Gimę nepriklausomoje Lietuvoje: ar jie žino, kam dėkoti už Laisvę?

Šiandieną minima Laisvės gynėjų diena kiekvienam mūsų yra svarbi. Tie, kurie sausio įvykius matė savo akimis, kurie buvo Vilniuje, ir tie, kurie žiūrėjo televiziją, o vėliau neramiai klausėsi radijo – jie ir dabar atsimena viską su smulkmenomis. Tą baimės ir netikrumo jausmą, nerimą, siaubą, sukausčiusį išgirdus apie aukas. Klausimą, o kas bus toliau, kaip viskas baigsis?

O kaip jaučiasi ir ką galvoja tie, kurie gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje? Dabartiniai moksleiviai pasaulį išvydo praėjus daugiau kaip dešimtmečiui po sausio įvykių. Tai jiems – istorija, kažkas nematyto, nepatirto, sunkiai suvokiamo. Užgrobta televizija? Tankai miesto viduryje? Šūviai, grasinimai, įtampa, pro kurią prasiveržia laisvės norinčių žmonių vienybė? Nepaisant to, kiek jėgos savyje turi Sausio 13-osios naktis, tokių įvykių patirti nenorėtų niekas.

Ir jaunas žmogus, galvodamas apie tą naktį, nejučia savęs paklausia – kokie buvo žmonės tada? Iš kur jie turėjo tiek drąsos? Jei aš būčiau buvęs ten – ką būčiau daręs?

O jei taip nutiktų dabar, ar mes eitume, ar kovotume, ar savo kūnais gintume savo laisvę?

Tikime, kad taip. Kas yra laisvė ir kokia jos kaina, mokiniai žino savo tėvų, senelių ir mokytojų dėka. Kasmet mokyklos Laisvės gynėjų dieną mini išradingai, o kartu nepamiršta tikrosios šios dienos esmės.

Kėdainių „Aušros“ progimnazija

Sausio 13-oji – kiekvienam asmeniškai turi vis kitokią reikšmę. Rita Lukoševičienė šiai dienai jaučia ypatingą pagarbą, ir ne veltui – moteris buvo sausio įvykių liudytoja, o pati mokyklos bendruomenė išgyveno asmenišką netektį.

„Man ši diena yra lietuvių TAUTOS vienybės diena. Laisvė buvo apginta – ar gali būti kas svarbiau už Laisvę ir nepriklausomybę? Esu sausio įvykių liudytoja.

Nuo pirmųjų įvykių, Laisvės gynėjų paminėjimo metų ši diena minima mūsų progimnazijoje. Žuvusio kėdainiečio Alvydo Kanapinsko vaikai Kristina ir Ramūnas mokėsi mūsų mokykloje. Šią netektį pergyvenome visa mokyklos bendruomenė. Pamenu, kai 1992 m. mokykloje organizavome paminklinės lentos atidengimą ant namo, kuriame gyveno A. Kanapinsko šeima.

Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti  inicijavo Lietuvos mokyklas, tolerancijos ugdymo centrus organizuoti pilietinę akciją „Atmintis gyva, nes liudija“. Į ją mes, aušriečiai, įsitraukėme nuo pat pradžių – 2008-ųjų metų. Mūsų mokykloje jau veikė tolerancijos ugdymo centras.

Šia akcija visoje Lietuvoje buvo minima Laisvės gynėjų diena – Sausio 13-oji. Jos metu aštuntą valandą ryto mokyklose užgesinama šviesa ir visuose languose dešimčiai minučių uždegamos atminimo žvakutės.

Pilietinė iniciatyva „Atmintis gyva, nes liudija“ Lietuvos mokyklose vykta nuo 2008 metų sausio.

Tada dalyvavo per 70 mokyklų iš visos Lietuvos. Mes 2008 metais kvietėme prie akcijos prisijungti ir kitas Kėdainių rajono mokyklas. Pamenu, kai mūsų mokyklos mokiniai bėgo prie ,,Atžalyno“ gimnazijos pažiūrėti ar dega žvakelės. Apsidžiaugė, nes prie iniciatyvos prisijungė ir mūsų kaimyninė mokykla“, – nuostabiomis akimirkomis iš pirmųjų minėjimų dalijasi Rita.

