Folklorą puoselėja modernėjančiame pasaulyje

Jaunų žmonių, kurie renkasi liaudies dainą, ne tiek jau daug, tačiau visada atsiranda norinčių ir mielai sutinkančių puoselėti tradicijas, papročius ir kartu prisidėti prie kultūros pamato išsaugojimo. Krakių kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Smilgelė“ – vienas iš meno saviveiklos kolektyvų, kuris savo laisvalaikį atiduoda mūsų krašto folkloro populiarinimui ir tokiu būdu įrodo, kad folkloras jaunimui tikrai nėra atgyvena.

Net aštuonerius metus „Smilgelei“ vadovaujanti Jūratė GUDLIAUSKIENĖ sutiko atverti širdį ir plačiau papasakoti apie folkloro ansamblio nešamą džiaugsmą, tobulėjimą ir naujų tikslų siekimą.

Augo muzikalioje šeimoje

– Kada daina tapo ne tik jūsų pomėgiu, bet ir gyvenimo būdu?

– Gimiau muzikalioje šeimoje – mano senelis iš mamos pusės Stasys Počepavičius buvo savamokslis kaimo muzikantas, su armonika draugavęs visą savo gyvenimą ir folkloro dieną grojęs net Kalnų parke vykusioje Lietuvos dainų šventėje. Visi mūsų gausios giminės susibūrimai neapsieidavo be šokių, dainų ir muzikos. Tiesa, skambėdavo ir romansai ar tuo metu pasauly populiarios muzikos perdirbiniai, tačiau visada pritariant armonikai, todėl visa ta muzika įgaudavo liaudies muzikos intonacijų. Mes net darbus dirbdavome su daina, todėl nekeista, kad beveik visi šeimoje užaugę vaikai (o jų net septyni) mokėjo groti armonika arba akordeonu. Taip pat mano mama dainavo mokytojų liaudiškos muzikos ansamblyje, todėl iš jos išmokdavau liaudies dainų, kurias kartu dainuodavome.

– Nuo pat gimimo buvote muzikuojanti ir mylinti muziką – ar būti muzikos mokytoja jums atrodė natūrali tokios veiklos tąsa?

– Liaudies muzikos intonacijos man yra įgimtos – tai yra suprantama, sava, artima širdžiai muzika. Tokioje aplinkoje aš užaugau – muzikoje buvau dar iki gimimo, todėl sprendimą mokytis muzikos ir savo gyvenimą sieti su muzika priėmiau be didelių dvejonių. Esu baigusi Kėdainių muzikos mokyklos fortepijono klasę, vėliau muzikos edukologiją Vilniaus pedagoginiame universitete, esu įgijusi bakalauro laipsnį ir apsigynusi magistro darbą tema „Veiksnių, formuojančių vyresniųjų paauglių muzikinio folkloro nuostatas, analizė“.

– Ar visada troškote būti ansamblio vadove?

– Būdama mokinė konkretaus plano būti ansamblio vadove neturėjau, tačiau mintyse vis pagalvodavau apie tai. Organizatorei būdingas savybes panaudodavau organizuodama mokyklos renginius, kurdama scenarijus karnavalams, būdavau renginių vedėja, kartą su dviem klasės draugėmis savarankiškai pasiruošėme „Dainų dainelės“ konkursui. Todėl vadovavimas, scena ir muzikavimas man jau jaunystėje buvo artimi dalykai.

Tapo meno vadove

– Kas paskatino įkurti vaikų ir jaunimo folkloro ansamblį „Smilgelė“?

– Kadangi liaudies muzika traukė nuo mažens, dar besimokydama mokykloje lankiau merginų liaudies muzikos ansamblį „Raskilėlė“, universitete dainavau dainų ir šokių ansamblyje „Šviesa“, vėliau dalyvavau Akademijos kultūros centro folkloro ansamblio „Seklyčia“ veikloje. Tuo metu buvo reorganizuotas Krakių kultūros centras, kurio direktoriumi tapo Robertas Dubinka. Jis ir pasiūlė man įkurti kultūros centre suaugusių folkloro ansamblį ir tapti jo meno vadove. Taip 2007 metais atsirado folkloro ansamblis „Žiedupė“, kuriam vadovauju iki šiol. Po dvejų metų labai natūraliai, kaip būsimą „Žiedupės“ pamainą sukūrėme „Smilgelę“.

– Kaip kilo idėja ansamblį pavadinti būtent „Smilgele“?

