Įspūdžių medžiotojas į rizikingas keliones leidosi vienas

Išgirdusi apie kėdainiečio Antano BARAUSKO (22) rizikingas keliones nusprendžiau: „Tikras nuotykių medžiotojas“. Kauno technologijos universiteto elektronikos inžinerijos specialybės studentas šią vasarą pirmąsyk leidosi į 300 kilometrų žygį pėsčiomis bei autostopu nukeliavo į Helsinkį. Ir visa tai be jokių bičiulių kompanijos – tik jis, kuprinė ir kelias.

– Antanai, kodėl tau prisireikė pėsčiomis įveikti 300 kilometrų?

– Idėja leistis į žygį kilo, kai pasiklausiau žmonių, Ispanijoje ėjusių garsiuoju piligrimų keliu į Santjago de Kompostela miestą, pasakojimų. Mane sužavėjo jų įspūdžiai bei pamokos, kurias jie išmoko. Visa tai patirti norėjau ir aš. Iškart leistis į tokį tolimą kraštą buvo nedrąsu, nes nežinojau savo fizinių galimybių. Pasitariau su tėčiu ir jis pusiau juokais pirmiausia pasiūlė pakeliauti po Lietuvą. Matyt, negalvojo, kad išties pasiryšiu eiti, bet buvau tvirtai apsisprendęs. Norėjau per 10 dienų pėsčiomis įveikti Baltijos kelią. Jį sudaro 600 km – daug. Nusprendžiau pradžiai pasirinkti trumpesnį atstumą – Baltijos kelio atkarpą Lietuvoje. Iš Vilniaus rotušės ėjau link Panevėžio ir grįžau namo pasukęs Šiaulių pusėn per Baisogalą. Iš viso nuėjau 302 km. Juos įveikiau per aštuonias dienas.

Niekam nepasakojau, kad išeinu – tik tėčiui. Jis mamai pasakė, kai iki žygio pabaigos buvo belikusios dvi dienos (šypsosi).

– O ar buvo akimirka, kai gailėjaisi ir galvojai: „Oi, nereikėjo eiti…“

– Taip, kai tik išėjau (juokiasi). Visi daiktai, kuriuos nešiausi, svėrė apie 13 kg. Buvo sunkoka.

– Ką įsidėjai?

– Palapinę, miegmaišį, vilnones kojines, šiltesnių drabužių, drabužių persirengti, taip pat išorinę bateriją, kuria kraudavau mobilųjį telefoną. Tiesa, telefono bateriją labai taupiau – fotografuodavau tik ypatingas akimirkas.

– O maistas?

– Buvau įsidėjęs kelias skardines konservų, sauso kareiviško davinio, šokoladukų, kad turėčiau energijos. Maisto nesigaminau, tiesiog parduotuvėje nusipirkdavau to, ką galima valgyti iškart. Pavyzdžiui, kefyro su batonu.

– Nekantrauju sužinoti, kaip tau sekėsi nakvoti.

– Daugiausia nakvodavau ganyklose. Tiesiog eidavau ir, kai pradėdavo temti, ieškodavau, kur įsikurti.

– Nėkart lauko šeimininkas neišvarė?

– Aš galvojau, kad taip gali nutikti. Ypač pirmą naktį man buvo nedrąsu statyti palapinę. Laukuose buvau vienas, gyvenamieji namai tolokai, šalia miškas, ganykla kalvota, tai pasistačiau palapinę už kalvos, kad niekam į akis nekristų (šypsosi).

Pirmą naktį galvoje persisuko visų siaubo filmų scenarijai. Be to, buvo apsiniaukę ir vėjas vis šiugždeno palapinę, tad lįsdavau ir lįsdavau lauk apsidairyti. Turbūt temiegojau keturias valandas, bet trečią naktį įpratau ir ilsėjausi ramiai.

Per visą kelionę nesutikau bloga linkinčių žmonių. Visi buvo susidomėję, žiūrėdavo, kalbindavo. Kartą ėjau keliu ir sustojo automobilis. Vairuotojas pradėjo domėtis, kur aš einu, nes matė, kad žygiuoju – kuprinė ant pečių. Jis net paklausė, ar man netrūksta pinigų. Buvo tokių, kurie siūlėsi pavežti, bet sutikau tik kelionės pabaigoje.

