Kavos pranašai

Visuomet užvirus diskusijai, kodėl didmiesčiuose yra vienas, kitas ar trečias dalykas, o provincijoje – ne, atsakymas dažniausiai būna toks: „Žmonės tikriausiai neis, neapsimoka.“

Kaune žmonės mielai eina į kino teatrą, o Kėdainiuose – neitų.

Vilniuje žmonės plūsta į veganams skirtus restoranus, o Kėdainiuose – jokiu būdu neitų.

Klaipėdoje žmonės lankosi kokteilių bare, bet Kėdainiuose ne, nesilankytų.

Taip, dar Kėdainiuose žmonės nekerpa nagų, neturi interneto ir gyvena pagal feodalinę santvarką.

O Benas Cechanavičius ir Vaiga Jarašiūtė lyg niekur nieko sugalvojo vidury senamiesčio atidaryti „Kavamaniją“ – pirmąjį Kėdainiuose kavos barą. Kol Vaiga intensyviai mokėsi ruošti skaniausią įmanomą kavą, Benas šiek tiek papasakojo apie jų projektą. Pabendrauji su tokiais žmonėmis ir supranti, kad viskas su tais Kėdainiais gerai.

Priešistorė

Abu šie personažai Kėdainiams gana gerai pažįstami. Štai, pavyzdžiui, Vaiga visada buvo aktyvistė: ir Dailės mokyklą lankė, ir į jaunimo organizaciją įstojo, ten visai neprastai pasilinksmino organizuodama visokiausius renginius ir akcijas.

O štai Benas kurį laiką kaip svajonių jaunikis garsėjo Krakėse. Vietinės gimnazijos prezidentas ir mokinių tarybos narys, kartais dar ir užgrojantis saksofonu! Negana to, kasmet vykstančiame „BRAVO mokinių“ renginyje Benas nuolat buvo nominuojamas kaip „BRAVO“ pilietiškiausias.

Tikriausiai jau pripratęs prie savo pilietiškumo šleifo, ir tą kartą Benas į „BRAVO“ mokinių nominantų filmavimus ėjo nesitikėdamas jokių siurprizų, na, ką jau čia – kone pažinodamas visą filmavimo komandą. Mažų mažiausiai jis galėjo tikėtis, kad žavi šių metų projekto koordinatorė ateityje taps jo mergina, o dar vėliau – verslo partnere.

Bežiūrint į šį darnų duetą, kol Vaiga mokosi dirbti su naujuoju kavos aparatu, o Benas konstruoja kavinukės interjero detalę – knygų lentyną, nė nepagalvotum, kad nedaug trūko, jog reikalai susiklostytų visai kita linkme.

– Taip, buvome išsiskyrę maždaug pusmetį. Žmonės sako, kad po trejų ar ketverių draugystės metų ateina krizė, tai gal čia ji ir buvo mums pasimaišiusi? Sakyčiau, tokį įprastą išbandymą turėjome, tikrai ne vienai porai pasitaikantį. Tik vieni sėkmingai jį įveikia, o kiti – ne. Visa laimė, mes susidorojome, dabar jau šeštus metus kartu skaičiuojame.

– Ar bendras verslas padeda santykiams, ar trukdo?

– Padeda, aišku. Ties vienu dalyku abu susikoncentravę, apie tą patį visos mintys sukasi.

Dievaži, žmonės, nepulkite vieni į kitus svaidyti lėkščių ar pasirašinėti skyrybų dokumentus – nepaisant to, koks kvailas jūsų vyras ar žmona atrodo tą akimirką, jis ar ji gali būti gana protingas(-a), kad ateityje sugebėtų su jumis kartu sukurti verslą.

Lyg tyčia

– Tai jūsų statusas dabar – verslininkai?

– (juokiasi) Tarkim. Na, gal nuo atidarymo kovo 11-ąją galėsime save vadinti verslininkais, kai pirmąjį eurą uždirbsime.

– Ar prieš tai ilgai planavote savo gyvenimus pakreipti tokia linkme, ar čia buvo gana spontaniškas sprendimas?

