Jonas Zenonas Bernadišius „Esu dėkingas…“

Su chorvedžiu, muzikos mokytoju, Kėdainių krašto kultūros premijos laureatu Zenonu Jonu Bernadišiumi susitinkame jo vadovaujamo sakralinės muzikos ansamblio „Giesmė“ koncerto išvakarėse, kuris skirtas artisto kūrybinės veiklos 60-mečiui paminėti.

Neskubiame, lakoniškame, švelnaus humoro nuskaidrintame pasakojime vienas kitą keičia miestai, ugdymo įstaigos, kuriuose dirbta, chorai, ansambliai, kuriems tekę vadovauti, draugai, kolegos, kurių vaikų pavardės dabar skamba muzikos pasaulyje. Stebėtinai tiksliai atkuriamos datos. Nenuostabu, juk už jų slypi žmonės, kuriems pašvęstas gyvenimas. Zenonas Jonas Bernadišius nelinkęs sureikšminti to, kas daugeliui atrodytų svarbiausi laimėjimai: apdovanojimų, raštų, premijų. Didžiausia dovana – mokiniai, tęsiantys jo darbą. Kuklumu, nuoširdumu, vidine kultūra spinduliuojantis artistas kelioms kartoms kėdainiečių yra Mokytojas iš didžiosios raidės.

Atsitiktinumas, tapęs gyvenimu

– Kūrybinės veiklos 60-metį minite Kėdainių kultūros centro sakralinės muzikos ansamblio „Giesmė“ įspūdingu 500-uoju koncertu. Kokių dar bręsta kūrybinių sumanymų?

– Nemanau, kad dar organizuosiu kitą tokį koncertą. Tačiau ansamblis kūrinių dar turi, yra pakviestas koncertuoti, taip pat patys ieškome, kur save parodyti. Ypatingai didelių planų nekuriu. Pasidžiaugsiu, kad ir kitais metais pasiūlė dirbti Kėdainių muzikos mokykloje – mokau groti tenoru ir baritonu.

– Daugiau kaip penkiasdešimt metų kėdainiečius mokote muzikos ir dainavimo. Jūsų kelias į Kėdainius vingiavo iš Anykščių rajono per Panevėžį, Vilnių…

– Mano tėviškė yra Anykščių rajone, Nakonių kaime. Lankiau Gudelių pradinę mokyklą, vėliau mokiausi Troškūnų vidurinėje mokykloje. Iš ten išvažiavau mokytis į Panevėžio muzikos technikumą (Panevėžio muzikos mokyklą).

– Ar nebuvo sunku ankstyvame amžiuje palikti tėvų namus?

– Tėviškės gamta tarsi „įaugo“ į mano sielą, jos prieglobstyje skleidėsi dvasinis pasaulis. Bet buvo pokario laikas, visa šeima buvo blaškoma. Esu represuotos šeimos narys. Tėvas turėjo žemės, tai ir buvo visas mūsų nusikaltimas.

Mūsų neišvežė tik per greitas kojas. Užtat bendradarbiai sako, kad Zenonas labai greitai laksto. Jeigu jau nepasitikėdavau kojomis – sėsdavau ant arklio. Pamatydavom, kad ateina stribai, nežinodavom ką išves: arklį, karvę… Tėtis liepdavo greitai lėkt ant arklio. Man, vaikui, tai atrodydavo tarsi linksmas nuotykis.

– Kaip pasirinkote muziko kelią?

– Norėjau kažką dirbti. Ką, neturėjau žalio supratimo. Draugas mokėsi Panevėžio muzikos mokykloje ir pasiūlė man pamėginti ten stoti. Aš ir įstojau. Panevėžyje įgijau pučiamųjų orkestro artisto, vadovo kvalifikaciją.

Man visur labai pasisekė su dėstytojais. Jau Panevėžyje sutikau labai gerus mokytojus. Čia vyravo visai kitokia atmosfera negu vidurinėje mokykloje. Kaip ir dabar, Kėdainių muzikos mokykloje tvyranti atmosfera yra ypatinga. Pas mus vaikai ateina anksčiausiai prieš pamokas, šnekučiuojasi, išgeria arbatos…

Mano tėvelio keturi broliai garsėjo kaip dainininkai. Iš mamytės pusės broliai ir seserys – tokia gausi šeima, aštuoni vaikai – visi labai mėgdavo dainuoti. Suvažiavus visai giminei, smarkiausias mamos brolis sakydavo: „Na, sesutėl, užtraukime“!

