Kai dirba perfekcionistai

Kėdainietė Simona Banytė turi dvi veiklas, kurios jai sekasi vienodai gerai – fotografija bei makiažo menas. Sakysite, kas čia tokio, šiandien kas antras – fotografas, o ką jau kalbėti apie makiažus! Trys kaimynės turi savo makiažo versliuko puslapius, o ketvirtoji dar ir priaugina gelinius nagus.

Tačiau kažką Simona vis tik daro kitaip, nei jūsų kaimynės. Juk turi būti paslaptis, kodėl pas ją dažytis ir fotografuotis nori ne tik Klaipėdos, kur šiuo metu Simona ir gyvena, žmonės, bet ir dar pusė Lietuvos, taip pat, ne paslaptis, ir šou pasaulio garsenybės. Interviu metu mėginau išsiaiškinti, ar Simona tiesiog turi kokių nors vudu lėlyčių, ar iš tiesų dirba savo darbą labai gerai.

Nuotraukas ryškino dar negimusi

– Turi du pomėgius – makiažą ir fotografiją. Kaip atsirado potraukis tiek vienam, tiek kitam?

– Pirmoji, matyt, buvo fotografija – visuomet juokauju, kad aistra jai tikriausiai buvo įgimta (šypsosi). Kai mamytė manęs laukėsi, mano senelis rimtai susidomėjo fotografija. Tais laikais kaime jis buvo vienintelis turintis fotoaparatą, tad fotografuodavo ne tik savo malonumui, tačiau ir paprašytas kitų. Na, o mamytė padėdavo jam ryškinti nuotraukas. Taip išeina, kad procese dalyvaudavau ir aš (juokiasi). Pamenu, kai dar paauglystėje padariau pirmąjį savo kadrą su senučiuku juostiniu senelio fotoaparatu. Tas jausmas, kai spusteli mygtuką ir nežinai, ar kadras pavyko! Tuomet skubėdavau užpildyti visą juostelę ir ją išryškinti. O kadangi tai neįvykdavo per dieną ar dvi, nekantriai laukdavau ir nerimaudavau: ar padariau bent vieną gražią nuotrauką? Ir po ilgo laukimo, kai rankose jau laikydavau rezultatą ant fotopopieriaus, matydavau, kad nė nebuvo verta laukti (juokiasi). Tokia buvo mano pirmoji pažintis su fotografija, o rimčiau ja susidomėjau išvykusi studijuoti į Klaipėdą, ten padariau pirmąją savo profesionalią fotosesiją. Sunku patikėti, kad toks iš pažiūros paprastas dalykas gali suteikti tiek daug gerų emocijų!

– O kokia makiažo istorija?

– Visiškai priešinga. Vaikystėje nebuvau ta, kuri slapčia išmėgina visą mamos kosmetiką. Galbūt dėl to, kad tos kosmetikos niekada per daug ir nebuvo – mano mamytė niekada nenaudojo jokių makiažo priemonių, net ruošdamasi į didžiausias šventes. Pamenu, tik man jau gerokai paaugus įsigijo lūpų dažus ir blakstienų tušą. Nepaisant to, man ji vis tiek buvo (ir yra) pati gražiausia moteris, tad man atrodė savaime suprantama, jog žmogus gražus toks, kokį jį sukūrė Dievas. Nematydama, kad šeimoje kuri nors moteris būtų apsėsta kosmetikos, ir pati pradėjau dažytis palyginti vėlai – būdama devyniolikos. Tad, kai 2009-aisiais sesė man padovanojo narystę profesionaliuose makiažo kursuose, nustebau, kokios galybės priemonių reikia tikram makiažui! Pirmą kartą išgirdau tokius žodžius kaip „bazė“, „skaistalai“ ar „antakių želė“ (juokiasi). Na, pabaigiau tuos kursus ir supratau, kad nieko nesupratau. Tiek daug naujos informacijos, o laiko buvo tiek mažai! Tad pradėjau pati domėtis ir gilintis į šią sritį, lankyti seminarus, žiūrėti vaizdo įrašus ir pamažu tai tapo dar viena mano aistra.