– Tiesą sakant, visada tarpusavyje pakalbėdavome, kad Kėdainiuose būtų gerai įkurti tokią jaukią vietelę pasisėdėti: nebūtinai kavos barą, gal kokią kepyklėlę ar sriubos restoraną, bet pati mintis galvoje nuolatos kirbėjo. Bet didžiausia Kėdainių problema pradedant savo verslą – nėra patalpų pasirinkimo, tiesiog tenka laukti, kol kas nors atsilaisvins. Visus metus iš Vilniaus grįžęs namo užsukdavau į Kėdainių senamiestį, visą praeidavau ir pažiūrėdavau, ar kur nors nekabo koks nors nuomos skelbimas. Nieko taip ir neradę, po truputį jau ėmėme pamiršti savo idėją, kol vieną dieną man prireikė sugrįžti į Kėdainius. Skubėjau senamiesčiu visai kitais reikalais, kai mano akys užkliuvo už iškabos: „Išnuomojamos patalpos“.

Tą pačią akimirką ir paskambinau nurodytu telefono numeriu. „Tik prieš valandą iš čia išsikraustė soliariumas, o mes pakabinome skelbimą – jūs pirmasis paskambinote“, – pasakė vyriškis kitame telefono gale, o Benui beliko džiaugtis, kad likimas ir vėl pabaksnojo pirštu tiksliai ten, kur reikėjo.

Kėdainiai – aukso viduriukas

Lai nesupyksta krakiškiai, tačiau ši interviu dalis gali būti smūgis jiems – Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos pasididžiavimas iš tiesų net ne iš Krakių! Benas atskleidė paslaptį, kurgi tikrosios jo šaknys, ir, pasirodo, netgi atliko preliminarią tos vietos rinkos analizę.

– Kodėl atidarote kavos barą Kėdainiuose, o ne, pavyzdžiui, Vilniuje, kur abu pastaruoju metu ir gyvenote?

– Vilniuje kavos barų ir užeigėlių yra ties kiekvienu kampu, netgi, sakyčiau, per daug, o Kėdainiuose tai bus visai naujas dalykas. Skaitome komentarus savo feisbuko puslapyje, ir pastebėjome, kad daugelis džiaugiasi: „Pagaliau kažkas išdrįso atidaryti kavos barą ir Kėdainiuose.“

– Pripažįstu, kad klausimas bus kvailas, nes, jei jau darote, turbūt ne taip ir bijote. Bet visgi – ar nebijote, kad ne veltui prieš jus nebuvo drąsuolio, kuris sukurtų tokios koncepcijos erdvę? Galbūt Kėdainiai tam – kiek per mažas miestas, galbūt nėra rinkos?

– Mes neišsigandome, nes tiek aš, tiek Vaiga laikome Kėdainius išprususiu miestu; tai ne didmiestis, o provincija, bet žmonėms čia rūpi kultūrinis gyvenimas. Galbūt įtaką daro šalimais esantis Kaunas, iki kurio galima nuvažiuoti gana greitai. Tačiau idealiausias variantas būtų šiek tiek įnešti didmiesčio kultūros čia, kad nereiktų važinėti net ir to nediduko atstumo į Kauną!

– Ar buvo ir daugiau skeptikų, tokių, kaip aš, kuriems kaip tyčia labai neramu dėl jūsų verslo, ir aptarti galimą riziką būtų daug įdomiau, nei užsiimti savais reikalais?

– Buvo.

– Ir ką jie sakė?

– Svarstė, ar mūsų idėja pasiteisins, daugelio pirmasis klausimas buvo: „Kodėl darote ne Vilniuje?“ Bet iš tiesų tiems skeptikams nelabai turiu ką ir atsakyti – pamatysim. Aišku, rizika visada yra, bet esame jauni, viskas prieš akis, tai nudegti nebijome.

– Na, jei ne Vilniuje, tai kodėl tuomet, pavyzdžiui, ne gimtosiose Krakėse?

– Tiesą sakant, aš net ne iš Krakių, o iš Meironiškio, visai mažyčio kaimelio su vos 200 gyventojų. Gal ir smagu būtų atidaryti kavinukę ten, kur užaugau, bet, deja, su kava ten niekas nežaidžia – didesnė kitų prekių paklausa (juokiasi).

