Ilona Banevičienė: „Mokytojas toks pat žmogus, kaip ir visi“
[#gallery=68#]
Ar pastebėjote, kaip greitai bėga laikas, kaip dažnai mes visur skubame? Nė akies krašteliu negrįžtelėdami atgal… Kur skambėjo bendraklasių juokas, kur lenta mirgėjo balta kreida užrašytomis raidėmis, kur tiek metų mus globoję žmonės vėliau su ašaromis akyse išleido mus į margaspalvį pasaulį. Paliekame visa tai užnugaryje, ko gero, nė deramai už visa tai nepadėkoję – už begalinį rūpestį, žmogišką šilumą ir atvertą žinių aruodą.
Juozo Paukštelio progimnazijos pradinių klasių mokytoja, šių metų Nacionalinio Vinco Kudirkos dailyraščio konkurso nugalėtoja Ilona Banevičienė, tikina, jog mokytojo darbas sunkus ir atsakingas, tačiau neabejotinai kupinas džiugių akimirkų, kurios atmintyje išlieka ilgam.
Pasirinkimu nė karto nesudvejojo
– Ilona, pradėkime nuo jūsų apsisprendimo būti mokytoja. Kodėl pasirinkote pradinių klasių mokytojos specialybę?
– Tiesa ta, kad nuo pat vaikystės svajojau būti mokytoja. Visi mano vaikystės žaidimai buvo neatsiejami nuo mokyklos. Netgi žaisdama su lėlėmis improvizuodavau, jog aš esu mokytoja, o lėlės – mano mokinės (šypteli).
– O ar niekada nesudvejojote, jog pasirinkote ne tą specialybę?
– Sudvejoti niekada neteko, tik labai gaila, kad keičiasi visuomenės požiūris į mokyklą, į mokytoją. Mokytojas nėra taip vertinamas, iš jo reikalaujama tiek daug…
– Po studijų iš karto pradėjote dirbti šioje srityje?
– Tik baigusi institutą atėjau dirbti į pirmąją savo darbovietę, tuo metu Juozo Paukštelio vidurinę mokyklą, čia ir tebedirbu. Kito darbo ir neturėjau. Tai pirma ir vienintelė mano darbovietė.
– Ar dar besimokant mokykloje turėjote mokytoją, kuris buvo tarsi jūsų idealas?
– Kai mokiausi mokykloje tikriausias mokytojo pavyzdys man buvo geografijos mokytoja. Deja, ji mokė tik keletą metų, tačiau paliko neišdildomą įspūdį. Ji buvo labai griežta, tačiau sąžininga ir labai reikli mokytoja. Ką jau kalbėti apie jos pamokų organizuotumą, ji mokėdavo mus sudominti. Šiuo metu ji garsi ekspertė, vadovėlių autorė. Dažnai tenka skaityti jos straipsnius spaudoje, internete. Todėl ir baigusi mokyklą dvejojau, kurią specialybę turėčiau rinktis – geografiją ar pradinį ugdymą. Tikriausiai išsigandau matematikos, nes studijuojant geografiją reikia daug matematinių žinių.
Taip pat didelę įtaką mokykloje turėjo ir lietuvių kalbos mokytoja, kuri labai dvasinga. Savo pasakojimais ji mus tarsi nukeldavo į nagrinėjamus kūrinius, tarsi gyvenome juose.
– O ką manote apie save kaip apie mokytoją? Kokia esate?
– Apie save kaip apie mokytoją turbūt per daug sunku kalbėti. Tiksliausiai mane apibūdintų mokiniai, jų tėvai. Tačiau turbūt visiems pradinukams jų mokytoja visuomet būna pati geriausia. Tą patį apie mane sako ir mano mokiniai. Stengiuosi jiems būti gera, draugiška. Kartu esu reikli ir griežta, tačiau teisinga.
Gražiausiai Lietuvoje rašantis žmogus
– Pakalbėkime apie šiųmetinį Nacionalinį Vinco Kudirkos dailyraščio konkursą. Tapote jo nugalėtoja. Gražus raštas gali būti talentas…
– Manau, jog kiekvienoje srityje yra gražiai rašančių žmonių. Na, o pradinių klasių mokytojo profesija tiesiog priverčia tai daryti. Mes pradinukus mokome taisyklingai rašyti raides, todėl ir patys rašome taisyklingiausia rašysena. Neabejoju, kad ir medikų yra gražiai rašančių, tiesiog jų darbo specifika tokia, kad jie turi daug ir greitai rašyti.
