Grožis visų durų neatidaro

Jeigu atmintis manęs neapgauna, dėmesį į ją pirmąjį kartą atkreipiau prieš metus, vienos nedidukės šokių šventės Ramybės skvere metu. Sėdėjo sau su penkerių metų dukterėčia ir stebėjo, kaip vyresnio amžiaus žmonės, tautiniais drabužiais apsirėdę, šoka liaudies šokius. Kitą kartą ji priekinėje eilėje klausėsi styginių instrumentų muzikos Daugiakultūriame centre. Dar vėliau pastebėjau ją, bidzenančią į Kėdainių stadioną stebėti futbolo varžybų. O kai birželį mūsų mieste lankėsi NATO kariškiai ir aš į ją prie sraigtasparnio atsitrenkiau kaktomuša, mano kantrybė trūko – panorau susipažinti tuo žmogumi.

Negalėjau suprasti – kaip įmanoma domėtis tokiais skirtingais dalykais ir taip noriai lankytis kone visuose miesto renginiuose? Tačiau Lijana MAROZAITĖ (31), lietingą sekmadienį kartu su manimi gerdama kavą ir žiūrėdama tai man į akis, tai į langą, kuriuo riedėjo sunkūs lietaus lašai, rado atsakymus į kiekvieną mano klausimą.

Blogo oro – nebūna!

– Kaip manai, kodėl senamiestis toks tuščias?

– (žiūri per langą į tolį) Gal todėl, kad lyja? Nors iš esmės tai blogo oro nėra. Tik bloga kompanija arba apranga. Pati būčiau su guminiais batais atėjusi, bet penktadienį darbe palikau (juokiasi).

Man irgi keista. Faktiškai, žmonių pačiame mieste gyvena pakankamai. Bet jie tiesiog užsidarę. Gal nenori eiti niekur, gal pervargsta. Gal didesnioji dalis užsidaro tada, kai susilaukia vaikų. Nors pažįstu šeimų, kuriose vaikų po du–tris, ir jos gyvena pilnu tempu.

– O gal žmonėms tiesiog per brangu arba trūksta gausesnio renginių pasirinkimo?

– Nepasakyčiau. Renginių – jeigu tik nori ką nors veikti – tikrai netrūksta. Dauguma jų – nemokami, o jei ir mokami, daugiausia kainuotų 5–6 eurus. Ne piniguose esmė. Žmonės neturi poreikio savęs palepinti.

Emigrantai namo neskuba

– Iš renginių organizatoriaus pozicijos gali atrodyti, kad kiek besistengtume, lietuviui bus blogai ir visi kalti, tik ne jis. Neįdomūs renginiai mieste – kaltas kaimynas, tenka nugarą lenkti emigracijoje – kaltas premjeras.

– Kad ir kalbant apie emigrantus, kurie sako, kad Lietuvoje absoliučiai viskas labai blogai, – žmogus pats turi kurtis savo. Aišku, labai liūdna, kad tenka žmonėms viską mesti ir neretai su keliais eurais kišenėje emigruoti. Kažin kas iki to žmones priveda? Viena mano draugė Airijoje jau daug metų gyvena ir nesiruošia grįžti. Kas savo gerovę ten susikūrė, ten ir liks, o kas čia – niekur neišvažiuos.

Tikrai gaila, kada grįžta mano draugai iš užsienio, pasižiūri į lietuviškas maisto ir paslaugų kainas ir kraipo galvą: „Ne, ne, aš čia vaikų tikrai nepajėgčiau išauginti…“

– Bet argi ne jie patys dažniausiu atveju kalti dėl to, kad gyvenime kažkas nepasisekė?

– Tu pats kuriesi savo gyvenimą. Tarkime, sugalvoju pasigraužti dėl ko nors, ką padariau ar ko nepadariau, ir nieko kito negaliu apkaltinti, kad ir kaip norėčiau, tik save pačią (juokiasi). Negali išsirėkti ant ko nors, nebent ant žmogaus, kurį matai veidrodžio atspindyje. Kaip mama sako, kartais su protingiausiu žmogumi gerai pasikalbėti į veidrodį žiūrint (juokiasi). Sprendimus pats priimi. Be abejo, įtakos turi tėvai, aplinka, bet visgi ant pečių turi savo galvą.

Suklydai? Yra taip, kaip yra. Padarei taip, kaip tą akimirką tau atrodė teisingiausia. Nuo šios minutės turi progą statyti viską iš naujo. Svarbiausia išmokti klaidas, padaryti jas pamokomis ir daugiau nebekartoti.

Jei emigruos – tik… į sostinę

– Lijana, kodėl pati dar niekur neemigruoji?

