Kairiarankystė – normalu, raganystė, o gal genijaus savybė…

Su kokiais sunkumais susiduria kairiarankiai vaikai, pradėję mokytis mokykloje?

Esame įpratę galvoti, jog kairiarankis žmogus turi ypatingų gabumų. Viduramžiais kairiarankystę slėpdavo, todėl nenuostabu, kad tuo laikotarpiu kairiarankių buvo skaičiuojama tik 5 procentai. Įvairiose šalyse su tokiais žmonėmis vienaip ar kitaip buvo  kovojama: moteris tekindavo kuo vėliau, kad kuo mažiau nelaimingųjų išvystų pasaulį; jie buvo siejami su velniu ar raganystėmis; musulmonai kaire ranka draudžia imti valgį ir praustis ir pan. Tikriausiai būtent iš tų laikų neigiamas požiūris į kairiarankius atėjo ir į tarybinius laikus, kai tokie žmonės laikyti „nenormaliais“, todėl buvo per prievartą „įdešninami“. Na o šiandien jie – eiliniai žmonės, kuriems reikia pagalbos pradėjus mokytis.

„Perlaužti“ nepavyko

Atlikti tyrimai rodo, jog, privertus kairiarankį vaiką tapti dešniarankiu, kyla pavojus jo sveikatai ir psichologinei būklei. Vaikas tampa nervingesnis, aikštingenis, sutrinka jo miegas ir apetitas, skauda galvą, jis gali pradėti mikčioti, kentėti nuo nervinio tiko ir lėtinių ligų paūmėjimo, gali patirti mokymosi problemų, gali išsivystyti sunkios formos disleksija ir disgrafija (skaitymo ir rašymo sutrikimai), nebesugeba susikaupti, nes nuolatos jaučia pasąmoningą norą paimti pieštuką į kairę ranką ir drauge baimę padaryti ką nors ne taip, kaip reikalauja suaugusieji. Formuojasi nevisavertiškumo kompleksas – juk taip ilgai ir atkakliai jiems teigta, kad nėra tokie, kaip visi.

Šiuo metu Kėdainių švietimo pagalbos tarnyboje metodininku dirbantis Robertas Bilvinas taip pat yra kairiarankis. Jis mokėsi tais vadinamaisiais tarybiniais laikais, kai buvo reikalaujama kairiarankius paversti dešiniarankiais. Tačiau, R. Bilvinas juokiasi, kad jis buvo tvirto ir užsispyrusio charakterio, todėl jo niekas ir neprivertė vietoje kairės rankos visur naudoti dešinę.

„Gerai jaučiuosi (būdamas kairiarankis – red.). Tik visos durys nepritaikytos, – juokavo pašnekovas. – Ne, nėra sudėtinga, pripratau per daug metų. Kadangi mokiausi dar sovietiniais laikais, tai draudė, bet aš neklausiau – vis tiek rašiau kaire ranka. Matyt, buvo stiprus charakteris ir nepasidaviau draudimams.“

Vienintele bėda mokantis rašyti tarnybos atstovas įvardijo tai, jog nebuvo kairiarankiams pritaikytų kancialerinių priemonių.

„Sovietmečiu buvo labai blogai, jog parkeriai nebuvo pritaikyti kairiarankiams, plunksna nepatogi. Dėl to, kol išmokau rašyti, sąsiuviniai būdavo išbraižyti. Taip pat aplankstyti kampai“, – patirtus sunkumus vardijo kairiarankis.

R. Bilvinas turi ne vieną išsilavinimą, kurie tarpusavyje visai nesusiję – statybos inžinerija, taikomoji ekologija ir kvalifikacijos kursai IT srityje. Paklaustas, ar taip galima patvirtinti mitą, jog kairiarankiai turi ypatingų gabumų, pašnekovas juokėsi sakydamas, kad jie yra gabūs viskam. O surimtėjęs paaiškino, savo mokslų pasirinkimus.

[quote author=“R. Bilvinas“]Sovietmečiu buvo labai blogai, jog parkeriai nebuvo pritaikyti kairiarankiams, plunksna nepatogi. Dėl to, kol išmokau rašyti, sąsiuviniai būdavo išbraižyti. Taip pat aplankstyti kampai.[/quote]

„Gamta yra mano širdyje, statyba – techniniai klausimai ir sprendimai, kurie man patinka, o IT buvo pragyvenimo šaltinis“, – aiškino kairiarankis.