Ar sausio 13-oji vis dar svarbi tiems, kurie gimė jau gerokai po šių įvykių, kurie gimė laisvoje Lietuvoje, kuriems kova dėl nepriklausomybės – tolimas dalykas? R. Lukoševičienė tvirtai sako – vaikai gerbia savo tėvų ir senelių patirtį ir supranta, kokia yra laisvės kaina.

[#gallery=1192#]

„Sausio 13-ąją mokykloje minime visi kartu. Tai yra mūsų vienybės diena.

Kasmet vyksta netradicinės pamokos, kurių metu mokiniai ir mokytojai pasidalina mintinis apie vykusią akciją, dalijasi liudytojų prisiminimais, nuotraukomis, aptaria Sausio 13-osios dienos paminėjimo reikšmę, peržiūri filmuotą dokumentinę medžiagą. Organizuojame menines akcijas, mokinių piešinių parodas, uždegame Laisvės liepsnos aukurą, kuriame instaliacijas.

Mūsų jaunimas vertina ir supranta tėvų ir senelių iškovotos ir apgintos laisvės kainą, jie patys yra šios pilietinės iniciatyvos „Atmintis gyva, nes liudija“ organizatoriai. Vaikai prisimena ir vertina, kokia didžiule kaina buvo pasiekta mūsų laisvė, domisi Lietuvos istorija, gerbia mūsų šalies praeitį, visuomet prisimena tuos žmones, kurie kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Prisimindami Laisvės gynėjus, skatiname jaunąją kartą domėtis laisve ir nepriklausomybe, ugdome jauno žmogaus patriotiškumo ir pilietinio sąmoningumo jausmus.

Jaunimui tai svarbu – jie supranta sausio įvykių svarbą, tampa aktyviais istorijos dalyviais, įsitraukia į Laisvės gynėjų dienos paminėjimo renginius“, – kalbėjo „Aušros“ progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui.

Kėdainių „Ryto“ progimnazija

„Ši diena – tai žmonių vienybė ir tikėjimas. Sausio 13-oji svarbi Lietuvai, o mes esame jos dalis. Šią datą mini visa progimnazijos bendruomenė: mokiniai, mokytojai, personalas.

Kasmet dalyvaujame akcijoje „Atmintis gyva, nes liudija“, vyksta netradicinės pamokos apie laisvę. Jei pamoka prasideda žvakelių uždegimu, ji jau netradicinė. Vaikai puikiai supranta tos dienos svarbą, nes su vaikais kalbame, aptariame, diskutuojame apie to meto įvykius ir jų reikšmę.

Sausio 13-oji – atminties diena. Natūralu, kad jauniems žmonėms tai istorija ir svarbiausia, kad jie suvoktų jos svarbą Lietuvai ir vertintų kaip Laisvės dovaną“, – sako „Ryto“ progimnazijos neformaliojo ugdymo organizatorė Sigita Vievesienė.

Sausio 13-oji Šėtos gimnazijoje: Tai – geriausias visuomenės pilietiškumo pavyzdys

„Sausio 13-oji man svarbi tuo, kad būdama studentė pati dalyvavau tuose įvykiuose. Dar nuo Sąjūdžio organizuotų mitingų ir akcijų buvo aišku, kad tik susitelkę visi Lietuvos žmonės gali iškovoti Nepriklausomybę ir apginti savo valstybę. Lemtingų įvykių dienomis vienybės jausmas buvo ypatingas ir tai atmintyje išliko labai ilgam. Na, o Šėtos gimnazijos bendruomenei Sausio 13-oji – tai pats geriausias visuomenės pilietiškumo pavyzdys, kai Nepriklausomybė buvo apginta ir daugelio mokinių tėvų bei senelių pastangomis“, – teigia Šėtos gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Audronė Pečiulytė.

Stebisi žmonių vienybe

Daugiau nei 200 Lietuvos mokyklų minint Laisvės gynėjų dieną bei jungiantis prie pilietinės akcijos „Atmintis gyva, nes liudija“ 8 val. ryto sužibs tūkstančiai atminties žvakučių, kurios primins dramatiškas dienas, kai Lietuvos visuomenė, vienijama aukštesnių tikslų ir idėjų, apgynė savo šalies Nepriklausomybę.

