Iš mamos burbuliuko – į grakščią gražuolę

Abiturientės Aurelijos ČERNEVIČIŪTĖS gyvenimas per pastaruosius trejus metus palengvėjo daugiau nei trisdešimčia kilogramų. Būtent tiek savo kūno svorio mergina ištirpdė. Skubu pranešti, kad ant sofos drybsoti mėgstantiems tinginiams valingos bei atkaklios Aurelijos naujo gyvenimo receptas nepatiks. Mat jokių stebuklingų dietų Aurelija nesilaikė ir įtartinų lieknėjimo arbatėlių nesiurbčiojo. Jos sėkmės paslaptis paprasta it pradinuko lietuvių kalbos diktantas – radikali pertvarka valgiaraštyje bei užgimusi meilė aktyviam laisvalaikiui. O štai ir šis tas pikantiško – net ir lieknėdama Aurelija nesiliovė gaminusi taip dievinamus saldumynus. Tiesa, pati jų neragaudavo – vaišindavo namiškius bei užsukusius svečius.

– Aurelija, ar prisimeni tą dieną, kai pradėjai keistis?

– Prisimenu (linksmai ištaria Aurelija). Sesuo pradėjo lankyti sporto klubą. Susigundžiau ir aš. Nuėjau ir būtent tai tapo stipriu spyriu pradėti lieknėti.

– Kiek tada svėrei?

– 102 kilogramus. Dabar sveriu 66 kilogramus.

– Antsvorio turinčios merginos sako, kad joms nedrąsu eiti į sporto klubą. Jos baiminasi smerkiančių žvilgsnių. Tavęs tai negąsdino?

– Oi, buvo labai sunku perlipti per save ir išdrįsti pasirodyti sporto salėje, bet kadangi ėjau su sese, tai buvo ramiau. Tiesa, sesei sportas tebuvo laisvalaikis.

– O Tu pati iškart ėjai su misija „lieknas kūnas“?

– Iš pradžių nesusimąsčiau, kad sportuodama numesiu svorio, tad, kaip ir sesuo, ėjau tiesiog prasmingai praleisti laiką. Vis tik toks laisvalaikis netrukus pradėjo džiuginti pozityviais rezultatais – svoris ėmė tirpti. Tada pajutau motyvaciją sportuoti ir toliau – panorau sulieknėti.

– Galbūt pamačius stebuklingą sporto galią atsirado azartas ir dar ko nors imtis?

– Iš pradžių į mitybą nekreipiau dėmesio. Valgiau tai, ką buvau įpratusi. Vis tik išvydusi grakštėjančias formas susidomėjau sveikesne mityba, lioviausi valgiusi po 18 valandos. Tada dar nežinojau, kaip derinti produktus, ką geriau rinktis pusryčiams, o ką vakarienei. Taigi pradėjau skaitinėti, gilinti žinias ir mano valgiaraštis tapo dar sveikesnis. Netrukus pasirodė ir pastangų vaisiai – svoris dar labiau nukrito.
Dabar valgau kas dvi–tris valandas penkis–šešis kartus per dieną. Sportuoju po pamokų – kartais kasdien, kartais kas antrą dieną.

– Kokie produktai iš tavo mitybos dingo?

– Be galo mėgstu kepti įvairius saldumynus – pyragus, keksiukus. Lieknėdama juos kepiau ir toliau, bet tik šeimai. Nebeužkandžiaudavau ir bulvių traškučiais. Norėčiau pranešti džiugią žinią visiems, kurie šiuo metu pratinasi prie sveikesnės mitybos. Ilgainiui nebesinori anksčiau taip mėgtų, tačiau nesveikų patiekalų. Aš pati ypač gardžiuodavausi keptomis bulvėmis, pica, o dabar šių patiekalų nebenoriu. Pats organizmas šaukiasi sveikesnio maisto.

– Tai jokių ašarų nebuvo ir keptos vištos ar cepelinų sapnuose neregėjai? (nusijuokiam)

– Iš pradžių buvau išsigandusi: „Kaip blogai, negalėsiu to valgyt, ano…“ Vis tik pradėjęs kristi svoris buvo stipri motyvacija. Susiėmiau ir įtvirtinau naujus mitybos įpročius. Iki tol nebuvau ragavusi saldžiųjų bulvių, dabar jas mėgstu. Taip pat atradau bolivines balandas. Šias netikėtai pamėgo ir tėtis.