Mokslininkai teigia, kad kairiarankiai vaikai ne tik sunkiau mokosi rašyti, skaityti, bet ir matematikos. Tačiau „Rinkos aikštės“ kalbintas šmaikštusis pašnekovas šiuos tyrimų rezultatus paneigia ir teigia skaičiuojantis gerai. Polinkiui į tiksliuosius mokslus rodo ir jau išvardyti įgyti išsilavinimai.

Anot R. Bilvino, šeimoje jis ne vienas rašantis ir kitus darbus atliekantis kaire ranka. Vienas iš vaikų taip pat seka tėčio pėdomis.

„Dukra Deimilė bent jau kol kas viską daro kaire ranka. Jai dabar yra 4 metukai. O sūnus Dominykas – dešine, – pasakojo pašnekovas. – Matyt, kažkokie genai vis tiek yra. Nors giminėje, man atrodo, kad kairiarankių nėra. Nebent jie perauklėti, kaip buvo įprasta anais laikais.“

„Kairiarankystė – prigimtinis ypatumas ir jį reikia toleruoti“

Ne vienerių metų patirtį turinti ir 2012-ųjų Metų mokytoja tapusi Kėdainių „Ryto“ progimnazijos pradinių klasių mokytoja ekspertė Rasa Rugelienė sako, kad kuo toliau, tuo labiau mokyklose kreipiamas dėmesys į kairiarankių poreikius. Taip jiems mokytis tampa lengviau ir paprasčiau. Tačiau, anot mokytojos, situacija vis dar išlieka ne tokia gera, kokia norėtųsi, kad būtų.

– Ar pastebite, kad daugėja kairiarankių?

– Kiekvienoje laidoje būna 2–3 kairiarankiai (tiek mergaičių, tiek berniukų), bet nepastebėjau, kad jų ženkliai daugėtų. Kairiarankių mokinių yra beveik kiekvienoje klasėje.

– Ar tai yra problema?

– Tik iš šalies atrodo, kad tai nėra problema.

Tik nuo mokytojo profesionalumo ir patirties priklauso, kaip kairiarankis vaikas jausis mokykloje. Didžiausiais pagalbininkais mokytojui gali būti patys vaikai, su kuriais turėtų būti aptariami jų sunkumai, problemos. Su mokytojais mokslo metų pradžioje apie tai turėtų pasikalbėti ir mokinio tėvai. Mokytojams dešiniarankiams sunku praktiškai parodyti kairiarankiui vaikui, kaip laikyti rašiklį, kaip rašyti raides, jas jungti, kaip kirpti žirklėmis, nerti vąšeliu ir t.t. Tačiau patys mokytojai ieško veiksmingų pagalbos būdų, kaip padėti tokiems vaikams.

– Jūsų vertinimu, ar kairiarankiams sunkiau mokytis?

– Šiuo metu jau kreipiamas dėmesys į kairiarankių poreikius mokyklose, jiems leidžiama rašyti kairiąja ranka. Kairiarankystė kaip ir dešiniarankystė – prigimtinis ypatumas ir jį reikia toleruoti. Mokyklose dar ne visada atsižvelgiama, kurioje suolo pusėje sėdi kairiarankis vaikas, jam sunku, kai suolo draugas trukdo rašyti. Vaikus klasėje reikėtų susodinti taip, kad rašydami kairiarankis ir dešiniarankis nesibaksnotų alkūnėmis. Kairiarankiui geriau sėdėti kairėje suolo pusėje. Kairiarankio pirmoko sąsiuvinyje kiekvienoje eilutėje galima rodyklėmis pažymėti kryptį, kad jam būtų aišku, nuo kurios vietos ir į kurią pusę reikia pradėti rašyti. Taip pat kartu su vaiku po keletą kartų reikia apvesti raides, kad atsirastų įprotis rašyti taisyklingai. Iš pastebėtų sunkumų dažniausiai pastebiu lėtesnę negu dešiniarankių vaikų darbo eigą (kairiarankiai lėčiau rašo, nesuspėja su kitais klasės vaikais), dažnai būna labiau susilankstę sąsiuvinio kampučiai, kai kurių mokinių raidės susiliejusios, nes rašydamas nuolat trina kumšteliu. Mokyklų apšvietimas pritaikytas dešiniarankiams, todėl kairiarankiai vaikai kenčia dėl per menko darbinio apšvietimo. Kartais kairiarankiams vaikams kyla sunkumų nusipirkti rašiklį, žirkles, kitas priemones, kiti net nežino, jog tokių yra. Labai svarbu, kad mokytojai informuotų būsimų pirmokų tėvelius apie šias priemones.