„Tai labai simboliška ir prasminga. Tačiau vien tuo Šėtos gimnazijoje tikrai neapsiribojama: yra surinkti daugelio šėtiškių atsiminimai apie dalyvavimą Sąjūdžio veikloje ar lemtinguose Sausio 13-osios įvykiuose. Šie prisiminimai naudojami vedant netradicines pamokas, žiūrimos nuotraukos, sukurti filmai, diskutuojama apie piliečių atsakomybę savo šaliai.

Mokiniai tikrai supranta tų įvykių prasmę, nes juose dalyvavo jų artimieji, o namuose apie tai pasišnekama, ne tik per pamokas mokykloje. Dar daugiau, jie dažnai Sausio 13-osios įvykius net painioja su Nepriklausomybės atkūrimu 1990 m. kovo 11-ąją, nes sausio įvykių minėjimai būna įtaigesni, labiau paliečia jausmus. Mokiniai stebisi žmonių vienybe, jiems sunku patikėti, kad beginkliai žmonės galėjo būti tokie drąsūs stovėdami prieš tankus“, – pasakoja A. Pečiulytė.

Mažiau pompastikos, daugiau nuoširdumo

„Kai kurios istorinių datų minėjimo formos tikrai yra geros, – svarsto istorijos mokytoja. – Kartais geriau mažiau pompastikos, nes nuoširdus mokytojo ir mokinio pokalbis, uždegta žvakutė atmintyje išliks ilgiau nei grandioziniai minėjimai ar didžiulės akcijos.

Svarbu, kad apie sausio 13-osios dienos svarbą kalbėtų ne tik istorijos mokytojai, bet ir visi kiti. Meninės akcijos sustiprina įspūdį, bet norisi, kad jos nebūtų daromos tik dėl gražių nuotraukų interneto svetainėse. Apie istorinių datų minėjimo formas reikia kalbėti ir su jaunimu, išsiaiškinti jų nuomonę ir daryti tai kartu su jais.

Dalis jaunimo, kaip ir dalis visuomenės, tikrai supranta istorinių datų minėjimo svarbą, nes tokiu būdu yra ugdoma ne tik istorinė savimonė, bet ir patriotiškumas bei atsakomybė.“

Sausio 13-oji Josvainių gimnazijoje: nuo nuoširdaus susidomėjimo iki… tylos

„Sausio 13-oji yra mano įžengimo į jaunystę laikotarpis. 1991-ųjų sausio mėnesio įvykiai kėlė didžiulį nerimą ir beprotišką pasididžiavimą savo šalies žmonėmis. Niekados negaliu šalta galva kalbėti apie šiuos įvykius. Buvo pasiekta riba, kai tu privalai rinktis tarp abejonės ir ryžto veikti, siekiant ginti tai, kas yra svarbiausia. Tada vyko didžioji mūsų kartos kova už laisvę. Kai kurie už ją sumokėjo pačią didžiausią kainą“, – sako Laisvės gynėjų dieną prisimenantis Josvainių gimnazijos istorijos mokytojas Vaidas Grišinas.

Susidomėjimas ir tyla

Skaudūs mūsų istorijos momentai, įvykę Lietuvoje 1991 m. sausio 13-ąją, kasmet, kaip ir visose šalies mokyklose, prisimenami ir Josvainių gimnazijoje.

„Mūsų gimnazija tradiciškai dalyvauja akcijoje „Atmintis gyva, nes liudija“, kurios metu minint 1991 metų sausio 13-osios įvykius languose uždegamos atminimo žvakutės.

Manau, kad jaunimui šios datos minėjimą patrauklesniu daro būtent ši akcija. Jos metu gimnazijoje tvyro nepaprasta, hipnozuojanti atmosfera, kuri visiems duoda suprasti, jog prieš dvidešimt septynerius metus įvyko kažkas labai svarbaus. Tačiau dar svarbiau yra tai, kokį vidinį bagažą vaikas atsineša iš šeimos“, – teigia V. Grišinas ir priduria, jog sausio 13-ąją kasmet Josvainių gimnazijoje pirmosios pamokos pradžioje skamba Eurikos Masytės atliekama daina „Laisvė“. Taip pat tądien mokytojai dalinasi savo atsiminimais ar peržiūri specialiai paruoštą dokumentinę vaizdo medžiagą apie tos dienos įvykius.