– Kol kas čia yra ką veikti, tačiau vis intensyviau mąstau apie kitą, didesnį Lietuvos miestą. Noriu augti ir plėstis visomis prasmėmis. Kol kas čia – brangiausi mano žmonės, mėgstamas darbas. Kada nors išsikraustysiu – man reikia ritmo, judesio, įvairesnių renginių, naujų veidų, naujos aplinkos. Vien Vilniuje Pilies gatve paėjus kitoks žmogus pasijauti. Visgi didmiestyje daugiau galimybių, kitokia kultūrinė pusė.

[quote author=“Lijana Marozaitė“]Blogo oro nėra. Tik bloga kompanija arba apranga.[/quote]

Viskas priklausys nuo aplinkybių. Kol kas savo gyvenimu nesiskundžiu, užsienis visai netraukia. O ir apskritai skųstis kitiems man nepatinka. Niekas nemėgsta niurzgų.

– Manau, kad pritapti ir ten draugų susirasti tau būtų mažas sunkumas. Bijai vienatvės?

– Amžinai viena būti nenorėčiau (juokiasi). Bet šiaip tai mėgstu viena pabūti. Užsidaryti, trumpam pabūti su savimi. Skaitau knygas, straipsnius, sportuoju, truputį tapau akvarele. Pradėjau skaityti Anželikos Liauškaitės knygą „Netobula moteris“. Savo neigiamas mintis ir negerą energiją išsivalau pati. Vieni gydosi būdami tarp žmonių ir linksmindamiesi, kiti – zyzdami aplinkiniams. O aš santūriai išbūnu su savimi. Niekas nesusitvarkys su savimi kaip tu pats.

Iš esmės, bijai to, ko nežinai. Štai, tarkime, svajojau jau seniai nusileisti iš lėktuvo parašiutu, tačiau bijojau, kad negalėsiu… iki tol, kol nepakilau parašiutu, pritvirtintu prie katerio. Dabar kaupiuosi šuoliui su guma nuo tilto.

Kalkių ir dažų nebijo

– Knygoje aprašoma netobula moteris. O tu ar tobula?

– Nesu aš tokia ir būti nenorėčiau. Kodėl? Nes tokių tiesiog nėra. Kiekvienas trūkumas ir charakterio netobulumas tampa individualumo bei vidinės stiprybės ženklu. Patinku sau tokia, kokia esu. Svarbiausia yra pasitikėjimas savimi, nes tai galingiausias ginklas kiekvienoje kovoje.

– Dirbi vadybininke Kėdainių statybų įmonėje „Doresta“ – esi visiškai nestandartinė. Ar plytas kada nors pačiai teko nešti?

– Ir kiti to klausia (juokiasi). Aš nebūčiau aš, jeigu daryčiau nemėgstamus dalykus arba eičiau lengviausiu keliu. Galėčiau neva tai dirbti administracinį darbą, nieko neveikti ir tuo pačiu žudytis. O čia judesys, skambučiai, bendravimas. Aišku, tik žiemą, nuo gruodžio iki kovo, statybose būna visiškas štilis, bet nuo pavasario vėl pagerėja. Tenka ir prie darbų prisiliesti – štai su kolege lankstėme vėjalentę, nes tuo metu aplink nebuvo vyrų. Tai buvo pirmasis mano susidūrimas su staklėmis (juokiasi). Tenka daryti ir domėtis tikrai įdomiais, neįprastais, sudėtingais dalykais.

Kiaule – tampama

– Esi tikrai netipinė moteris. Ar tipiškai kartkartėmis vyrų kiaulėmis nepavadini? Ar apskritai manai, kad vyrai – kiaulės?

– Yra visokių. Yra ir kiaulių (juokiasi), bet tikrai ne visi tokie.

– Daug tokių teko sutikti?

– Tikrai ne, nes tokius stengiuosi apeiti kuo toliau arba greitai neužsilaikyti greta jų, jei iškart neatpažinau.

[quote author=“Lijana Marozaitė“]Gyvenimas trumpas ir noriu daug ką išbandyti ar pamatyti.[/quote]

– Apibūdink vyrą-kiaulę.

– Kiaulė turbūt netaktiškas žmogus. Storžievis, vulgarus. Tas, kuris neturi veiklos, neturi, kuo užsiimti be alaus gėrimo ir moters kontroliavimo. Tai tas, kuris gatvėje švilpia ir pypsina.

– Kaip manai, kiaule gimstama ar tampama?

