Geriau būti tvirtu bronzininku negu griūvančiu nugalėtoju

Jauki šeštadienio popietė pavasarėjančiame Kėdainių senamiestyje. Rankose – po puodelį karštos, garuojančios imbierinės arbatos.

„Ar visada taip plačiai šypsaisi, šypsenėle?“ – klausiu Josvainių gimnazijos abiturientės Emilijos ADOMAITYTĖS (18). Pasivaikščiojimui turime valandėlę, mat po to greitakalbė Emilija, paperkanti atvirumu ir nuoširdumu, išskubės į didelį renginį, kuriame savanoriaus. O ji tik nusijuokia: „Žinote, jau gavome šių metų klasės nuotraukas. Jose aš taip šypsausi, kad net krūminiai dantys matosi!“.

[quote author=“Emilija“]Norisi stotis piestu, kai kas nors sako: „Lietuva mums nieko neduoda“. O tada klausiu: „Ką tu pirma duodi savo šaliai, ką tu veiki, kad čia būtų geriau gyventi?“. Ant savo tėvynės „varyti“ yra tas pats, kas „varyti“ ant savęs.[/quote]

Tiesa, buvo metas, ir kai ši jauna, žvali, energinga ir pilietiška mergina šypsodavosi rečiau. Tačiau suėmė save į rankas – pradėjo nebekreipti dėmesio į tai, ką plaka pikti liežuviai, ir suprato, kad motyvacijos sau įpūsti turi pati – niekas kitas už ją to nepadarys.

Įvertino visa, kas brangiausia

– Jau netrukus tavo gyvenimą sudrebins labai reikšmingi pokyčiai – laukia abitūros egzaminai, rudenį – universiteto auditorijos. Ar jau suvoki tai?

– Taip, žinoma. Suvokimas atėjo jau mokslo metų pradžioje. Teko skaudančia širdimi ir veidu riedančiomis ašaromis išeiti iš rajono ir mokyklos moksleivių tarybų, savanorystė įvairiuose renginiuose tapo vis retesnė. Laisvą laiką atidėjau mokslams.

Man jau šių mokslo metų pradžios į nugarą stuksena suvokimas, kad tuoj pabaiga, čia pat egzaminai, mokyklos baigimas, tada nauja pradžia kažkur kitur. Tai tik dar labiau atveria akis, kad tuoj baigsiu Josvainių gimnaziją ir kad tiek nuostabių dalykų mane supa. Tikrai nekeisčiau nieko.

– Tu – josvainietė iki kaulų smegenų. Šiame miestelyje gimei, užaugai. Esi Josvainių gimnazijos pirmūnė. Kodėl, vis tik, apsisprendei likti mokytis joje? Ar dažnai, beje, tenka atsakinėti į tokio pobūdžio klausimus?

– Vos ne kasdien girdžiu ką nors neigiamai atsiliepiantį apie Josvainių gimnaziją. „Vaje, ką ten vaikas išmoksi, juk kaimas čia, kaip tu egzaminus išlaikysi?“, „Kas tau negerai, kad nėjai mokytis į miesto gimnazijas?“. Dažnai žmonės kalba neigiamai, tačiau tai nutinka, kai vadovaujasi stereotipais.

Pirmas dalykas – manęs niekas neskatino, nesakė, kad turėčiau išeiti. Tėtis mano mokyklą baigė, jo buvusi anglų kalbos mokytoja anglų moko ir mane. Kuomet vėluodavau į jos pamokas, ji sakydavo: „Totally like a father“ (liet. – visai kaip tėvelis).

Esu užsigimusi vėluotoja. Savaitėlę pavėlavau gimti, tad natūraliai visur vėluoju (juokiasi). Atsikelti anksčiau ir nuvažiuoti iki miesto, po pamokų – parvažiuoti, man atrodo per sunku. Aš ir čia kartais pavėluodavau į pirmąją pamoką, man geriau penkias minutes ilgiau numigti nei kad, tarkime, pasidažyti akis (juokiasi).

Kitas dalykas, miesto gimnazijoje, manau, santykis tarp mokytojo ir moksleivių nėra toks artimas. Čia su kiekvienu gali palaikyti kontaktą, pasikalbėti. Dvyliktokų Josvainiuose – tik viena klasė. Tad mokytojas gali laiko skirti kiekvienam, išgirsti kiekvieną. Ko man veržtis į Kėdainius? Aš viena koja, galima sakyti, nuolat juose. Turiu čia draugų, dalyvauju renginiuose.

Iš mokyklos dažnai išeinu paskutinė. Anądien mano striukė rūbinėje kabėti liko vienintelė. Mokytoja, išeidama iš mokyklos juokais paklausė: „Ar išeisi tu iš čia kada nors?“. Pasilieku po pamokų pasikalbėti su mokytojais, ką nors pasiaiškinti.