Kasdienis mano raštas niekuo neypatingas ir neišsiskiriantis iš kitų. Na, o kada skubu, tai būnu labai nepatenkinta savo darbu (šypsosi). Be abejo, kai dalyvauji dailyraščio konkurse susikaupi, nusiteiki. Vien žodis dailyraštis įpareigoja tave daliai, gražiai, taisyklingai rašyti.
– Čia ir slypi visa paslaptis?
– Visi manęs klausia „Na, ir kaip tu ten ypatingai parašei, kad laimėjai konkursą?“ (juokiasi). Aš atsakau, kad rašiau pirmokiškai – taip kaip mokau savo vaikus.
– Nuo pat vaikystės buvote giriama už gražią rašyseną?
– Taip. Dar besimokydama pradinėse klasėse buvau giriama už dailų raštą. Tais laikais netgi vykdavo dailyraščio pamokos. Vėliau, kadangi nebuvo kompiuterio, visus mokyklos sienlaikraščius tekdavo rašyti ranka. Klasėje buvome dvi mergaitės, kurioms nuolat tekdavo šis darbas. Manau, jog braižą žmogus paveldi iš savo artimųjų, tačiau dailų raštą galima patobulinti, išlavinti. Kiekvieno žmogaus rašysena yra specifinė, tik jam vienam būdinga. Netgi manoma, kad raštas atspindi tam tikrus asmenybės bruožus.
– Jūs paveldėjote ar išlavinote?
– Ko gero, kažkiek paveldėjau. Mano mama gražiai rašo.
– Kuo įdomus, naudingas dailyraščio konkursas?
– Konkursas vyko dviem etapais. Pirmajame etape turėjome tekstą internete, kurį reikėjo perrašyti rašytinėmis raidėmis ant balto popieriaus lapo. Nebuvo galima naudotis jokiomis korektūros priemonėmis, tepikliais, juostelėmis. Viena iš sąlygų – nepainioti dailaus rašto su kaligrafija, kuri yra vaizduojamojo meno rūšis. Buvo vertinamas teksto išdėstymas lape, rašto aiškumas, tolygumas, estetika, atidumas.
Antrasis etapas – konkurso finalas, kuris vyko Lietuvos mokslų akademijoje. Į finalą buvo pakviesta po 10 žmonių iš trijų amžiaus grupių bei trys originaliai rašantys dalyviai.
Labai įdomu tai, kad konkurse vyko ir įvairių metų darbų paroda. Konkurse visuomet išsiskiria originaliųjų grupė. Tiesiog sunkiai suvokiama, kaip žmogus gali taip rašyti… Viena labiausiai atmintin įstrigusi nugalėtoja – vienu metu rašė dviem rankomis ant dviejų popieriaus lapų veidrodiniu būdu. Tik įsivaizduokite, kaip visa tai atrodo! Buvo darbų, kai tekstas tarsi susuktas į spiralę, taip pat labai įspūdingai atrodė tekstas, parašytas V. Kudirkos portretu.
– Konkurse dalyvaujate antrą kartą, praėjusiais metais patekote į finalą, tačiau nugalėtoja netapote. Per šiuos metus tobulinote rašyseną ar tiesiog norėjote išbandyti savo talentą dar kartą?
– Iš tikrųjų jau vien patekimas į finalą tiek pernai, tiek šiemet man buvo labai didelis pasiekimas. Jūs tik įsivaizduokite, tai respublikinio masto konkursas. Tai išties labai reikšminga! Na, o kadangi kasmet konkursui ruošiu savo mokinius, pamaniau, kodėl gi nepabandyti dar kartą. Tikrai specialiai tam nesiruošiau, rašysenos netobulinau. Siunčiau vaikų darbus ir parašiau pati (šypteli).
Būti mokytoju yra supergalia
– Dar trumpam sugrįžkime į mokyklą. Ar pastebėjote per visą darbo stažą besikeičiančius vaikus, jų poreikius. Kaip viskas keičiasi?