– Genai, žinoma, duoda kažką savo, bet, manau, kad tikrai tampama. Viskas ateina iš namų. Vaikai mato pavyzdį ir jį vėliau atkartoja. Kaip užsiauginsi, tokį vaiką ir turėsi. Pavyzdžiui, mane erzina tai, kad vaikai iš namų vaikų jau kone nurašytas atvejis – neva jie kitokie, blogesni. Sakiau, sakau ir sakysiu, kad, jeigu kas atsitiktų ir neturėčiau savo vaikų, įsivaikinčiau vaiką. Aplinkiniai stebėjosi – gal sergantį pasiimsi, su protine liga, juk nežinai, kas tėvai buvo. Aišku, genai turi savo, bet ir pati per gimdymą gali patirti traumą. Nesi nuo nieko apsaugotas. Formuoji, ugdai, pats užaugini tą vaiką.

Poras laiko kartu prabėgę metai

– O dabar nupiešk tokio vyro, kuris galėtų būti šalia Lijanos Marozaitės, portretą.

– Man patinka išsilavinę ir kultūringi žmonės. Atviri. Turi išsyk pasimatyti, ar tam tikri kertiniai dalykai sutampa. Nėra laiko pažindintis penkerius metus – nebe jaunystė, o ir patirties kur kas daugiau turi ir jau žinai, ko nori. Jeigu per pirmąjį pasimatymą žmogus slepia tai, ką dirba, per antrąjį nesako dar kažko elementaraus – viso gero. Aš ne policininkė, kad tardyčiau. Žmogus turi pats kalbėti apie save ir domėtis kitu, nes kaip kitaip jį pažinsi.

Toks, kuris būtų spontaniškas ir su kuriuo kalnus būtų galima nuversti, eičiau į priekį. Su kuriuo norėčiau šeimą kurti. Iš kurio galėčiau mokytis, kuris neliptų ant galvos, nesisavintų. Lengva bendrauti, nereikėtų traukti žodį po žodžio. Kad galėčiau kalbėti apie viską ir apie nieką. Būtų bendrų interesų, pomėgių. Trumpai tariant, savimi pasitikinčio, vyriško, stipraus, lankstaus, paprasto, charizmatiško, žinančio, ko nori, ir mokančio tai pasiimti.

Su metais reikalavimai ir kartelė kyla. Gal todėl, kad esu reikli ir sau, ir, suprantama, kitiems. Jau geriau būti vienai, negu su bet kuo.

[quote author=“Lijana Marozaitė“]Svarbiausa, bet kurioje situacijoje, net ir pačioje baisiausioje, kai jau, atrodo, pasaulis slysta iš po kojų, mokėti iš savęs pasijuokti.[/quote]

– Ar jis turėtų būti antrasis Johnny Deppas?

– Su gražuoliu saldainiuku labai greitai atsibosta, šalia manęs tokių nebuvo ir netraukia. Aišku, yra ir gražių, ir protingų viename, tačiau tokio dar nesutikau (šypteli). Jis turi būti vyriškas ir patrauklus tik mano akiai. Gali būti kiek kreivas ar šleivas, svarbu, kad būtų branda, solidumas. Kad būtų stabilumas, petys, į kurį galima atsiremti, bet tuo pačiu ir jaunatviškumas.

Svarbiausia, kad nekeltų dramų, konfliktų, nesikabinėtų prie to, prie ko nėra reikalo kibti. Abipusė pagarba.

– Keista, kad tu vieniša – tave kas ketvirtas Kėdainių vyras tikrai norėtų vestis prie altoriaus!

 – (juokiasi) Tokios statistikos tikrai nevedu. Po ilgų santykių praėjo dveji metai. Prieš tai su antrąja puse kartu buvau net vienuolika metų. Suėjome labai jauni. Išsiskyrėme dėl to, kad per tiek metų neužgyvenome šeimos. Atėjo laikas kažkam dėti svarbų žingsnį arba tašką, ir buvo antrasis variantas. Ilgai svarstėme, bandėme… Kartais pagalvoju, kad šiek tiek gaila tų vienuolikos metų, kad klydau ir aš, nes vieno kalto nebūna. Tik po kiek laiko susimąstai ir pamatai viską iš kitos pusės. Dabar visą laiką skiriu sau, todėl esu viena, nes noriu ir galiu sau tai leisti, be to,  nesijaučiu vieniša. Mėgaujuosi laisvę ir jos teikiamais malonumais.

– Ar manai, kad yra daug tokių porų, kurios nepasuka skirtingais keliais – priešingai, negu judu – vien dėl to, kad gaila kartu praleistų metų?

– Ir su draugėmis, pažįstamomis pasikalbu, sako: „Aš jau nenorėčiau to kelio praeiti, yra kaip yra.“

Kuo vyresnis, tuo sunkiau susirasti tinkamą žmogų.

– Turbūt esi įpratusi nuolat gauti vyrų dėmesio?