– O ar taip pat lankei kokius nors fotografijos kursus, ar buvai visiška savamokslė?

– Taip, įsigijusi pirmąjį profesionalų fotoaparatą supratau, kad jis gerokai gudresnis už mane su savo galybe funkcijų (juokiasi). Tad užsirašiau į kursus ir eidama į pirmąją paskaitą tikėjausi tik sausos teorijos bei techninių žinių. Bet gavau Mokytoją iš didžiosios „M“! Jis tarsi atvėrė mano akis kūrybai. Nuo šiol mano akys – mėgstamiausia mano kūno dalis. Ne dėl to, kaip jos atrodo, o dėl to, kaip mato. Aš labai vertinu natūralų grožį ir gebu jį pamatyti. Na, o jį atskleisti ir užfiksuoti yra du mylimiausi mano užsiėmimai (šypsosi).

Gyvenimo pamokos – neįgaliojo vežimėlyje

Jau senokai teko turėti tikintį pašnekovą: tiek imant interviu, tiek šiaip, gyvenime. Žmonės netiki valdžia, naudojimo instrukcijomis ir net patys savimi, ką jau kalbėti apie tokius mastus kaip Dievas! Bet štai Simona man papasakojo, kaip viskas gyvenime gudriai sudėliota kažkieno iš viršaus.

– Kada ir kaip pastebėjai, kad hobis virsta profesija? Galbūt anksčiau, dar mokyklos laikais, planavai dirbti visiškai kitokį, su fotografija ar makiažu nesusijusį darbą?

– Ką tu, niekuomet nė nebuvo kilusi mintis, jog kažkada gyvenime dirbsiu grožio industrijoje! Jau penktoje klasėje aiškiai žinojau, jog užaugusi būsiu… policininkė! Nesakydavau, kad „norėčiau būti policininke“, sakydavau, jog „žinau, kad užaugusi būsiu policininkė“. Kai jau mokiausi vyresnėse klasėse, tėvelio paskatinta ketinau stoti į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, ruošiausi tam fiziškai. 

Tačiau gyvenime ne viskas priklauso nuo mūsų norų… Yra Jis, kuris mus sukūrė, ir dar pridėjo kiekvienam po gyvenimo misiją. Gali pūsti prieš vėją kiek panorėjęs, bet vargu ar ką pakeisi (šypsosi). Taigi būdama šešiolikos sportavau ir patyriau nugaros traumą – stuburo išvaržą. Dabar toks dalykas tikriausiai lengviau gydomas, tačiau tada, prieš trylika metų, kuriam laikui teko sėsti į neįgaliojo vežimėlį. Nevaldžiau savo kojų, bet pamenu, kad baisiausia buvo ne tai, jog ateityje galbūt taip ir nepradėsiu vaikščioti, o tai, kad nebeįgyvendinsiu savo planų.

Tačiau man labai patinka šis pasakymas: „Dievas niekada nevėluoja, tačiau ir nepasirodo per anksti.“ Po ilgų alternatyvos paieškų įstojau į Klaipėdos universitetą, psichologijos specialybę. Nė kiek nesigailiu, mokydamasi pamačiau, kad tai man tinka šimtu procentų, o ir įgytos žinios dabar praverčia bendraujant su klientais. Šiandien džiaugiuosi, kad gyvenime viskas susidėliojo būtent taip – nors patirtis buvo ir skaudi, ji mane nukreipė teisinga linkme, reikėjo visa tai praeiti, kad atrasčiau savo vietą.

Kova fotoaparatu

Yra mažuma moterų, kurioms makiažas – tik priemonė pažaisti ir kelias valandas pabūti kitokia. Yra dauguma moterų, kurios įsitikinusios: pasidažiusios jos – gražios, nepasidažiusios… na, patys suprantate. Ką Simona mano apie tai?