– Emilija, ar manai, kad moksleivis iš kaimo mokyklos gali pasiekti tiek pat, kiek ir jo bendraamžis iš miesto?

– Faktas kaip blynas (šypteli)! Kaip tik prieš kelias dienas klausiau Almos Adamkienės kalbos. Ji sakė, kad reikia skatinti kaimo vaikus, kadangi tarp jų gali būti dideli talentai, tik jiems būtina suteikti galimybę.

Sulaukdavo komentarų dėl liekno sudėjimo

– Savaite vėliau atsibeldusi į šį pasaulį, buvai tarsi pasmerkta visur vėluoti? Bent jau namų darbus, galbūt, laiku atlikdavai?

– Laiko planavime esu visiška nevykėlė (juokiasi). Būdavo, kad vėluodavau su namų darbais. Vis tik esu žmogus, kuriam pats aktyvumas – naktį. Kai visi sugula, tada aš pradedu mokytis, skaityti, tvarkytis, indus plauti, jeigu anksčiau to nepadariau. Dėl to labai nepatenkinta mama (šypteli). Tačiau labai noriu pradėti gyventi produktyviau.

Na o šiaip mokslai sekasi neblogai. Mokausi taip, kad nebūtų gėda pačiai. Stengiuosi normaliai atidirbti pamokose, savo suole sėdžiu viena. Tik matematikos pamokose suolu dalijuosi su drauge, kuri irgi tokia pat matematikė, kaip ir aš (juokiasi).

[quote author=“Emilija“]Tavęs niekas įžeisti negali – tik tu pats įsižeidi. Su laiku darausi protingesnė, įžeisti tapo labai sudėtinga. Juolab kad daugiausia kritikos gaudavau dėl savo liekno kūno sudėjimo.[/quote]

– Kodėl? Galbūt dėl to, kad tokia pleputė kaip tu prakalbintų net Puntuko akmenį?

– Ne daug kas nori sėdėti su manimi. Matyt, erzinu žmones. Užduodu daug klausimų, kalbinu. Gal kam nors nepatinku kaip asmenybė, ko anksčiau nebuvau išsigryninusi.

– Kaip manai, ar yra žmonių, kuriems nepatinki?

– Tikrai yra tokių… na ir super! Nepatinku, kad daug kalbu, lendu į priekį, nejaučiu noro sėdėti gale, jeigu galiu sėstis į priekinę eilę. Tai – metafora, kadangi taip yra ne tik klasėje, bet ir visur kitur, visose gyvenimo srityse. Jeigu kas manęs nemėgsta, tai natūralu. Nesiruošiu būti „netikra“ ar apsimetinėti, kad vien prie kažko pritapčiau. Tačiau tiems žmonėms aš vis tiek šypsosiuosi.

– Ar žeidžia pikti žodžiai, galbūt apkalbos?

– Anksčiau pasitaikydavo. Tačiau kai ką supratau – tavęs niekas įžeisti negali – tik tu pats įsižeidi. Su laiku darausi protingesnė, įžeisti tapo labai sudėtinga. Juolab kad daugiausia kritikos gaudavau dėl savo liekno kūno sudėjimo. Ir po šitiekos metų tapo labai sudėtinga atrasti epitetą, kuris mane nustebintų ar įžeistų. Esu pavadinta ir „anoreksike“, ir „badaujančia“, ir „kaulų maišeliu“. Yra sakę kad perlūšiu arba mane nupūs vėjas (juokiasi).

Kompleksavau, kol kūnas nepradėjo moteriškėti. Jaučiausi nevisavertiška, kadangi tokia būdavau viena klasėje. Mama tiek mano dejonių prisiklausiusi… Tačiau jau geriau turėti smegenų galvoje, negu kad didelę krūtinę. Smegenys kur kas seksualesnės (juokiasi).

Ranka prie širdies, lūpose – tautiška giesmė

– Esi prasitarusi, jog tave domina politika ir politikos mokslai. Kodėl? Iš kur šis susidomėjimas?

– Mano didžioji svajonė tuo pat metu ir konkreti, ir abstrakti – mane traukia politika. Bandysiu stoti į politikos mokslus. Kadaise Seimo narys man atrodė „antžmogis“, viršūnių viršūnė. Kai dar būdama jaunesnė pasakiau visiems, kad noriu būti Seimo narė, visi juokėsi. Aš – taip pat. Tačiau kažkuriuo momentu, kai pradėjau gilintis, tai pasidarė labai įdomu. Atėjo suvokimas, kad Seimo narys – paprastas žmogus. Kai kurie juk ten nueina tik dvylika klasių baigę!..

Jeigu ir netapsiu Seimo nare, noriu labiau įsigilinti į pasaulį, Lietuvą.