– Taip, gaunu daug dėmesio, bet to nesureikšminu, nes man svarbiau tikslingas dėmesys iš tam tikrų žmonių. Aišku, malonu, bet tai neesminis dalykas. Tuščio dėmesio man nereikia.  Kai ilgą laiką būni su kažkuo – nebegauni, nes nebematai nieko aplink ir nebeieškai. Kai būni vienas, to dėmesio nesąmoningai reikalauji. Kažkada susimąsčiau, dar būdama poroje su buvusiu savo vaikinu: „Vaje, niekas nekalbina, kas čia yra?“ O, matyt, kada esi nevienišas, akys kitokios, žvilgsnis kitoks, nespoksai į kitus žmones, akių kontakto negaudai.

Nenori užsisėdėti vienoje vietoje

– Gražiems žmonėms gyventi yra lengviau?

– Gal šiek tiek. Tačiau tai visų durų neatidaro. Jeigu galvelėje tuščia, įsidarbinti nepadės grožis.

Yra daug svarbesnių dalykų, pavyzdžiui, bendravimas. Juk svarbiausia tavo vidus.

Grožio kultas – be reikalo išpūstas, tuščias dalykas. Jeigu esi šiltas ir bendraujantis – draugams netrukdys nei tavo kumpa nosis, nei storos šlaunys. O jeigu esi tuščia, draugų nesusirasi net su gražiausiu veideliu.

[quote author=“Lijana Marozaitė“]Grožio kultas be reikalo išpūstas, tuščias dalykas.[/quote]

Ne grožyje esmė. Būtų paprasta, jeigu tik to užtektų. Nė velnio. Išvaizda – laikinas dalykas. Stengiuosi viskuo domėtis, kuo daugiau veikti, kad būčiau graži iš vidaus.

– Nori pasakyti, kad ir gražuolės verkia?

– Dėl nulūžusio nago neverkiu (juokiasi). Manau, kad verkia ir gražuolės, ir patys stipriausi žmonės. Aš pati gana jautri, tačiau su metais užsiiauginau storą odą. Būna sunkių dienų, kartais liūdna, kartais grauži save, kad kažko dar nenuveikei, o žinai, kad nori nuveikti. Esu sau išsikėlusi daug reikalavimų. Susinervini dėl ko nors darbe ar pasijauti beviltiškai dėl dar ko nors…. ir pratrūksti, bet geriau tyliai sau paverkti, nei nepasitenkinimą ar blogą savijautą parodyti kitiems.

Svarbiausia, bet kurioje situacijoje, net ir pačioje baisiausioje, kai jau, atrodo, pasaulis slysta iš po kojų, mokėti iš savęs pasijuokti. Žmonėms patinka tie, kurie moka iš savęs pasijuokti. Stiprūs ir pasitikintys žmonės žavi ir traukia kitus. Stengiuosi tokia būti pati ir kad mane tokie suptų, nes teigiama aplinka labai svarbi.

– Kaip tu pati spėji į visus renginius? Jokio žmogaus mieste nematau taip dažnai, kaip tavęs.

– Gal dėl to, kad man… daug kas įdomu? Sportas, dailė, muzika, šokis. Todėl, kad kasdien noriu tobulėti ir išmokti ką nors naujo. Nenoriu užsisėdėti vietoje. Retai kam sakau ne, nes gyvenimas trumpas ir noriu daug ką išbandyti ar pamatyti.

– Lijana, apie ką mastei vakar prieš miegą? Apskritai, ilgai vartaisi, ar iškart užmiegi? Avių skaičiuoti netenka?

– (juokiasi) Šiąnakt turbūt neužmigsiu svarstydama, koks tas straipsnis su manimi pavyks… (šypteli). Tai neįprasta man, nes stengiuosi vengti viešumo. Įprastai avių neskaičiuoju, bet kvėpavimo pratimus kartais tenka daryti. Pas mane prieš miegą kaip tik pilna galva minčių. Galvoju apie prabėgusią dieną, ką nuveikiau, kokia ji buvo. Galvoju apie savo ir ne tik savo problemas. Galvoju, kaip baisu, kad Lietuvoje per dieną drastiškai daugiau žmonių miršta, negu kad gimsta. Svarstau, kodėl „Brexit“ visgi įvyko. Po to manęs kartais klausia: „Ko svetimom ligom sergi? Koks tau skirtumas, kiek miršta, kodėl įvyko „Brexit“, ko tu apsikrauni?“ Bet man viskas svarbu, aktualu ir įdomu. Tai vienaip ar kitaip mane vis tiek palies. Reikia būti socialiai atsakingam. Pasaulis ir gyvenimas – tai ne tik tu.

Gerai vyrams – aišku, ne visiems, bet, ko gero, didesniajai daugumai – atsigulė ir užmigo. Neapsikrauna savęs nereikalingomis mintimis. Esu ta, kuri mato ir girdi daug daugiau nei dauguma, todėl būna gana sunku.