– Sulaukei palaikymo iš šeimos ar draugų? O gal kaip tik atsisėdus prie šventinio stalo klausydavaisi komentarų: „Neišsidirbinėk. Negi nevalgysi“?

– Šeima labai palaikė – ir mama, ir seneliai. Padrąsinančių žodžių netrūko ir iš draugų. Visi sakė: „Nesustok. Tu gali. Eik pirmyn.“

– Apkūnesniems vaikams mokykloje neretai tenka kęsti patyčias. Tau tai pažįstama?

– Kai mokiausi kitoje mokykloje, ketverius metus dėl svorio gyvenau su patyčiomis. Sekmadienis ateina, aš puolu į ašaras, nes nenoriu eiti į mokyklą ir klausytis visų skaudžių replikų. Gaila, bet puolusi į ašaras puldavau ir į maistą. Taigi svoris augo dar labiau. Regis, skrandis jau perpildytas – pilvas išsipūtęs, bet vis tiek negali nustoti valgyti. Valgydama ieškodavau nusiraminimo. Buvo sunku. Per metus priaugdavau po 10 kilogramų. Per medicininę patikrą gydytoja pasakydavo man svarstyklių rodmenis, grįžusi namo apsiverkdavau, bet po valandos vėl kibdavau į maistą. Patyčios labai paveikė.

– O kaip tuo metu atrodė Tavo maisto porcijos?

– Suvalgydavau du cepelinus. Atrodo, turėtų užtekti, bet eidavau dar sumuštinių, bulvių traškučių, guminukų, saldainių. Šluodavau viską iš eilės, ką tik pamatydavau.

– O mama ar močiutė nesakydavo, kad gal reikėtų saikingiau maitintis?

– Ne, šeima niekad nesakė: „Aurelija, nevalgyk, nes ir taip stora.“ To nebūdavo. Jiems graži buvau ir tada, ir dabar. Kartais peržiūriu ankstesnes savo nuotraukas ir palyginu jas su dabartinėmis. Mama sako: „Kai buvai burbuliukas, irgi buvai graži.“ Bet nepatiko man tuo burbuliuku būti (nusijuokia).

– Kaip pasikeitė Tavo gyvenimas, kai atsikratei daugiau nei 30 kilogramų?

– Jaučiuosi visai kitu žmogumi. Turiu gerokai daugiau energijos. Tapo kur kas smagiau gyventi ir pradėti kiekvieną dieną. Didžiuojuosi tuo, ką pasiekiau. Esu patenkinta savimi ir labiau pasitikiu savo jėgomis. Mesdama svorį supratau, kokia esu stipri ir kiek daug galiu.
Žinoma, labai džiugino ir tai, kad galiu pasipuošti gražesniais drabužiais, suknelėmis. Kai sesuo išvažiuoja į studijas, įlendu į jos spintą džinsų, bet štai – nebegaliu jų mūvėti, nes jie man per dideli (plačiai šypteli Aurelija).

– Galbūt sveikesnės gyvensenos idėjomis pavyko suvilioti ir artimuosius?

– Stengiuosi. Kartais su mama ir šuneliu išeiname ilgų pasivaikščiojimų ir nuo Vilainių, kur gyvename, nueiname iki pat Sirutiškio. Gamindama sveikus patiekalus sau gaminu ir šeimai. Pavyzdžiui, salotų.

– Ar būna, kad nusižengi sveikos mitybos principams ir suvalgai kažką, ko įprastai sau neleidi?

– Kartais labai užsimanau bandelių. Kartais pavyksta jų atsisakyti, o kartais ne (šypteli). Vis tik suvalgiusi bandelę negraužiu savęs – tiesiog grįžtu į sveikos mitybos kelią. Tiesa, retkarčiais pasimėgauju ir bulvių plokštainiu, ir cepelinais. Nėra taip, kad atsisakiau šių patiekalų iki gyvenimo galo. Jei save kankinsi griežta dieta, greitai suklupsi ir prisikimši netinkamo maisto.

– O ar teko išgyventi sunkių akimirkų, kai manei: „Ai, kam man to reikia. Nebenoriu. Nebegaliu. Per sunku“?

– Būdavo. Matydavau, kaip kiti valgo tai, ko aš atsisakiau. Taip norėdavosi ir man. Sėdėdavau vakare, užsimanydavau sumuštinio. Tada drausmindavau save: „Ne, nereikia. Jei norėsi, suvalgysi rytoj.“ Bet atsikeldavau ir nebenorėdavau. Vis tik sunkūs buvo tik pirmi du mėnesiai. O paskui galėdavau šeimai net vakare kepti pyragą, bet pati jo nenorėdavau.