Supratau, kad tai – netgi labai įmanomas kelias. Manau, kad pajėgčiau atstovauti ne tik sau, bet ir kitiems. Jau dabar yra žmonių, kurie sako: „Aš už tave balsuočiau, tikrai balsuočiau!“ (juokiasi).

– Ar rajono, mokyklos moksleivių taryba taip pat yra žingsnis politikos link?

– Taip, kiekviena patirtis yra žingsnis kažko link. Mokyklos mokinių taryba – tarsi kokia vyšnaitė, kuri padeda į viską pažvelgti iš kitos pusės, atskleidžia asmenines savybes.

– Būsimoji politike, ar įsivaizduoji, kad ateityje gyventum kitoje šalyje, ne Lietuvoje?

– Kaži. Norėčiau, aišku, pažinti pasaulį, pasistažuoti Briuselyje, pakeliauti. Bet savo gyvenimo planus kuriu Lietuvoje. Tam aš ir gimiau čia, o ne kur kitur.

– Kaip gi užaugai tokia pilietiška mergina?

– Viena vertus prie to prisidėjo tėvai. Jie, aišku, nekalė man į galvą nacionalizmo idėjų, bet visada mylėjo ir tebemyli Lietuvą. Prie pilietiškumo plėtojimo prisidėjo ir Josvainių tautinės muzikos kolektyvas „Auštaras“. Tautiniai šokiai ir muzika juk šitaip gražu! Kai pats tai darai, tai tampa labai artima, labai sava ir gražu. Man „Auštaras“ – dalis širdies, gyvenimo pamokos, kuriose išmokau tiek, kad sunku apibrėžti. Būdama jame, girdėjau tiek daug pasakymų, kalbų, mačiau labai daug pavyzdžio, kodėl reikia mylėti Lietuvą.

Su tėčio draugais važiuodavom krepšinio rungtynes žiūrėti. Tas momentas, kuomet visi gieda himną, prigijo. Ar rungtynės, ar renginys mokykloje – dedu prie širdies ranką ir giedu himną. Nesigręžioju, neatsisukinėju ir nežiūriu, ar kas į mane žiūri. Kartais, manau, kitiems gėda giedoti tautišką giesmę, ir tuo labai stebiuosi. Glumina ir tai, kad kartais kiti žiopčioja, nes žodžių nežino iki galo.

– Kai girdi, kad kažkas skundžiasi, kaip čia viskas blogai toje mūsų Lietuvoje, kaip į tai reaguoji?

– Būna labai keista ir nemalonu. Norisi stotis piestu, kai kas nors sako: „Lietuva mums nieko neduoda“. O tada klausiu: „Ką tu pirma duodi savo šaliai, ką tu veiki, kad čia būtų geriau gyventi?“. Ant savo tėvynės „varyti“ yra tas pats, kas „varyti“ ant savęs. Tėvynė – tau duotas dalykas, kurį turėtum mylėti.

Mėgstu pasižymėti gražias, man patikusias kitų žmonių frazes. Per sausio 13-osios renginį lietuvių kalbos mokytoja pasakė mums labai gražų dalyką. Ji svajoja, kad Lietuva visiems būtų labai brangi. Ir aš apie tai svajoju (šypteli).

Pro verkiantį gatvėje nepraeitų

– Ar po nemalonių patirčių mokykloje pati užstoji silpnesnius?

– Faktas! Pradėjau užstoti po to, kai supratau, koks didžiulis skausmas žmogų kamuoja tada, kai jam sunku, o už jį niekas kitas nepastovi. Manau, kad tai – kiekvieno žmogaus pareiga. Turime atstovėti vienas už kitą. Yra šitiek įkvepiančių istorijų, kuomet vienas žvilgsnis, vienas apkabinimas, vienas klausimas išgelbėjo žmogaus gyvybę.

– Jeigu gatvėje kas nors stovėtų susigūžęs ir gailiai brauktų ašarą, prieitum, Emilija?

– Manau. Tokia mano pareiga. Pirmiausia pasiūlyčiau nosinę (šypteli). Tada paklausčiau, kas nutiko. Keista būtų tiesiog praeiti pro žmogų, kuriam reikia pagalbos.

– Nepaisant to, kad tas žmogus tau – svetimas?

– Jeigu tokiu požiūriu vadovausimės, tada viskas taps svetima. Neseniai supratau, kad mes su mama – du atskiri žmonės. Aš kartu su ja buvau devynis mėnesius, bet po to tapau atskiras žmogus su savo gyvenimu. Darau kažką kitaip, savaip.