– Atlikti tyrimai rodo, kad kairiarankiams ne tik sunkiau išmokti rašyti, bet ir skaityti. O vėliau sudėtingiau mokytis ir matematikos. Ar Jūs savo praktikoje tai pastebėjote?

– Per savo 25-erių metų darbo praktiką nepastebėjau, kad kairiarankiai sunkiau išmoktų rašyti, skaityti ar sudėtingiau sektųsi mokytis matematikos. Manau, tai labai individualu ir priklauso nuo paties vaiko, kiek jis įdeda pastangų, kiek turi užsispyrimo, kantrybės, pasitikėjimo savo jėgomis, motyvacijos dirbti ir mokytis. Taip pat didelę reikšmę turi mokymo(si) aplinka, teigiamos emocijos. Turėjau kairiarankių mokinių, kurie rašė dailyraščiu, turėjau kairiarankių, kurie dalyvaudavo meninio skaitymo konkursuose ir mėgdavo skaityti, turėjau mokinių, kurie buvo puikūs matematikai.

[quote author=“R. Rugelienė“]Niekada nesu bandžiusi „perlaužti“ kairiarankių, kad jie taptų dešiniarankiais. Net tokia mintis niekada nekilo. Mokytojas turi priimti vaiką tokį, koks jis yra, leisti vaikui pačiam atrasti savo galimybes, būti supratingu ir tolerantišku.[/quote]

– Be to, kad rašo ir daugelį kitų darbų atlieka kaire ranka, ar kairiarankiai, Jūsų nuomone, turi dar kažkokių tik jiems būdingų savybių?

– Pastebėjau, kad kairiarankiai vaikai meniškos, kūrybiškos asmenybės. Tai susiję su dešiniojo smegenų pusrutulio, atsakingo už intuiciją ir vaizduotę, įtaka. Ne veltui daug kairiarankių tapo garsiais pasaulyje menininkais, atradėjais (Mikelandželas, Bethovenas, da Vinči, Niutonas, Einšteinas). Nuo vaikystės susidurdami su kliūtimis ir turėdami jas įveikti, kairiarankiai tampa asmenybėmis. Jie labai įdomūs ir įvairialypiai: vieni – labai aktyvūs, kūrybiški, kiti – uždari, tylūs, sugebantys prisitaikyti.

– Ar kada nors bandėte „perlaužti“ kairiarankius, kad jie taptų dešiniarankiais?

– Niekada nesu bandžiusi „perlaužti“ kairiarankių, kad jie taptų dešiniarankiais. Net tokia mintis niekada nekilo. Mokytojas turi priimti vaiką tokį, koks jis yra, leisti vaikui pačiam atrasti savo galimybes, būti supratingu ir tolerantišku.

– Ar apskritai verta juos „perlaužinėti“?

–  „Perlaužinėjimas“ – tai prievarta. O kiekviena prievarta nepraeina be pasekmių. Visam gyvenimui lieka skausmingi prisiminimai, nepasitikėjimas žmonėmis. Todėl tikrai neverta to net bandyti daryti.

– Ar yra kokių nors rekomendacijų ar metodinės medžiagos, kaip padėti kairiarankiams mokytis?

– Lietuvių kalba yra išleista nedaug metodinių priemonių, kaip padėti kairiarankiams mokytis. Tačiau labai norint, tikrai galima surasti. Mokytojams ir tėvams siūlau perskaityti  L. Brazdeikienės ir V.Gudonio knygą „Kairiarankystės fenomenas“. Liana Brazdeikienė – viena iš nedaugelio specialistų Lietuvoje, besidominčių kairiarankystės tema.

– Ar apskritai kur nors kada nors Lietuvoje buvo keliamas klausimas, kaip palengvinti mokymąsi kairiarankiams?

– Daugiau kaip 10 proc. pasaulio gyventojų yra kairiarankiai, todėl natūralu, kad mokykloje mokytojai dažnai susiduria su kairiarankiais vaikais. Lietuvoje šis klausimas taip pat keliamas, tik gal ne taip dažnai, kaip to norėtųsi. Moksliniai straipsniai, tyrimai randami nuo 2001 metų. Dauguma pradinių klasių mokytojų studijų metu nebuvo supažindinti su kairiarankių ugdymo metodikomis, todėl tik nuo pačių mokytojų priklauso, kiek jie domėsis pagalbos būdais ir metodikomis. Prie to gali prisidėti  metodiniai būreliai, švietimo centrai, pedagoginės psichologinės tarnybos, mokyklose dirbantys specialistai, ypač psichologai, specialieji pedagogai.

