Emigrantai: „Norime, kad sūnus kalbėtų lietuviškai“

„Kuomet baigiau vidurinę mokyklą, prieš daugiau nei aštuonerius metus, su vaikinu ir draugų porele vos per kelias dienas apsisprendėme išbandyti laimę tuo metu taip viliojančiai skambėjusioje Anglijoje. Pradėti, aišku, teko nuo paties sudėtingiausio – darbo braškių plantacijose. Iš namų į užsienį drebančiomis širdimis išdūmėme mikroautobusiuku. Pradžioje viskas atrodė keista – birželio naktys šaltos, namelis, kuriame gyveno darbininkai, nešildomas. Trumpam pragiedrėja oras ir, žiūrėk, vėl užklumpa lietus. Pirmomis dienomis jaučiausi kaip vergas arkliukas, norėjosi grįžti namo, bet neapsakomai palengvėjo, kai pas mane vos po poros savaičių atvyko egzaminus vėliau laikęs mano vaikinas. Palikome braškių plantacijas, persikėlėme pas draugus į didesnį miestą, radome geresnius darbus. Praleidę ten vasarą – sugrįžome į Lietuvą tęsti studijų“, – šiandien šypsosi laiminga mama kėdainietė Sonata KUPRYTĖ (27), kartu su savo išrinktuoju Edgaru PACEVIČIUMI (26) Jungtinėje Karalystėje gyvenanti jau septynerius metus.

[quote author=“S. Kuprytė“]Kas gi gali pasikeisti, jeigu šioje šalyje pragyvenai septynerius metus, visą laiką legaliai dirbai, tvarkingai valstybei mokėjai visus mokesčius? Kas gali pasikeisti, jeigu būtent čia susilaukei vaikelio?[/quote]

Pirmasis bandymas užsidirbti Jungtinėje Karalystėje nevirto paskutiniu. Po metų, jau kitą vasarą pora vėl išvyko gaudyti laimės paukštės į Angliją.

„Sugrįžom. Vėl – visai netikėtai ir kone neplanuotai. Šiandien sakau, kad emigracija mus šaukė, – juokiasi S. Kuprytė. – Atvykome pas draugus į Londoną, apsigyvenome kartu, bet jau labai greitai, susiradę darbus, persikėlėme gyventi atskirai. Aš galiausiai įsidarbinau ligoninės valgykloje, Edgaras – statybų sferoje. Nusprendėme likti gyventi Londone.“

Emigracijos išbandymą jauna pora – vienas kitam į akį dar vidurinėje mokykloje, prieš beveik keturiolika (!) metų kritę Edgaras ir Sonata – išlaikė. Ir ne tik išlaikė – prieš ketverius metus jauna pora pasipildė dar ir trečiu šeimynos nariu – sūneliu Danieliumi.

„Brexit“: sąžiningiems nėra ko nerimauti

– Ar tada, prieš septynerius metus, nebuvo kiek nedrąsu išvykti į užsienį, į svetimą kultūrą, į šalį, kurioje galioja kitokie įstatymai ir papročiai?

– Tiesą pasakius, nebuvo. Mes juk tokie jauni!… Kodėl neišmėginus ko nors naujo? Pirmąjį kartą atvykę „paragavome“ sunkumų, pamatėme, kaip viskas vyksta, supratome, kad tai mums įkandama, ir norėjome daugiau pamatyti, įsitvirtinti, pradėti tai, kas atrodė nepasiekiama Lietuvoje.

Aplankėme kelis miestus, kol galiausiai apsistojome Londone. Įsimylėjome jį. Čia gražu. Čia kitokia gamta. Čia žmonės dažniau šypsosi – net jei nepažįsta tavęs. Čia, mūsų akimis, šviesiau nei Lietuvoje, nors ir lyja dažniau (juokiasi).

Aišku, čia gyvenimas taip pat ne rožėmis klotas. Reikia dirbti daug, kad galėtum leisti sau tai, ko tu nori, kad susitvarkytum su neplanuotomis problemomis, tokiomis kaip automobilio gedimai ar kone kosminės draudimo kainos. Gyvendamas Jungtinėje Karalystėje, nors ir sumoki didžiulius pinigus būtiniausiems dalykams, tu jautiesi finansiškai saugus. Tačiau esmė ta, kad, netekęs darbo, tu jau kitą dieną gali rasti kitą – tik mokėk anglų kalbą.

– Birželio pabaigoje sukako lygiai metai, kai istoriniame „Brexit“ referendume Jungtinės Karalystės piliečių dauguma pasisakė UŽ išstojimą iš Europos Sąjungos. Tai išsyk sukėlė ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje jaučiamą atoveiksmį – nusmuko svaro kursas dolerio ir euro atžvilgiu, o nežinioje, kas jų laukia įsigaliojus referendumo nutarimams, liko milijonai Jungtinėje Karalystėje gyvenančių emigrantų. Ar britų priimtas sprendimas kiek nors suneramino tavo jauną, gražią šeimą, Sonata?