Ir taip prasidėjo šešiasdešimt…

– Kur prasidėjo jūsų muzikinė pedagoginė veikla?

– 1956 m. baigęs muzikos mokyklą Panevėžyje vienerius metus dirbau meno vadovu Joniškėlio kultūros namuose. Vadovavau pučiamųjų orkestrui ir moterų ansambliui. Tai ir yra mano kelio pradžia, kūrybinės veiklos atskaitos taškas.

Po to įstojau į tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą (dabar Lietuvos edukologijos universitetas), kuriame buvo pirmoji Sovietų Sąjungoje specialybė, ruošusi muzikos dėstymo, chorinio dirigavimo ir dainavimo vidurinėse mokyklose muzikos mokytojus. Tokios specialybės atsiradimas buvo reikšmingas žingsnis, kadangi ligi to laiko vidurinėse mokyklose muzikos dažniausiai mokė savamoksliai vargonininkai.

– Kas paskatino gilintis į muzikos studijas? Kokie ryškiausi studijų Vilniuje prisiminimai?

– Mano apsisprendimas studijuoti toliau buvo, galima sakyti, stichiškas. Draugas paskambino ir sako: „Važiuojam!“.

Kaip juokauju, studentu buvau vieną mėnesį, studijuodamas visą laiką dirbau. Tėtis jau buvo miręs, nenorėjau mamytei sėdėti ant sprando. Mane labai greitai pavadino dirbti į garsiąją Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, vadovauti pučiamųjų orkestrui. Beje, pakvietė dabar gerai visiems žinomo muziko Laimučio Vilkončiaus tėvas, vadovavęs dainų ir šokių ansambliui. Dirbau neilgai, bet ten pasiekiau savo gyvenimo rekordą. Per pusantro mėnesio parengiau orkestrą. Muzikos mokykloje septynerius metus ruošiame vaiką, ir tai ne visada pavyksta išmokyti, o čia per pusantro mėnesio pagrojame… Vėliau perėjau dirbti į Naujųjų Verkių aštuonmetę.

Sugrįžtu prie tos minties, kad studijos Dailės, Muzikos akademijoje yra išskirtinės: tu vienas eini pas dėstytoją, vyksta individualūs užsiėmimai. Tuo metu Institute dirbo tokios iškilios asmenybės kaip Antanas Budriūnas, beje, gyvenęs ir dirbęs Dotnuvoje, čia turėjęs chorą, Klemensas Griauzdė, Antanas Jozėnas, legendinis Hermanas Perelšteinas. Dirigavimo mokiausi pas Juozą Karosą. Kitas mano mokytojas – Antanas Lopas. Pertraukų metu klausydavomės pasakojimų apie jo sūnaus Vakario išdaigas, kuris dabar yra muzikos profesorius, žinomas kompozitorius.

Lemtingosios mokytojo paieškos

– Tapote pirmuoju muzikos specialistu Kėdainiuose, kuris turėjo aukštojo mokslo diplomą. Ar atvykimas į Kėdainius buvo planuotas?

– Po instituto baigimo vyko skirstymas. Turėjau kvietimą į Kauną, tačiau komisija mane norėjo nusiųsti į Jurbarką ar Kretingą. Pasakiau, jog negaliu vykti, nes mama per toli. Mama tuo metu jau gyveno Panevėžyje. Ir 1962 m. atvažiavau į Kėdainius…

Kėdainiuose gavau paskyrimą dirbti į Muzikos mokyklą. Tačiau jau po pusantro mėnesio aukščiausiu partiniu lygmeniu mane pradėjo klibinti, kad pereičiau dirbti į Kėdainių 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar Juozo Paukštelio gimnazija), kadangi ten nebuvo muzikos mokytojo. Pasakiau, kad vidurinėje padirbsiu, kol bus surastas mokytojas. Bet mokytojo nesurado aštuoniolika metų… Beje, šioje mokykloje teko laimė sutikti labai daug iškilių pedagogų.

Muzikos mokykloje dirbau antraeilėse pareigose. Kai krūvis vidurinėje mokykloje tapo labai didelis, nes turėjau 54 savaitines pamokas, kai norma buvo 18, paprašiau, kad pakviestų dar ką nors kitą. Ir atsitiktinumo dėka atvažiavo Petras Labeckis. Naujasis specialistas vėliau tapo Kėdainių muzikos mokyklos direktoriumi. Į Muzikos mokyklą jis išsivedė ir mane.