– Pavadinimas kilo nuo upės „Smilga“, tekančios per Krakes. Jį sugalvojo tuo metu ansamblį lankęs Kristijonas Šepetys. Kadangi idėja visiems patiko, sprendimas pasirinkti pavadinimą buvo greitas ir paprastas.

Priima visus norinčius

– Pagal ką išsirinkote ansamblio vaikus – kas jums kaip vadovei svarbiausia? Balsas? Klausa? Muzikavimo patirtis?

– Atrankos mūsų ansamblyje nebūna, priimame visus norinčius. Žinoma, muzikiniai sugebėjimai labai svarbūs, tačiau be noro ir reguliarių repeticijų nieko nebus. Be abejo, daina turi skambėti darniai, tačiau paprastai tam reikia tik laiko, ir kiekvienas gali išlavinti savo balsą ir klausą tiek, kad galėtų dainuoti liaudies dainas. Folkloro žanras yra labai dėkingas, nes iš esmės yra mėgėjų menas – muzikinio rašto čia pažinti nereikia visai, aš net dainų tekstus vengiu vaikams rašyti. Geriausias mokymasis yra iš klausos – be jokio instrumento, be tono padavimo. Visada yra ir silpnesnių, ir stipresnių, tačiau čia savo vietą atrasti gali kiekvienas, reikia tik noro. Neužtenka tiesiog išmokti dainos melodijos ir teksto – turi praeiti laiko, kol dainininkai pajaučia šalia dainuojantį, kol prisitaiko, kol daina įsėda kažkur giliai ir suskamba. Didelis noras ir pastangos yra pagrindiniai dalykai, ko reikia folkloro ansamblyje, o visa kita atsiranda savaime. Dažnai iš mažiau gabaus, tačiau darbštaus, besistengiančio vaiko galima padaryti daug daugiau nei iš turinčio visus duomenis, bet nedirbančio. Kadangi vaikų branduolys ansamblį lanko jau ne vienerius metus, jau yra pakankamai išlavėję ir dainininkai gana stiprūs.

Įspūdžiai – pagrindinė motyvacija

– Lietuvoje ypač tarp jaunimo mažėja domėjimasis folkloru – liaudies dainomis ir jų puoselėjimu. Kaip manote, kas jaunimą traukia pas jus?

– Drįsčiau paprieštarauti. Manau, kad domėjimasis mūsų senąja kultūra auga. Šiais laikais, kai pasaulis vienodėja, mes galime išsiskirti tik savo liaudies kultūra, todėl didėja susidomėjimas tautiniais rūbais. Juk net žymusis Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius sukūrė drabužių kolekciją iš tradicinių lietuviškų rankomis austų audinių, su etniniais elementais.

O kalbant apie jaunimą – maži vaikai dar yra nesugadinti – jie visko nori, jiems natūraliai viskas įdomu. Kai lankantieji pradeda visur dalyvauti, dalijasi įspūdžiais su draugais, tada draugai ateina, prisijungia, tada ateina kiti. Nieko dirbtinai daryti nereikia, geriausia motyvacija yra patirti įspūdžiai, naujos pažintys, įvertinimas. Žinoma, mes taip pat stengiamės juos įvertinti – pavaišiname skanėstais, nemokamai vežame į ekskursijas.

– Iš viso ansamblį lanko vos ne 40 folkloro mylėtojų. Kaip skatinate savo vaikus nepaklysti ir neatsisakyti folkloro?

– Aš neperšu vaikams savo nuomonės, neiškeliu liaudies muzikos aukščiau kitų dalykų. Jie yra protingi žmonės, besivystančios asmenybės, tad tik daugiau gyvenime išbandę jie atras sau tinkamą veiklą. Geriausias atradimas yra per save, per bandymus.

Stengiuosi jiems išreikšti savo žavėjimąsi liaudies daina, stengiuosi įtikinti, kad kuo daugiau gyvenime jie išbandys, tuo didesnės galimybės jiems atsivers ateityje. Kruopščiai renkasi programą

– Ar galėtume jus visus pavadinti etninės kultūros paveldo puoselėtojais?

– Taip, tikrai galime save taip vadinti, nes kruopščiai renkamės programą. Stengiamės išlaikyti senąsias folkloro atlikimo tradicijas, dažniausiai atliekame būtent Krakių apylinkių, Kėdainių krašto dainas. Dėvime aukštaitiškus tautinius kostiumus, stengiamės dainuoti mūsų kraštui būdinga tarme – tiek, kiek jos yra išlikę. Nedainuojame bet ko, kas mums gražu, atliekame tai, kas telpa į muzikinio folkloro rėmus.