– Na o kas gi gali pasikeisti, jeigu šioje šalyje pragyvenai septynerius metus, visą laiką legaliai dirbai, tvarkingai valstybei mokėjai visus mokesčius, kurie, palyginus pagal Edgaro uždarbį, yra išties dideli?

Kas gali pasikeisti, jeigu būtent čia susilaukei vaikelio? Negi paims kas nors ir išvarys tave iš šalies?

[quote author=“S. Kuprytė“]Dabar mūsų tikslas yra išmokyti Danieliuką kalbėti lietuviškai. Kaip ten bebūtų – juk patys esame lietuviai. O anglų kalbą išmokti jis suspės.[/quote]

Didžiojoje Britanijoje pragyvenus penkerius metus, automatiškai įgyjamas nuolatinio gyventojo statusas. Mes jį turime.

Apie kitus lietuvius nieko pasakyti negaliu – juk yra begalės skirtingų gyvenimo istorijų. Kaip dieną aišku viena – krausis lagaminus ir lauk iš Jungtinės Karalystės sparnus kels nusikaltėliai, ir tik laiko klausimas, kada.

Na o mes, asmeniškai, referendumui pasibaigus, nė sekundei nesunerimom. Kaip bus, taip bus. Jei ir susiklostytų taip, kad tektų palikti šią šalį – be vargo išvažiuotume kitur (šypteli).

– Keli mėnesiai po „Brexit“ referendumo pasigirdo įvairių, ganėtinai nemalonių istorijų, kuomet tiesiog gatvėje britai įžeidinėjo emigrantus, pasitaikė ir smurto atvejų. Ar jums yra tekę susidurti su prieš imigrantus nukreiptu nepagarbiu britų elgesiu ar netgi neapykanta?

– Tikrai ne. Iš esmės, imigrantai niekada ir nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios britai „Brexit“ referendume balsavo už „Leave“ (liet. – „Išstoti iš Europos Sąjungos“).

Tačiau vyro pažįstami, bendradarbiai, skirtingi žmonės ne kartą jam pasakojo, kad už „Leave“ britai balsavo dėl kitų jiems rūpimų valstybės problemų, bet ne dėl imigrantų. Kiek žmonių, tiek, žinoma, nuomonių – visų nesugaudysi ir nesupaisysi (šypteli).

Nesugrįš, kol valstybė tvirtai nestovės ant kojų

– Judviejų meilės vaisius – ketverių metukų Danielius. Ar džiaugiesi, kad tavo vaikas auga Jungtinėje Karalystėje? O gal manai, kad geriau Danieliukui būtų augti Lietuvoje?

– Mes esame už vaikystę Lietuvoje. Bet sūnytis čia, su mumis, nuo pat gimimo – ketverius metus. Noras sugrįžti į Lietuvą yra, bet kas gali nutikti per artimiausius metus, nežinome. Nespjauname į Lietuvą sakydami: „Kas jau kas, bet jau mūsų vaikas ten tai tikrai neaugs“, kaip neretai tenka girdėti iš kitų. Galbūt dėl to, kad tiek aš, tiek Edgaras Kėdainiuose džiaugėmės nuostabia vaikyste. Žinoma, laikai keičiasi, vaikai auga kitokie, šiuolaikiškesni, todėl neaišku, ar juos, kaip ir mus kadaise, džiugina slėpynės, sūpynės, ar medžių lapai, kaip kadaise mums, yra žaisliniai pinigai. 

Dabar vaikams kišamos technologinės gudrybės. Aplink, deja, nėra daug mūsiškio bendraamžių vaikų, todėl labai daug su juo užsiimame mes patys – tėtis ir mama (šypteli). Bandome parodyti ir sukurti jam tokią žavingą vaikystę, kokią ir patiems pasisekė turėti.

Prieš mėnesį, prieš Danieliui pradedant žygiuoti į paruošiamą mokyklėlę, turėjome priimti sprendimą – grįžti į Lietuvą ar likti čia.

O sprendimas buvo labai sunkus. Džiugu, kad Danieliukui darželyje sekasi labai gerai, bet pirmą savaitę buvo ir ašarų (šypteli). Esam patenkinti, vaikas jau eina pasišokinėdamas, mokytojai – geri, daug bendravimo ir žaidimų.

Mes nesakome, kad niekada nesugrįšime gyventi į gimtąjį kraštą. Man atrodo, kad savoje šalyje žmogui yra daugiau atvirų kelių. Lietuvių kalba – gimtoji, tai, kad gali ja kalbėti laisvai, daug ką reiškia.