– Ar ilgai išbuvote be klasės šurmulio?

– Iš pradžių perėjus į Muzikos mokyklą stigo to triukšmo, dėmesio paskirstymo visai klasei. Tačiau kadangi muzikos mokytojo darbas vykdavo po pietų, buvau pavadintas dirbti į 2-ają vidurinę mokyklą (dabar Atžalyno gimnazija), kurioje dirbau dar apie dešimt metų.

Didžiausias įvertinimas – mokinių pagarba

– Moksleiviams muzikos pamokos neretai tampa „nieko neveikimo“ laiku, pertrauka tarp „rimtų dalykų“. Tačiau jūsų pamokos buvo mėgstamos, laukiamos ir dabar su džiaugsmu prisimenamos. Kaip paįvairinti muzikos mokymąsi ir sudominti vaiką?

– Mokinių įvertinimas visada glosto širdį.

Pas mane per muzikos pamokas ant kiekvieno stalo būdavo ksilofonai. Norėjau, kad vaikas išmoktų pažinti natas, kad pažiūrėjęs į natas, galėtų tiesiai priešais akis instrumente susirasti, kur „do“ ar „re“, išgirsti kaip ji skamba. Muzikos mokykloje, kai vaikas pavargdavo groti pučiamuoju, sodindavau jį prie pianino. Vaikas, kuris pradeda groti kuriuo nors instrumentu,  jį įsimyli ir nieko kito jam nereikia. Bet mano praktikoje buvo keletas atvejų, kad vaikai taip susižavėjo pianinu, jog pučiamąjį instrumentą beveik padėjo į šalį.

Štai, kad ir dabar visai neseniai mokiau vieną berniuką groti, matau visas labai nepatenkintas. Sutinku jo močiutę, savo buvusią mokinę. Jinai ir sako: „Žinot, jisai jumis labai patenkintas, bet pianinas jam labai nepatinka“. Ir ką jūs manote? Ateina paskutinis kursas ir į pamoką mokinys atsineša sudėtingiausią kūrinį… fortepijonui. Tokių dalykų mokant muzikos atsitinka.

– Mokydamas vaikus stengiatės atverti, parodyti muzikos teikiamas galimybes. Jūsų veiklos laukas apėmė ne tik intensyvų muzikos mokytojo darbą mokykloje. Vadovavote vaikų ir vyresniųjų klasių moksleivių chorams bei vokaliniams ansambliams, parengėte jaunių chorą respublikinėms dainų šventėms. Jūsų paruošti moksleiviai dalyvavo ir pirmojoje „Dainų dainelėje“. Kėdainių muzikos mokykloje dirbote pučiamųjų instrumentų mokytoju, vėliau skyriaus vedėju, orkestro vadovu, kur vėlgi, orkestrą parengėte respublikinei moksleivių dainų šventei. Dažnai manoma, kad suvaldyti padūkusių vaikų būrį galima tiktai ypatingu griežtumu. Kokių savybių reikia mokytojui, dirbančiam su vaikais?

– Noriu prisiminti legendinį Hermaną Perelšteiną, berniukų ir jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ įkūrėją ir vadovą. Jis buvo neišpasakytai talentingas: baigė biologijos ir chemijos fakultetą, studijavo muziką, o koks nuostabus psichologas! „Ąžuoliuko“ chore dirbo labai griežta mokytoja, ji ant vaikų ir šaukdavo. H. Perelšteinas jai pasakė: „Labai ačiū, miela mokytoja, bet mes su jumis atsisveikiname. Su vaikais nereikia šitaip“. Kartą vaikai paslėpė jo akinius, jis klausia vaikų, kur akiniai, mat jis negalįs dirbti. Visi ieško, niekas neranda… Kažkada švarką jo paslėpė, bet jis – nepyksta.

– O jums ar teko ieškoti savo švarko?

