Gyvenimas „ant lagaminų“

Kėdainietė Austė Miglinskaitė apie pasaulį nemažai gali papasakoti jau dabar, būdama vos devyniolikos, dar nebaigusi jokių aukštųjų mokslų – tiesiog dirbdama modeliu ir keliaudama. Tiesa, dar Austė neturi nuolatinių namų. Ir, ko gero, yra laimingesnė už daugelį mūsų, kiek per ilgai užsisėdėjusių ant patogių savo sofų.

Negailestinga modelių rinka

Pagauti Austę buvo sunkiausia iš visų per visą darbą turėtų pašnekovų (aišku, neskaitant vieno Kėdainių muzikanto, kuris po to, kai dvyliktą kartą sutarėme pokalbio laiką, galiausiai visai nebekėlė telefono).

– Kuo taip užsiėmusi? Daug darbo?

– Dabar atvykau į Taipėjų, kol kas čia – tik pirma savaitė. Iš pradžių naujoje vietoje nuo ryto iki vakaro reika lakstyti po modelių atrankas, tad tą ir dariau. Jau ir vieną darbą buvau susiradusi. Vyko madų šou, ten demonstravau drabužių kolekcijas. Užtat ir laiko nelabai turėjau…

– Žinai, kai socialiniuose tinkluose pasižiūri, kaip gyvena modeliai, viskas atrodo įspūdingai. Vien nuotraukos iš paplūdimių, vakarėlių ir pan. Bet pagal tavo užimtumą sprendžiu, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba?

– Tai faktas. O ir fotosesijos ne visada lengvos, pavyzdžiui, kinai dažnai fotografuoja žieminius drabužius dar vasaros sezono metu. Šiltai apsirengus tenka praleisti kokias aštuonias valandas, o lauke – trisdešimt penki laipsniai karščio.

– Oho! Ir tau pačiai yra tekę tai daryti, ar tik girdėjai kalbas?

– Žinoma, teko, ir ne vieną kartą.

– Nebuvai nualpusi ar panašiai?

– Man nėra taip nutikę, užtat žinau, kad kitiems modeliams buvo visko. Kai kurie, būna, jaučia, kad jau nebeištvers, tai patys pasitraukia iš fotosesijos dar prieš nualpdami. Vienas draugas yra pasakojęs, kad panašiomis sąlygomis fotografavosi su odinėmis striukėmis ir, įpusėjus fotosesijai, paskambino savo agentūrai. „Viskas, – pasakė. – Nebegaliu.“

Bet čia tik viena modelio darbo pusė. Dažniausiai taip būna Kinijoje, ten vienintelis svarbus dalykas – pinigai. Ir darbai ten paprastesni, dažniausiai tereikia fotografuotis internetinėms parduotuvėms. Tiesiog greitai nupleškina bet ką, per daug nekreipdami dėmesio, kokios nuotraukos išeis. Bet dabar, pavyzdžiui, esu Taivane, ten jau kitokios žaidimo taisyklės, galima pasijusti tikru modeliu!

Nesusipyko nei su tėčiu, nei su mokytojais

Dabar Austė jau žino, ko tikėtis kiekvienoje šalyje, nuskristi iš vieno Azijos galo į kitą jai – lyg pavažiuoti vieną stotelę troleibusu, ir nei Kinijos, nei Japonijos masės žmonių seniai nebetrikdo. O kažkada ir ji tebuvo jaunutė penkiolikmetė, atkakliai vedusi derybas su tėčiu…

– Kiek pamenu, visada norėjau tapti modeliu, ir kažkuriuo metu ėmiausi iniciatyvos. Dalyvavau „Modilinos“ agentūros atrankoje. Sekėsi gerai, patikau jiems, pasakė, kad norėtų mane priimti. O po trijų dienų buvo „Supermodels“ atranka, ten irgi dalyvavau bei užsiminiau, kad „Modilinos“ jau išreiškė norą su manimi dirbti. Tada „Supermodels“ atstovai tiesiog padavė kontraktą į rankas ir pasakė: „Tai mes tave imam, tu – mūsų“, kažką panašaus (juokiasi). Naglai pasakė, bet džiaugiuosi, kad atsidūriau pas juos. Man patinka jie, suteikia visas galimybes keliauti ten, kur noriu, daryti tai, ką noriu, suranda darbus, ir santykiai su agentūros darbuotojais puikūs.