– Man gražus žmogus – harmoningas, laimingas žmogus. Tokio neįmanoma nepastebėti ir dėl to kalta tikrai ne jo išorė. Dažniausiai požiūris į grožį yra paremtas standartais, kuriuos skleidžia pragmatiškų interesų kupina grožio industrija. Kai aš dirbu, iš šalies galbūt kam nors atrodo, kad makiažu stengiuosi sukurti „tobulos moters“ atvaizdą, tačiau iš tiesų aš tiesiog stengiuosi išryškinti kiekvienos moters prigimtinį grožį, jos bruožų unikalumą.

– Ar visuomet, kiek save pameni, taip ir galvojai? Ar anksčiau pati neturėjai kokių nors kompleksų?

– Paauglystėje nėjau išvien su visais tais maištininkais, kurie slapta, tėvams nežinant, mėgdavo krėsti šunybes, rūkyti, gerti alkoholį, pašėlusiai linksmintis ar darkyti savo kūną neapgalvotomis tatuiruotėmis. Visada turėjau šiuo klausimu tvirtą ir neperkalbamą nuomonę, tačiau galvoje kartais sukirbėdavo mintis: galbūt tai – mano minusai, galbūt aš nuobodi, galbūt nepritampu. Tačiau su Dievo ir tėvų pagalba tai nepadarė įtakos mano pasitikėjimui savimi. O kompleksų dėl išvaizdos, visa laimė, neteko išgyventi.

– Fotografavai ciklą, skirtą atskleisti apkūnių moterų grožį. Kodėl pasirinkai būtent šią socialinę problemą? Galbūt yra ir kitų problemų, su kuriomis norėtum kovoti pasitelkdama fotografiją?

– Neretai jauna mergaitė negali deramai džiaugtis savo vaikyste bei paauglyste, nes mano turinti rūpintis savo figūra, laikytis dietų, galiausiai daugelis jų suserga anoreksija, bulimija. Ar visuomenės požiūris į grožį nėra per siauras? Nejaugi visos privalo tilpti į matmenis 90-60-90, o kitos lieka už pilnavertiškumo borto? „Grožis neturi svorio“ – taip ir pavadinau savo fotografijų ciklą, ir ėmiausi ieškoti rubensiškų formų merginų. Užsispyriau parodyti, kad apvalios moterys ne tik kad gali būti, bet ir yra gražios, seksualios, geidžiamos, savimi pasitikinčios,  besišypsančios ir laimingos. Tiesa, turiu pripažinti, jog mūsų šalyje įgyvendinti šią idėją nebuvo lengva – dažniausiai potencialūs modeliai gėdijosi savo apvalių kūno formų. Tai tik įrodo, kokie mes vis dar priklausomi nuo kažkokių nežinia kieno sukurtų šablonų. Norėčiau, kad visos moterys, nepatenkintos savo išvaizda, pradėtų gyventi jau dabar, džiaugtųsi savo gyvenimu ir savimi. Nereikia laukti, kol numesite svorio, pradėsite sportuoti, kol labiau įdegsite ar persidažysite plaukus. Tikrasis grožis – būti savimi ir tuo mėgautis!

Laisvė su atsakomybės prieskoniu 

– Su kokiais iššūkiais susiduri savo veikloje?

– Pirmasis ir pagrindinis – bendravimas. Sutinku daugybę skirtingų žmonių, tad svarbu su kiekvienu rasti bendrą kalbą ir pokalbio metu sužinoti, o kartais net nuspėti, ko klientas iš tavęs tikisi, kokių turi vilčių. Na, o antrasis iššūkis – visa tai įgyvendinti ir nenuvilti.