Juolab Lietuva – mudviejų su Edgaru gimtinė. Visada apie ją galvodama pasąmonėje nusipiešiu gražų paveikslą, bet, kuomet pradedu analizuoti pragyvenimo lygį Lietuvoje, suprantu, kad nebus taip, kaip tame paveiksle įsivaizduoju. Mūsų lauks sąlyginai nedidelis uždarbis, nervai, stresas, kaip susimokėti sąskaitas, o ir poreikiai jau tapo nemaži.

Tad vis tik – kol valstybė nebus atstatyta ant tvirto pagrindo, nemanau, kad sugrįšime į Lietuvą.

– Sonata, Lietuvoje prabėgo dvidešimt tavo gyvenimo metų, septyni praskriejo emigracijoje. Kokius didžiausius skirtumus – teigiamus ir neigiamus – gali įvardinti tarp gimtosios Lietuvos ir, ko gero, namais jau tapusios Anglijos?

– Dėl mokyklų bent jau Didžiojoje Britanijoje, iš girdėtų pavyzdžių yra tiek savotiškų pliusų, tiek minusų. Girdėjau, kad Lietuvoje tėvai išleidžia nemažus pinigus vien tik vaiko paruošimui į mokyklą. Vis ko nors naujo reikia ir įpusėjus mokslo metams. Čia, Londone, tuo rūpinasi mokyklos – jokių pratybų, jokių sunkių knygų nešiojimo, jokio rūpesčio, kad vaikas gali ką nors pamiršti namuose.

Lietuvoje – aukšti reikalavimai, daug kritikos, pastabų, o vaiko pagyrimas – retas. Iš draugių girdėjau, kad Londone tik komplimentus ir pagyras vaikams sako. Čia mokyklos daugiau laiko vaikui išmokti duoda ir stengtis pasiekti.

Vis tik man nepatinka tai, kad Anglijoje yra man protu nesuvokiamų dalykų, su kuriais nesutikčiau pati vesdama savo vaiką į darželį. Tarkime, vaiko grūdinimas. Anglai juos grūdina nuo gimimo. Vedžioja dar mažyčius be kojinyčių, kepurių, o pačios mamos vilki kailiniais, avi šilčiausiais batais. Mums tai protu nesuvokiama. Žiemos metu darželio smėlio dėžėje lauke vaikai basi žaidžia. Per kūno kultūros pamokas vaikai laksto basi. O vėliau ir stebisi mamos – kodėl vaikai taip smarkiai serga?

O dabar mūsų tikslas yra išmokyti Danieliuką kalbėti lietuviškai. Kaip ten bebūtų – juk patys esame lietuviai. O anglų kalbą išmokti jis suspės.

Be valstybinės kalbos – nė pro kur

– Sakykime, kad ką tik mokslus baigęs jaunuolis, o gal geresnio gyvenimo besidairanti jauna šeima, šiuo metu skaitanti šį straipsnį, svarsto apie išvykimą laimės ieškoti svetur. Hipotetiškai sakykime, kad pažįstamų Anglijoje ši šeima neturi, tačiau atvykti labai nori. Ar be giminių, draugų ištiestos pagalbos rankos jie sugebės patys rasti darbus ar kur apsistoti bent jau pradžioje? O gal nepatartum ryžtis tokiai avantiūrai?

– Visada sakiau ir sakysiu – viskas priklauso tik nuo tavęs paties. Nereikia nė sakyti, kad, turint draugų užsienyje, pradžia bus lengvesnė. Jie atvykėlius priglaus pagyventi, užpildyti kelias formas reikiamiems dokumentams gauti, galbūt nuves į agentūrą dėl darbo. Tačiau už tave nei tėtis, nei pusbrolis, nei kaimynas ar brolis nedirbs. Nemokės mokesčių, nepadengs gyvenimo išlaidų. Esmė ta – jeigu žmogus stipraus charakterio ir užsispyręs, jis gali pasiekti visko pats. Juo labiau informacijos sklaida šiais laikais neišmatuojama, tereikia mokėti ieškoti.

[quote author=“S. Kuprytė“]Vis prisimenu mokyklos laikus, kai nemėgdavau anglų kalbos pamokų ir sakydavau, kad man kalbos neprireiks. O mokytojai kartodavo: „Sonata, mokykis, antraip ateityje gailėsiesi“.[/quote]

– Gal duotum kokį nors patarimą ketinantiems išvykti gyventi į užsienio šalį?