Bet nereikia apie mane kalbėti lyg apie kokį užsienietį, Kėdainiuose praleidau nemažai savo laiko, o dabar noriu atiduoti šiam miestui duoklę. Vietiniai žmonės skundžiasi, kad senamiestis – apmiręs ir, pripažinkime, jie teisūs. Todėl mes su Vaiga ir norime sukurti jaukią vietelę senamiesčio viduryje, kurioje lankytojai būtų pasitinkami su garuojančia gardžia kava nuo pat ryto iki vakaro; kad susibėgti paplepėti senamiestyje taptų kėdainiečių tradicija. Tikrai, norisi prisidėti tokia pilietiška iniciatyva, net nėra didelio noro iš to pasipelnyti…

– Kaipgi nėra noro, juk čia jūsų verslas.

– (juokiasi) Na, dabar tai bus pagrindinis mūsų abiejų darbas, tad jei pavyks kažką užsidirbti, tikrai neliūdėsime.

Už baro – smagiau, nei biure

– Kur buvo kritinis taškas, kai abu nusprendėte mesti savo įprastus darbus ir susikoncentruoti ties kavos baro verslu?

– Kai išsinuomojome patalpas ir supratome, kad svajonė tampa realybe. Abu turėjome nemažai patirties valdiškame sektoriuje ir, galiu pasakyti, kad dirbti ten reikia kantrybės. Praeina keletas mėnesių, o tu vis tiek aiškiai nematai savo darbo rezultato. O čia, kavos bare, pakanka perdažyti sienas, ir jau matai dienos darbo rezultatą (juokiasi). Tai džiugina. Be to, šimtu procentu norime skirti savo laiką verslui ir praktiniais sumetimais: pačioje pradžioje neturėsime darbuotojų, patys ir kavą ruošime, ir su klientais bendrausime.

– Koks jausmas nulipus nuo valdiškų biurų kėdžių stoti už baro? Ar sunku?

– Bare daugiau dirbs Vaiga, mes kartu jau porą kartų lankėmės Vilniuje pasisemti žinių iš profesionalų; klausėmės apie kavą, mokėmės dirbti su aparatais. O dabar, kai pas mus pačius jau stovi kavos aparatas, kai viskas sureguliuota pagal mūsų norus, pageidavimus ir kavos puodelių dydžius, šiandien ji mokosi čia. „Youtube“ svetainė Vaigai irgi daug padeda, pavyzdžiui, praktikuojantis piešti pieno puta.

– Skamba sudėtingai, norint būti barista, rodos, reikia pabaigti kokį nors specialų universitetą.

– Pradėjus domėtis, iš tiesų paaiškėja, kad yra daug visokiausių subtilybių. Reikia žinoti, kaip teisingai suspausti kavą, išplakti pieną, išmanyti kavos pupelių skirtumus, tai, kad nuo skrudinimo temperatūros laipsnių priklauso kavos pupelių rūgštumas, ir taip toliau. Kokybiški kavos aparatai – irgi sudėtingi mechanizmai. Štai, šiandien pas mus atvažiavęs specialistas Eimantas (parodo Eimantą, besisukiojantį aplink aparatą), jis pradėjo darbuotis nuo pusės vienuolikos, o šiuo metu jau – pusė keturių, ir tik dabar kavos malūnai sureguliuoti taip, kaip reikia.

– O kokios bus tavo paties atsakomybės? Tu tik vadovausi?

– Taip, aš būsiu direktorius (juokiasi).

Apsiėjo be dizainerių

Trumpam nuo darbų atitrūkusi Vaiga pasidžiaugia, kad aktyvus darbas kavos bare lyginant su sėdėjimu biure jai tarsi atgaiva. Taip pat patikina, kad Benas jųdviejų versle netinginiauja ir nudirba klientams nematomus, bet labai reikšmingus darbus, kurie reikalingi, kad kavinukės veikla eitųsi sklandžiai: „Galima sakyti, kad Benas – tarsi mūsų ūkvedys. Komunikuoja su tiekėjais, sprendžia visokiausius nesklandumus.“

Taip pat paaiškėjo, kad, be visų pareigybių, kurios laukia ateityje, pora jau nudirbo didelį darbą dar iki „Kavamanijos“ atidarymo – patys įsirengė kone visą interjerą.