– Ar kartais nesijauti suvaržyta kaip menininkė? Juk žmonės, ateidami į fotosesiją, greičiausiai turi kažkokią viziją, kurią prašo įgyvendinti, o ir merginos, atvykstančios pasidažyti, nori konkretaus stiliaus. Kaip tau pavyksta išlikti kūrėja ir netapti paprasčiausia atlikėja, tiesiog gerąja fėja, pildančia kitų norus?

– Labai džiaugiuosi, kad žmonės, kurie į mane kreipiasi kaip į vizažistę ar fotografę, manimi pasitiki. Galbūt intuityviai, galbūt – dėl rekomendacijų, bet jie visiškai atsiduoda į mano rankas. Taigi laisvė mano fantazijai!

– Negalėjau nepastebėti, kad tau tenka padirbėti ir su Lietuvos garsenybėmis. Ar pastebėjai, kada buvo tas lūžio taškas, kai tapai tokia vertinama savo srities profesionale?

– Kad aš nesureikšminu tų dalykų… Žinoma, labai malonu, kad mane pastebi, tačiau tai turi ir savo kainą – užkrauna atsakomybės naštą.

Atsargiai, pedantė!

Gali būti, kad perskaitę šią pastraipą Simonos draugai ims daug rečiau ją kviesti į svečius.

– Na, o ar turi kokių nors kitų pomėgių, be šių dviejų savo gyvenimo aistrų?

– Vienas didesnių – šokiai. Pamilau salsą bei bačiatą. Muzika – neatsiejama mano esybės dalis. Mėgstu skaniai pavalgyti (šypsosi). Nesu gurmanė ar baisiausiai išranki, tačiau nevalgau bet ko. Miegas – vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų (juokiasi). Patinka ir sekasi padėti žmonėms kurti jų aprangos stilių.

– Tiek iš tavo hobių, tiek iš profesijų sprendžiu, kad esi estetikė, tiesa? Ar tai pasireiškia ir paprasčiausiuose buitiniuose dalykuose? Ar pirmoji pastebi pūką ant juodo palto ir paskubi jį kuo greičiau nuimti?

– Taip, esu pernelyg didelė estetė, pedantė bei perfekcionistė! Nesugebu su tuo kovoti (juokiasi). Gal ir nereikia, tai – mano asmenybės dalis. Namuose, spintoje, automobilyje ir galvoje turi būti ideali tvarka. Kai esi toks reiklus sau, tai gal ir visai nieko, bet kartais būdama svečiuose pagaunu save fantazuojant, kaip viską pertvarkyčiau pagal save (juokiasi).

– Ar fotografas yra fotografas dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę? Jei prireikia ką nors greitai nufotografuoti telefonu, ar vis tiek renki tinkamą rakursą, reguliuoji apšvietimą ir panašiai?

Jau iš praėjusio atsakymo galima lengvai atspėti, kad bet kaip nefotografuoju (šypsosi).

– O kaip kasdieniame gyvenime pasireiškia vizažistės žinios? Nejaugi kasdien daraisi visą dieninį makiažą, taip, kaip moko kursuose? Užtruktų gan ilgai!

– Ne, „pilna“ versija iš kursų – tik išskirtinėmis progomis. Dažnai būnu su „mini“ makiažu, greitąja versija, o kartais – ir visai nesidažau, tačiau reikia nepamiršti, kad Coco Chanel yra labai teisingai pasakiusi: „Moteris, kuri nesidažo, per daug gerai galvoja apie save.“ (juokiasi)

– Ir pabaigai: kaip manai, kokius tris dalykus žmogus per savo gyvenimą būtinai turi padaryti? Ar pati juos jau padarei?

– Esu įsitikinusi, kad kuo mažiau vilčių turime galvoje, tuo daugiau staigmenų sulaukiame gyvenime. Tad išsirinkti iš tokios galybės dalykų vos tris… neįmanoma! Atsakysiu į klausimą puikia Sophios Loren mintimi: „Gyvenime būtina išmėginti viską, o paskui apie kai kuriuos dalyk