– Tai, kaip suprantu, esate reikli vadovė?

– Man netinka bet kaip, laikausi nuostatos „ką darai – daryk gerai“. Paaugliai mėgsta vartoti žargoną „apsitraukti“, tai aš jiems visada primenu, kad jei nenorim „apsitraukti“, turim pasiruošti gerai. Vaikams augant darausi švelnesnė ir atlaidesnė, nes supratau, jog jei juos spausi, gali sulaukti priešingo rezultato. Geriau sutarti draugiškai, jie patys supranta, kad jei mokės repertuarą tvirtai, geriau jausis ir turės didesnes galimybes.

Protingai skirsto laiką

– Ir taip jau aštuonerius metus vadovaujate „Smilgelei“. O Jums pačiai ar nepabodo vos ne kasdien lėkti į repeticijas? 

– Būna visokių laikotarpių – kultūros darbuotojai gyvena sezonais. Dažniausiai renginiai susiplaka į vieną laikotarpį, pvz., gegužės mėnuo kultūros darbuotojams kasmet – piko laikas. Nekalbu jau apie tai, kad jiems ruošiantis darbo dienomis reikia repetuoti, rūpintis tautiniais rūbais – juos taisyti, skalbti, lyginti, siūti vėliavas. Jei ruošiamės kokiam konkursui, repetuojame papildomai – tada nei laiko, nei pinigų nebeskaičiuoju – dirbu tiek, kiek reikia, kad gerai pasirodytume.

Kadangi dirbu ne tik Krakių kultūros centre, bet ir AB „Jonavos grūdai“ administratore, turiu šeimą – du mažamečius vaikus, todėl tenka savo laiką protingai skirstyti, tačiau darbas su folkloro ansambliais man neša daug džiaugsmo, tobulėjimas žadina motyvaciją ir suteikia jėgų eiti vis į priekį.

Tobulėjimas – svarbiausia

– Pasidalinkite įdomiausiais ir įsimintiniausiais įvykiais, kurie ansamblį lydėjo koncertų, konkursų, gastrolių ar repeticijų metu per šiuos gyvavimo metus.

– 2016 metais spalio mėnesį „Smilgelė“ atšventė savo 8-ąjį gimtadienį. Per tuos metus vaikų folkloro ansamblis tapo vaikų ir jaunimo folkloro ansambliu. Man kaip vadovei įdomiausia ir labiausiai patinka matyti tai, kaip jie auga, tobulėja, o kartu su jais tobulėju ir aš.

Neužmirštamos ir daug reiškiančios akimirkos yra tos, kai vaikai nuoširdžiai džiaugiasi folkloro veikla, kai smagiai šoka vakaronėse su bendraminčiais, kai supranta, kokios jiems atsiveria galimybės, kai būname pastebėti, pagirti festivaliuose.

– Kokiais pasiekimais gali pasigirti folkloro ansamblis „Smilgelė“?

– Pastebėti buvome ne kartą: tautosakos varžytuvėse „Tautosakos malūnas“ laimėjome II, o vėliau I vietą – reiškia, tobulėjame. Dariaus Cicilionio ir Dominyko Dubinkos duetas du kartus tapo Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų – konkurso „Tramtatulis“ diplomantais, Lietuvos vaikų ir moksleivių televizijos konkurso „Dainų dainelė“ zoninio etapo laureatais. Gabrielės Pupkevičiūtės ir Dominyko Dubinkos pora tapo šalies mokinių folklorinių šokių varžytuvių „Patrepsynė“ diplomantais.

Ypatingai svarbūs viso ansamblio pasiekimai – įveiktos atrankos į Lietuvos dainų šventę 2014 metais ir į Lietuvos moksleivių dainų šventę 2016 metais, iš kur vaikai parsivežė gražiausius įspūdžius, nes dainavo ir šoko ansamblių vakare Kalnų parke kartu su geriausiais Lietuvos vaikų ir jaunimo folkloro ansambliais.

Dėmesys kokybei ir patrauklumui

– Pagal ką renkatės koncertus, projektus, keliones?

– Kol kas dalyvaujame įvairiuose rajoniniuose, respublikiniuose bei tarptautiniuose renginiuose Lietuvoje. Juos pasirenkame pagal tai, ar programa yra patraukli vaikams, ar renginys kokybiškas – labai pageidaujame dalyvauti kartu su stipresniais už save kolektyvais, kad galėtume iš jų pasimokyti ir tobulėti. Žinoma, neatsisakome suorganizuoti ir labdaringo koncerto, pvz., senelių namuose gyvenantiems senoliams.