– Kas Tau, Aurelija, padėdavo tomis sunkiomis akimirkomis?

– Mama. Ji nesiliovė manęs palaikiusi, nuolat primindavo, kiek daug jau pasiekiau. Sunkių akimirkų buvo ne tik tada, kai reikėdavo atsisakyti mėgstamo maisto, bet ir kai išgaruodavo noras sportuoti. Tada treniruotę sporto klube pakeisdavau į pasivaikščiojimą su šunimi.
Prisimenu, kai iš pradžių užsimaniusi pabėgioti sunkiai įveikdavau kilometrą, o dabar galiu nubėgti ir šešis. Be to, pajutau, kad sportas yra puikus būdas atsipalaiduoti, pailsėti nuo įtemptų mokslų.

– O kaip anksčiau sutikdavai kūno kultūros pamokas mokykloje? Merginos dažnai bando nuo jų išsisukti.

– Oi, kaip aš jų nelaukdavau! Galvodavau, kaip čia susirgus, kad turėčiau atleidimo lapelį. Tada man nepatikdavo sportuoti, o dabar pamilau fizinį aktyvumą.

– Tapai pavyzdžiu bendraklasėms?

– Taip. Viena draugė numetė svorio, sulieknėjo ir brolis, tėtis. Dabar sulaukiu kitų merginų žinučių. Jos teiraujasi, kaip man pavyko sulieknėti. Man malonu pasakoti savo istoriją. Mielai dalijuosi savo patirtimi. Tas kitų merginų susidomėjimas skatina toliau gražinti kūną ir siekti svajonių svorio. Labai malonu klausytis mielų žodžių. Štai ateinu pas savo gydytoją, o ji pasitinka „Oi, kaip išgražėjai!“ ir mano sveikatos pažymoje nebeturi žymėti nutukimo. Tai palaiko entuziazmą.

– Tikėjai, kad pavyks taip stipriai sulieknėti?

– Netikėjau, nustebinau pati save. Nebuvau užsibrėžusi tikslaus skaičiaus, kiek noriu numesti. Tiesiog stebėjau: štai jau 10, 15, 20, 30 kilogramų nukrito. Dabar šeima sako: „Užtenka. Nebemesk svorio, nes vėjas tave nupūs.“ Bet man negana. Norėčiau numesti dar bent 10 kilogramų.

– Sako, numesti svorio – viena darbo dalis, bet ne ką mažiau stengtis reikia ir bandant pasiektą svorį išlaikyti.

– Manau, kad man seksis. Noriu ir toliau puoselėti sveiką gyvenimo būdą. Pagal savijautą matau, kad sveikiau valgydama geriau jaučiuosi, netrūksta energijos.

– Ką patartum tiems, kurie dabar skaito Tavo istoriją ir jau tūkstantąjį kartą žada sau pradėti keisti gyvenimą nuo pirmadienio ar nuo gimtadienio?

– Nežadėkite. Imkitės to dabar! Kai pamatysite rezultatus, jausitės nepaprastai laimingi ir dėkingi sau, kad pradėjote anksčiau – nelaukėte pirmadienio ar gimimo dienos. Aš irgi žadėdavau, kol galiausiai sulaukiau savo spyrio – prisiverčiau nueiti į sporto klubą.

Pirmiausia reikia susitvarkyti mintis. Jei tai padarysite, lieknėti bus lengva – netrūks nei noro, nei jėgų. Anksčiau galvodavau: numesiu svorio, o tada vėl valgysiu ką tik noriu. Bet dabar taip nebemąstau, nes jei grįšiu prie ankstesnės mitybos, grįš ir visi kilogramai. O aš to nenoriu.

– Esi abiturientė. Galbūt gyvenimo pokyčiai įkvėpė ir studijų kryptį?

– Vis tik labai mėgstu gaminti ir ketinu tapti konditere arba kulinare.

– O ar jau turi suknelę išleistuvių šventei?

– Kol kas dar ne, bet reikėtų pradėti ieškoti. Nusipirksiu mažesnio dydžio, kad būtų motyvacija lieknėti. Norisi išleistuvėse atrodyti gražiai ir džiaugtis svajonių figūra.