– Švarko nepaslėpė, bet pažaisti pasitaikė. Atsimenu, mokinys per pamoką valgė saldainius, pasislėpęs. Aš paprašiau jo atnešti saldainius, jis padeda ant stalo ir aš visus saldainius išmėtau vaikams į klasę. Tačiau vaikas gali ir pykti, gal saldainiai už paskutinius pinigus nusipirkti. Klausiu vaikų, ar skanūs saldainiai buvo. Vaikams, žinoma, saldainiai skanūs. Kitą pamoką paprašau atsinešti po vieną ar kelis saldainius. Vaikai atsineša. Vienas mokinys klausia, ar aš noriu jo saldainio paragauti. Aš jam atsakau: „Mesk“! Ir manote, jis meta? Visa klasė į mokytoją pradeda mėtyti saldainius. Šitą įvykį mokiniai susitikę visada prisimena.

Antrasis universitetas

– Kita jūsų veiklos sritis – suaugusiųjų muzikos mokymas. Dvidešimt metų vadovavote Kėdainių chemijos gamyklos moterų ir vyrų vokalinių ansambliams. Su kolektyvais ne kartą skynėte laurus „Sidabrinių balsų“ konkurse. Kas lemia ansamblio ilgaamžiškumą ir sėkmę?

– Studijų metu vadovavau Vilniaus statybos technikumo pučiamųjų orkestrui, turėjau kolektyvą – Lietuvos mokslų akademijoje. Kėdainiuose buvau Lietuvos hidromelioracijos mokslinio tyrimo instituto moterų vokalinio ansamblio vadovas, turėjau kolektyvą Kėdainių cukraus fabrike.

Svarbiausia vadovo savybė – kantrybė. Reikia turėti pakantumo skirtingoms nuomonėms ir sugebėti išvengti konflikto su kolektyvu. Darbas su žmonėmis – tarsi universitetas, kuriame susiduria įvairūs charakteriai. Tai labai įdomi patirtis, kuri ugdo ir moko.

Mano asmenybės pagrindus formavo šeima. Buvau mokomas kalbėtis su žmonėmis, draugauti, nesupykti, nuolankumo. Mamytė prašydavo: „Nesiginčyk, tik nesiginčyk“.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado „Giesmė“?

– Atkūrus nepriklausomybę, buvau pakviestas vargonuoti į Šv. Juozapo bažnyčią, kur išdirbau aštuonerius metus. Čia kilo mintis apie kolektyvą. 1992 m. suburtas vokalinis sakralinės muzikos ansamblis „Giesmė“ buvo ieškojimas kažko gražesnio, kuklus noras kilstelėti muzikinį lygį. Daugelį metų su ansambliu dirbau iš idėjos. Nuo 2007 m. „Giesmė“ tapo Kėdainių kultūros centro kolektyvu.

[quote author=“Jonas Zenonas Bernadišius“]Eidami per gyvenimą visi privalome kažką po savęs palikti.[/quote]

„Ateinantis dainuoti jau yra ypatingas“

– Ar skiriasi dainuojantis žmogus anksčiau ir dabar?

– Žmogus, kuris ateina dainuoti, savo vidiniu pasauliu yra daug turtingesnis, jisai nori save išreikšti, siekia kažko daugiau, yra imlus, jo visai kitas požiūris, maloni elgsena. Tokie žmonės sukuria gerą atmosferą. „Giesmėje“ moterys labai nuoširdžiai bendrauja, nesipyksta, negirdėjau kad kas piktą žodį pasakytų.

– Kokių dar turite pomėgių, be muzikos?

– Aš šiek tiek pasėdžiu prie interneto ir ten dažniausiai keliauju, naudodamasis „Google Maps“ paslauga. Nusikeliu į Afriką. Keliauju į Jungtinę Karalystę, staiga užsuku į Meksiką. Įdomu pažiūrėti, kokia gamta, palyginti, kokie kiemai šiame pasaulio krašte ir aname.

– Dirbote su daugybe žmonių iš įvairiausių Lietuvos kampelių. Kokie jūsų akimis yra kėdainiečiai?

– Mane supo geri ir malonūs žmonės. Esu labai dėkingas visiems tiems, kuriuos sutikau, su kuriais suvedė daina ir muzika. Tiems, kurie mane palaikė: buvusiam Kėdainių muzikos mokyklos direktoriui Petrui Labeckiui ir dabartinei direktorei Rūtai Kutraitei, Kėdainių kultūros centro darbuotojams ir centro direktorei Onai Mikalauskienei. Esu dėkingas savo šeimai, kuri mane suprato ir leido darbuotis. Didžiuojuosi savo šeima, vaikais ir anūkais.