Planavau pareiti į Kėdainius, o baigiau kelionę Baisogaloje. Mat tas kelio ruožas labai pavojingas ir nepritaikytas eiti – sunkvežimiai pro šoną lėkė vos poros sprindžių atstumu nuo manęs. Nenorėjau rizikuoti – buvau įveikęs pakankamai.

– Ar buvo lengva be įprastų patogumų – šiltas maistas, dušas, elektronika?

– Patogumų nesureikšminu ir kasdienybėje. Man kaip tik įdomiau gyventi gamtoje. Žinoma, nešti kuprinę buvo sunku – skaudėjo pečius. Beeidamas per aukštus rasotus žolynus sušlapau kojas ir batai pradėjo stipriai trinti. Turėjau pasiekti Ukmergę ir ėjau 6–7 km iš skausmo sukandęs dantis. Tada vaistinėje nusipirkau priemonių ir tiesiog po medžiu tvarsčiau iškankintas pėdas. Paskui čia pat ir užsnūdau, o juk buvau šalia prekybos centro – aplink pilna žmonių (prisiminęs juokiasi). Tai buvo sunkiausia žygio akimirka.

Iš Ukmergės išėjau vakare ir buvau nusprendęs, kad jei rytoj taip skaudės, savo žygį nutrauksiu, nes skausmas tiesiog vėrė. O buvo žygio pusiaukelė. Pasistačiau palapinę, darsyk patepiau pėdas, užsidėjau vilnones kojines ir nuėjau miegoti. Mano nuostabai kitą rytą skausmo nejutau.

– Sakei, kad žmonės tave sutiko smalsiai. Gal pasitaikė įdomių pažinčių?

– Ėjau už Taujėnų Panevėžio link. Palei gatvę buvo keli namai. Girdžiu kažkas sako: „Sveikas, kur eini?!“ Žiūriu, vyriškis apie 60 m. amžiaus. Atsakiau, kad žygiuoju iš Vilniaus į Panevėžį. Nepatikėjo. Tada papasakojau daugiau ir jis pakvietė atsigerti arbatos. Kai atėjome į jo sodybą, vyriškis patiesė ant stalo tarybinį Lietuvos žemėlapį ir paprašė parodyti savo maršrutą. Pasirodo, jis buvęs jūreivis ir nuplaukęs buvo net į Peru, Braziliją, Australiją. O dabar kartą per metus dviračiu nuvažiuoja į Palangą. Užtrunka 18 val. Pas jį pasisvečiavau apie pusantros valandos. Pasirinkau obuolių, aviečių, teko net vištas padėti suvaryti į gardą (dėl netikėtų nuotykių šypteli Antanas).

Lygumų miestelyje sutikau jaunimo – tokių marozų (juokiasi). Jie praeidami tik mestelėjo: „O, keliautojai atvažiavo.“ Daugiau nieko – jokių priešiškai nusiteikusių žmonių nepasitaikė.

– Kas tau paliko daugiausia įspūdžių? Galbūt pažinai kitą save?

– Supratau, kad savitaiga išties veiksminga. Kai ėjau ir labai skaudėjo kojas, pečius, vis kalbėjau sau, jog aš galiu, nueisiu. Išties pasidarė lengviau. Vieną dieną nuėjau net 47 km. Tai ilgiausias atstumas, kokį buvau įveikęs.

Toks žygis – ir pramoga, ir sau šį tą įrodai, bet labiausiai man patinka beribės laisvės jausmas. Ją sudėtinga apsakyti žodžiais. Nėra griežto plano, tik tu ir kelias. Atsisuki atgal – praeitis, žiūri į priekį – ateitis, kurią gali rinktis – gali rinktis, kur pasukti.

Dar daug įspūdžių paliko gamtos vaizdai. Karštą dieną eini ir vis save įtikinėji, kad tau pakaks valios, jėgų, o vakare atvėsta ir pamatai nuostabų saulėlydį. Atrodo, kad tai gamtos dovana – būtent tau nutapytas paveikslas. Tada prisėdi ir gėriesi.