Pasidomėjus, ar keičiasi jaunosios kartos požiūris į Sausio 13-osios įvykius ir ar jaunimas supranta tos dienos svarbą bei kaip tai vertina, istorijos mokytojas neslepia, jog jaunesnieji mokiniai į šiuos įvykius žvelgia susidomėję, nes kai kuriuos dalykus paaiškinti jiems būna sunkiau. Kur kas lengviau šia tema, mokytojo teigimu, kalbėtis būna su vyresniaisiais.

„Dažnai jaučiamas nuoširdus jų susidomėjimas ir tyla…“ – sako V. Grišinas.

Žodžiais nenusakoma svarba

Tačiau, ar jaunoji karta supranta tikrąją Sausio 13-osios svarbą ir prasmę? „Manau, kad taip, – sako istorijos mokytojas. – Bet supraskite teisingai: daugeliui tai pasąmoniniai dalykai. Juk tikrai ne kiekvienas suras sklandžių žodžių nusakyti šios datos svarbą.“

Diena, pakeitusi gyvenimus

„Ši diena yra labai jaudinanti. Ir skaudi, ir džiugi. Patirti įspūdžiai dar labai gyvi, ypač jie atgyja šios dienos išvakarėse, kai Lietuvoje pradeda degti laužai… Teko Sausio 13-osios dešimtąsias metines sutikti Vilniuje su dešimtmete dukra Vytaute, kuri gimė sausio 25 d. Niekada to neužmiršiu. Iškilminga rimtis ir paprastas nuoširdus visų susirinkusiųjų bendravimas, jaudinantys susitikimai, ašaros, dainos, apsikabinimai“, – savo prisiminimais dalijasi ir Josvainių gimanzijos lietuvių kalbos mokytoja Onutė Jačiunskienė.

Lietuvių kalbos pamokos tądien jaunesniems moksleiviams būna netradicinės, jos paįvairinamos vaikų piešiniais, atspindinčiais Sausio 13-osios nuotaikas ir išgyventas emocijas.

„Tuo tarpu su vyresniaisiais daugiau diskutuojame. Mokiniams šie įvykiai labai įdomūs, jie supranta, kad ta diena pakeitė mūsų visų gyvenimą ir pasaulio požiūrį į Lietuvą. Manau, jog minint Sausio 13-ąją svarbiausia yra nuoširdumas – jis padeda atrasti ir formas, ir metodus. Jei mums, suaugusiesiems, svarbi ši diena, svarbi bus ir mūsų mokiniams“, – įsitikinusi O. Jačiunskienė.

Sausio 13-oji Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijoje: Lietuviškos dainos prie laužo? O gal po kilometrą už kiekvieną žuvusįjį?

Šią savaitę Lietuva jau 27-ąjį kartą mini tragiškų Sausio 13-osios įvykių metines ir Laisvės gynėjų dieną. Pilietinėje akcijoje „Atmintis gyva, nes liudija“ dalyvauja ir valstybės institucijos, ir švietimo įstaigos. Uždegtos žvakelės simbolizuoja pagarbą žuvusiems, apgintos laisvės šviesą, laisvės idėjų pergalę.

Vieną svarbiausių Lietuvos istorijoje dienų prisimena ir Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos etikos mokytoja, renginių organizatorė Aušrelė Sereikienė, kuri dalijasi ne tik atmintin įsirėžusios dienos prisiminimais, bet ir idėjomis, kaip tą išgyventų įvykių dvasią perteikti šių dienų jaunimui.

– Aušrele, kuo ši diena svarbi jums asmeniškai? Kuo svarbi visai jūsų mokyklos bendruomenei?

– Aš pati išgyvenau tuos įvykius, todėl jausmas kasmet tas pats – prisiminimai, kokie jautėmės bejėgiai prieš nežinomybę, baimę, o kartu ir viltį dėl ateities.

Gimnazijos bendruomenei – tai jau tradicinis renginys, tačiau visi paiso rimties, pagarbos vykdomai akcijai. Mažesnių klasių mokiniams labai svarbu žvakutės, vyresniųjų klasių – diskusijos, aktualijos.

– Kasmet laikomasi rimties ir tradicijų?