Žmogus, kaip vienetas, įeina į labai daug sričių. Pradedant šeima ir mokyklos bendruomene. Dėl to aš negalvoju kad svetimas žmogus – svetimos ir problemos. Aš juk jas matau, jaučiu, perleidžiu per save. Pačiai teko susidurti su situacija, kuomet mokytojas pro mane „bliaunančią“ ant palangės mokykloje nepraėjo. Bet juk guosti vaikus nėra jo darbas.

[quote author=“Emilija“]Palinkėčiau atsimerkti. Ne akimis, bet pirmiausia širdimi. Patikėti, kad gali būti ir geriau. Turėti svajonę.[/quote]

– Kokios didžiausios šių laikų mokinių problemos?

– Motyvacijos stoka. Tai, kad vaikai iš sudėtingesnių šeimų namų problemas atsineša ir į mokyklą, o tai trukdo mokytis, krenta pasitikėjimas savimi. Tačiau kas tikės tavimi, jeigu tu pats pirmiausia netikėsi. Motyvacija – savitas dalykas. Vieną įkvėpti gali sėkmingas pavyzdys, kitą – filmas, trečią – graži frazė. Motyvacija iš niekur neatsiranda. Reikia pačiam atrasti būdą ją pajusti.

Tarkime, kažkas vaikšto su suplyšusiais batais ir burba, kad kojos šlapios. Nors žino, kad yra parduotuvės, kur gali nusipirkti naujus, arba gali suremontuoti senuosius, neneša. Aš tikiu, kad visada yra galimybė. Tikiu ir tuo, kad yra Dievas. Juk kiekvieną rytą atsikeliu, mano gyvenime labai daug teigiamų dalykų, išbridau iš sunkumų, sugebu pasijuokti iš savęs, galiu kažkam padėti, mano mintis kitą gali įkvėpti.

Didžiausias ramstis – tėtis

– Emilija, ar mėgsti dėmesį?

– Labai (juokiasi). Tėvai sako, kad, jeigu man reikia dėmesio, ir ant galvos užsilipsiu. Kuklumo nebuvimas – ryškus mano trūkumas. Kuklumą tapatinu su drovumu. Bent jau kol kas.

– Ar yra žmogus, kurį bijotum užkalbinti? Sakykime, esi vakarėlyje, jame – daug nepažįstamų žmonių. Ko nors neužkalbintum?

– Apie vakarėlius kalbant, į juos nevaikštau. Suprantu, kad gerti nėra gerai. Alkoholio vartojimas – toks dalykas, kurio geriau vengti, tai neturi būti pasilinksminimo epicentras. Juk galima smagiai praleisti laiką ir be alkoholio. Labiau mėgstu susitikimus su draugais, artimaisiais, jaukius pasisėdėjimus.

– Tai esi tėvelio dukrelė?

– (juokiasi) Apie tėvus kalbant, ir mama Edita, ir tėtis Giedrius yra nuostabūs žmonės. Yra sakę aplinkiniai, kad aš pati gavausi nuostabi dėl to, kad tėvai tokie patys (šypteli). Taip, aš panašesnė į tėtį. Kai fotografuojamės šeimos nuotraukose, aš stoviu šalia tėčio, brolis Justas – šalia mamos.

Yra dar vienas dalykas, mano būdo savybė. Esu mergaitė, kuriai patinka būti „numeris vienas“. Man patinka būti lydere. Dažnai tarsi pagaunu save, jog noriu būti geriausia visose srityse. Kas nėra labai realu ir per daug egoistiška.

Dienyne irgi esu pati pirma (juokiasi). O kai man nepasisekdavo būti geriausia, būdavo labai sunku. Tėtis labai daug vakarų man kalė į galvą, kad geriau būti užtikrinta trečia vieta, negu kad griūvančia pirmąja.

– Ko visai neseniai prabėgusių Šv. Velykų proga palinkėtum tiems, kas skaito šį straipsnį?

– Palinkėčiau atsimerkti. Ne akimis, bet pirmiausia širdimi. Patikėti, kad gali būti ir geriau. Turėti svajonę. Ir kaip sako sėkmingi žmonės – ženk bent vieną žingsnelį savo svajonės link ir ji kažkada išsipildys. Veikti. Stengtis. Patikėti ir bandyti – už tai juk per galvą niekas neduos. Gyvenimas per trumpas, kad burbėtum ir tikėtum, kad viskas vieną dieną nukris iš dangaus. Esi pats savo likimo kalvis.

Kiekvienas žmogus yra individualus ir mato skirtingai. Va, atsikeli, o sninga! Vienas gali pamanyti: „Kaip gražu, kaip nuostabiai atrodys apsnigti, apšalę medžiai“. Kitas gali sakyti „fu, šalta“. Pati norėčiau ir siekiu būti tokiu žmogumi, kad į žmones žvelgčiau su meile, ne su pykčiu, ir myliu gyvenimą. To palinkėčiau visiems visiems.