– Kada išvykai į pirmąją kelionę?

– Gan greitai. Kai pasirašiau kontraktą, maždaug po trijų savaičių vyko atranka su Japonijos agentūra. Dar po dviejų savaičių man paskambino ir sako: „Turim tau labai gerą pasiūlymą – skristi į Tokiją.“ Aš nė negalėjau patikėti, juk mano svajonė buvo išvykti kur nors toli, į egzotišką šalį, ir čia staiga bam – pasiūlymas. Negalėdama nustygti vietoje iškart paskambinau pasigirti tėvams… bet tėtis visai neapsidžiaugė. Jis nesutiko, kad išvykčiau, sakė: „Į mokyklą tau reikia eiti, jokių modeliavimų!“ Aš, tą išgirdusi, net apsiverkiau, ir tėtis pamatė mano žibančias akis – ko gero, tokias pirmą kartą gyvenime matė – ir galiausiai nusileido. Jis greičiausiai nerimavo, nes buvo girdėjęs visokiausių kalbų apie tai, kaip modeliai nebaigia mokyklos ir linksminasi vakarėliuose iki paryčių. Tačiau aš pasižadėjau mokytis bei naktimis niekur neiti, ir nenuvyliau tėčio. Kai jis pamatė, kad pirmoji kelionė baigėsi gerai, į visas kitas išleido lengviau.

– Kiek tau tuo metu buvo metų, kai pirmą sykį išvažiavai?

– Maždaug penkiolika, greit turėjo sueiti šešiolika.

– Ir kiek laiko užimdavo kelionės?

– Turbūt pirmoji, į Tokiją, ir užtruko ilgiausiai – ten prabuvau apie du mėnesius. Kai pabaigiau mokyklą, kelionės pailgėjo – galima sakyti, apsigyvenau Azijoje. Tačiau mokyklos laikais ilgiausia buvo ši.

– Du mėnesiai – vis tiek labai daug! Kaip pavyko taip lengvai suderinti modelio darbą su mokslais?

– Visą laiką, kol ten buvau, draugai siuntė medžiagą, kurią turiu išmokti ir atlikti, ir kol kiti mano kolegos linksmindavosi vakarėliuose, aš sėdėdavau ir mokydavausi (juokiasi).

– Mokytojai kreivai nešnairuodavo, kai galiausiai grįždavai?

– Dabar jau gerai nebepamenu, bet, regis, su visais mokytojais gerai sutardavau, dar ir lauktuvių parveždavau (juokiasi). Nesukurdavau jiems priežasčių pykti, grįždavau padariusi visus namų darbus. Dažnai mokytojai net pasidomėdavo, kaip man ten sekasi, palaikydavo mane. Gal tik pora nemalonių atvejų buvo, bet ir šie baigėsi gerai.

Išsipildžiusi svajonė – Paryžius

Atvykęs į naują šalį, modelis gauna vairuotoją, ir pirmyn – per dieną turi aplankyti apie septynias atrankas. Žinoma, viskas priklauso nuo paties modelio, tačiau kuo daugiau atrankų, tuo geriau. Nes jei kurį laiką taip ir nepavyks gauti darbo, agentūra tave išsiųs namo. Austei tokio kartėlio dar neteko patirti. Priešingai, darbų pasiūla tokia didelė, kad vargšams kinams sykį netgi teko nekaltai pameluoti, norint trumpam nuo jų pasprukti.

– Ar buvo, kad nerastum darbo?

– Ne, ačiū Dievui! (juokiasi). Manau, kad tinku Azijos rinkai, jiems patinka tokie baby face modeliai. Neteko nei grįžti namo, nei ilgą laiką nedirbti – nesigiriu, tiesiog sakau, kaip yra.

– O kur nors Europoje yra tekę dirbti?