– Antanai, tai nebuvo vienintelis tavo iššūkis. Vasaros pabaigoje pirmąsyk išsiruošei ir į kelionę autostopu.

– Taip, pamačiau vaizdo įrašą apie kroatą, kuris autostopu apkeliavo visą pasaulį. Net šiurpuliukai kūnu nubėgo. Tada pradėjau žavėtis tokiu keliavimo būdu, kuris dar ir ekonomiškas, kas man kaip studentui aktualu. Nusprendžiau autostopu pasiekti Helsinkį.

Pirmiausia iš Šiaulių keliavau į Rygą. Ant spalvotų lapų užrašiau miestų, į kuriuos keliauju pavadinimus, kad vairuotojai matytų.

– Ar buvo drąsu pirmą kartą iškelti tą lapą?

– Ne (juokiasi). Turėjau lapą rankose, bet laikiau nuleidęs. Automobiliai važiuoja, o aš galvoju: „Tam dar nerodysiu, tam irgi.“ Gal nuskambės absurdiškai, bet jaučiausi tarsi prašydamas išmaldos. Kol galiausiai iškėliau užrašą, užtrukau 10 min. Juk nebuvo, kur dėtis. Daugelis pravažiuojančių žmonių nebuvo abejingi ir gestais rodydavo, kad nesustoja, nes jie tuoj suks ar jiems nepakeliui. Tai padėjo pasijusti geriau ir drąsiau.

– O ar šypsojaisi stabdydamas automobilius?

– Stengiausi (juokiasi).

– Kiek laiko laukei pirmojo?

– Po 40–50 min. sustojo krovinį vežęs lietuvis. Jis važiavo į Rygą keltu plaukti į Oslą. Taigi iškart nukeliavau iki pat Rygos. Bevažiuodami susipažinome, pasidalijome savo gyvenimo istorijomis.

Rygoje pasivaikščiojau, pakilau į televizijos bokštą ir apžiūrėjau apylinkes, o drauge ir vietą, kurioje galėčiau pastatyti palapinę bei pernakvoti. Kitą dieną po Latvijos sostinę užsivaikščiojau iki sutemų, tad susiradau užmiestyje vietą prie ežero ir įsikūriau dar vienai nakčiai. Kitą rytą jau išėjau ieškoti pakeleivingų automobilių, kurie nuvežtų į Estiją. Sustojo jauna moteris su vaikais. Ji pavežė iki Estijos pasienio. Išlipau kaime, žmonės eina, žiūri į mane. Užsukau į parduotuvę nusipirkti maisto, o išėjęs čia pat prisėdau užkąsti.

– Ir turbūt neapsiėjai be nuotykių? Juk mažos gyvenvietės parduotuvė – miestelio gyvenimo centras, o tu tikrai išsiskyrei su didžiule kuprine ant pečių.

– Išties. Eina apie 40 m. vyras, paprastas, apsivilkęs darbinį kombinezoną, ir sako man kažką latviškai. Aš šypsausi, nes nieko nesuprantu. Tada ženklais ir keliais žodžiais susikalbėjome, ką aš veikiu ir kur keliauju. Mes sėdime, šnekamės taip keistai ir prieina toks marozėlis – jaunas skustagalvis vaikinas, visas pagiringas, rankos subraižytos, kruvinos. Pasakė jis kažką tam latviui ir padavė pinigų, kaip vėliau supratau, kad nupirktų alaus.

Kai vyras nuėjo į parduotuvę, vienam likti su juo buvo nejauku. Jis pasižiūrėjo į mane, nusišypsojo šiek tiek, išsiaiškinome, kad aš nekalbu rusiškai, o jis angliškai taip pat nelabai. Grįžo anas vyriškis, jie ruošėsi gerti nusipirktą alų. Tie du latviai tarpusavy piktai žvalgėsi, bet į mane žiūrėjo su smalsumu, taikiai. Atsisveikinom ir aš išėjau. Įdomus susitikimas (šypsosi).