– Nors žvakutės languose dega kasmet, tačiau kiekvienais metais ieškome vis naujų formų akcijai. 8 val. ryto renkamės į vieną būrį, skaitome žuvusiųjų vardus, giedame himną, dainuojame E. Masytės dainą „Laisvė“. Kasmet kiekvieną žuvusįjį pagerbiame orientuodamiesi į tam tikras detales, pavyzdžiui, pernai tai buvo degantys fakelai, šiemet portretus dėjome už spygliuotos vielos. Na, o pirmoji pamoka visuomet būna skirta Sausio 13-ajai, diskusijoms, filmų peržiūroms.

– Kaip keičiasi vaikų požiūris į Sausio 13-osios įvykius? Ar jie supranta tos dienos svarbą, kaip tai vertina?

– Mokinių požiūris į Sausio 13-osios įvykius ypatingai atsiskleidžia diskusijų metu. Dalis mokinių šią dieną fiksuoja kaip istorinį faktą, tačiau tie, kurie turi tai išgyvenusius artimuosius, vertina visiškai kitaip, jaučiamas pagarbus šeimos požiūris.

– Kaip Sausio 13-osios minėjimą padaryti patrauklų jaunimui, kad jis neliktų tik istorinė data? Kokiais būdais perteikti šios dienos svarbą ir patriotizmo jausmą šių dienų jaunimui?

– Jaunimas nori naujovių, todėl būtina ieškoti  naujų formų. Reikalingas bendrumo jausmo skatinimas, pavyzdžiui, prie laužo su arbatos puodeliais dainuojant lietuviškas dainas, gal sukurtas meninis filmas apie įvykį, istorijos pateikimas „kitaip“, juk, tarkime, repą apie „Mindę“ beveik visi žino, ar žygis už kiekvieną žuvusįjį po kilometrą…

Visgi žvakutės ir ta tyla bei susikaupimas kasmet skatina rimtį, susimąstymą, pagarbą žuvusiems.

– Kaip manote, jaunoji mūsų karta supranta tikrąją Sausio 13-osios svarbą?

– Manau, jog šiandieniniam jaunimui vis sunkiau suvokti Sausio 13-osios svarbą. Žinoma, dabar puikiai suvokia įvykio reikšmę, bet, deja, didėja dalis tų, kurie vis labiau darosi apatiški, kurie vis labiau suvokia Europą kaip visumą, neišskirdami ir nepripažindami to gražaus lietuviško patriotizmo.

– Ačiū Jums.

Juozo Paukštelio progimnazija

Sausio 13-oji Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazijoje minima visada. Ugdymo įstaiga dalyvauja visuotinėje pilietinėje iniciatyvoje „Atmintis gyva, nes liudija“, kai diena tradiciškai pradedama uždegant mokyklos languose žvakeles, tylos minute pagerbiant žuvusiuosius, giedant Tautinę giesmę. Mokiniai mielai fotografuojasi pasipuošę tautine atributika, dalyvauja mieste vykstančiuose renginiuose. Mokytojai veda integruotas pamokas, susijusias su šia svarbia Lietuvos istorijos data.

„Esu istorijos mokytoja, tų įvykių liudininkė. Ši diena man yra labai svarbi, nes aš priklausau tai kartai, kuri dalyvavo tuose baisiuose įvykiuose, savo akimis mačiau, kaip žmonės krauju ir ašaromis  kovojo už vieningą ir nepriklausomą Lietuvą. Reiškiu didžiulę  pagarbą tiems, kurie paaukojo savo gyvybes, nedvejodami tą naktį skubėjo ginti svarbiausių mūsų šalies objektų, padėjo išsaugoti laisvę – visos tautos laimės ir gerovės šaltinį… Nes netekti laisvės – netekti galimybės augti ir tobulėti. Kiekvienas mokyklos bendruomenės narys yra ir Lietuvos pilietis, patriotas. Todėl privalo ne tik įsiminti šią datą, bet ir žinoti, kokia svarbi ji Lietuvai. Tai – Lietuvos vienybės, stiprybės, meilės Tėvynei simbolis. Todėl ypač svarbu jaunimui išmanyti ir suprasti Lietuvos istoriją. Tik nuovokus, mąstantis žmogus gali ginti Lietuvos garbę, laisvę, orumą.