– Taip, buvau Paryžiuje. Man tiesiog parašė vienas dizaineris, siūlydamas atvykti į Paryžių ir dalyvauti fotosesijoje. „Gerai, atskrendu“, – pasakiau. Tik kad tuo metu vis dar buvau Azijoje ir turėjau sutartį su Kinijos agentūra, dar dvi savaitės buvo likusios. Bet aplankyti Paryžių buvo mano svajonė!.. Aišku, skamba juokingai – aplankiau tolimus Azijos kampelius, o nuo Lietuvos iki Prancūzijos – vos kelios valandos. Ir vis tiek kažkas nuolat nutikdavo, kad per dvejus metus man taip ir nepavyko ten nukeliauti. Tad gavusi pasiūlymą dirbti Paryžiuje, negalėjau atsilaikyti. Iš pradžių dar dvejojau – sakiau, kad nelabai išeis, bet galiausiai viską mečiau, parašiau Kinijos agentūrai, kad turiu išlėkti, nuskridau į Paryžių ir padirbėjau toje fotosesijoje.

– Ar nebuvo kokių nors blogų sprendimo padarinių? Neteko atsakyti prieš Kinijos agentūrą?

– Ne, tiesiog pasakiau jiems, kad turiu lėkti namo, ir jie mane išleido, viskas buvo gerai. Ta Kinijos agentūra, galima sakyti, kaip antra šeima – su jais daug laiko esu pradirbusi, visgi pastaruosius metus ilgiau gyvenau Kinijoje nei Lietuvoje (juokiasi).

– „Turiu lėkti namo“? Šiek tiek pamelavai?

– Na taip, kažkas tokio… (juokiasi). Ai, tas mūsų kontraktas su kinais toks butaforinis, iš tiesų, kai noriu atskristi, perku bilietus ir skrendu pas juos. Vis dar esu palikusi ten keletą savo daiktų, tai tiesiog mano antrieji namai.

Kas sunkesnis – Austė ar lagaminai?

– Azijoje turi sėslią vietą, ar taip ir keliauji iš vienos vietos į kitą?

Dabar kurį laiką buvau užstrigusi Kinijoje – prabuvau joje apie metus, tai ten turėjau savo kampelį. Gyvenau agentūros apartamentuose, iš kurių atsiveria fantastiškas vaizdas – miestas, dangoraižiai… Bet galvoje nuolat kirbėjo mintis: „Viskas, tai bus jau paskutinis mėnuo Kinijoje, daugiau nebegaliu!“ Nesinori taip ilgai sėdėti vienoje vietoje, kai galimybė pamatyti daugiau šalių bei miestų – ranka pasiekiama. Jei ne agentūra, tikrai nebūčiau šitaip ilgai pasilikusi. Vis sakydavo: „Turime tau darbų dar dviem savaitėms, dar pasilik šiek tiek.“ Jei būčiau pasakiusi „ne“, atrodytų, tarsi sakau „ne“ pinigams. Kažkas duoda tau pinigų, o tu sakai: „Ne, neimsiu.“ Būtų kvaila, ar ne? Tai vis susigundydavau ir pasilikdavau. Bet šiaip aš – tikra keliautoja, ir gyvenimas „ant lagaminų“ manęs visai negąsdina. Visai neseniai, kai buvau pakviesta dirbti Paryžiuje, iš Kinijos skridau į Honkongą, iš Honkongo – į Prancūziją, baigusi darbą iš ten su traukiniu iki Londono nuvažiavau, o tada jau namo, į Lietuvą. Tėvai, pamatę mano lagaminus, stebėjosi: „Kaip tu juos čia atsigabenai?“ Turėjau du – vieną 25 kilogramų, kitą – dešimties, ir dar penkių kilogramų kuprinę ant pečių. Pati 49 kilogramus sveriu, o su tokiais lagaminais be problemų pusę pasaulio apkeliavau (juokiasi).

Tiesa, tėvai dar džiaugėsi, kad aplankiau, ragino ilgiau pabūti, o aš vis tiek negaliu vietoje nusėdėti – penkias dienas pabuvau, ir viskas, užtenka, metas kelti sparnus!

Drabužiai dar neatsibodo

– Ar būtent taip ir įsivaizdavai modelio darbą, kaip pati gyveni dabar?

– Kadangi mano pirmoji kelionė buvo į Tokiją, ten iš tiesų viskas buvo taip, kaip įsivaizdavau ir matydavau filmuose.