– Daug kas klausė: „Ar samdysite dizainerį?“ O kam? Peržiūrėjome šimtus nuotraukų, aplankėme šimtus vietų, ir susidarėme įspūdį, ko patys norime. Visus vyriškus darbus – sukalti, išgręžti, nušlifuoti – labai greitai padarėme kartu su tėčiu, o dizaino bei dekoracijų klausimus sprendė Vaiga su abiem mūsų mamomis. Didelė dalis detalių – rankų darbo. Štai, šitą lentyną, tą kabyklą ir pertvarą aš pats sukaliau. O pagalvėlių užvalkalus mano mama pasiuvo. Pradžioje, kai tik išsinuomojome patalpą, sienos buvo ryškiai oranžinės, gavome tris kartus dažyti, kad taptų baltos. Ir sukūrėme jaukią, skandinavišką aplinką.

– O logotipą kas sukūrė?

– Aš. Tiksliau – mes, rašyk, kad mes, – skubiai pasitaiso Benas, galbūt pabijojęs, kad kurį laiką gaus kavą tik be cukraus.

– Moki dirbti grafinio dizaino programomis?

– Aha, buvo visai įdomu, tai pramokau. Bet logotipą sukurti – vieni niekai, palyginus su vargais, kurie ištinka, norint pakabinti iškabą.

Nuo vilko ant meškos

Palikę savo valdiškus biurus užnugaryje, toli nuo biurokratijos jaunieji verslininkai nepaspruko. 

– Mes susidūrėme su daugybe biurokratinių kliūčių. Jei ne jos, galėjome atsidaryti maždaug trimis savaitėmis anksčiau. Iš pradžių reikėjo keisti patalpų paskirtį, po to, kai paprasčiausiai norėjome pasikabinti iškabą, turėjome gauti leidimą iš Kultūros paveldo departamento, kadangi esame senamiestyje. Tada su tuo leidimu reikia eiti į savivaldybę ir gauti dar vieną leidimą. Patalpos iš pradžių neturėjo adreso, o Registrų centras pasakė jį suteiksiąs tik per dvidešimt dienų.

– Tai skamba kaip problema, galbūt sudėtinga tvarka ir atbaido kai kuriuos jaunus žmones nuo nuosavo verslo steigimo?

– Kažką tikrai reikėtų keisti. Nes toks dalykas, kaip adreso suteikimas ar leidimo išdavimas iš tiesų atliekamas per valandą, tačiau atlikimo terminas būna, pavyzdžiui, aštuonios dienos. Tai mes juk patys pabėgę iš valstybinių įstaigų, žinome, kaip ten viskas vyksta – septynias dienas tempiama guma, ir aštuntą jau išduodamas išsvajotasis leidimas. O mums juk laikas – tai pinigai.

Banalus, bet geras palinkėjimas

– Koks jausmas būti bosu pačiam sau?

– Motyvacija nepalyginamai didesnė. Keliamės anksti ryte be jokių žadintuvų ir einame į „Kavamaniją“, ten būdami neskaičiuojame valandų. O juk atėję į biurą dirbti kam nors kitam, visi be penkiolika penkios jau būna žemo starto pozicijoje!

– Ką patartum kitiems žmonėms, vis pasvajojantiems apie savo verslą, ir vis neišdrįstantiems to imtis?

– Atrodys, aišku, banalu, nes visi – tiek stambesni, tiek smulkesni verslininkai sako: nebijokite. Bet tik pats įsitraukęs į tai suprantu, kodėl jie tai kartoja. Kritinių momentų tikrai yra – būdavo, kad norisi spjauti į viską ir sugrįžti į seną savo darbą, pavyzdžiui, kai pasipylė visa biurokratinių nesklandumų virtinė. Mes tenorime įkurti nedidelę kavinukę, o valstybė, atrodo, iš mūsų juokiasi. Skeptikų dvejonės irgi nedarė paslaugos. Tačiau visa tai perlipę ir įveikę, galiausiai pasijautėme lyg laimėtojai! Pats geriausias jausmas matyti rezultatą ir žinoti, kad jis – tavo paties rankomis padarytas.