– Kaip pasiekei Taliną?

– Išėjęs į kelią iškėliau užrašą ir po 20 min. sustojo apie 50 m. vyras, kuris pavežė mane į Taliną. Jis buvo ukrainietis, jau 20 m. gyvenantis Rusijoje. Aš nekalbu rusiškai, o jis ne itin daug mokėjo angliškai, tad beveik visą kelionę tylėjome. Pavieniais žodžiais kalbėjomės apie šalis, miestus, kuriuos esame aplankę. Keista kelionė, bet ta tyla buvo gana jauki. Kartą sustojome išgerti kavos – tokie nesišnekantys (juokiasi). „Coffe?“ – paklausė jis. „Ok“, – atsakiau aš ir tiek pakako.

Prie Talino pamatėme automobilių muziejų. Norėjome jį aplankyti, bet šis jau buvo uždarytas. Atvykome į Taliną ir tam vyrui reikėjo rasti viešbutį pernakvoti. Jis paklausė, ar aš skubu, pasakiau, kad ne, ir taip išvažinėjome visą miestą, kol radome jam viešbutį. Paskui išlipau ir atsisveikinome: „Arrivederchi.“

Buvo apie 20 val. Palapinę pasistačiau prie pat jūros – gražioj įlankoj. Kitą dieną pasivaikščiojau po Taliną, o dar kitą – keltu pasiekiau Helsinkį.

– Tokiame dideliame mieste turbūt daug turistų. Ar vis tiek sulaukei dėmesio?

– Taip, ten išties daug turistų, bet vaikštant po miestą mane užkalbino vietinis gyventojas. Jis džiaugėsi, kad jauni žmonės keliauja. Sutikau ir vietinio jaunimo. Vaikinai tiesiog paklausė, kur einu. Pradėjome kalbėtis. Jis man davė savo feisbuką ir pasakė: „Jei reikės patarimų ar ko nors, pranešk ir padėsiu tau. Jei čia būsi ir norėsi ką nors nuveikti, taip pat susisiek.“ Smagu buvo – mato mane pirmą kartą, o siūlo pagalbą.

Helsinkyje vaikštinėjau iki 1 val. nakties ir palapinės nestačiau. Kelias valandas nusnaudžiau tiesiog po atviru dangumi. Kitą rytą keltu grįžau į Taliną ir ruošiausi keliauti namo.

Tik išsitraukiau savo užrašą „Ryga“ ir į kelią greitėjimo juosta įsuko sunkvežimis. Jis ir sustojo. Įlipau su kuprine, o iš jos kyšojo Lietuvos vėliavėlė. Pasirodo, vairuotojas irgi lietuvis. Jis būtų mane parvežęs į Biržus, bet nuo ten į šalies centrą labai netinkamas kelias keliauti autostopu, tad sutarėme, kad vairuotojas mane paveš iki Rygos. Mums iš paskos kitu sunkvežimiu važiavo jo kolega. Taigi sužinojau visas tolimųjų reisų vairuotojų kasdienybės detales. Artėjant prie Rygos jie per raciją rado kitą sunkvežimio vairuotoją lietuvį, kuris pavėžėtų mane į Kauną.

Taigi persėdau ir važiavome į Šiaulius, kur vairuotojas turėjo pasikrauti. Irgi pasikalbėjome apie gyvenimą. Naujasis pažįstamas sakė, kad jam smagu mane vežti ir bendrauti, o ne klausytis radijo. Vyras krovinį turėjo pristatyti į Lenkiją, tad pasiūlė važiuoti kartu, bet mane jau spaudė laikas, taigi išlipau net ne Kaune, o pačiuose Kėdainiuose.

– Kuris keliavimo būdas tau patiko labiau?

– Jie labai skirtingi. Žygis yra savo valios, jėgų išbandymas, o keliavimas autostopu –smagus bei įdomus būdas pamatyti kitas šalis. Manau, kad kitą vasarą leisiuosi į kelionę autostopu po Europą. Be abejo, neatsisakau minties save išbandyti piligrimų kelyje į Santjago de Kompostelą.

[#gallery=503#]