Mokykla yra svarbiausia institucija, kuri primena šią dieną, stengiasi ją minėti originaliai, į renginius įtraukia jaunuosius Lietuvos piliečius – mokinius. Svarbu visuomenėje ugdyti meilę Tėvynei ir patriotiškumą, nes tik taip galėsime kurti Lietuvos ateitį“, – įsitikinusi progimnazijos pedagogė Daina Volkevičienė.

Pedagogė yra tikra, kad jaunoji karta ne tik vertina prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus sausio 13-osios įvykių dalyvių auką, bet ir suvokia jų reikšmingą įtaką savo gyvenimams.

„Nereikia nuvertinti dabartinių vaikų. Šiuolaikinis jaunimas yra aktyvus, atviras, drąsus išsakyti savo nuomonę. Daugybė jaunų žmonių supranta Sausio 13-osios aukų svarbą. Patriotizmas pirmiausia auginamas bei puoselėjamas namuose, o prasideda paprastai ir kukliai – lietuviškų pasakėlių sekimu prieš miegą, vaikiškų dainelių klausymu ar dainavimu, pvz., kelionės automobiliu metu, mįslių minimu, gražių Lietuvos vietų lankymu.

Dar būtina vaikus mokyti didžiuotis savo vardu, savo kilme, savo mokykla, miestu ir šalimi, kurioje gyveni. Šeimoje savo pavyzdžiu turime parodyti, kas yra garbingumas, atsakomybė, laisvė. Tėvus rems, jų pasėtas vertybes toliau puoselės mokykla. Manau, tvirtoms rankoms, keliančioms Lietuvos vėliavą, visuomet padės ir mažos vaikiškos rankytės. Plazdėjime kylančią Trispalvę lydės linksmi vaikų žvilgsniai. Pagarbiai, o kartu ir džiaugsmingai pasitikime dieną, atnešusią Laisvę“, – kviečia D. Volkevičienė. 

Diena, pamažėle tampanti legenda

Nakties speige valandų valandas svarbius objektus saugoję žmonės buvo pasirengę pasiaukoti atkurtos valstybės labui. Ši valstybė tuo metu buvo tik svajonė – tyra, nesutepta korupcijos ir neužsėsta surambėjusių valdininkų.

Tą naktį žuvusių gynėjų širdys užgeso, tačiau svajonės neužgęsta. Jų mirtys – kaip priesakai mums visiems neleisti savo širdyse išsikeroti nusivylimui ir abejingumui.

Ką apie 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius kalba Kėdainių šviesiosios gimnazijos bendruomenė? Ar gimnazistai supranta TIKRĄJĄ sausio 13-osios svarbą?

Kovų už laisvę ir moderniosios istorijos derinys

„Šią dieną mokykloje minime tradiciškai – 10 minučių pamokas vedantys mokytojai skiria Laisvės gynėjų dienos paminėjimui, degamos žvakės. Na, o istorijos pamokose visuomet vedame kur kas ilgesnį pokalbį. Dažnai jį pavyksta susieti su modernia Lietuvos istorija ir kovomis už laisvę“, – pasakoja Šviesiosios gimnazijos istorijos mokytojas metodininkas Linas Mankus.

Mokytojas – įvykio liudininkas

Tiesa, istorikas pripažįsta – kuo toliau, tuo labiau sausio 13-oji tampanti legenda. „Deja, daugumai moksleivių ši diena tampa labai tolima. Dalyku, praradusiu aktualumą, tad istorikams tenka gerokai pasukti galvą, kaip, kokiais būdais pavyktų akcentuoti įvykio svarbą, – pasakoja L. Mankus. – Tai vėlgi geriausiai pavyksta bandant valstybingumo pavojus sieti su nūdienos aktualijom, pavyzdžiui, agresyvėjančia Rusija, kuri yra SSRS „teisių“ perėmėja, turinti „penktąją“ koloną. Tada pavyksta į tą įvykį priversti pažiūrėti iš naujo ir netradiciškai. Aš bandau sudominti moksleivius, padėti jiems  suvokti šį įvykį kaip jo liudininkas. Atvirauju detalėmis, mat dalijantis asmeniniais patirtais išgyvenimais galima padėti jiems pajusti to laikmečio dvasią ir suvokti aukos svarbą. Tada mokiniams įdomu.“

Laisvė: tik prarasdamas įvertini jos svarbą

Prieš dvidešimt šešerius metus, 1991-ųjų sausio 13-ąją, prasidėjo masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas specialiai parengtai Sovietų Sąjungos desantininkų grupei. Sovietų Sąjungos vadovybės bandymas jėga paimti į savo rankas Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Vilniaus televizijos bokštą, Parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus, lauktų rezultatų nedavė.