– O kai pirmą kartą susidūrei su Kinijos rinka, su „konvejerinėmis“ fotosesijomis internetinėms parduotuvėms ir varginančiomis darbo sąlygomis, ar nenusivylei, kai darbas ėmė skirtis nuo to, ką įsivaizdavai, nesinorėjo viską baigti ir grįžti į Lietuvą?

– Kad ne. Iš kitų merginų esu girdėjusi daug nusiskundimų, tai tas, tai anas nepatinka, bet jei susidarė įspūdis, kad mane labai išgąsdino Kinija, tai taip nebuvo. Tiesiog papasakojau, kaip ten yra. Aišku, būdavo kad kartais po darbo grįždavau pavargusi, susinervinusi, kai atsibosdavo tie kinai, bet čia žmogiška. Dėl tokių smulkmenų tikrai nekiltų mintis mesti modeliavimo, juk kiekvienas svajonių darbas turi kažkokių minusų. Tačiau pliusų įžiūriu gerokai daugiau!

– Esi darboholikė? Ar turi ir nemažai laisvalaikio?

– Žinok, ne… Pripažįstu, aš darboholikė (juokiasi). Jau kalbėjome, kad merginos nuolat dalyvauja atrankose ir ieškosi darbų, bet Kinijoje agentūros dėka ir be atrankų turėjau du nuolatinius darbus. Dirbdavau praktiškai kasdien, ir tai labai gerai!

– O kai vis tik ištaikai kelias laisvas valandas, ką labiausiai mėgsti veikti?

– Siaubti parduotuves (juokiasi). Kad ir šiandien: baigėsi atranka, turėjau šiek tiek laisvo laiko, tai net klausimų nekilo, ką veikti – važiuoti į parduotuves, žinoma (juokiasi).

– Juokauji? Po šitiek valandų drabužių fotosesijų bei demonstravimų?..

– Aha, nors ir taip daug jau visko turiu, bet dar negana (juokiasi). Todėl visada važiuoju iš Lietuvos su pustuščiu lagaminu, nes žinau, kad kitaip netilps visi tie drabužiai, kurių prisipirksiu nuvykusi. Ir vis tiek netelpa – iš Kinijos jau penktą kartą nepavyko parsivežti daiktų, išvažiuodama vis kažką dar turiu palikti.

Kelionių įspūdžiai

Austei dar vos devyniolika, bet jos aplankytų vietų sąrašas jau dabar pavydėtinas. Japonija, Kinija ir Honkongas, Singapūras, Tailandas, Indonezija ir žavusis Balis, Taivanas… Ir vis tik paklausus, kas paliko didžiausią įspūdį, Austė, ilgai negalvojusi, pirmiausiai pamini ne įspūdingus kraštovaizdžius, o žmones.

– Dabar juokinga, nes pamenu, kai pirmą kartą atvažiavau į Kiniją, buvo lengvas šokas. Vietiniai atrodė tokie netvarkingi! (juokiasi). Bet kai grįžau į Lietuvą ir prisiminiau, kokia situacija čia, pas mus, nusprendžiau, kad kinai daug malonesni. Jie, nors ir dirba kokį nors beveik neapmokamą darbą už kelis dolerius, vis tiek sugeba šypsotis iki ausų. Jei būna bloga nuotaika, tiesiog išeini į miestą ir mėgaujiesi supančia atmosfera. Galbūt per drastiškai palyginau, neva kinai – tokie, o lietuviai – anokie. Visokių yra visur, bet dauguma azijiečių tikrai labai nuoširdūs. Tokijuje, žinok, netgi PER DAUG malonūs. Už kiekvieną menkniekį dėkoja. Nuolat tik ir girdi aplink: thank you, thank you, thank you. Kažkada, kai grįžau į Lietuvą po dviejų savaičių Japonijoje, nuėjau į parduotuves (netikėta), ir darbuotojui, kuris man padėjo, irgi pradėjau kartoti: thank you, thank you (juokiasi). Kinijoje žmonės jau šaltesni, o Taivanas yra aukso viduriukas tarp Kinijos ir Japonijos. Ko gero, todėl ir grįžtu į Taipėjų jau trečią kartą, labiausiai čia patiko.

– O jei kalbėtume apie reginius? Ką įspūdingiausio esi pamačiusi per visus tuos kelionių metus?