– Vaikai iš tiesų keičiasi, tačiau negaliu sakyti, kad jie blogesni. Mums, mokytojams, vaikus reikia priimti tokius, kokie jie yra. Kartų skirtumas buvo aktualus visais laikais ir visuomet buvo teigiama, jog dabar vaikai yra blogesni už buvusios kartos vaikus. Taip, vaikai visai kitaip nei anksčiau priima žinias, todėl visa informacija turi būti pateikta vaizdžiai. Jie puikiai supranta simbolius, iliustracijas, jau net darželinukai gerai suvokia angliškus užrašus, tačiau sunkiau priima žodinę informaciją. Tai vadinamoji Z karta.
– Koks šiandien yra ryšys tarp mokytojo ir mokinio? Kokia yra riba tarp mokinių pagarbos mokytojui ir draugystės?
– Visi vaikai nori mokytoją matyti kaip draugą, kuris būna linksmas, šmaikštus… O ribą tarp pagarbos ir draugystės kiekvienas mokytojas nusistato individualiai.
– Ką manote apie mokytojo darbą? Kuo žavi ši profesija?
– Pedagogo profesija žavi tuo, kad nuolat tenka bendrauti su jaunais žmonėmis. Esi priverstas nesenti, atrodyti jaunatviškai, žengti koja kojon su naujausiomis technologijomis. Tačiau ir vaikai duoda daug peno – iš jų mokytojas visuomet pasisemia nuoširdumo, jie moka pakelti nuotaiką, moka suprasti, užjausti. Mokytojas labai daug atiduoda, tačiau dar daugiau gauna atgal.
– Ilona, koks, jūsų manymu, turėtų būti mokytojas, kad jis būtų gerbiamas ir mylimas?
– Mokytojas turi pasižymėti trimis pačiomis svarbiausiomis savybėmis: visų pirma, mokytojas turi mylėti vaikus, gerai išmanyti savo darbą ir norėti tobulėti pats.
– Nuo ko labiausiai pavargstate darbe? Su kokiais mokiniais sunkiausia dirbti?
– Pats mokytojo darbas yra gana sunkus ir įtemptas, tačiau labai smagu, kai pamatai jo rezultatus. Tuomet būna smagiausia. Sunkumai, be abejo, taip pat neišvengiami. Turiu pasidžiaugti, jog dabartiniai mano mokinukai yra labai geri. Vis dėlto sunkiausia mokytojui dirbti su vaikais, turinčiais emocinių problemų, elgesio sutrikimų. Deja, tokių vaikų visose Lietuvos mokyklose pastaruoju metu vis daugėja.
– Ar pritariate nuomonei, jog mokytojo specialybė yra supergalia?
– Tikrai taip, nes mokytojas vienu metu turi būti psichologas, turi mokėti valdyti klasę, mokyti ne tik lietuvių kalbos, pasaulio pažinimo ar istorijos, bet ir elementarių gyvenimiškų dalykų. Turi auklėti, suprasti, išklausyti, padėti – tai tikrai yra supergalia (šypsosi).
Mokytoja tik mokykloje
– Ilona, atskleiskite, ką mokytojai veikia laisvalaikiu? Ar pavyksta laisvomis dienomis nukreipti mintis kitur, pamiršti mokyklą, mokinius, planus?
– Mokytojai yra tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti, todėl kiekvieno iš jų laisvalaikis labai individualus. Tačiau mokytojo darbas nesibaigia uždarius mokyklos duris… Namuose tenka taisyti moksleivių darbus, todėl nori ar nenori tenka prisiminti mokinius, mokyklą. Gal tik vasarą pavyksta atsiriboti, pamiršti, išvykti, pakeliauti, nieko negalvoti.
– Sakoma, kad mokytojai dažnai ir namuose būna mokytojai. Tai tiesa?
– Galbūt (juokiasi). Man sūnus nuolat primena, jog aš jam esu mama, o ne mokytoja. Stengiuosi namuose būti žmona, mama, o ne pedagogė. Mano vyras taip pat mokytojas, nors ir nedirba pedagoginio darbo, tačiau mes įsiklausome vienas į kitą ir tikrai vienas kitam nevadovaujame.
– Kas vis dėlto yra gražiausia jūsų darbe?
– Smagiausia, kai baigę pradinę mokyklą, neretai ir vyresni buvę mano mokiniai sugrįžta į mokyklą susitikti su savo mokytoja, pasikalbėti, pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais. Tai pačios gražiausios akimirkos, kurios atperka visus kadaise patirtus sunkumus.
– Ačiū jums už pokalbį.
