolaidžiavo

Namie skambanti tarmiška šneka visiškai nesukliudė Veronikai puikiai išmokti bendrinės lietuvių kalbos ir tapti mokytoja.

„Gimtoji kalba man labai patiko ir jos mokytis mokykloje sudėtinga nebuvo. Ypač mane žavėjo gramatika. Labai patiko nagrinėti sakinius. Kuo sudėtingesnis sakinys, tuo įdomiau būdavo jį narplioti.

Paskui tą patį pritaikiau mokytojaudama. Dėsčiau ir vienos savo dukros klasei. Dukrai visad parinkdavau kuo sunkesnį sakinį“, –  šypteli atžalai nenuolaidžiavusi Veronika.

Laikraščius skaito su rašikliu

Mokytojauti pašnekovė pradėjo Miegėnuose 1961 m. Iš viso pedagoginiam darbui Veronika atidavė 44 metus. Prisiminimai apie šį laiką moters širdį užlieja šiluma.

„Lituanistinis darbas ir mokytojavimas man labai patiko. Jis buvo taip įaugęs į kūną ir kraują, kad net iki dabar, kai jau esu pensijoje, laikraščių skaityti sėdu su rašikliu ir taisau klaidas, – nusijuokia Veronika. – Taip pat visada namie rašau Nacionalinį diktantą.“

Per metus – po 100 knygų!

Profesinė liga simptomus demonstruoja ir Veronikai skaitant knygas. „Skaitau ir jaučiu: va čia silpna vieta, o čia – gražu“, – šypsodamasi pasakoja moteris.

Pašnekovė atskleidžia rašanti perskaitytų knygų sąrašą. Per metus ji sukremta daugiau nei 100 knygų!

„O ką gi veiksi? Ypač mieste. Aš meksikietiškų serialų nežiūriu. Pasižiūriu tik lietuviškus, nors jie ir silpni, bet turiu patriotizmo jausmą. Taigi laiko knygoms lieka užtektinai“, – apie savo laisvalaikį kalba kraštietė.

Uošvijos žodynas: ležanka ir karbynė

Atvykusi į Miegėnus mokytojauti Veronika čia sutiko ir savo antrąją pusę, o sukūrusi šeimą moteris apsigyveno su vyro tėvais, tad ausis kurį laiką kuteno negirdėti žodžiai.

„Pastebėjau, kad kai kurių miegėniškių vartojamų žodžių nesuprantu. Pavyzdžiui, mes kaimo virtuvėse turime plytą arba viryklę, o čia – ležanką. Pas mus sakydavo krepšys, o čia pintinė bulvėms dėti vadinama karba, karbyne. Mes sakydavome zuslanas, o Miegėnuose medinį sukaltą suoliuką vadindavo kėde, o kėdę vienam žmogui atsisėsti – krėslu. Tai man buvo keista, todėl iš pradžių su vyru net ginčydavausi: „Kokia čia tau kėdė? Čia zuslanas arba suoliukas“, – prisiminusi juokiasi pašnekovė.

Pokalbio pabaigoje Veronika atskleidžia, kad jos ausiai ypač maloni žemaičių ir dzūkų tarmė. Panašiai mano ir didžioji dalis lietuvių. Vilniaus universiteto atliktos apklausos duomeninis, žemaičių tarmė, nors sunkiausiai suprantama, tačiau, daugelio nuomone, gražiausia. Tie patys žemaičiai labiausiai pasisako ir už tai, kad jaunimas būtų skatinamas kalbėti tarmiškai.

Tetis Juoza nutikymas

A būva teip. Tete nusipirka dvyrati. Tadu kaimi jų būva labi mažy. Pamigyna važiuot vienu taku, kitu kelaliu į suprata, kad smagu važiuot, pamislyja, kad gali nuvažiuot į Kidainius. A iki jų būva api 10 kiluometru.

Kaip tare, taip į padare. Sėda ant dvyračia į išvažiava. Važiuot teka dubėtu keliu pru Rastūščia miškeli, pru Kudžionis, Zubieliškius, Mediekšius. Tik reikėja nusilaist nu nemaža Utabarga kalna.

Tete mislyja, kad jeigu nemins pedaliu, ti laimingi nusilais. A iš tikrūjų būva kitoniški. Dvyratis neklause, vis lėke į lėke graičiau į graičiau. Praleke pagrindini keli į tete atsidure lanko. Aišku, kad nenusilaida minkšty, bu išgriūva, pats apsibruzdava, dvyrati apdauže.

Škada būva į dvyračia, į suplėšitu kelniu. Tik dėku Dievu, kat didesnių užsigavymu nebūva. Tas atsitikimas būva gera pamuka. Kitų tukių kartų nebenutyka.