– Būtinų būtiniausia – turėti susitaupius pinigų pradžiai. Nemažą sumą. Turėti drąsos. Jeigu kalbame apie Didžiąją Britaniją – bent šiek tiek kalbėti anglų kalba. O tada viskas įmanoma, nors ten ir nėra pažįstamų (šypteli).

– Sonata, ar manai, kad žmogus, gyvendamas svetimoje šalyje, turi mokėti valstybinę tos šalies kalbą? Neretai lietuviai ar lenkai, gyvenantys užsienyje, tarsi užsidaro savo tautiečių rate, užsienio kalba bendrauja sudėtingai, jeigu darbe jos reikia ne ypatingai daug.

– Taip – absoliučiai sutinku su tuo. Labai sudėtinga nemokant kalbos. Vis prisimenu mokyklos laikus, kai nemėgdavau anglų kalbos pamokų ir sakydavau, kad man kalbos neprireiks. O mokytojai kartodavo: „Sonata, mokykis, antraip ateityje gailėsiesi“. Ir žinokite, atsuktų kas man laiką atgal, į mokyklos suolą, tikrai būtų kitaip. Išties labai gailiuosi, kad nesistengiau tiek, kiek galėjau. Tačiau turėdamas pagrindus, išmoksti kalbą gyvendamas čia, būdamas tarp anglų, dirbdamas su jais.

Anglų kalba gyvenant angliakalbėse valstybėse yra kur kas daugiau nei tik privalumas. Tai – būtinybė.

Laimę neša ne svarai, bet artimiausi žmonės

– Ar tavo artimiausios bičiulės emigracijoje – mūsų kraštietės? O gal artimų draugysčių užmezgusi esi ir su britėmis? Apskritai, ar britai noriai užsieniečius priima į savo draugų būrį?

– Mano artimiausios draugės čia – lietuvės. Turiu, žinoma, ir bičiulių anglių, bet su jomis tokio glaudaus bendravimo, kaip su tautietėmis, nėra.

Vis tik negalėčiau teigti, kad britai atstumia svetimtaučius. Priešingai – juos priima labai šiltai. Visada pasirodo, kaip jie vieną kitą frazę išmokę iš lietuvių, pasako „Labas“ arba „Aš tave myliu“.

Čia teko sutikti labai daug malonių ir geranoriškų žmonių.

– Sonata, tavo paskyra viename iš socialinių tinklų mirga marga nuotraukų tiek su šeimyna, tiek su bičiulėmis. Kaip viską suspėji – ir dirbti, ir gera žmona būti, ir vaikutį doru piliečiu auginti, ir su draugėmis pasilinksminti?

– Turiu nuostabu vyrą. Mes – jau 14 metų kartu, kiekvieni metai mus suartina vis labiau. Bendri namai, šeimyniniai džiaugsmai ir vargai, siekiai ir svajonės.

Žinoma, gyvenimas kartu, dargi – svečioje šalyje, pažeria ir sunkumų bei nesutarimų. Bet „teisingos“ poros juos ne tik pergyvena, bet ir pasimoko, tik sutvirtėja. Kiekvieni kartu nugyventi metai gali būti suvokiami kaip vis tvirtesnis tarpusavio pasitikėjimas ir supratimas, stengiamės daug laiko praleisti kartu – kasdieniai vakarai, savaitgaliais – šeimos išvykos. Tačiau reikia ir nuo tos kasdienės rutinos pabėgti. Sugebam susikalbėti, susitarti ir padėti vienas kitam nepamiršti savų poreikių. Atsižvelgiam į kiekvieną norą, padedam vienas kitam neužsidaryti tik tarp keturių sienų ir tik mūsų šeimos rate. Edgaras mielai pažiūri Danielių, kol manęs nėra namuose.

[quote author=“S. Kuprytė“]Čia gyvenimas taip pat ne rožėmis klotas. Reikia dirbti daug, kad galėtum leisti sau tai, ko tu nori.[/quote]

– O ar nedidukė, jaunutė jūsų trijų asmenų šeimyna, gyvendama Anglijoje, yra laimingesnė, nei būtų gyvendama gimtojoje Lietuvoje, kaip manai?

– Tik iš dalies. Čia patenkiname visus savo poreikius. Lietuvoje likę artimieji, kurių čia mums žvėriškai trūksta. Taigi sunku atsakyti, laimingesnė mūsų šeimyna, gyvendama užsienyje, ar ne. Mes trise turbūt visur būtume laimingi (juokiasi). Mes čia įsikūrėme. Viskas sekasi puikiai. Bet manau, kad ir Lietuvoje, turint mylimą darbą, turint vienas kitą, turint šalia sau brangius, mylimus žmones, gali būti labai labai laimingas. Vis tik užsienyje svarbiausia ne uždarbis, ne pinigai, bet turėti greta sau pačius brangiausius žmones.