Situacija keičiasi

Knygos „Kairiarankystės fenomenas“ bendraautorė, Klaipėdos universiteto dėstytoja, docentė, psichologė, socialinių mokslų daktarė Liana Brazdeikienė, kaip ir prieš tai kalbėjusi mokytoja, sutinka, kad kairiarankių nedaugėja, tačiau jie tampa labiau matomi.

„Vis labiau liberalėja požiūris į kairiarankius. Tačiau statistika, kiek jų yra iš tiesų, labai įvairi. Yra netgi teorija, kad net apie 50 proc. populiacijos galėtų būti kairiarankiai. Tačiau kadangi aplinka labai dešniarankė, jie kaip ir užgniaužia tą savo tendenciją“, – kalbėjo docentė.

Nors atrodytų, jog kairiarankiams turėtų būti sunkiau gyventi daugiau dešniarankiams pritaikytame pasaulyje, bet L. Brazdeikienė mano, kad situacija keičiasi.

„Požiūris liberalėja: mokytojos nebe taip drastiškai reikalauja rašyti, kirpti ar atlikti kitas užduotis dešine ranka, – sakė kairiarankiais besidominti psichologė. – Paskutiniu metu jiems yra laisviau kvėpuoti ir jie nebejaučia diferenciacijos. Jeigu anksčiau dar ateidavo tėvai konsultuotis dėl to, ką daryti, nes „negaliu žiūrėti, kaip vaikas valgo kaire ranka“ ar pan., tai dabar jų labai mažėja.“

Tiesa, paklausta, ar tėvai nesikreipia konsultacijų apie tai, kaip padėti kairiarankiam vaikui išmokti rašyti ar kitus darbus atlikti jo pasirinkta ranka, L. Brazdeikienė teigė tokių klausimų nesulaukusi. Taip pat ji pripažįsta, kad didžiausia problema yra ta, kad nėra metodinės medžiagos, kuri galėtų padėti suaugusiems mokyti kairiarankius.

„Yra tik paprasti patarimai, kur sodinti vaiką, kad jis nesidaužytų su kitu vaiku, kaip pasidėti sąsiuvinį, bet daugiau metodinių patarimų ar medžiagos Lietuvoje nėra“, – apgailestavo docentė.

L. Brazdeikienė: „Kairiarankiai ir dešniarankiai skiriasi“

Nors ir sunkiau, tačiau, anot psichologės, „kitokie“ vaikai yra linkę labai greitai prisitaikyti prie situacijos taip, kad jiems nebūtų sudėtinga.

„Jie kažkaip prisitaiko. Ir, kiek vedu seminarų mokytojoms, jos taip pat neįvardija, kad kairiarankį sunku kažko išmokyti“, – teigė pašnekovė.

Nors vienuose šaltiniuose teigiama, kad kairiarankiams sunkiau sekasi išmokti rašyti, skaityti, o vėliau ir matematikos, tačiau socialinių mokslų daktarė sakė, kad tai priklauso ir nuo pačių kairiarankių rūšies.

„Jų yra labai daug įvairiausių porūšių: stiprūs ir silpni kairiarankiai. O sunkiausiai sekasi tiems, kurie gali viską vienodai atlikti tiek kaire, tiek dešine ranka – ambidekstrams. Jų atveju nenusistovi tam tikri centrai galvos smegenyse, kurie būtų atsakingi už tam tikras veiklas – išeina tokia kaip maišalynė jų galvos centruose“, – pasakojo psichologė.

Pašnekovė paneigė mitą, kad kairiarankiai yra ypatingai talentingi ir gabūs, nes tokie gali būti ir dešniarankiai. Tačiau docentė nesutiko su tuo, kad skirtumas tarp kairiarankių ir dešniarankių būtų tik toks, jog tuos pačius darbus jie atlieka skirtingomis rankomis. Psichologės nuomone, vis dėlto skirtumų yra daugiau.

„Jeigu sakoma, kad dešniarankių kalbos centras yra kairėje pusėje, tai apie 85 proc. kairiarankių jis taip pat yra kairėje pusėje. Ir tik 15 proc. kairiarankių kalbos centras yra dešinėje pusėje. Tai reiškia, kad tas 15 proc. kairiarankių ir gali būti kitokie – labiau pažeidžiami, talentingesni ar dar kitokie. Taigi, negalima sakyti, kad jie yra visai panašūs ir niekuo nesiskiria vieni nuo kitų“, – prie išvados priėjo kairiarankiais besidominti specialistė.