– Džiungles Tailande, visiškai laukinius paplūdimius. Palmės, karštas oras… Fantastiška. Ir kalnai Balyje labai sužavėjo.

– Būna, žmonės sako: „Oi, jei jau išvažiuoju į kelionę, tai jau tikrai negaliu gulėti paplūdimyje; man reikia visur keliauti.“ Bet tau, kaip suprantu, nekyla tokių problemų?

– Taip, kartais net pasimetu, kai, pavyzdžiui, draugai klausia: „Tai ką pamatei Balyje?“ O ten man buvo tiesiog atostogos, nedaug keliavau, o tiesiog mėgavausi paplūdimio vaizdais, gamta ir klimatu. Tai nebuvo kažkokia turistinė kelionė su tikslu kuo daugiau pamatyti, norėjau tiesiog pailsėti nuo visko (juokiasi).

– Paragavai įdomių nacionalinių patiekalų?

– Taip, visose aplankytose šalyse išbandžiau jų nacionalines virtuves, tai labiausiai patiko tailandiečių. Tom yum sriuba tapo vienu mėgstamiausių patiekalų. O anksčiau taip nemėgau jūros gėrybių! (juokiasi).

– Teko paragauti ko nors itin keisto? Azijiečiai turi keletą ekstremalių patiekaliukų…

– Iškart prisiminiau duraną, tokį vaisių. Kažkas panašaus į saldų česnaką. Vietiniai jį dievina, bet kai aš paragavau, vos nesupykino – labai jau keistas skonis.

– Pagyvenusi tarp skirtingų kultūrų, gal pastebėjai kokių nors neįprastų bruožų?

– Aha, daugiausia, aišku, Kinijoje, kadangi ten ilgiausiai užsibuvau. Ten vyrai užsiaugina paskutinį, mažiausiojo piršto nagą. Jų nuomone, jei gali užsiauginti tą nagą, vadinasi, dirbi gerą darbą. Žiauriai keista! O prie stalo reikia čepsėti – taip parodai, kad maistas skanus, kad gerbi tą, kas pagamino.

[#gallery=507#]

Nenustos keliauti

– Būdama dar visai jauna jau išmaišei pusę pasaulio. Kai susitinki su mokyklos draugais, kurie visą gyvenimą praleido Lietuvoje, ar nesijauti nutolusi nuo jų, ar nesunku rasti bendrų temų?

– Kai grįždavau po pirmųjų kelionių, viskas dar būdavo gerai. Bet dabar, sutikusi kai kuriuos žmones, jau pajuntu, kad skiriasi pasaulėžiūra. Negaliu pasakyti, kas tiksliai, bet kažkas ne taip, jaučiasi, kad žmonės matė mažiau. Aišku, nekalbu apie geriausias drauges, visada turėjom, turim ir turėsim apie ką kalbėti! Vadinasi, nebūtina keliauti po pasaulį, sėkmingai galima tobulėti ir Lietuvoje, savais būdais. Tik vieni tą daro, kiti – ne (šypsosi).

– O pati ar planuoji kada nors grįžti į Lietuvą visam laikui?

– Geras klausimas. Nežinau. Kol kas dar noriu pakeliauti, pamatyti dar daugiau šalių. Norėčiau, kad tai būtų ilga kelionė, kurios pabaigoje apsvarstyčiau, kas patiko labiausiai, ir ten pasilikčiau gyventi.

– Jau galvojai, ką norėtum veikti baigusi modelio karjerą?

– Irgi dar neaišku. Žinau, ko nenoriu – sėdėti biure (juokiasi). Gal tai bus veikla, susijusi su filmais, gal – su mada… Kažkas panašaus į tą sritį, kurioje dirbu dabar, kažkas susijusio su kūryba.

– Na, o jei galėtum niekada nepasenti, ar imtumeisi kitos veiklos, ar visą laiką taip ir važinėtum po pasaulį dirbdama modeliu?

– Gal akimirką tai ir skambėtų viliojančiai, bet, geriau pagalvojus, tikriausiai negalėčiau amžinybę dirbti modeliu. Norėtųsi paragauti ir kitų sričių. Ne, tikrai – net jei galėčiau, visą gyvenimą modeliu nedirbčiau. Bet keliauti – keliaučiau (šypsosi).