Lemtingąją naktį Vilainiuose su mėnesio laiko sūneliu Justu ant rankų neramiai besidaužančia širdimi vakarojo Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos neformaliojo ugdymo, menų mokytoja Aušra Aksomaitytė-Ščiukienė.

Jos namų langai buvę nukreipti į pagrindinę, J. Basanavičiaus gatvę, kelią Kėdainiai–Panevėžys, tad ji stebėjo, kaip didžiųjų miestų link nuolat juda kareivių būriai.

Aušros tėtis Povilas Aksomaitis, Kėdainių krašto garbės pilietis, tarybos deputatas, lemtingąją naktį buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos posėdžių salėje. Aušros sesuo buvo prie Vilniaus televizijos bokšto.

Baisiausia naktis gyvenime

„Man 1991-ųjų sausio 13-oji buvo pats baisiausias gyvenimo momentas. Mano šeimos nariai buvo pačių įvykių sūkuryje. Prie bokšto naktį leido ir kaimynai. Rytą po kruvinųjų nakties įvykių ji sugrįžo pasikeitę. Žmogus per vieną naktį išgyveno tiek baimės, tiek streso patyrė, kad negalėjo atsigauti dar labai ilgai, – prasitaria A. Aksomaitytė-Ščiukienė. – Apsigynėme, laisvę iškovojome be ginklo. Su dainomis, laužais, dideliu tikėjimu ir, deja, aukomis. Kai kasmet ruošiamės pamokoms, susijusioms su Laisvės gynėjų dienos tematika, ieškome, ką vaikams parodyti. Ir yra tokių kadrų, į kuriuos net baisu pažvelgti.“

Pilietiškumas prasideda šeimoje

Paklausta, ar tikrąją šios dienos svarbą Lietuvai ir kiekvienam valstybės žmogui supranta moksleiviai, dvidešimt aštuonerius metus pedagoginį darbą dirbanti moteris akcentuoja – ir mokykla, bet ir šeima, turi skiepyti vaikui tai, kokios vertės buvo Laisvės gynėjų diena.

„Mokykla to nepadarys viena. Daug lemia požiūris į laisvę, į tos nakties įvykius kiekvienoje šeimoje. Šeima turi kalbėtis“, – pastebi A. Aksomaitytė-Ščiukienė.

Vaikai supranta

„Atžalyno“ gimnazijos bendruomenė nuo pat pradžios dalyvauja akcijoje „Atmintis gyva, nes liudija“. Penktadienio, sausio 12-osios, rytą įstaigos kabinetų palanges tradiciškai papuošė atminimo žvakelės kovojusiems ir galvas už Lietuvos laisvę padėjusiems žmonėms, o klasėse stojo tylos minutė.

[quote author=“A. Aksomaitytė-Ščiukienė“]Kai kasmet ruošiamės pamokoms, susijusioms su Laisvės gynėjų dienos tematika, ieškome, ką vaikams parodyti. Ir yra tokių kadrų, į kuriuos net baisu pažvelgti.[/quote]

Tačiau ką apie šią dieną galvoja vaikai, kurių vyriausieji – gimę 1999-aisiais, o jaunesnieji pasaulį išvydo apskritai naujame šimtmetyje, naujame amžiuje?

„Žinote, kartais jų paklausiu: „Vaikai, kas buvo 1991-ųjų sausio 13-ąją?“. Vaikai ir sako: „Vilniaus televizijos bokštą apgynė“. Ir vėl klausiu: „Vaikai, o kas tas bokštas mums, lietuviams?“. Jie atsako: „Simbolis. Simbolis laisvės“. Mane džiugina tai, kad vaikai supranta, tik galbūt tiksliai pasakyti nemoka“, – pasakoja A. Aksomaitytė-Ščiukienė.