Pasirodymuose – ne tik dainos

– Scenoje tik dainuojate?

– Folkloras yra ne tik dainos – tai ir šokiai, ir pasakojimai, ir smulkioji tautosaka. Jeigu grįžčiau prie klausimo, pagal ką atrenku vaikus į ansamblį, tai galiu pasakyti, kad folkloras yra unikalus žanras, nes čia savo vietą gali atrasti kiekvienas – vienam galbūt geriau sekasi dainas vesti, kitam turavoti (pritarti), trečias gal puikiai trypia polką, ketvirtas šmaikščiai pasakoja, o į penktą tiesiog gražu ir miela žiūrėti scenoje – ypatingai kalbu apie mažus vaikus. Tad pasirodymus rengiame įvairius.

– Ir visada tik liaudiški pasirodymai, ar nebandote jų perpinti šiuolaikiškumo gijomis?

– Mes pasirinkome savo kryptį – tradicinę muziką, todėl nesiblaškome ir stilių nemaišome. Tiesa, esame jaunimo folkloro festivalyje-stovykloje „Zalvynė“ improvizuoto folkloro programoje liaudies dainai akompanavę gitara bei „džembe“, tačiau tai labiau išimtis nei taisyklė.

Konkurentai neegzistuoja

– Pradedančiajam popatlikėjui populiarumą įgyti tikrai nelengva. O kaip liaudiškos muzikos kolektyvui?

– Folkloro atlikėjo tikslas – visai kitoks nei pop ar rock muzikos atlikėjo. Skirtingai nei šiuolaikinės muzikos atlikėjai, folkloristai nėra komerciniai atlikėjai, jie neturi tikslo išgarsėti ir iš to pragyventi. Muzikinio folkloro atlikėjas siekia puoselėti ir skleisti liaudies kultūrą. Jei atlikėjas stengiasi, tobulėja, dalyvauja festivaliuose, konkursuose, jį pradeda atpažinti, kviesti koncertuoti – tai gal ir galima pavadinti savotišku „prasimušimu“.

Sėkmė tada, kai smagu

– Iš kur semiatės naujų idėjų ansamblio pasirodymams?

– Žinia, kad seniau liaudies muzika nebuvo sceninė – tai buvo žmonių kasdienybė, dainos lydėjo žmonių darbus, šokiai – pasilinksminimus. Pagrindinis folkloro bruožas yra gyvumas, natūralumas, netgi improvizacija, todėl ypatingų scenarijų folkloro pasirodymams nereikia. Geras pasirodymas yra tada, kai sugebi būti laisvas, būti čia ir dabar, pakviesti žiūrovus kartu pašokti. Pasirodymas yra sėkmingas tada, kai ir dalyviams, ir žiūrovams yra smagu.

Įrašys kompaktinį diską

– Kokie jūsų ateities planai? 

– Planai yra dideli – kasmet organizuojame vaikų ir jaunimo folkloro festivalį „Ant Smilgelės krantelio“, kuris su laiku tik tobulėja, todėl mūsų pačių lūkesčiai sau taip pat didėja, norisi padaryti vis geriau ir kažkuo nustebinti festivalio dalyvius. Šiais metais suaugusiųjų folkloro ansamblis „Žiedupė“ švęs savo dešimtmetį, todėl ta proga organizuojame suaugusių folkloro festivalį „Aušta aušrelė“, kuris vyks gegužės mėnesį. Taip pat planuojame įrašyti folkloro ansamblių dainų kompaktinį diską, o ir 2018 metų dainų šventės atrankos artėja, todėl veikti tikrai yra ką.

– Koks, jūsų nuomone, yra folkloro ir liaudiškos muzikos likimas – kaip manote, ar laikui bėgant liaudiška muzika nebus užmiršta?

Reikia saugoti savitumą

– Labai tikiuosi, kad liaudies muzika nebus užmiršta. Kol kas lietuviams dar sekasi išlaikyti šias tradicijas – dar turime dainų, kurias kompanijoje susiėję ekspromtu galime užtraukti. Žinoma, globalizacija daro savo, tautos po truputį niveliuojasi. Perimti kitos šalies kultūrą visada suspėsime, nes tai lengvesnis kelias, nors nebūtinai geresnis, o ką savito mes stengsimės išlaikyti, kuo galėsime išsiskirti, ką kitoms tautoms parodyti – tai turėtų būti mūsų tikslas – galbūt daug sunkesnis, tačiau daug kartų prasmingesnis kelias.