Laisvė – ne duotybė

„Suprantam, mes suprantam“, – šypteli greta įsitaisęs Giedrius Galvanauskas (18), „Atžalyno“ gimnazijos 4D klasės moksleivis, kilęs iš Paberžės. – Istorijos mokytojai rodo teminius filmus, daug pasakoja apie tos nakties įvykius. Taip – jaunas žmogus šiandien puikiai supranta, kokios svarbos įvykiai dėjosi tą naktį. Turime suvokimą, kurį perdavė tą naktį liudiję žmonės – suvokimą, ką mes galime, suvokimą, kas yra vienybė ir ką reiškia ginti tautą. Ginti taikiai. Suvokimą, koks siaubas, kai tu stovi, priešais tave stovi ir ant tavęs šaukia kareivis, o tu vis tiek nesitrauki. Laisvė nėra nemokama. Laisvė – ne duotybė. Ir tai suvoki tik tada, kai pradedi ją prarasti.“

Linki, kad kruvinos nakties įvykiai nepasikartotų

Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos neformaliojo ugdymo, menų mokytoja neabejoja – jeigu ir vėl, neduok Dieve, susiklostytų panaši, ekstremali situacija – lietuviai nedvejodami susikibtų rankomis Baltijos kelyje, rinktųsi prie Vilniaus televizijos bokšto. „Pilietiškumas gyvena kiekviename iš mūsų. Tereikia jį suvirpinti, kad šis prabustų, – šypteli pedagogė. – Tačiau šiandien visiems kraštiečiams ir Lietuvos žmonėms apskritai norėtųsi palinkėti, kad to daryti netektų. Kad mes, mūsų vaikai ir anūkai būtume saugūs ir galėtume džiaugtis laisve, kurią šiandien turim.“

Akademijos gimnazija

Akademijos gimnazija turi tvirtą jau daugiau nei dešimt metų gyvuojančią tradiciją, kuria simboliškai paminima Laisvės gynėjų diena. Šiemet mokyklos bendruomenė jau 14-tą kartą rinksis į tradicinį Sausio 13-osios įvykių dalyviams pagerbti skirtą bėgimą.

„Iš tiesų didžiuojamės mokyklos tradicija – Sausio 13-osios bėgimu. Smagu, kad kiekvienais metais mokiniai noriai dalyvauja šiame renginyje. Į bėgimą kaskart susirenka apie 150 mūsų gimnazijos mokinių (viso gimnazijoje mokosi apie 250 vaikų – aut. past.). Čia bėga tik tie, kas nori ir gali, likę mokiniai tądien dalyvauja pamokose. Aš manau, kad vaikai puikiai supranta Sausio 13-osios įvykių reikšmę šaliai, tad noriai dalyvauja šiame pilietiniame veiksme“, – mokyklos tradicija didžiuojasi jos direktorius Liudas Tauginas.

Akademijos gimnazijoje prieš prasidedant bėgimui tradiciškai groja lietuviška patriotinė muzika, projektoriuje sukasi su Sausio 13-ąja susiję vaizdai, o taip pat ankstesnių metų šios dienos bėgimų akimirkos.

Prie šios iniciatyvos kasmet prisijungia ir dotnuviškiai. Šio miestelio pagrindinės mokyklos ir Akademijos gimnazijos mokiniai bėgime dalyvauja kartu – startavę savo mokyklose – susitinka pusiaukelėje, kur dainuojamos dainos, vyksta pokalbiai, perduodami pereinami daiktai – vėliava ir knyga, kurioje kasmet savo vardus užsirašo visi bėgimo dalyviai. Šiemet dotnuviečiai iš savo mokyklos išbėgs nešini vėliava ir knyga, šiuos daiktus jie pusiaukelėje perduos akademiškiams. Jie šią vėliavą saugos iki kitų metų, kai ji vėl bus perduota kaimynams. Po susitikimo pusiaukelėje vėl bėgama atgal į savo mokyklas, kur vaišinamasi karšta arbata ir skanėstais. Šio renginio metu vaikai iš viso nubėga po maždaug 5 km.

Taip pat Akademijos gimnazija prisijungia ir prie pilietinės iniciatyvos „Atmintis gyva, nes liudija“ ir Sausio 13-osios ryte uždega žvakutes ant palangių, taip pat mokyklos bendruomenė uždegs žvakeles ir mokyklos kieme.